Kelionė JAV. 1 diena

Sveiki,

tęsiame pasakojimą apie Igelio kelionę per Jungtines Valstijas.

Turėjau tikslą aplankyti JAV vakaruose esančius nacionalinius parkus, o mano bendrakeleivis – pravažiuoti Route 66. Teko daryti kažkokį kompromisą. Rytinė Route 66 dalis, einanti per žemės ūkio naudmenas, man didelio susidomėjimo nekėlė, todėl užsibrėžiau tikslą pirmomis dienomis nuvažiuoti kuo toliau į vakarus, aplenkiant didmiesčius.

Rugsėjo 1 d. labai anksti iškeliavome iš Džolieto.

Gerą pusdienį važiavome 55-uoju greitkeliu, retkarčiais sustodami išrūkinti mano bendrakeleivį. Poilsio aikštelėse Ilinojuje visur numestu sudaužyti automobiliai, tipo socialinė reklamą laikytis eismo taisyklių.

Beje, pirmomis kelionės dienomis mūsų Mustangas buvo šaltas ir nemielas, kiek per brutalus man.

Bet vėliau, aplipdamas purvu ir sutraiškytais vabzdžiais, vis artimiau pažįstamas, darėsi vis mielesnis, o kelionės pabaigoje net pamilau jį. Dabar Vilniuje pastebiu vieną tokį patį vyšninį, tik kiek galingesnį, ir apima Amerikos ilgesys. Aš būtinai ten grįšiu.

Tai buvo lyrinis nuokrypis. Tą dieną pravažiavome du Springfildus – Ilinojuje ir Misūryje. Buvo noras nusifotkinti prie šių miestų įvažiavimo, bet greitkelyje to padaryti nepavyko.

Nors ir labai skubėjome, keletą kartų palikome greitkelį ir važiavome tikruoju Route 66. Pavyzdžiui Maunt Olivo miestelyje, kur beprotiškai čirškė cikados ir buvo nepakeliama tvankuma.

Pietų sustojome Pink Elephant Antique Mall – tai kompleksas parduotuvių ir užkandinių turistams.

Ten visokių kičinių statulų ir skulptūrų.

Palindau po sijonu. Taip, ten baltos kelnaitės ir kupranugario kanopa. Nufotkinti pritrūkau drąsos, nes aplink zujo šeimos su vaikais ir pabijojau, kad neiškviestų policijos iškrypėliui iš Lietuvos. Užkandome siaubingai neskaniais burgeriais, nevalgomomis bulvytėmis, bjauriai riebiais ledais ir kibiru daktaro Peperio.

Toliau kirtome Misisipę Sent Luise. Labai įspūdingai atrodo upė, skailainas ir miesto arka. Deja, eismas intensyvus, sustoti nebuvo kur, negalėjau fotkinti, o mano bendrakeleivis nesidalina nuotraukomis.

Po nuobodaus Ilinijaus peizažo įvažiavome į Misūrį. Nesitikėjau, kad čia bus taip gražu: žalios kalvos, upės ir visiškai mažai žemės ūkio. Norėjau surasti Ebingo miestelį ir apžiūrėti tris bilbordus, bet jis kiek atokiau nuo greitkelio.

Su bendrakeleiviu tai pykomės, tai taikėmės. Tą pirmą dieną dar nebuvau perpratęs jo psichinės sveikatos.

Vakarop, įveikę bemaž 900 km, artėdami prie Misūrio, Kanzaso ir Oklahomos sankirtos, apsistojome Džoplino miesto pakraštyje esančiame motelyje.

Tai buvo pirmas ir priešpaskutinis kartas, kai apsistojome motelyje be išankstinės rezervacijos booking.com. Abiem atvejais gerokai permokėjome ir gavome ne pačius geriausius kambarius.

Vakarienei valgėme McDonalde pirktas salotas, beje labai pasigendu South West salotų Lietuvos McD. Aš užgėriau jas IPA, pakeleivis – degtine, ir taip baigėsi mūsų pirma rimta kelionės diena.

https://goo.gl/maps/9Ffgr7DNFv22

Reklama

Kelionė į JAV. Įvadas

Sveiki. Šį kartą nebus jokių receptų. Ir kitą kartą nebus, ir dar ilgai nebus, nes pasakosiu apie savo kelionę į JAV. Jei pamente iš senesnių mano elgetavimo postų, iš pradžių buvo sumanyta kelionė tik istoriniu Route 66 keliu nuo Čikagos iki Los Andželo. Bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, pavyko tą kelionę išplėsti, aplankant visus pagrindinius JAV vakarinės dalies nacionalinius parkus.

Grubiai, visas maršrutas buvo maždaug toks:

https://goo.gl/maps/Pwc45oQAjnz

Detalesnius žemėlapius įkelsiu, kai aprašinėsiu kelionę po dieną.

Pagrindinė kelionės statistika:

Kelionės trukmė: 17 dienų (rugpjūčio 31 – rugsėjo 17)

Aplankytos valstybės: Danija, Suomija, JAV, Jungtinė Karalystė.

Skrydžiai: Kaunas-Kopenhaga (Ryanair), Kopenhaga-Helsinkis (Finnair), Helsinkis-Čikaga (Finnair), Čikaga-Londonas Hytrou (British Airways), Lutonas-Vilnius (Wizzair).

Nuvažiuota automobiliu: 6600 mylių (10600 km) JAV, 100 km Lietuvoje, 100 km JK iš Hytrou į Lutoną.

Aplankyta JAV valstijų – 16: Ilinojus, Misūris, Kanzasas, Oklahoma, Teksasas, Naujoji Meksika, Arizona, Kalifornija, Nevada, Juta, Aidahas, Montana, Vajomingas, Pietų Dakota, Nebraska, Ajova.

Pakeleivių – 1 senstantis prasigėręs fagotas.

Visiems labiausiai rūpimas klausimas – išleista babkių: 1600 eurų. Čia įskaičiuota viskas: lėktuvų bilietai, automobilių nuoma, sveikatos draudimas, kuras, maistas, moteliai, alkoholis, lankytinos vietos, kava, sušikti suvenyrai, arbatpinigiai ir visa kita. Gana biudžetinis variantas, turint noro, galima išleisti žymiai daugiau, galima ir mažiau, bet nežymiai. Beje, gauta parama prieš kelionę – 50 eurų (ačiū, Adomai, bet pinigus aš tau grąžinsiu).

Kelionė buvo suplanuota dviems žmonėms, abu sociopatai (aš ne toks išreikštas). Viskas prasidėjo nuo bilietų paieškų. Bandyti įvairūs variantai: momondo, expedia, skyskanner, freetravel, bet geriausi pasiūlymai būna tiesiai oro kompanijų tinklapiuose, reikia tik patykoti nuolaidų. Mūsų kelionė buvo suplanuota konkrečiomis dienomis, todėl teko ieškoti tinkamo varianto. Optimalus pasirodė skrydis už 300 eurų iš Kopenhagos per Helsinkį į Čikagą su Finnair ir grįžimas iš Čikagos į Londoną su British Airways. Vėliau surasti bilietai iš Kauno į Kopenhagą su Ryanair už 30 eurų ir iš Lutono į Vilnių už 35 eurus su Wizzair. Papildomai reikėjo nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną į naktinį skrydį su City bee (19 eurų) ir transfero su šatlu iš Hytrou Londone į Lutoną už 27 svarus.

Kai bilietai užsakyti, reikėjo užsisakyti ESTA, supaprastintą vizą iš JAV valstybės departamento (ar iš kur ten). Kaina 14 eurų, anketa užpidoma online. Į elektroninį paštą atsiunčia patvirtintimą per keletą dienų. Viskas.

Kelionei JAV buvo iš anksto pradėtas ieškoti automobilis nuomai. Problema ta, kad iš pricipo neturiu kreditinės kortelės, o daugelis nuomos bendrovių nenori nuomoti debetininkams. Ypač didelė problema, jei norim nuomotis per brokerius, pvz. rentalcars. Laimei, didelės nuomos bendrovės nesibodi ir debetinių kortų. Buvau beišsinuomavęs mažą automobilį iš Europcar angliško (co.uk) tinklapio už itin gerą kainą, bet jų tinklapis užlūžo ir labai mane supykdė. Bet štai Avis savo tinklapyje paleido akciją Mustang kabrioletams su visais draudimais už itin malonia kainą – 700 eurų be kreditinės kortos. Vienintelis jų reikalavimas – grįžimo bilietai ir 100 dolerių užstatas, užšaldomas debetinėje kortelėje. Tai buvo tai, ko reikėjo.

Būsto nakvynei nuoma. Motelį pirmai nakvynei teko užsisakyti iš anksto per booking.com, nes pildant ESTA anketą, būtina nurodyti adresą JAV, kur planuojama apsistoti. Čikagoje, ypač prie O’Hare oro uosto, kainos labai didelės, todėl pirmai nakvynei pasirinkau Džolieto miestą, už 70 km nuo oro uosto, važiuojant Route 66. Vėliau nusistatėm schemą, kad nuomotis per booking.com apie 50 procentų pigiau nei tiesiog taip atvažiavus į motelį, todėl atvykę prie motelio, per aplikaciją užsisakydavome kambarį ir eidamome vidun. Vieną kartą užsisakėme iš anksto, bet nespėjome nuvažiuoti iki numatytos vietos, todėl teko apsistoti kitur, bet bookingas po keleto laiškų grąžino pinigus, nors ir neprivalėjo.

Ryšys. Pačią pirmą dieną Džoliete nusipirkau T-mobile sim kortą už 45 USD, skirtą turistams. Su šia kortele galima 21 dieną neribotai skambinti JAV ir Kanadoje, neribotai siųsti sms į bet kurią pasaulio šalį ir neribotai naudotis mobiliu internetu, tiesa, išeikvojus 2 GB, greitis turėtų nuo 4G nukristi iki 128 kbps. Korta tikrai pravertė kasdien naviguojant, užsakinėjant motelius ir bendraujant su Lietuva. Problema tik ta, kad T-mobile gerai veikia tik dideliuose miestuose ir greitkeliuose, o dykumose, mažuose kaimuose ryšys šiaip sau. Pietų Dakotoje neveikė apskritai.

Atsiskaitymas. Turėjau truputį grynųjų, Luminor kortą atsargai, bet pagrindinė priemonė – Revolut. Labai patogu atsiskaitinėti, kol… neprireikia pilti kurą. Visose JAV degalinėse galima susimokėti tiesiog prie šliongo, neinant į vidų, bet visada mano Revolut ir Luminor, ir mano pakeleivio anglišką kortą atmesdavo ir tekdavo kulniuot į degalinės parduotuvę ir prašyti, kad užpiltų darbuotojas. Iš pradžių užsirezervuodavau šiek tiek didesnę sumą, nei telpa į baką, nes man visi degalinių darbuotojai dievagojosi, kad nepanaudotus pinigus grąžins į mano kortą. Deja, po keleto nusuktų dolerių, nusprendžiau piltis šiek tiek mažiau kuro. Grynuosius leidau tik arbatpinigiams.

Kuras. Beveik visos mašinos benzininės. Dyzelis kainuoja labai daug ir jo sunku rasti. Benzino kaina mažėja nuo 3.5 dolerio už galoną (3.78 litro) Čikagoje važiuojant į vakarus iki 2.5 Teksase, o po to palaipsniui auga iki 5 dolerių Los Andžele.

Maistas. Normalus tas maistas. Man labiausiai patiko meksikiečių užkandinėse. Alus – IPA visur gera. Kava – nuolat teko ieškoti Starbucks, nes tai buvo mažiausia blogybė iš visų.

Nacionaliniai parkai. Dauguma jų kainuoja 30-50 USD už automobilį. Bet galima nusipirkti metus galiojančią kortelę už 80 USD, su kuria būsite įleidžiami beveik į visus nacionalinius parkus su automobiliu. Beje, jei kas planuoja kelionę į JAV, galiu atiduoti savo kortelę, nemanau, kad per metus dar važiuosiu ten.

Navigacija. Turėjau telefone offline Google Maps ir Maps me. Pastarieji tikrai labai prasti, sunku ką nors rasti. Googlas offline irgi nelabai veikia. Visa laimė, patogi navigacija buvo integruota nuomotame automobilyje.

Taigi, pirma kelionės diena buvo labai ilga ir varginanti. Turėjau išvažiuoti iš namų apie 4 val ryto, kad spėčiau į 6 val. skrydį iš Kauno į Kopenhagą. Tam pasirinkau City Bee. Gavau padorų hibridą prie pat namų, tik kažkokie šmikiai paliko jį be kuro, todėl dar teko Gariūnuose užsukti į degalinę.

Kopenhagoje buvau 7.00, o 9.00 turėjau skrydį į Helsinkį. Čia sutikau savo nelemtąjį pakeleivį, kuris, kaip vėliau paaškės, gadins man visą kelionę

Dar pora valandų – ir mes lėktuve iš Helsinkio į Čikagą.

Įdomu tai, kad iš Helsinkio išskridę 13 val., Čikagoje buvome 15 val. vietiniu laiku. Saulė tą dieną taip ir nenusileido. Be to, Čikaga mus pasitiko 30 laipsnių karščiu ir 90 procentų drėgme.

Be jokių trikdžių praėjome sienos kontrolę, Avis autobusas nuvežė į automobilių nuomos centrą, kuris šiek tiek atokiau nuo oro uosto. O ten paaiškėjo, kad mūsų nelaukia joks Mustangas, o darbuotoja pasiūlė… gėjišką geltoną VW vabalą. Buvau besutinkąs paimti didelį patogų visureigį be priemokos, bet čia mano pakeleivis išmetė tokį fintą, kokį Kisa Vorobjaninovas išmetė aukcione.

Mergina prie desko pasimetė ir iškvietė menedžerį. Maniau mus tuoj ims mušti arba išvarys. Bet viskas baigėsi laimingai: po valandos laukimo gavome raudoną Mustangą, dar šlapią, matyt ką tik išvalytą po paskutinės nuomos.

Išdidžiai pakeltomis galvomis ir nuleistu stogu, apvažiuodami mokamus kelius, patraukėme į Džolietą. Po valandos jau buvome Motel 6 prie greitkelio. Taip ta be galo ilga diena ėjo į pabaigą. Na, dar įvyko keletas konfliktų ir isterijų iš mano pakeleivio pusės, bet tai buvo menkniekis, palyginti su tuo, kas manęs laukė kitą dieną.

Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

  • 3 kiaušinių;
  • 200 g kefyro;
  • 200 g cukraus;
  • 200 g manų kruopų;
  • 100 g sviesto;
  • žiupsnelio kepimo miltelių;
  • apelsino;
  • citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Igelis goes video ir pirmas rimtas komercinis pasiūlymas

Sveiki,

įsigijau vaizdo kamerą, todėl pereinu į kitą lygmenį.

Netempsiu gumos.

Tiksliai: rugpjūčio 31 – rugsėjo 16 dienomis turiu tikslą įveikti 9000 km Ford Mustang kabrioletu (jau rezervuotas) nuo Čikagos iki Los Andželo žymiuoju 66-uoju plentu, grįžtant palei Kanados pasienį, aplankant pagrindinius nacionalinius parkus (Josemito, Sekvojos, Jeloustouno, Didžiojo Kanjono, Mirties slėnio ir kt.), filmų bei serialų veiksmo vietas (Albukerkė pirmoje vietoje, Dedvudas – antroje) ir, žinoma, vietines knaipes ir viską filmuojant veiksmo kamera.

Ieškau rėmėjų, bent jau padoresnei kamerai įsigyti.

Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

  • iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
  • dviejų paprikų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • poro;
  • keleto grybų;
  • 1 chalapenio;
  • 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

  • prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
  • druskos, šaukšto aliejaus;
  • čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

  • gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
  • dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
  • du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • 5-6 didelių pomidorų;
  • du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
  • laimą;
  • kalendros lapų;
  • prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

  • šaukšto druskos;
  • dviejų šaukštų cukraus;
  • 150 ml acto;
  • 900 ml vandens;
  • prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
  • dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.