Fusilli con pesce alla Dalnevostocce

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač Vilniuje, tragiška situacija su šviežia žuvimi. Na, iš bėdos, galima įsigyti “ne pirmo šviežumo” plekšnių ar pašvinkusių doradų. Bet cituojant klasikus: šviežumas būna pirmas ir paskutinis (cė), kitu atveju, žuvies geriau nevartoti maistui. Bet ką tuomet daryti? Juk jei nenorime susirgti silpnaprotyste, privalome bent kartą per savaitę valgyti jūrinę žuvį. Aš apie Baltijos žuvis nekalbu – jos jūra net nekvepia. Belieka misti konservais. Siaubas, bet tai tiesa – kitos išeities, mums lietuviams, nematau.

Šiandien jūsų dėmesiui – šiltos pseudoitališkos salotos su pasta. Šiuo atveju – su fuziliais. Reikia visai nedaug:

  • fuziliai;
  • sauja briuselinių kopūstų;
  • poro galas;
  • konservuota saira;
  • alyvuogių aliejus, druska, pipirai, raudonėlis.

Viskas vyksta greitai, užtruksime vos 10 minučių. Verdame fuzilius pasūdytame vandenyje iki aldente būsenos (nėra reglamentuoto laiko, tiesiog reikia po kokių 7 minučių perkąsti makaroną ir įvertinti jo išvirimo lygį). Geriau šiek tiek neišvirę, nei pervirę. Kol jie verda, blanširuojame (ar yra toks žodis lietuvių kalboje?) ketvirčiuotus kopūstėlius – palaikome verdančiame pasūdytame vandenyje pora minučių; supjaustome porą, susmulkiname žuvį. Kai fuziliai išvirė, nukošiame, sumaišome juos su kopūstais, porais, žuvimi, gausiai palaistome alyvuogių aliejumi, negailime juodųjų piprių ir raudonėlio. Prego, salotas valgome šiltas, nors neblogos ir šaltos.

Reklama

Barščiai

Labas,

užbėgdamas už akių bet kokioms spekuliacijoms, noriu pranešti visokio plauko cenzoriams, redaktoriams, prižiūrėtojams, kad šio įrašo paskutinėje nuotraukoje yra pavaizduota ne tai, ką jūs manote. Galite atlikti nuotraukos spektrinę analizę, kad įsitikintumėte, jog ten – vanduo iš čiaupo, o ne tai, ką jūsų liguista fantazija bando pasakyti. Čia dar vienas išbandymas jūsų ištvirkusiems protams: ką matote paveiksliuke?

Taip, šiandien jūsų dėmesiui pateikiu paprastą barščių receptą. Pagrindiniai ingridientai:

  • burokėlis;
  • pora bulvių;
  • gabalėlis kopūsto;
  • morka;
  • svogūnas;
  • pora pomidorų (konservuotų arba šviežių);
  • džiovintų grybų;
  • kelios skiltelės česnako;
  • truputis rūkytų arba sūdytų lašinukų;

  • ir, svarbiausia, pora kubelių stipraus jautienos sultinio; štai jie, ką tik iš šaldiklio:

Kai tik kubeliai ištirps, įmetame visą svogūną ir smulkintus grybus į sultinį. Kai tik jis užvirs, sudedame griežinėliais supjaustytą morką, po 5 minučių – supjaustytas bulves, dar po 10 minučių – stambiai sutarkuotą burokėlį ir supjaustytą kopūstą. Verdame dar 10 minučių ant silpnos ugnies, įdedame smulkintus nužievintus pomidorus ir įberiame žiupsnį džiovinto mairūno. Dabar galime išjungti viryklę, uždengti puodą ir palikti sriubą “prisirpti” dar 10 minučių. Nepamirštame išmesti nuvirtą svogūną. Druskos neturėtų trūkti – sultinys buvo verdamas pakankamai sūrus, su kvapiaisias pipirais, lauro lapu, gvazdikėliais.

Tuo tarpu pasiskrudinam keletą riekučių juodos duonos, įtriname ją česnaku ir uždedame smulkiai pjaustytų lašinukų – taip barščius valgo ukrainiečiai. Pilame į dubenį sriubą, pagardiname pipirais, grietine ir petražolėmis. Skanaus.

Pavasarinis desertas – (pa)tiks ir anoreksikėms

Daugybė anoreksikių, bulimikių ir, šiaip, moterų nuolat dejuoja, kad negali sau leisti valgyti apskritai, jau nekalbant apie desertus. Nieko nuostabaus, kai desertai, klastingai siūlomi damoms, dažnai būna perpildyti sunkiųjų angliavandenių, t.y. su miltiniu/ tešliniu pagrindu. Bet štai užuot valgius tų greitųjų kolorijų bombas, gal pabandykime valgyti vaisius? Žinoma, su cukrumi, antraip tai būtų jau ne desertas.

Po vakarykščio aštraus adrenalininio patiekalo pajutau stiprų cukraus trūkumą, tad gaminuosi desertą. Imu:

  • kokius 8 obuolius; renkuosi “Auksį“, bet koks “Bogatyr“ geriau;
  • 200 ml 35% riebumo grietinėlės;
  • 50 g sviesto;
  • keletą šaukštų cukraus sirupo aka dirbtinio medaus;
  • prieskonių: kelias kardamono dėžutes, keletą gvazdikėlių, a.š. cinamono;
  • vanilinio cukraus.

Vanilinį cukrų “gaminuosi“ pats: stiklainyje su cukrumi laikau keletą prapjautų vanilės ankščių.

Nuplautus obuolius dedu į skardą ir pašaunu dvidešimčiai minučių į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kol obuoliai kepa, plaku grietinėlę su keletu šaukštų vanilinio cukraus. Gerai išplakta grietinėlė turi būti balta ir standi kaip jaunamartės krūtys, saldi ir lengva kaip ištekėjusios moters bučiniai.

Obuoliai iškepė? Visai nebaisu, jei kai kurie susprogo – skoniui tas įtakos neturi.

Na o dabar greitai ruošiu karamelinį padažą – tai užtruks neilgiau nei keletą minučių. Ištirpinu keptuvėje nedidelį gabalėlį sviesto (anoreksikėms to daryti nebūtina), dedu dirbtinį medų bei prieskonius.

Karamelizuoju ant vidutinės ugnies, kol padažas taps tąsus, kartkartėmis pamaišydamas.

Viskas, apipilu padažu obuolį ir valgau kol karštas su plakta grietinėle. Gerai dar būtų stiklelis saldaus Pedro Ximenez chereso. Skanaus.

Ir tradiciškai – silpnaregiams:

Džiaukitės atėjusiu pavasariu.

Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė“ Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę“ nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.

Oranžinė – džiaugsmo spalva: oranžinė vištiena

Džiaugsmas užplūdo man krūtinę, nes oro temperatūra smarkiai pakilo, ėmė lyti, ir vanduo upėse nesustabdomai kyla. Vadinasi, ryt-poryt bandysiu Dūkštos vandenis irklu. Oba.

Na o šiandien gaminu oranžinį patiekalą: vištieną su lęšiais. Imu:

  • 4 vištos blauzdeles;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • oranžinę papriką;
  • 2 morkas;
  • 200 g raudonųjų lęšių;
  • 1 šaukštą ciberžolės;
  • 1 a.š. asafetidos;
  • 1 šaukštą garam masalos;
  • keletą šaukštų žuvies padažo;
  • žalios kalendros.

Blauzdeles nuplaunu, dedu į keptuvę, ten pat dedu smulkiai pjaustytą svogūną, česnako skilteles, pjaustytą papriką, užpilu žuvies padažu.

Mažai oranžinės? Pridedu ciberžolės, kad nepasirodytų maža.

Įpilu stiklinę vandens, uždengiu dangčiu ir statau ant viryklės. Troškinu pusvalandį, o tuo tarpu atskirai išsiverdu lęšių (pagardinu dviem kardamono dėžutėmis). Pabaigon pabarstau troškinį garam masala ir asafetida. Viskas. Papuošiu pirmaisiais kalendros daigais nuo palangės, pašlakstau laimo sultimis.

Skanaus. Nuotaika taisosi. Kai rašiau šį postą, paaiškėjo, kad rytoj plauksiu Dūkšta. Laukite fotoreportažo.

Gnocchi, knedlíčki, kliocki

Ne, tai ne virtinukai. Ir nežinau ar yra lietuviškas atitikmuo šiam patiekalui. Tešla daugelyje virtuvių panaši, skiriasi tik padažai ir pateikimo būdai. Šiandien renkuosi itališkąjį, idant jis maloniausias burnai. Beje, itališkai reikia tarti “njoki“ ar panašiai, o ne “gnoči“, kai ne kartą esu girdėjęs.

Tešlai imam:

  • 0.5 kg bulvių;
  • 200 g miltų;
  • 50 g kieto sūrio (Parmos, Grana Padano ar Pekorino).

Padažui:

  • svogūną;
  • 100 g rūkytos šoninės;
  • 3 pomidorus;
  • keletą skiltelių česnako;
  • aliejaus, druskos, pipirų, raudonėlių, baziliko;
  • žalumynų (gėda, bet turguj nebuvau, o nuo palangės dar per mažos žolės).

(jau matau, kažkas p******a sūrį, bliamba)

Ruošiam tešlą. Bulves nuskutam, verdam, trinam iki košės, leidžiam atvėsti, minkom, palaipsniui dedam sūrį ir miltus. Miltų kiekį sunku nustatyti, tiesiog nebededam, kai tešla nebelimpa prie rankų. Pabarstom stalviršį miltais, atsiplėšiam gabalėlį tešlos ir susukam ilgas gyvates, maždaug keleto cm storio. Supjaustom jas maždaug taip:

Dėl pramogos, galima kiekvieną bandutę papuošti: padėti ant šakutės ir kita šakute suspausti, gražu, bet neverta gaišti laiko (aš gaišau).

Dedam kleckučius į pasūdytą verdantį vandenį, palaukiame kol iškils, paverdam 3-5 minutes, išimam kiaursamčiu ir atidedam. Ruošiam padažą.

Pakepinam smulkintą svogūną ir šoninę raudonėliu aromatizuotame alyvuogių aliejuje.

Tada dedame smulkintus pomidorus be odelės ir troškiname, kol nugaruos vanduo. Truputį pasūdome, pabarstome baziliku, smulkintu česnaku. Dedame kleckus į keptuvę ir kepame dar kokias 5 minutes. Viskas, prego. Valgome pasibarstydami juodaisiai pipirais ir kietu sūriu.

Skanaus. Ir nevirkite visų njokių iš karto – dalį galima užsišaldyti.

Vitaminų poreikis? Rauginti kopūstai padės jums

Šiandien pamaniau, kad neprošal aprūpinti savo organizmą didesniu vitamino C, lactobacilus vulgaris bei seratonino kiekiu. Ir šiaip, rauginti kopūstai padeda bet kokiu gyvenimo atveju.

Imam:

  • raugintų kopūstų kvortą (būtent kvortomis juos parduoda Vilnijos moterys turguje);
  • rūkytų šonkaulių
  • cibulį;
  • rūkytos šoninės;
  • saują spanguolių;
  • puodelį alaus/ sultinio/ vandens (pasirinktinai);
  • bulvių.

Be jokios abejonės, nusižengiau teisingajai receptūrai, nepridėjęs rūkytų kiaulienos šonkauliukų. Jie, bemaž, privalomi šiame patiekale. Aš, deja, jais nepasirūpinau, tad dėjau tik virtos jautienos, kas, aišku, nepagerina patiekalo kokybės. Kita vertus, tikrai nesigėsiju savo klaidų ir žioplumo. Manau, ateityje susilauksite nuo manęs ir prisvilusių kepsnių ar subliuškusių suflė – nesu tobulas ir nemėginu to slėpti.

Ant šaukšto aliejaus inde, kuriame troškinsite kopūstus, pora minučių be fanatizmo pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną ir šoninę. Sudedame kopūstus bei supilame visą rasalą, pabarstome spanguolėmis ir, nustatę silpną ugnį, paliekame troškintis maždaug 40 minučių. Greičiausiai, skysčio troškintis nepakaks, kad kopūstai nepradėtų svilti, todėl šliūkštenam šiek tiek ant jų alaus arba sultinio. Aš negailiu alaus, geriau tamsaus.

Kol kopūstai troškinasi, išsiverdam bulvių su lupena (taip taip, aš maniakas, neskutų bulvių, nes dažniausiai tingiu). Prieš pabaigą, likus troškintis kokių 15 minučių, sudedame ant kopūstų šonkaulius arba rūkytas dešreles (mano atveju – jaučio špygą). Viskas. Valgome karštą. Skanaus.

Nota bene. Nuo savęs dar norėčiau atkreipti dėmesį į ketaus keptuvę, kurioje vyko procesas. Žinotina, jog rūgščių (ir ne tik) maisto produktų ruošimas ketaus induose –   ideali geležies stokos (mikrocitinės) anemijos profilaktika. Į šį faktą ypač didelį dėmesį siūlau atkreipti nevalgantiems mėsos ar kito gelažiumi turtingo maisto, pavyzdžiui, obuolių su kelias dienas palaikytomis juose vinimis. Taip, taip, vinys obuoliuose ir rauginti kopūstai ketaus keptuvėje – to paties medžio vaisiai. Maža to, visai skanu ir valgyti iš tos pačios keptuvės, ko nepasakyčiau apie susibraižantį tefloninį nuodą. Pupkis.