Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

  • iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
  • dviejų paprikų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • poro;
  • keleto grybų;
  • 1 chalapenio;
  • 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

  • prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
  • druskos, šaukšto aliejaus;
  • čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Reklama

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

  • gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
  • dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
  • du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • 5-6 didelių pomidorų;
  • du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
  • laimą;
  • kalendros lapų;
  • prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

  • šaukšto druskos;
  • dviejų šaukštų cukraus;
  • 150 ml acto;
  • 900 ml vandens;
  • prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
  • dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė“ ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu“, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

  • 200 g miltų;
  • trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
  • 7 g sausų mielių;
  • 5 g druskos;
  • žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
  • San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
  • normalios itališkos mocarelos;
  • šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
  • alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
  • bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Igeliuko beigeliukai

Senas gojus Igelis kviečia visus prie šeštadieninio brančo (tfu, dar vienas hipsterių keiksmažodis) vėlyvų pusryčių stalo. Šalom, pocikai.

dscf8858

Galima beigelius krimsti su sūdyta lašiša ir burokėlių lapeliais. Arba su avokadu ir pomidoru.

dscf8859

Galima su švelniu ožkų sūriu. Arba virta vištienos krūtinėle su trupučiu krienų. Arba tiesiog su šlakeliu šviežutėlio kvapnaus graikiško alyvuogių aliejaus, žalio kaip mylimosios akys.

dscf8856

Iki pagaminant sumuštinį iš beigelio, jį reikia ištraukti iš orkaitės, kuri buvo įkaitinta iki 190ºC.

dscf8855

Beigeliai joje kepė vos 15 minučių, nes prieš tai jie buvo pabarstyti sezamo ir aguonų sėklomis.

dscf8854

Bet kad sėklos priliptų prie tešlos, o beigeliai būtų gražiai apskrudę, juos reikėjo aptepti kiaušinio baltymo plakiniu. O prieš tai juos reikėjo nusausinti ant rankšluostėlio.

dscf8853

“O kam sausinti?“ paklaus manęs neišmintingas pocas. O tam, kad beigeliai ką tik buvo po 2 minutes verdami dideliame kiekyje vandens, kas pusę minutės apverčiant. Ne daugiau kaip po 3-4 vienu metu.

dscf8852

Beigelių tešla – ypatinga. Ji šiek tiek tąsesnė už paprastų riestainių. Todėl ir reikia ją apvirti prieš kepant orkaitėje. Bet prieš tai – beigelių ruošiniai turėjo apie valandą pusantros pakilti šitoje vietoje, uždengti rankšluostėliu.

dscf8851

Juos reikėjo rankytėmis susukti. Maždaug 15-18 cm ilgio dešrytes. Iš tokių juostelių.

dscf8850

Kurias pagaminome iš maždaug 2 cm storio iškočiotos tešlos lakšto.

dscf8849

Tokia tešla gavosi kilusi šiltai apie dvi valandas, prieš tai ją minkant iki elastingos, švelnios konsistencijos geras 15 minučių, prieš tai, be abejo, sumaišius reikalingus ingredientus.

dscf8848

O tešlai paruošti, nepatikėsite, reikėjo labai paprastų produktų:

  • 0.5 kg kvietinių miltų;
  • pakelio (7 g) sausų mielių;
  • žiupsnio druskos;
  • šaukšto cukraus;
  • vieno kiaušinio (ir dar vieno kiaušinio baltymo aptepti beigelius);
  • apie pusės stiklinės šilto vandens (pripilt daugiau vandens ar įberti miltų, priklausomai nuo tešlos būklės).

Kaip matote, viskas labai paprasta. Ir labai skanu.

O dabar – muzika ne į temą:

Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

dscf8831

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

  • vištos;
  • 3-4 svogūnų;
  • 50 g sviesto;
  • 3-4 kiaušininių;
  • pusės citrinos sulčių;
  • 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
  • 3 stiklinių pieno;
  • kalendros šakelių;
  • nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • druskos;
  • aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

dscf8841

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

dscf8843

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

dscf8844

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

dscf8845

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Mano pirmoji boba

Sveiki, šiandien aš jums atnešiau daug geros muzikos, gerų prisiminimų ir kokčiai saldžių bobų. Pradedame nuo saldžių lolitų:

Mongolija – viena iš mažesnių mano svajonių šalia didelių Tibeto, Grenlandijos ir Čilės. Čia tarp kitko. Apie keliones ir bobas svajojau seniai, kai dar gyvenau šalyje, kurioje nebuvo sekso. Pirmoji mano pažintis su bobomis, ko gero, įvyko Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kokiais 1985 m. Tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo – Roma. Daug metų praėjo, o aš negalėjau niekaip jos pamiršti. Kol visai neseniai iš internetų sužinojau kaip ją atgaivinti pagal GOSTą. Jūsų dėmesiui – Romo boba.

Reikės:

  • 212 + 200 g pačių geriausių miltų;
  • 147 + 240 + 165 g vandens;
  • 5 g sausų mielių;
  • 103 g sviesto;
  • 105 + 240 + 500 g cukraus;
  • 82 g kiaušinio arba melanžo;
  • 1.5 g druskos;
  • 52 g razinų;
  • 5 g romo;
  • 5 g citrinos sulčių;
  • vanilės ekstrakto;
  • svarstyklių;
  • termometro;
  • daug laisvo laiko.

dscf8390

Atkreipiu dėmesį, kad viskas yra gramo tikslumu – net vanduo. Net menkas nukrypimas nuo recepto sukuria ne Romo bobą, o gaidį. Turėkite omeny.

Trumpa įžanga iš kur atsirado Romo boba: ogi buvo toks nevykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, kuris labai mėgo saldumynus. Tai jo virėjas ir sugalvojo cukrų skiesti romu, nuo ko, Leščnskis vieną dieną ir mirė.

img_20160910_102859734

Bet mes nebijome mirti, todėl iš ryto užsileidžiame naują Becko dainą

Ir sumaišome 212 g sijotų aukščiausios prabos miltų, 5 g sausų mielių ir 147 g šilto vandens. išminkome ir paliekame šiltai kilti 2-4 valandas.

dscf8391

O kol turime laiko, ruošiame cukrinę užtepėlę boboms. 500 g cukraus ištirpiname 165 g vandens, nuolat maišydami ir o truputį šildydami.

dscf8392

Maišome, kol sirupas užvirs. Tada uždengiame, verdame kokias 3-4 minutes, atidengiame ir pamatuojame temperatūrą: kai pasieks 108°C, įpilame citrinos sulčių ir kaitiname iki 117°C. Nuimame ir staigiai atšaldome (tarkim šalto vandens vonioje) puodą su sirupu ir plakame šluotele iki putos ims stingti.

dscf8394

Turime paruoštuką bobų užtepėlei. O per tą laiką tešla turėtų jau būti subrendusi. Todėl maišome į ją dar 200 g miltų, 103 g šilto kambario temperatūros sviesto, vieną didelį arba du mažus kiaušinius, 105 g cukraus (aš ėmiau laikytą su vanilės ankštimi), druskos. Tešla gana lipni. Jokiu būdu nededame miltų daugiau nei nurodyta. Išminkius dedame nuplikytas razinas.

dscf8395

Tešlą paminkome, uždengiame ir dedam į šaldytuvą dviem valandom, išimam, paminkom, vėl dedam į šaldytuvą dar keletui valandų. Dabar daliname tešlą į stalo teniso dydžio gumuliukus ir dedame į formeles.

dscf8397

Paliekame dar dviems valandoms šiltai, kol tešlos kiekis padvigubės.

dscf8398

Kepame apie pusvalandį 180°C temperatūroje orkaitėje.

dscf8400

Iškeptus keksiukus paliekame atvėsti. Ir apskritai, paliekame juos atidengtus džiūti kokias 6 valandas. Ša, nesikeikiame, nes

img_20160910_102718449

Galiausiai ruošiame dar vieną sirupą: 240 g cukraus (šį kartą ėmiau rudąjį) tirpiname 240 g vandens, šildome ir viriname, bet temperatūra neturi viršyti 103°C. Sirupą atvėsiname palaipsniui, tada pilame romą, portą, cheresą ar bet ką, kas patinka.

dscf8402

Keksiukų dugnus praduriame mediniu pagaliuku ir mirkome į šiltą sirupą po keletą kartų, kad sugertų kuo daugiau.

dscf8403

Paliekame valandą apverstus, kad sirupas gerai įsigertų. O tuo tarpu karšto vandens vonelėje atitirpiname cukrinę užtepėlę (nes ji per ilgą laiką bus sukietijusi) ir tepame ant keksiukų.

dscf8404

Prisipažinsiu, cukraus rojus. Tikrai tiek daug užtepėlės nereikia, pažiūrėkite iš arčiau.

dscf8405

Todėl, jei sugalvosite gaminti Romo bobas, rekomenduoju užtepėlės cukraus kiekį mažinti dvigubai. Man dar išėjo keletas ciberžolinių karamelių iš perteklinio cukraus.

dscf8406

Vargo daug, bet skonis tikrai toks pats, kaip prieš 30 metų stoties bufete.

Pabaigai – dar vienas superinis naujas gabalas

Aš tikiuosi atleisite man tokį sudėtingą receptą.