Ciambelli arba nepakeliamas būties lengvumas

Nepakeliamas būties lengvumas visada mane lydėjo su šia daina. Tinginių ir veltėdžių himnas. Ir tas klipas su filmo “Pret-a-Porter” vaizdais – это наше фсйо. Tik paklausykite, kokia superinė boso linija! Inis Kamozė – mano kumyras. Ypač, kai tingiu ką nors daryti. Eina dienos, gaminu maistą, bet nežmoniškai tingiu fotkinti ir pasakoti kaip daromas vištienos pilavas Istambulian, kepama ką tik (na gerai, vakar) pagauta menkė su pipirais ar verdama tos pačios menkės žuvienė su baltaisiais pipirais, morkom, bulvėm, petražolėm ir degtine. Kada nors.

O dabar blaškausi po Vilniaus knygynys ir ieškau Oscaro Wilde’o pasakų rinkinio “Laimingas princas ir kitos pasakos”. Naujas šių metų leidimas, o aplankiau gal 6 knygynus: “nebeturime”. Mažas tiražas? Išpirko spekuliantai? Ar tie, kas deda knygas į lentynas metrais, jų neskaitydami?

Tingiu toliau ieškoti. Man ir taip nepakeliamai lengva. Vėlų vakarą nebesinori nieko, tik barankos skylės. Todėl imu stiklinę pieno, truputį pašildau, įberiu šaukštą cukraus, šaukštą sausų mielių ir palieku 15 minučių. Tada prasijoju 400 g AR kvietinių miltų, įberiu žiupsnį druskos, įpilu keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, mielių mišinį ir pusę stiklinės drungno vandens. Viską minkau kokių 15 minučių, kol tešla tampa elastinga kaip mano sėdmenys. Uždengiu tešlą švariu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje be skersvėjų. Visas moteris, keliančias balsą bei sergančias mėnesinėmis išvarau lauk nuo tešlos – ji gali neiškilti. Praeina valanda kita, imu tešlos gabalėlį, sukočioju sasyską ir sujungiu jos galus. Pridarau daug tokių sujungtų sasykų, sudedu jas į skardą, patepu aliejumi, pabarstau visas miltais, vienas aguonomis, kitas sezamu, trečias niekuo. Palieku dar valandai – tegul ramiai pabūna.

Užkaičiu orkaitę 220 laipsnių. Pašaunu skardą 10 minučių į orkaitę. Kol paruduos čiambelos. Taip ar tipo:

Karšta, bet taip skaniau. Sėdint prie kompo, ieškant katarsio, veltėdiškai maukiant kakavą su čili. Bon apetito, compagni.

Reklama

Supaprastintas uzbekiškas plovas

Šiuo plovo receptu nepretenduoju į šimtaprocentinį autentiškumą, juoba, kad kiekvienas uzbekas aiškins, kad tik jo tėvas ruošia autentišką plovą, kaip, beje kiekvienas armėnas aiškina, kad “ara, ara, mamaj klenus, tolka moja dolma samaja nastajaščiaja“, o teisingiausiai cepelinus gamina tik Beata N. (kas ta Beata N.?). Šiandien gaminau uzbekiško plovo light version, nes norėjau greitai pavalgyti, o full version reikia daugiau laiko, sąnaudų ir, žinoma, jį reikia gaminti lauke, vilkint Kokando bajaus chalatą, žydint uriukui, čiurlenant arykui ir giedant išakui.

Visų pirma, esminė taisyklė: plovo gaminime draudžiama dalyvauti moterims. Tai nesvarstoma. Net morkas turi skusti vyrai. Jei moteris bent kiek prisideda prie porceso – galite būti tikri, plovas nepavyko.

Produktai:

  • ėriuko kumpis (paprastai imu ir kauliukus);
  • morkos;
  • svogūnai;
  • ilgagrūdžiai ryžiai;
  • kuminas;
  • česnakas;
  • čili pipiras;
  • druska, kalendros sėklos, pusė stiklinės bekvapio aliejaus

Mėsos, morkų, svogūnų ir ryžių santykis turi būti maždaug 1:1:1:1. Visa kita: druska, pipirai, kuminas – skonio reikalas.

Visų pirma, reikia perplauti keletą kartų šaltu vandeniu ryžius ir užmerkti. Kol jie mirksta, morkas supjaustome šiaudeliais, svogūnus – pusžiedžiais, avieną – nedideliais gabalėliais. Pasirenkam keptuvę arba puodą storu dugnu, statom ant viryklės ir ant maksimalios ugnies įkaitiname aliejų. Apkepame avieną ir išimam į lėkštę.

Toje pačioje keptuvėje kepame svogūnus, kol suminkštės, tada dedame morkas, kepame, kol suminkštės, grąžiname mėsą.

Užpilame šaltu vandeniu, kad viską apsemtų, dedame visą nelukštentą česnaką ir čili pipirą, pasūdome ir troškiname ant vidutiniškos ugnies 40 minučių ar net valandą, jei yra avienos kauliukų. Po to išimame česnaką ir pipirą.

Beriame saują kumino ir nutaisome sultinio, kuris vadinasi zirvak, sūrumą, kad būtų sūriau, nei paprastai mėgstame.

Sumažiname truputį ugnį ir dedame ryžius.

Dabar mentele ar samteliu pradedame švelniai stumti ryžius nuo pakraščių link vidurio. Formuojame kauburėlį, panašų į jaunamartės krūtį ir glostome jį taip, kaip tik vyras tą krūtį gali glostyti.

Glostome tol, kol beveik visą skytą padažą sugers ryžiai. Prieš pabaigą, kai ryžiai jau bus beveik išvirę, užkasame juose česnaką ir pipirą. Dabar galima išjungti viryklę ir sandariai uždengus, palikti plovą bręsti dar bent 20 minučių. Viskas, galima dėti į didelę lėkštę ir valgyti tik rankomis, užgeriant žaliąja arbata.

Skanaus. Taip pat ir silpnaregiai.

Gaila, kad dar nėra saldžių prinokusių pomidorų anei kvapnios žalios kalendros…

Karšta vištienos užkanda (ir prie alaus)

Kuo paprastai užkandam, gerdami alų? Nekalbame čia apie čipsus ar sintetinius riešutus. Kepta duona? Nusibodo, ypač ta, su sūriu. Žirniais su kailės koja? Čia jau ne užkanda, o visas patiekalas. Rūkyta ar vytinta žuvimi? Variantas. Mmmm, prisiminiau, dar yra kepti svogūno žiedai alaus tešloje, būtinai kada papostinsiu receptą. Na o vakar prie alaus pageidavau kažko lengvo, karšto ir prašmatnaus. Patiekalui reikės:

  • 0,5 kg vištienos filė;
  • jos marinatui – šaukšto alvuogių aliejaus, vienos citrinos žievės, žiupsnio juodųjų pipirų, žiupsnio čiobrelių;
  • cukinijos, saldžios paprikos; pusęs svogūno;
  • kvapnaus, gerai besilydančio sūrio – aš naudojau rakletę;
  • žiupsnelio maltos kalendros, druskos, aliejaus, sviesto;
  • keliolika riekelių juodos duonos;
  • alaus, ясен пень.

Pradžioje marinuojame vištieną: įtrinam aliejumi, suberiam pipirus, čiobrelius, įtarkuojame citrinos žievelės, gerai išmaišome. Jokios druskos, nes mėsa bus sausa, pabarstysime rupia druska prieš valgant.

Vištieną marinuojame pusvalandį, tada dedam ant folijos ir pašaunam į 180 įkaitintą orkaitę. Kepame kokias 20 minučių, kol apskrus (o nesudegs, kaip kai kurie mėgsta) vieną kartą apversdami. Išimame, supjaustome porcijiniais gabalėliais.

Kol vištiena kepa arba marinuojasi, galima drąsiai užsiimti kitais darbais. Pvz, plonais šiaudeliais supjaustyti daržoves bei sūrį, svogūną – itin plonais pusžiedžiais. Tada keliuose lašuose aliejaus ant keptuvės, ant labai nedidelės ugnies pakepiname svogūną, vos vos, kad tik suminkštėtų, pridedame papriką, pabarstom druska, kepiname švelniai, kad tik išsiskirtų truputis sulčių ir sumikštėtų. Išimame ir ten pat pakepiname cukiniją, irgi labai švelniai ir rūpestingai, pabarstę trupučiu druskos ir kelendros sėklomis. Išimame.

Kai kurie badaujantys Somalio vaikai neištveria ir valgo tiesiog taip:

Irgi variantas, bet galima žymiai skaniau. Keptuvėje ant sviesto apkepiname duonos riekeles, išimam, tada ant jų dedame vištienos gabalėlius, daržovių, uždedam smulkiai pjaustyto sūrio ir kišam į dar neatvėsusią orkaitę. Žinoma, teks palaukti dar 10 minučių, bet vertėjo. Vualia, valgyti karštą, užgeriant lageriu arba juodu alumi.

Skanaus. Nesirkite.

Apelsinų pyragas: žiūrovų pageidavimu, daug foto, su klaidom

Ką tik pusę jo suvalgiau. Ir dėjau, kad padariau klaidą jį kepdamas. Normaliai.

Pradedam. Reikės:

  • 300 g sijotų (būtinai) miltų;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g kiaulės taukų; gerai būtų, bet neturiu, tad galima naudoti paprastą bekvapį aliejų;
  • geros stiklinės cukraus;
  • 2 apelsinų;
  • 2 kiaušinių.

Pradžioje ruošiame smėlinę tešlą. Nieko čia baisaus: į sijotus miltus smulkiai įpjaustom sviestą, supilam aliejų ir pirštų galais, švelniai sukedenam, būtent sukedenam, nes kito žodžio šiam procesui nežinau. Darom tai greitai, kad sviestas nepradėtų lydytis nuo šilumos. Gaunam va ką:

Įpilame kelis šaukštus ledinio vandens ir suminkę tešlą, suvyniojame į plėvelę ir padedam į šaldytuvą pusvalandžiui. Tuo tarpu, sutarkuojam ar kitu žinomu būdu susmulkinam apelsinus su visa žievele, sumaišom su 2/3 viso cukraus.

Išimam tešlą iš šaldytuvo ir košiojame blyną tokios formos, kokios turime kepimo formą (kaip šis lingvistinis kalambūras vadinasi?), dedame į ją, subadome šakute, užklojame kepimo popieriumi ir užberiame pupelėmis.

Kam pupelės? Kad kepdama tešla nesipūstų, kad padas būtų lygus. Taigi, šią zagatofkę dedam į nesmarkiai (iki 170) įkaitintą orkaitę kokiai 20 minučių. Tada nuimam popierių su pupelėm (galim išmest, ko gero) ir padą dar paskrudinam kokias 10 minučių. Paliekam atvėsti formoje.

Toliau, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius truputį paplakam ir jais ištepame tešlos padą. Baltymus atvėsiname šaldiklyje apie 10 minučių, tada supilame likusį cukrų, įlašiname kelis lašus acto ir žžostkai plakame iki standžių putų <madrių>.

Ką gi, dariau tai rankomis, ačiū Dievui, treniruotomis. Gal kas susimils ir padovanos plaktuvą?

Gerai, baigiam plakti, ant tešlos pado dedame apelsinų džemą (čia ir buvo esminė klaida – mano forma šiek tiek per maža, todėl džemo sluoksnis gavosi labai storas, jis nesustingo; ta pati bėda su baltymu)

o ant jo – plaktus baltymus ir šaunam į nelabai karštą (apie 150) orkaitę.

Kepam kokia 20 minučių, kol paviršius pradės rusti, fomuosis plutelė. Maždaug tokia:

Geriausia valgyti karštą.

Skanaus. Ir nedarykite storo apelsinų sluoksnio.

Tarte Tatin – tortas ketaus keptuvėje

Sužinojau apie šį pyragą visiškai atsitiktinai, naršydamas vikipedijoje, ir pamilau jį nuo pat pirmo kąsnio, vos tik pasigaminau. Kurį laiką – tai bus mano mylimiausias desertas, kol nesurasiu mylimesnio. Ar galite patikėti, kad šiam pyragui/ tortui iškepti reikia ne daugiau 4 pagrindinių  ingredientų ir 45 minučių Jūsų brangaus laiko?! Žinoma, ingredientais galima varijuoti, laiką ištemti iki 24 valandų (tešlos atvėsinimui), bet rezultatas bus nežymiai geresnis.

Pradedam. Reikės:

  • 8-10 kietų obuolių (Golden, Bogatyr ar net Antaninių);
  • 200 g miltų;
  • 50+50 g sviesto;
  • 100 g cukraus;
  • papildomai – cinamono.

Pradžioje ruošiam tešlą: sumaišom smulkiai supjautytą kambario temperatūros sviestą (50 g) su miltais ir keletu šaukštų ledinio vandens ir iškočiojame blyną, šiek tiek didesnį nei forma, kurioje kepsime pyragą.

Atsargiai suvyniojame į plėvelę ir dedame į šaldiklį, jei pusvalandžiui, arba į šaldytuvą, jei parai. Žinia – kuo ilgiau, tuo geriau, bet ar mes pižonai?

Kol tešla, tiksliau – gliutenas, esantis kvietiniuose miltuose, vėsta, užsiimame obuoliais: ketviršiuojame juos, nužieviname, išpjauname sėklides, che che. Tada dedame formą, kurioje kepsime pyragą ant viryklės, lydom sviestą (50 g) ir suberiame cukrų. Aš prabangiai naudojau ketaus keptuvę.

Karamelizuojame cukrų ir sviestą ant vidutinės ugnies. Dėmesio! Būkite itin atsargūs su lydytu cukrumi – nusiplikę verdančia karamele, turėsite niekada negyjančias žaizdas. Tai pavojingiau nei apsiplikyti vandeniu, riebalais ar net apsideginti H2SO4. Tad patariu smarkiai nekaitinti karamelės ir nuimti keptuvę nuo viryklės, vos įgaus gražią auksinę spalvą.

Vos tik karamelė truputį atvės, dedame į ją obuolių ketvirčius, stengdamiesi, kad liktų kuo mažiau tarpų tarp skiltelių. Užgrūdam visą kepimo formą ir pabarstom cinamonu.

Dedam visą šį gėrį į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kuriam laikui? Priklauso nuo obuolių dydžio, rūšies ir kitų faktorių, tad kartkartėm pabaksnojam obuolius peiliu. Išimam iš orkaitės tuomet, kai siauras aštrus peilis sminga į obuolį nuo savo paties svorio.

Orkaitės dar neišjungiame, o ant obuolių pagrindo dedame tešlą taip, kad jos kraštai užeitų už formos kraštų ir juos būtų galima užlipdyti. Vėl grąžiname pyragą į orkaitę, šį sykį kol iškeps tešla. Mano atveju pakako 15 minučių.

Tešlai apskrudus, išjungiam orkaitę ir išimame pyragą, kad atvėstų. Sic! tai svarbu, kad nejudintumėm pyrago bent 15 minučių, antraip ištekės nesustingusi karamelė. Po to, jai jis truputį subrendo, uždedam didelę lėkštę ant viršaus ir staigiu judesiu apverčiame: visas turinys turi legvai išslysti iš formos ant lėkštės. Va taip:

Ir silpnaregiams:

Vis pamirštu pasakyti, kad nebijotumėte spustelėti pele ant nuotraukų, jos padidėja iki padoraus 800×600 pikselių dydžio – bus maloniau analizuoti.

Na o pyragą valgome būtinai su vaniliniais ledais arba plakta grietinėle – vienas jis per saldus.

Na va, pagaliau šiluma išvijo sijonus į gatves.

Bào – supergreitas maisto paruošimas. 2 receptai

Atidaręs vakar šaldytuvą, supratau, kad atėjo laikas imtis kinų virtuvės, nes produktų liko tik dviems patiekalams, ir norėdamas juos pagaminti visaverčius, esu priverstas naudoti stir-fry metodą, būdingą kinų (bet ne tik) virtuvei. Turiu pripažinti, kad šiuo metodu gaminu vos 3 metus, tad labai nesmerkite, jei pamatysite klaidų. Sako, kinų šefai to mokosi visą gyvenimą ir sudegina ne vienus namus. Dar vienas mano trūkumas – nuomojamame bute tik elektrinė viryklė, kas iš principo yra blogis – reikalinga atvira ugnis. Bet neturiu iš ko rinktis.

Per dvi dienas paruošiau du patiekalus: daržoves ir saldžią jautieną. Pradedam nuo daržovių. Pats paprasčiausias būdas. Imam:

  • keletą morkų;
  • cukiniją;
  • porą;
  • saują briuselinių kopūstų;
  • nedidelį česnaką;
  • šviesų sojų padažą, ryžių actą, Sičuanio pipirų (nebūtina), sezamo aliejų pagardinimui, sojų aliejų – kepimui.

Daržoves susmulkinam, maksimaliai įkaitinam woką arba keptuvę, kad įpylus šaukštą aliejaus, šis pradėtų dūmyti. Proceso nefotkinau, nes viską reikia daryti itin skubiai, sekundžių tikslumu.

Metame kaptuvėn morkas, intensyviai maišom, kratom woką, po minutės išimam, pilam dar šaukštą aliejaus, metam kopūstus, maišom, po 40 sekundžių išimam, pilam šaukštą aliejaus, metam cukiniją, maišom, kratom, po 40 sekundžių dedam porą, vis dar maišom, grąžinam morkas ir kopūstus, nesustodami kratyti pilam šaukštą sojų padažo, šaukštą acto, maišom, po 15 sekundžių išjungiam viryklę, suberiam pipitus, sudedam česnakus, išmaišom, dedam į lėkštę, pašlakstom arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Paskaičiuojam kiek užtruko gaminimo procesas. Vualia, valgom su ryžiais.

Ką gi, virtuvė pritaškyta riebalų, kvepia ryžių actu ir sojų padažu, užtat turim dieviškai skanų ir lengvą patiekalą. Svarbiausia, daržovėse liko visi vitaminai ir mikroelementai, paprastai prarandami ilgai termiškai jas apdorojant.

Na o šiandien mėgavausi jautiena. Gaminama šiek tiek greičiau.

Kokius 300 g jautienos supjaustom plonom juostelėm. Tipo taip:

Mėsą reikia pamarinuoti kokias 20 minučių. Marinatui naudojam 1 šaukštą šviesaus sojos padažo, truputį Sičuanio arba juodųjų pipirų, šaukštelį cukraus pudros (tos, kurios sudėty yra krakmolo, hehe) ir pora šaukštų ryžių vyno. Jį visada sėkmingai keičiu nebrangiu cheresu. Deja, kažkas išmaukė visas mano chereso atsargas. Apgailėtina, bet turiu tik Campari’o. Bandau su juo, nors nesu tikras, kad bus gerai.

Kol mėsa marinuojasi, imamės daržovių:

  • du svogūnai;
  • cukinija;
  • pora brokolio šakelių;
  • petražolės šaknis;
  • pora skiltelių česnako;

Svogūnus pjaustom į 8 dalis, likusias daržoves – kaip norim, bet geriau plonais griežinėliais.

Vėl gi, gamybos procese nebuvo laiko kada fotkinti, tad atpasakosiu: maksimaliai įkaitinam woke pora lašų aliejaus ir 30 sekundžių, intensyviai maišydami, karamelizuojame svogūnus, išimam į lėkštę, į woką pilam kokių 50 ml aliejaus, laukiam kol gerai įkais, sudedam nusausintą mėsą, intensyviai maišom, po 15 sekundžių (sic! ir neilgiau! jei nenorit, kad mėsa pavirstų į padangą) kiaurasamčiu išimam į atskirą lėkštę, į woką dedam likusias daržoves, maišom, kratom, kepam neilgiau minutės, išjungiam viryklę, grąžinam svogūnus ir mėsą, maišom, sudedam česnaką, maišom, dedam į lėkštę, pabarstom sezamo sėklom. Vualia, valgom su ryžiais.

Šiame patiekale labai tiktų saldžiosios paprikos. Deja, šiuo metų laiku, jos visos plastmasinės.

Nesirkite

Čiūčia liulia-kebabo adaptacija

Žinau kaip mėgiamas šis greitas patiekalas mūsų provincijoje. Ir net Vilniuje. Tik tai, kas ruošiama tuose kioskeliuose mane nuolat nuvilia. Bueeee. Nesu valgęs nei vieno skanaus kebabo Lietuvoje. O liulia-kebabų apskirtai mūsų kioskininkai kažkodėl neparduoda. Mano žiniomis, statistinis armėnas uždirba kokius 3 kartus mažiau už statistinį lietuvį, bet valgo tuos pačius 3 kartus skanesnį ir šviežesnį maistą.

Kaip bebūtų, būtent liulia-kebabą pasigaminti namų sąlygomis itin paprasta. O iškepus jį ant obels, kriaušės ar, juoba, ant svarainių šakų anglių galima nustebinti patį Oliverį. Deja, bute laužo susikurti aš nesugebėjau, į gamtą kažkur važiuoti laiko nepakako, tad pateikiu Jūsų teismui orkaitėje keptą liulią, kuris daromas iš:

  • 0,5 kg jautienos-kiaulienos faršo (tokį ir tik tokį faršą rekomenduoji liulia-kebabui, iš bėdos, galima panaudoti avieną vietoj kiaulienos, jei maitinatės košer arba halal. Armėnai suvalgo kiaulienos ne mažiau už lietuvius);
  • didelio svogūno;
  • kalendros lapų;
  • maltų kalendros sėklų, paprikos miltelių, maltų juodųjų pipirų, aitriųjų pipirų;
  • žiupsio druskos;
  • šlakelio vyno acto arba citrinos sulčių.

Nuo savęs dar pridėjau piktųjų tailandietiškų čiliakų bird’s eye jie truputį piktesni už jalapenus, tad rekomenduoju ne visiems.

Į faršą sudedame smulkiai pjaustytą svogūną, prieskonius, įpilam acto, pasūdom ir paslepiam jį pusvalandžiui į šaldiklį, kad pasimarinuotų. Į šaldiklį – kad neišsiskirtų sultys. Tuo tarpu pasidarom garnyrą ir padažą. Pastarąjį darau itin naivų: jogurtas su keliom traiškyto česnako skiltelėm, galima įberti sausų mėtų. Garnyrui – adaptuotos salotos iš kopūsto, džiovinto raugerškio (он жэ – барбарис), alyvuogių aliejaus bei smulkintas poras. Idealu būtų svogūno laiškai, bet nesezonas. Beje, džiovintas arba šviežias raugerškis – bene pagrindinis garnyras prie kebabo, aha.

Užkaičiam orkaitę maksimaliai temperatūrai, kol kaista – lipdom kebabo liulias ant medinių pagaliukų, formuodami pailgas “dešreles”. Jas sudedam ant folija paklotos skardos ir pašaunam į orkaitę. Kepam kokias 15 minučių, tada sumažinam temperatūrą iki 200, atidarom orkaitę ir patikrinam ar kebabų viršus apskrudęs. Jei jau – apverčiame visu. Po 10 minučių išimam skardą. Yra dvi opcijos: valgyti nuo pagaliukų, užsikandant lavašu, arba nuimti nuo pagaliuko, suvynioti liulias į lavašą ir pašildyti dar neatvėsusioje orkaitėje. Aš renkuosi antrąjį variantą. Šildau 5 minutes, kad lavašas sušiltų, bet nesudžiūtų.

Ir čia netikėtai žingeidus ir pastabus skaitytojas paklaus: “O kur, bl***, kebabo nuotrauka?” Dievaži, apsilažalinau, per aplaidumą nenufotkinau pačio liulia-kebabo. Bet bent jau rezultatas:

Su alum, maldauju, tik su alum.