Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

  • šaukšto druskos;
  • dviejų šaukštų cukraus;
  • 150 ml acto;
  • 900 ml vandens;
  • prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
  • dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė” ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu”, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

  • 200 g miltų;
  • trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
  • 7 g sausų mielių;
  • 5 g druskos;
  • žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
  • San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
  • normalios itališkos mocarelos;
  • šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
  • alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
  • bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Igeliuko beigeliukai

Senas gojus Igelis kviečia visus prie šeštadieninio brančo (tfu, dar vienas hipsterių keiksmažodis) vėlyvų pusryčių stalo. Šalom, pocikai.

dscf8858

Galima beigelius krimsti su sūdyta lašiša ir burokėlių lapeliais. Arba su avokadu ir pomidoru.

dscf8859

Galima su švelniu ožkų sūriu. Arba virta vištienos krūtinėle su trupučiu krienų. Arba tiesiog su šlakeliu šviežutėlio kvapnaus graikiško alyvuogių aliejaus, žalio kaip mylimosios akys.

dscf8856

Iki pagaminant sumuštinį iš beigelio, jį reikia ištraukti iš orkaitės, kuri buvo įkaitinta iki 190ºC.

dscf8855

Beigeliai joje kepė vos 15 minučių, nes prieš tai jie buvo pabarstyti sezamo ir aguonų sėklomis.

dscf8854

Bet kad sėklos priliptų prie tešlos, o beigeliai būtų gražiai apskrudę, juos reikėjo aptepti kiaušinio baltymo plakiniu. O prieš tai juos reikėjo nusausinti ant rankšluostėlio.

dscf8853

“O kam sausinti?” paklaus manęs neišmintingas pocas. O tam, kad beigeliai ką tik buvo po 2 minutes verdami dideliame kiekyje vandens, kas pusę minutės apverčiant. Ne daugiau kaip po 3-4 vienu metu.

dscf8852

Beigelių tešla – ypatinga. Ji šiek tiek tąsesnė už paprastų riestainių. Todėl ir reikia ją apvirti prieš kepant orkaitėje. Bet prieš tai – beigelių ruošiniai turėjo apie valandą pusantros pakilti šitoje vietoje, uždengti rankšluostėliu.

dscf8851

Juos reikėjo rankytėmis susukti. Maždaug 15-18 cm ilgio dešrytes. Iš tokių juostelių.

dscf8850

Kurias pagaminome iš maždaug 2 cm storio iškočiotos tešlos lakšto.

dscf8849

Tokia tešla gavosi kilusi šiltai apie dvi valandas, prieš tai ją minkant iki elastingos, švelnios konsistencijos geras 15 minučių, prieš tai, be abejo, sumaišius reikalingus ingredientus.

dscf8848

O tešlai paruošti, nepatikėsite, reikėjo labai paprastų produktų:

  • 0.5 kg kvietinių miltų;
  • pakelio (7 g) sausų mielių;
  • žiupsnio druskos;
  • šaukšto cukraus;
  • vieno kiaušinio (ir dar vieno kiaušinio baltymo aptepti beigelius);
  • apie pusės stiklinės šilto vandens (pripilt daugiau vandens ar įberti miltų, priklausomai nuo tešlos būklės).

Kaip matote, viskas labai paprasta. Ir labai skanu.

O dabar – muzika ne į temą:

Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

dscf8831

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

  • vištos;
  • 3-4 svogūnų;
  • 50 g sviesto;
  • 3-4 kiaušininių;
  • pusės citrinos sulčių;
  • 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
  • 3 stiklinių pieno;
  • kalendros šakelių;
  • nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • druskos;
  • aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

dscf8841

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

dscf8843

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

dscf8844

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

dscf8845

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Mano pirmoji boba

Sveiki, šiandien aš jums atnešiau daug geros muzikos, gerų prisiminimų ir kokčiai saldžių bobų. Pradedame nuo saldžių lolitų:

Mongolija – viena iš mažesnių mano svajonių šalia didelių Tibeto, Grenlandijos ir Čilės. Čia tarp kitko. Apie keliones ir bobas svajojau seniai, kai dar gyvenau šalyje, kurioje nebuvo sekso. Pirmoji mano pažintis su bobomis, ko gero, įvyko Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kokiais 1985 m. Tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo – Roma. Daug metų praėjo, o aš negalėjau niekaip jos pamiršti. Kol visai neseniai iš internetų sužinojau kaip ją atgaivinti pagal GOSTą. Jūsų dėmesiui – Romo boba.

Reikės:

  • 212 + 200 g pačių geriausių miltų;
  • 147 + 240 + 165 g vandens;
  • 5 g sausų mielių;
  • 103 g sviesto;
  • 105 + 240 + 500 g cukraus;
  • 82 g kiaušinio arba melanžo;
  • 1.5 g druskos;
  • 52 g razinų;
  • 5 g romo;
  • 5 g citrinos sulčių;
  • vanilės ekstrakto;
  • svarstyklių;
  • termometro;
  • daug laisvo laiko.

dscf8390

Atkreipiu dėmesį, kad viskas yra gramo tikslumu – net vanduo. Net menkas nukrypimas nuo recepto sukuria ne Romo bobą, o gaidį. Turėkite omeny.

Trumpa įžanga iš kur atsirado Romo boba: ogi buvo toks nevykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, kuris labai mėgo saldumynus. Tai jo virėjas ir sugalvojo cukrų skiesti romu, nuo ko, Leščnskis vieną dieną ir mirė.

img_20160910_102859734

Bet mes nebijome mirti, todėl iš ryto užsileidžiame naują Becko dainą

Ir sumaišome 212 g sijotų aukščiausios prabos miltų, 5 g sausų mielių ir 147 g šilto vandens. išminkome ir paliekame šiltai kilti 2-4 valandas.

dscf8391

O kol turime laiko, ruošiame cukrinę užtepėlę boboms. 500 g cukraus ištirpiname 165 g vandens, nuolat maišydami ir o truputį šildydami.

dscf8392

Maišome, kol sirupas užvirs. Tada uždengiame, verdame kokias 3-4 minutes, atidengiame ir pamatuojame temperatūrą: kai pasieks 108°C, įpilame citrinos sulčių ir kaitiname iki 117°C. Nuimame ir staigiai atšaldome (tarkim šalto vandens vonioje) puodą su sirupu ir plakame šluotele iki putos ims stingti.

dscf8394

Turime paruoštuką bobų užtepėlei. O per tą laiką tešla turėtų jau būti subrendusi. Todėl maišome į ją dar 200 g miltų, 103 g šilto kambario temperatūros sviesto, vieną didelį arba du mažus kiaušinius, 105 g cukraus (aš ėmiau laikytą su vanilės ankštimi), druskos. Tešla gana lipni. Jokiu būdu nededame miltų daugiau nei nurodyta. Išminkius dedame nuplikytas razinas.

dscf8395

Tešlą paminkome, uždengiame ir dedam į šaldytuvą dviem valandom, išimam, paminkom, vėl dedam į šaldytuvą dar keletui valandų. Dabar daliname tešlą į stalo teniso dydžio gumuliukus ir dedame į formeles.

dscf8397

Paliekame dar dviems valandoms šiltai, kol tešlos kiekis padvigubės.

dscf8398

Kepame apie pusvalandį 180°C temperatūroje orkaitėje.

dscf8400

Iškeptus keksiukus paliekame atvėsti. Ir apskritai, paliekame juos atidengtus džiūti kokias 6 valandas. Ša, nesikeikiame, nes

img_20160910_102718449

Galiausiai ruošiame dar vieną sirupą: 240 g cukraus (šį kartą ėmiau rudąjį) tirpiname 240 g vandens, šildome ir viriname, bet temperatūra neturi viršyti 103°C. Sirupą atvėsiname palaipsniui, tada pilame romą, portą, cheresą ar bet ką, kas patinka.

dscf8402

Keksiukų dugnus praduriame mediniu pagaliuku ir mirkome į šiltą sirupą po keletą kartų, kad sugertų kuo daugiau.

dscf8403

Paliekame valandą apverstus, kad sirupas gerai įsigertų. O tuo tarpu karšto vandens vonelėje atitirpiname cukrinę užtepėlę (nes ji per ilgą laiką bus sukietijusi) ir tepame ant keksiukų.

dscf8404

Prisipažinsiu, cukraus rojus. Tikrai tiek daug užtepėlės nereikia, pažiūrėkite iš arčiau.

dscf8405

Todėl, jei sugalvosite gaminti Romo bobas, rekomenduoju užtepėlės cukraus kiekį mažinti dvigubai. Man dar išėjo keletas ciberžolinių karamelių iš perteklinio cukraus.

dscf8406

Vargo daug, bet skonis tikrai toks pats, kaip prieš 30 metų stoties bufete.

Pabaigai – dar vienas superinis naujas gabalas

Aš tikiuosi atleisite man tokį sudėtingą receptą.

Konditerinis hentajus – žalias šokoladas

Tiesiog žalias. Kaip varlė, zelionkė, ar airiškas smaragdas. Japonai prisigalvoja visokių nesąmonių. Ypač su europietiškais desertais. Padaro, jomajo, kažkokią kulinarinę pornografiją: tai žalią, tai rožinį šokoladą. Kad neatsiliktume nuo pasaulinio desertų gaminimo trendų, pavarysim ir mes saldžios ir lengvos japoniškos pornuškės. Mums reikės:

  • mangos su hentajum;
  • 400 g baltojo šokolado (žiūrim, kad būtų su kakavos sviestu, ne kokiu pakaitalu);
  • 125 ml pačios riebiausios grietinėlės;
  • 25 g sviesto;
  • 2 šaukštų geros mačos.

DSCF8276

Lyrinis nuokrypis apie mačą: Mača – ceremoninė japonų arbata. Gaminama iš specialios arbatos veislės, išdžiovintus lapelius kruopščiai sutrinant akmeninėmis girnomis. Rankų darbo (ar jūs įsivaizduojate kiek šiais laikais kainuoja statistinio japono rankų darbas?! Čia jums ne kinų rankytėmis surinkti aifonai). Ši arbata – viena brangiausių. Todėl nenustebkite, jei Lietuvoje jos arba visai nerasite, arba rasite kinietšką šūduką. Štai man nepasisekė, ir vienoje tinklinėje arbata ir kava prekiaujančioje parduotuvėje man įkišo kinietišką šlamštą – ji tik žalios spalvos, o skonio neaiškaus. Todėl ieškodamas tikros mačos, stačia galva pasinėriau į internetus. Po ilgos analizės nustačiau, kad 100 g mačos iš Japonijos man atsieis nei daug, nei mažai – 17 eurų. Dėl viso pikto, užsisakiau dar iš Kinijos palyginimui – ten kaina 4 eurai, che che. Taigi, japoniškai arbata atvyko per 5 darbo dienas, o va kinietiškos mačos vis dar laukiu. Arbatą bandžiau gerti – žiauriai skanu ir net truputį gaila naudoti šokoladiniam hentajui. Bet tiek to.

Puode pašildome, bet neužverdame, grietinėlę. Ir iškart nedidelėmis partijomis beriame smulkintą šokoladą ir maišome, kad tirptų.

DSCF8278

Nepamirštam įdėti sviesto.

DSCF8279

Kai gauname vienalytę masę, skubiai sijojame arbatą. Būtinai sijojame, nes joje daug gumulėlių.

DSCF8280

Išmaišome. Apie 1 arbatinį šaukštelį atidėtos arbatos pasiliekame.

DSCF8282

Išklojame indo dugną kepimo popieriumi ir pilame masę.

DSCF8284

Galima naudoti specialią silikoninę formą, bet…

Lyrinis nuokrypis apie silikonines formas: Nusprendęs pasigaminti žalio šokolado, susidūriau su silikoninių formų problema. Paprastos šokolado plytelės formos Lietuvoje tiesiog nėra kur nusipirkti – visokių širdučių kiškiukų yra, o plytelės – xuj. Nu gal ir yra pirkt, bet hipsteriams skirtose parduotuvėse 100 g šokolado plytelės dydžio tokia xujovina kainuoja sušiktus 12 eurų. Aš nuėjau sunkesniu, bet pigesniu keliu – už 2 USD (nepilni 2 eu) užsisakiau iš mylimo aliexpresso.

O kol silikoninė forma keliauja per pusę pasaulio, darom šokoladą archaiškai: indelį su mase paliekame kambario temperatūroje (bet ne aukštesnėje kaip 25°C) pernakt. Kol neapstingo, į šaldytuvą dėti negalima – plytelės nueis baltom dėmėm. Po nakties indelį dar keletui valandų kišam į šaldytuvą. Turėkim omeny, kad su grietinėle, šitas šokoladas bus labai minkštas ir tirpus, be to, jį reikės suvartoti per keletą dienų, nes jis paprasčiausiai suges.

Išimame iš šaldytuvo.

DSCF8286

Karštu vandeniu įkaitiname didelį aštrų peilį, nusausiname ir greitai supjaustome šokolado luitą į mažas plyteles. Ant viršaus būtinai pasijojame dar truputį mačos arbatos – tai subalansuos bendrą skonį.

DSCF8287

はい! Afigienai skanu. O kadangi niekas nesiteikė dalyvauti praėjusio rašinio viktorinoje, 400 g žalio šokolado surysiu vienas.

DSCF8272

Paveikslėlyje – žalias šokoladas, darytas iš kinietiškos arbatos prieš savaitę – ne toks skanus.

O jūs kankinkitės:

Apie pusryčių svarbą: omletas su keptais pomidorais

Apie ką mes šiandien kalbėsime? Apie karališkus pusryčius. Svarbu pradėti dieną nuo gerų įspūdžių, kad vėliau nebūtume pikti, irzlūs ir nepatenkinti. Tikras džentelmenas pradeda dieną džentelmeniškais pusryčiais:

0ae84854324a203adf9c02eb1bc78893

Čia kyla klausimas kas jums patinka: bebriukai ar persikai, austrės ar koldūniukai, tačiau atidėkime jo aptarimą vėlesniems šios kulinarinės rubrikos leidiniams. Šiandien mes gaminsime šį bei tą paprastesnio. Žinoma, aš mėgstu pusryčiams žuvį, užgeriamą puero arbata,

DSCF8252

bet kasdien negaliu sau jos leisti. Todėl omletas – tobulas pasirinkimas mūsų nuskurusiai viduriniajai klasei. Kaip gaminti omletą, aš, regis, jau rašiau. Bet pasikartosiu. (Kol ten renkam produktus, įsijungiam jūtubę ir paleidžiam klausytis šitą dainą:

Kadangi pavargom nuo popso, laikas kietesnei muzikai iš Pietų Afrikos).

Omletui dviems žmonėms reikia:

  • 4 didelių kiaušinių;
  • žiupsnio druskos, pipirų, raudonėlio, mairūno;
  • gabalėlio sviesto arba šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • 3-4 pomidorų (nesultingų);

Nestipriai įkaitinam keptuvę, ne iki raudonumo, ištirpinam sviestą. Kol kaista, lengvai išplakam kiaušinius su žiupsniu druskos. Ir pilam į karštą keptuvę.

DSCF8254

Pabarstom pipirais (arba sūriu, arba trumais, arba bet kuo, ką mėgstam) ir iškart užverčiam trečdalį omleto kaip antklodėlę:

DSCF8255

Ir iškart užverčiam kitą trečdalį.

DSCF8256

Iškart išimam į šiltą lėkštę, o keptuvę pakaitinam kiek smarkiau ir dedam storais apskritimais pjaustytus pomidorus, barstom druska, raudonėliais ir mairūnais.

DSCF8257

Kepame vieną pusę minutę pusantros, apverčiam, pabarstom druska, žolelėm dar kartą ir kepame dar minutę, kad pomidorų kraštai karamelizuotųsi. Viskas, dedam į lėkštę.

DSCF8258

O kad pusryčiai būtų visaverčiai, prieš pusvalandį jau turime būti išsikepę arba artimiausioje bandelinėje įsigiję šviežių kruasanų. Ir išsivirę kavos su pienu.

DSCF8273

Jei būsite geri, ateityje parodysiu kaip kepti kruasanus. O tie, kas komentaruose parašys bent penkių žvaigždžių vardus iš Die Antwoord klipo, gaus dovanų iš kito recepto aprašymo.

O dabar sotūs ir laimingi, marš į mokyklą.