Vilniaus tiltai

Savaitgalį vyko Vilniaus regata: bet kokiomis plaukimo priemonėmis įveikti 10 Vilniaus tiltų ir 10 km nuo Valakupių paplūdimio iki Vingio tilto.

Startas su vaizdu į Trinapolio vienuolyną
Valakupių tiltas
Šilo tiltas
Žirmūnų tiltas su vienu plieniniu pautu. Beje, anksčiau jis kabėjo žemiau, buvo galima paliesti iš vandens. Matyt užkniso glamonės, todėl pakabino aukščiau
Mindaugo tiltas
Žaliasis tiltas ir Rapolo bažnyčia fone
Adata pervertas Baltasis ir Stalino ampyras fone
Geležinio Vilko, bet liaudyje Pedagoginiu vadinamas tiltas
Žvėryno ir Liubarto pora
Žvėryno tilto instaliacija
Hipsterių kinas po Liurbimanto tiltu
Finišas po Vingio pėsčiųjų tiltu
Puikybė – mirtina nuodėmė (pergalė savo klasėje, jei kils klausimų)

Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

  1. Išsikepsime šviežios duonos.
  2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
  3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

  • 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
  • 300 ml gazuoto vandens;
  • 4 g sausų mielių;
  • 10 g druskos;
  • šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

  • 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
  • anties taukai;
  • daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
  • šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
  • indelis konservuotų pupelių;
  • ryšulėlis kalendrų;
  • prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
  • nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Liepsnojantis tortas

Šiaip tai ši istorija ne apie tortą, o apie elzasietišką užkandį, išvaizda panašų į picą, bet visiškai kitokio skonio. Elzasiečiai, tie kurie kalba germaniška tarme, vadina jį Flammkuchen’u, o tie, kas labiau frankas nei germanas – Tarte flambée. Tipo liepsnojantis tortas. Kodėl taip? Senais negerais laikais Elzase, o ir kitur pasaulyje, duoną kepdavo didelėse duonkepėse krosnyse, kūrenamose malkomis. Termometrų tais laikais nebuvo, Celsijus dar vaikščiojo stačias po stalu, o valstiečiai reikalavo duonos. Elzaso kepėjai suko galvas kaip nustatyti, ar krosnis gerai įkaitusi? Juk jei pašausi tešlą į krosnį su netinkama temperatūra gali gautis prasti popieriai. Todėl prieš pašaunant į krosnį didelius kepalus, kepėjai įdėdavo nedidelį tešlos paplotėlį testui: pagal tai kaip apskrusdavo paplotėlis, buvo galima indikuoti krosnies temperatūrą. Na, apytikriai. Tuos tešlos testerius jie išmesdavo kaip šalutinį produktą. Bet vienas anoniminis kepėjas, Viešpatie, palaimink jo sielą, sugalvojo kaip panaudoti paplotėlius kilniems tikslams. Štai ką jis atsitempė į kepyklą:

  • 200 ml grietinės (jie vadino tai Crème fraîche);
  • 300-400 g šoninės (jie vadino ją lardon) – nesvarbu, šviežios, šaltai ar karštai rūkytos, aš savo eksperimentui ėmiau šalto rūkymo ir neprašoviau;
  • 4-5 svogūnų;
  • daug grūstų juodųjų pipirų;
  • savaime aišku – tešlos paplotėliams. Ją suminkome iš kokių 300 g miltų, stiklinės šalto vandens ir šlakelio aliejaus.

Dėl tešlos: kiekvienas minko taip kaip patinka. Na, pagalvokite: ko tikėtis iš paprasto temperatūros testo? Čia jums ne išsipisinėjančių italų picos padas, o tik paplotėlis. Taigi, tiesiog kočiojame į ploną blyną. Iš nurodyto miltų kiekio turėtų gautis du.

Aptepame grietine taip kaip teptume pomidorų padažu picos padą.

Apiberiame pusžiedžiais pjaustytu svogūnu, smulkinta šonine ir gausiai pabarstome pipirais.

Ką gi, galime testuoti savo orkaitės temperatūrą. Siūlau nustatyti bent 230-240°C. Pašauname savo tortą ir laikome krosnyje 15 minučių. Tiek gana, kad šoninė ir svogūnai imtų skrusti.

Gražaus pavasario.

Pimiento de Padrón, nes nežinau kaip verčiasi

Tai bus trumpas postas. Tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių. ir pats paprasčiausias. Svarbu, kad tik būtų reikiama ispaniškų, o tiksliau – galisietiškų pipirų rūšis.

Vokiškame prekybos centre iš L raidės atsirado šių pipirų. Juos kažkodėl identifikuoja kaip “aitrieji žalieji pipirai“ ar kažkaip, bet skubu užtikrinti, kad šie pipirai yra visiškai neaštrūs.

Norite namuose tapų prie vyno ar alaus? Pirkite šiuos pipirus, kol jų dar yra, jie afigeni. O be pipirų pasirūpinkite, kad turėtumėte alyvuogių (arba vynuogių kauliukų) aliejaus kepimui ir rupios druskos. Viskas.

Smarkiai įkaitiname didelėje keptuvėje gerą stiklinę aliejaus ir dedame nuplautus ir nusausintus pipirus. Nusausintus, nes po to plausite savo virtuvę nuo riebalų, kol kiti valgys pipirus. Kepame nuolat maišydami kiaurasamčiu kokias tris keturias minutes, kol ims trūkinėti odelė, bet šiukštu neleidžiame jiems skrusti.

Tokius pipirus išimame į atskirą dubenį ir iškart gausiai pabarstome rupia druska. Viskas.

Galima valgyti su visomis sėklytėmis, išspjaunant tik uodegėles. Ai, karamba, kaip skanu prie geros riochos ar IPA!

O paskum žiūrime geriausią visų laikų filmą:

Spontaniški čeburekai

Šiaip tai aš aptingau tiek, kad nebepostinu nieko ir net nenoriu fotografuoti maisto. Todėl šis postas bus beveik be nuotraukų. Bet su daug šviežios muzikos. Nukrypstant nuo maisto temos, dažnai esu kaltinamas tuo, kad įstrigau savo devyniasdešituosiuose ir nebepriimu nieko naujo. Taip, negaliu pakęsti madingos paauglių muzikos, RnB ar HipHopo. Tačiau ir be to yra šviežių reiškinių, nuo kurių šiurpuliukai eina per odą. Pvz, gabaliukas iš puikaus estetiško serialo The New Pope, štai šitas:

Vvieną naktį, kai mėnulio spindulys pažadino mane pro žaliuzės plyšį, pabudęs aš truputį pagulėjau tamsoje ir netikėtai mane užplūdo įkyri mintis apie čeburekus. Tokius trapius, pūslėtus, šiltus, auksaspalvius, kvepiančius sultinga aviena su daug svogūnų ir daug juodųjų pipirų. Štai tokius:

Kažkas gali paklausti kaip pasigaminti tokių čeburekų? Mums reikės:

  • 750 g sijotų miltų;
  • 50 ml aliejaus tešlai + 1 l kepimui;
  • 425 ml karšto (70°C) vandens;
  • 500 g smulkintos avienos arba ėrienos;
  • 100 g avies lajaus;
  • 500 g svogūnų;
  • 1 šaukšto maltų ar grūstų juodųjų pipirų;
  • šiek tiek druskos ant žaizdų.

Miltus sijojame, beriame žiupsnį druskos, pilame karštą vandenį ir plikomis rankomis minkome kol nesigaus elastinga tešla. Uždengiame ir paliekame šiltai. Tuo tarpu smulkiname avieną ir lajų, mažais kubeliais pjaustome svogūnus ir viską sumaišome. Pridedame daug maltų pipirų ir žiupsnį druskos. Daugiau, Dievas liudininkas, nieko nereikia. Jokių kalendrų, kuminų ar petražolių. Faršą dedame šaltai ir imamės tešlos. Atgnybame maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalą ir kočiojame pabarstydami miltais tol, kol pro apvalų lakštą matysime savo ranką. Ant pusės tešlos lakšto dedame nei daugiau nei mažiau kaip vieną šaukštą faršo, jį paskleidžiame tolygiai ir užklojame, kad suformuotume pusmėnulio formos čebureką. Kraštus kruopščiai užlankstome. ir taip kokius 20 kartų, kol baigsis tešla arba faršas.

Dideliame puode įkaitiname litrą rapsų, medvilnės arba vynuogių kauliukų aliejaus. Gerai įkaitiname, jei turime termometrą, jis turi rodyti 200°C. Dedame po vieną čebureką ir, kai jis iškyla ant įkaitusio aliejaus, šaukštu ar samteliu nuolat palaistome karštu aliejumi jo viršutinę dalį. Kai matome, kad čeburekas ima įgauti auksinį atspalvį, maždaug po 1 minutės nuo įdėjimo, apverčiame ir dar pakepame apie pusę minutės. Išimame su kiaurasamčiu ant popierine servetėle išklotos lėkštės. Imamės kitų čeburekų.

Valgomi čeburekai paprastai su kakava arba su saldžia kava su pienu. Perlaužus gerą čebureką, iš jo bėgą dieviškas sultinys.

O štai dėl naujos geros muzikos: dabar labai gera rusų grupė: Самое большое простое число – Didžiausias sveikas skaičius.

 

Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

  • 200 g juodo 70 proc. šokolado;
  • 250 g migdolų miltų;
  • 150 g sviesto;
  • 5 kiaušinius;
  • 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Moliūgų sklindžiai per daug rimtiems

Why so serioussss?

Kad nebūtumėte tokie rimti, kepsime sklindžius su moliūgais. Tam, kad linksmintumės iš ryto, iš vakaro paruošime:

  • Vieną nedidelį arba pusę vidutinio moliūgo;
  • 2 kiaušinius;
  • šaukštą rudojo cukraus;
  • pusę pakelio kepimo miltelių;
  • 150 g speltos miltų (OK, nesigraužkite ir imkite paprastus);
  • 200 ml pasukų (geriau neraugintų, bet iš bėdos tiks ir raugintos);
  • sviesto kepimui.

Moliūgą perpjauname ir kepame orkaitėje 170°C temperatūroje apie valandą, o tiksliau – kol suminkštės.

Keptą moliūgą nulupame ir sumalame su smulkintuvu. Įmušame į masę du kiaušinius, įmaišome miltus, kepimo miltelius ir pasukas ir viską kruopščiai išmaišome. Jei moliūgas nesaldus, pridedame rudojo cukraus, bet mano nuomone ir taip mes visur per daug dedame cukraus. Tešlą, kuri turi būti skystos grietinės konsistencijos, paliekame uždengtą šaldytuve iki ryto. O ryte imame gerą storą keptuvę, įkaitiname, ištepame sviestu, liejame sklindžius per visą keptuvę ir kepame ant vidutinės kaitros.

Dabar achtung labai svarbi detalė: sklindžius dedame į krūvą, kurios, šiukštu nejudiname ir vaikome nuo jos peiliu visus išbadėjusius. Geri stori sklindžiai turi subręsti nuo savo pačių kaitros kaip bręsta ką tik iškeptas geras steikas, turėkite tai omenyje. Kai iškepsite visus sklindžius, o tai užtruks, patikėkite manimi, krūvą apverčiame ir vualia, galima valgyti su klevų sirupu ir grietinėle (arba rūgščiu jogurtu).

Nebūkite tokie rimti, nes didžiausios nesąmonės pasaulyje daromos tik rimta veido išraiška.

 

Rusiška pagunda: Pavlovos desertas

Kažkoks nesveika gražus ruduo, svečiai iš Ispanijos ir kiaušinių perteklius šaldytuve pastūmėjo mane grįžti į šį blogą ir sublizgėti nesudėtingu ir prašmatniu receptu. Man taip nutinka, kad į galvą šauna idėja fix ir negaliu nusiraminti, kol jos neįgyvendinu. Taip atsitiko su desertu Pavlova: kažkur perskaičiau receptą, pamačiau nuotrauką ir siaubingai užsimaniau jo, kad net seilėmis aptaškiau klaviatūrą. Be to, aplankė svečiai iš Ispanijos ir gavau užsakymą juos nustebinti, o gerieji kaimynai agrovilniečiai, auginantys cukinijas ir vištas savo 6 arų sklypelyje, padovanojo kalną naminių kiaušinių, kuriuos ir pabandžiau paversti desertu. Ispanus, beje, šalia rusiško deserto, stebinau kitu rusišku patiekalu – solianka. Tegul ir toliau užsieniečiai galvoja, kad mes rusai, kalbantys keista tarme, bet valgantys tuos pačius, vakarų europiečių akimis žiūrint, laukinius ir egzotinius patiekalus.

Pavlovai reikia pasiruošti gerą parą prieš vartojimą. Todėl traukiam ant virtuvės stalo iš vakaro:

  • 5-6 kiaušinius;
  • 150 + 20 g cukraus;
  • 150 g maskarponės;
  • 150 ml riebios grietinėlės;
  • saują šviežių rūgščių uogų pagal preferencijas: braškių, bruknių, spanguolių (mano atveju – šilauogės);
  • 1 a. š. krakmolo;
  • 1 a. š. acto.

Kalbant apie actą, gal geriau imti chaliavną, bet gaivų obuolių, o spiritinio geriau vengti. Turiu prašmatnaus balzamiko, kuris, mano spėjimu pagal skonį turėtų tikti, bet pabijojau, kad gali sugadinti morengą. Todėl, kai ruošiu kitą kartą Pavlovą, užlašinsiu balzamiko jau ant paruošto deserto, o šitame įraše padarysiu apdeitą ir papasakosiu apie potyrius. O kol kas – ruošiame morengą: atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių (šiuos išmetam arba panaudojame gogalmogaliui) ir fanatiškai plakame tol, kol putos bus standžios ir apvertus dubenį nekris. Tada plakdami įberiame šaukštą cukraus, plakame keletą minučių, kol cukrus neištirps, vėl beriame šaukštą cukraus, plakame ir taip toliau, kol nesuplaksime 150 g cukraus su baltymu. Tai gali užtrukti kokių 15-20 minučių. Pas mane, jei ką, plakiklis įkaito. Tuo tarpu įjungiame orkaitę ir kaitiname iki 120°C, ant kepimo skardos klojame kepimo popierių, atsargiai iškrečiame suplaktas putas, suformuojame ugnikalnio formos kūgį su krateriu vidury ir šauname į orkaitę.

Po pusvalandžio temperatūrą sumažiname iki 100°C ir pamirštame. Po trijų valandų išjungiame orkaitę, bet jos neatidarome dar bent 8 valandas, tobiš per naktį. Ryte ištraukiam morengą ir orkaitės.

Darom kremą: triname maskarponę su 20 g cukraus, kol padarome vientisą masę, į kurią pilame grietinėlę, jei turime, pilame šlakelį vanilės esencijos, ir plakame ant lengvų plakiklio apsukų, kol grietinėlė nebebus skysta, o ją galima kabinti šaukštu ir krauti ant morengo. Barstome ant viršaus uogomis.

Ta-dam! O tolesnė pagunda – šio rudens top muzika. Ta pati daina, kurią “Traukinių žymėjime“ Diana dainavo Markui Rentonui, o klipo mergina panaši į mano motiną, kurios nepažinojau.

Kelionė JAV. 10 diena – 1000 km per tris valstijas

Laikas mus spaudė, nes užsidegė naujas tikslas – Jeloustouno parkas, toli į šiaurę nuo mums patogaus maršruto. Tam, kad spėtume jį aplankyti, turime įveikti bent 1000 km per dešimtą kelionės dieną. Užsibrėžiame tikslą pasiekti Aidaho Fols miestą Aidaho valstijoje netoli įvažiavimo į Jeloustouno parką. Deja, Aidaho Folso tądien nepasiekėme, ir tai buvo pirmas, bet nepaskutinis kartas, kai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo. Tą dieną neprivažiavome iki Aidaho Folso vos 80 km ir apsistojome Pokatelo mieste.

https://goo.gl/maps/xmKjQVv8EVK2

Kaip suprantate, tą dieną skyrėme greitajam važiavimui, todėl didelių nuotykių nepatyrėme. Iš Las Vegaso išvykom anksti ryte, kol saulė dar buvo žemai. Mūsų motelis buvo prie pat oro uosto. Pasigrožėjome besileidžiančiais lėktuvais.

Iki pietų važiavome per Nevadą.

 

 

 

 

 

 

Priešpiečių sustojome degalinėje: kas alaus ir cigarečių, kas – kokčiai saldžių ledų.

Dalį kelio pavažiavome ne greitkeliu, o kažkokių gamyklų keliais, bet greitai nusibodo ir grįžome į greitkelį. Ūpo nebuvo ir ne nesikalbėjome, bet laimei, privažiavome prie kalnagūbrio, skiriančio Nevadą nuo Jutos. Kelias įsigraužia į tą kalnagūbrį ir važiuoji kaip per kanjoną. Labai įspūdinga atkarpa, aplink matosi audringo geologinio aktyvumo pėdsakai.

 

 

 

 

 

Sustojome nusifotkinti šalikelėje.

Tačiau neįvertinome, kad sugrįžti į greitkelį bus sunku – kelio danga apie 10 cm aukščiau už šalikelę, reikia “užlipti“ atsargiai su žemu Mustangu, greitkeliu lekia vilkikai ir nė nemano pristabdyti. Įštaikęs tarpelį ir apipypintas vilkikų, degindamas padangas šiaip ne taip sugrįžau į greitkelį.

Jutos kraštovaizdis ne toks dramatiškas, bet pakankamai įspūdingas.

 

 

 

 

 

 

 

Po dykumos įvažiavome į prerijas. Ilgainiui labai pavargau nuo monotonijos, ypač kai mano bendrakeleivis nutrūko. Labai apsidžiaugiau, kai į pavakarę pasiekėme Solt Leik Sitį. Labai norėjau aplankyti mormonų šventyklą, bet lyg tyčia, pakeliui nemačiau nei vienos, o sukti iš greitkelio nerizikavau. Todėl pasimėgavau tik kava ir vėl į šiaurę.

Prieš saulės laidą važiavome palei Druskos ežerą. Pabandžiau nuvažiuoti paieškoti paplūdimio, bet kažkokiu būdu pralėkiau pro išvažiavimą ir vėl grįžau į greitkelį, vedantį atgal į pietus. Apsisukti pavyko tik už gerų 25 km. Daugiau ieškoti paplūdimių nemėginau, nes susilaukiau isterijos iš bendrakeleivio.

 

Jau visai sutemus pasiekėme nuostabųjį Aidahą. Čia buvo maloniai vėsu ir pakankamai žalia.

Jau vėliau sužinojau, kad Aidahas – Amerikos bulvių sostinė. Gal todėl man taip patiko, kad labai panašus į Baltarusiją, tik kad su kalnais.

 

 

Visiškai sutemo ir mes supratome, kad iki Aidaho Folso nenuvažiuosime. Dar labiau sutrikome, kai dėl kelio remonto darbų radome užtvertą geram šimtui kilometrų vieną greitkelio juostą. Apie valandą tamsoje važiavome dvejodami, ar kartais nevažiuojame prieš eismą, nes navigatorius nuolat pypsėjo, liepdamas grįžti į savo juostą.

Jau beveik prieš vidurnaktį pasiekėme Pokatelo miestą, kuriame ir apsistojome. Anksčiau nebuvau net girdėjęs tokio miesto pavadinimo, bet po to net specialiai pagūglinau apie jį ir išsiaiškinau, kad tai akademinis miestas su keletų stambiausių universitetų šiaurės vakarų JAV.

Bet labiausiai nustebino motelio dušas, kurį nesėkmingai bandėme įjungti bene pusvalandį, o galiausiai pasidavėme ir ėjome pagalbos į recepciją. Aš per savo keliones esu sutikęs įvairiausių viešbutinių keistenybių tiek Europoje, tiek Azijoje ar JAV: tai komplikuotas vandens įjungimas, tai šviesą neaišku kaip įjungti, tai nesuvokiamas kambario durų ar seifo užraktas, bet iki šiol sugebėdavau išsiaiškinti pats. O štai Pokatelo miesto Travelodge by Windham motelio dušas mane nugalėjo.

 

 

 

Kad jau atsidūriau Aidahe ir motelio recepcijoje susidūriau su rednekais, prisiminiau, kad Amerikoje atradau fantastišką dainą

 

 

 

 

Ta Lily Allen tokia negraži, kokia graži jos backing vokalistė, ta, kuri tamsesnė, panaši į Faye Dunaway jaunystėje. Užtat kaip ji gražiai ir žaviai taria žodį shame!

Kelionė JAV. 9 diena – Mirties slėnis

Turbūt turėčiau save laikyti laimingu žmogumi. Būdamas vaikas, studijuodavau didelį Tarybų Sąjungos kelių atlasą, mintimis keliaudamas plentais ir geležinkeliais po neaprėpiamą tėvynę. Mane kažkodėl labiausiai traukė Karpatai ir Krymas. Nukeliauti toliau 17 puslapio, kur buvo Ukraina, man neužtekdavo kantrybės. Vėliau atsirado pasaulio atlasas, tiesa, ne toks išsamus, bet jį vartydamas irgi keliaudavau per pasaulį skersai išilgai. Dar vėliau, ėmęs skaityti visokius žiulius vernus ir “Drąsiųjų kelių“ seriją, visai pamečiau galvą. Susikūriau įvairių vietovių vizijas, virtusias svajonėmis, kurioms, kaip tada maniau, niekada nelemta išsipildyti. Tas pats Krymas man tada atrodė nepasiekiamas kaip ir Varanasis Indijoje, Lasa Tibete, Ušuaja Argentinoje, Vilties klonis Grenlandijoje ar Mirties slėnis Amerikoje… Bet štai, Krymą aplankiau vos pasibaigus pubertatiniam amžiui, Varanasį – kai į nušvitimą ir čakras ėmiau žiūrėti pro paniekinančio skepsio prizmę, o štai Mirties slėnis ilgą laiką buvo toks pats nepasiekiamas kaip ir Ultima Thule objektas Saulės sistemos pakraštyje. Net savo pirmos kelionės į Kaliforniją metu žiūrėjau į Mirties slėnio pusę su skausmingu ilgesiu, bet neturėjau galimybės jo aplankyti. O jis vis masino mane, šaukė savo daugiau nei 50 laipsnių karščiu ir kvietė nusileisti į dykumos įsčias, plytinčias 86 m žemiau jūros lygio. Ir štai net New Horizons kosminis aparatas pasiekia Ultima Thule, ir man, išaušus giedram 2018 m. rugsėjo 9 rytui, metas važiuoti į Mirties slėnį.

ttps://goo.gl/maps/LnPDFdgfGJ32

Paliekame nykųjį Fersno miestą ir mielas jos katytes.

Atleisk, brangioji, mūsų laivai šiame gyvenimo vandenyne jau niekada nebesusitiks.

Važiuojame į pietus link Beikersfildo ir, apvažiavę Siera Nevada kalnagūbrį, išlendame į Mohavės dykumą.

Prie Mohavės miesto pamatėme lėktuvų kapines, bet privažiavimo neradome, o klaidžioti ir ieškoti laiko neturėjome – Mirties slėnis nelaukia!

Lekiame tiesiu kaip strėle dykumos keliu pro kalnakasių miestelį Valley Wells. Tolumoje matome druskožemius.

Karštis kyla ir mes įvažiuojame į platų ir nežemiškai gražų Panamint slėnį, kuriame vaizdai man primena Marso vaizdus, atsiųstus Curiosity ir Opportunity marsaeigių.

 

Jokie video įrašai ar nuotraukos neperduoda to švinine kaitra alsuojančios dykumos pojūčio, tos akinančios ir beribės saulės šviesos, užliejančios viską aplinkui: toks jausmas, kad ta šviesa būtų apčiuopiama.

Įdienojus privažiuojame Mirties slėnio nacionalinio parko ribą.

Bet tai – dar ne slėnis, iki jo reikia pakilti į 2 km aukščio kalvas ir, įjungus laisvą pavarą, nerti nesmarkiai vingiuojančiu keliu žemiau jūros lygio. Fantastiškas potyris!

Pabandome pasivaikščioti po kopas, bet karštis varo atgal į mašiną, kur veikia kondicionierius.

Važiuojame pro Garstyčių kanjoną.

Nusifotografuojame prie ženklo, žyminčio aukštį nuo jūros lygio. Deja, -86 m žymos neradome.

Bet svarbiausias mano tikslas Mirties slėnyje – Mikelandželo Antonionio apdainuotas Zabriskie Point. Štai jis:

Man karštis nė motais, nusprendžiu žūt būt pasivaikščioti po šią vietą, bent pusvalandį.

Šioje vietoje mano bendrakeleivis gavo šilumos smūgį. Bet kam tai rūpi?

Vakarėjant šunkeliais traukiame link Las Vegaso. Jau beveik sutemus pirmą kartą suvažinėjau gyvūną – didžiulį driežą. Dėl to visą likusį vakarą graužiausi. Taip smarkiai graužiausi, kad vietoj Las Vegaso nuvažiavau į Paryžių.

Eliziejaus laukai ir Eifelio bokštas.

Šalia trynėsi pusnuogės katytės, atkaklesnės nei Fresne, surakino mane antrankiais ir norėjo kažką man padaryti. Bet prancūziškai nemoku, todėl mandagiai pabėgau.

Norėjau ilgai vaikščioti po naktinį Paryžių, bet mano bendrakeleivis nusprendė man atkeršyti už Zabriskie Point karštį ir pusnuoges katytes, ėmė trypti kojomis ir isteriškai šaukti ant visos gatvės, kad nepalikčiau jo. Teko nešti jį ant pečių į motelį, laimei, apsistojome prie pat Sunset Stripo, toli nešti nereikėjo.

Šiame mūsų kelionės taške teko apsispręsti: ar važiuoti neskubant link Čikagos, kur mūsų už savaitės lauks lėktuvas, ar akis išdegus lėkti į Jeloustouno parką. Sveikas protas pralaimėjo, bet apie tai – kitose mūsų laidose.