Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė“ Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę“ nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.

Oranžinė – džiaugsmo spalva: oranžinė vištiena

Džiaugsmas užplūdo man krūtinę, nes oro temperatūra smarkiai pakilo, ėmė lyti, ir vanduo upėse nesustabdomai kyla. Vadinasi, ryt-poryt bandysiu Dūkštos vandenis irklu. Oba.

Na o šiandien gaminu oranžinį patiekalą: vištieną su lęšiais. Imu:

  • 4 vištos blauzdeles;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • oranžinę papriką;
  • 2 morkas;
  • 200 g raudonųjų lęšių;
  • 1 šaukštą ciberžolės;
  • 1 a.š. asafetidos;
  • 1 šaukštą garam masalos;
  • keletą šaukštų žuvies padažo;
  • žalios kalendros.

Blauzdeles nuplaunu, dedu į keptuvę, ten pat dedu smulkiai pjaustytą svogūną, česnako skilteles, pjaustytą papriką, užpilu žuvies padažu.

Mažai oranžinės? Pridedu ciberžolės, kad nepasirodytų maža.

Įpilu stiklinę vandens, uždengiu dangčiu ir statau ant viryklės. Troškinu pusvalandį, o tuo tarpu atskirai išsiverdu lęšių (pagardinu dviem kardamono dėžutėmis). Pabaigon pabarstau troškinį garam masala ir asafetida. Viskas. Papuošiu pirmaisiais kalendros daigais nuo palangės, pašlakstau laimo sultimis.

Skanaus. Nuotaika taisosi. Kai rašiau šį postą, paaiškėjo, kad rytoj plauksiu Dūkšta. Laukite fotoreportažo.

Gnocchi, knedlíčki, kliocki

Ne, tai ne virtinukai. Ir nežinau ar yra lietuviškas atitikmuo šiam patiekalui. Tešla daugelyje virtuvių panaši, skiriasi tik padažai ir pateikimo būdai. Šiandien renkuosi itališkąjį, idant jis maloniausias burnai. Beje, itališkai reikia tarti “njoki“ ar panašiai, o ne “gnoči“, kai ne kartą esu girdėjęs.

Tešlai imam:

  • 0.5 kg bulvių;
  • 200 g miltų;
  • 50 g kieto sūrio (Parmos, Grana Padano ar Pekorino).

Padažui:

  • svogūną;
  • 100 g rūkytos šoninės;
  • 3 pomidorus;
  • keletą skiltelių česnako;
  • aliejaus, druskos, pipirų, raudonėlių, baziliko;
  • žalumynų (gėda, bet turguj nebuvau, o nuo palangės dar per mažos žolės).

(jau matau, kažkas p******a sūrį, bliamba)

Ruošiam tešlą. Bulves nuskutam, verdam, trinam iki košės, leidžiam atvėsti, minkom, palaipsniui dedam sūrį ir miltus. Miltų kiekį sunku nustatyti, tiesiog nebededam, kai tešla nebelimpa prie rankų. Pabarstom stalviršį miltais, atsiplėšiam gabalėlį tešlos ir susukam ilgas gyvates, maždaug keleto cm storio. Supjaustom jas maždaug taip:

Dėl pramogos, galima kiekvieną bandutę papuošti: padėti ant šakutės ir kita šakute suspausti, gražu, bet neverta gaišti laiko (aš gaišau).

Dedam kleckučius į pasūdytą verdantį vandenį, palaukiame kol iškils, paverdam 3-5 minutes, išimam kiaursamčiu ir atidedam. Ruošiam padažą.

Pakepinam smulkintą svogūną ir šoninę raudonėliu aromatizuotame alyvuogių aliejuje.

Tada dedame smulkintus pomidorus be odelės ir troškiname, kol nugaruos vanduo. Truputį pasūdome, pabarstome baziliku, smulkintu česnaku. Dedame kleckus į keptuvę ir kepame dar kokias 5 minutes. Viskas, prego. Valgome pasibarstydami juodaisiai pipirais ir kietu sūriu.

Skanaus. Ir nevirkite visų njokių iš karto – dalį galima užsišaldyti.

Vitaminų poreikis? Rauginti kopūstai padės jums

Šiandien pamaniau, kad neprošal aprūpinti savo organizmą didesniu vitamino C, lactobacilus vulgaris bei seratonino kiekiu. Ir šiaip, rauginti kopūstai padeda bet kokiu gyvenimo atveju.

Imam:

  • raugintų kopūstų kvortą (būtent kvortomis juos parduoda Vilnijos moterys turguje);
  • rūkytų šonkaulių
  • cibulį;
  • rūkytos šoninės;
  • saują spanguolių;
  • puodelį alaus/ sultinio/ vandens (pasirinktinai);
  • bulvių.

Be jokios abejonės, nusižengiau teisingajai receptūrai, nepridėjęs rūkytų kiaulienos šonkauliukų. Jie, bemaž, privalomi šiame patiekale. Aš, deja, jais nepasirūpinau, tad dėjau tik virtos jautienos, kas, aišku, nepagerina patiekalo kokybės. Kita vertus, tikrai nesigėsiju savo klaidų ir žioplumo. Manau, ateityje susilauksite nuo manęs ir prisvilusių kepsnių ar subliuškusių suflė – nesu tobulas ir nemėginu to slėpti.

Ant šaukšto aliejaus inde, kuriame troškinsite kopūstus, pora minučių be fanatizmo pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną ir šoninę. Sudedame kopūstus bei supilame visą rasalą, pabarstome spanguolėmis ir, nustatę silpną ugnį, paliekame troškintis maždaug 40 minučių. Greičiausiai, skysčio troškintis nepakaks, kad kopūstai nepradėtų svilti, todėl šliūkštenam šiek tiek ant jų alaus arba sultinio. Aš negailiu alaus, geriau tamsaus.

Kol kopūstai troškinasi, išsiverdam bulvių su lupena (taip taip, aš maniakas, neskutų bulvių, nes dažniausiai tingiu). Prieš pabaigą, likus troškintis kokių 15 minučių, sudedame ant kopūstų šonkaulius arba rūkytas dešreles (mano atveju – jaučio špygą). Viskas. Valgome karštą. Skanaus.

Nota bene. Nuo savęs dar norėčiau atkreipti dėmesį į ketaus keptuvę, kurioje vyko procesas. Žinotina, jog rūgščių (ir ne tik) maisto produktų ruošimas ketaus induose –   ideali geležies stokos (mikrocitinės) anemijos profilaktika. Į šį faktą ypač didelį dėmesį siūlau atkreipti nevalgantiems mėsos ar kito gelažiumi turtingo maisto, pavyzdžiui, obuolių su kelias dienas palaikytomis juose vinimis. Taip, taip, vinys obuoliuose ir rauginti kopūstai ketaus keptuvėje – to paties medžio vaisiai. Maža to, visai skanu ir valgyti iš tos pačios keptuvės, ko nepasakyčiau apie susibraižantį tefloninį nuodą. Pupkis.

Trinta sriuba su mėlynuoju sūriu – paprasčiau nebūna

Nuo besaikio lojimo ir burnojimo kažkas pasidarė mano liežuviui. Sako, keiktis daug negalima. Nuėjau į Ambulatorinį dienos epizodo skyrių ir supjaustė mano ližę nafig. Ir net ne vienoje vietoje. Ir net ne ten, kur reikėjo. Nu bet aptarnavimo kultūra likau patenkintas. Jei kada sumanysiu apsipjaustyti – kreipsiuosi ten: dėl malonaus aptarnavimo negaila ir per trumpai nurėžto koto.

Aš apie tai, kad nebegalėsiu kurį laiką normaliai maitintis. Todėl gaminuosi trintą daržovių sriubą. Kad ji nebūtų labai nuobodi, imu šiuos produktus:

  • morką;
  • porą;
  • brokolį;
  • sūrio gabalą su mėlynuoju pelėsiu;
  • švetąją žolelių trejybę: baziliką, raudonėlį, čiobrelį;
  • pusantro litro lengvo sultinio.

Daržoves galima imti bet kokias, bet kokiomis proporcijomis. Sūriai? Tiks net senas geras Stiltonas, bet aš renkuosi prancūzišką kažkokį Valmont Bleu d’Auvergne.

Užsikaičiu iš anksto išvirto triušienos ir petražolių sultinio, kai užverda, dedu stambiai pjaustytas daržoves: morkas, po dešimties minučių porą, po penkių minučių – brokolius.

Paverdu dešimt minučių, nuimu nuo viryklės ir padirbu smulkintuvu, kad gautųsi vientisa masė. Galima šliūkštelėti grietinėlės, bet aš susilaikau. Beriu žoleles, dar palaikau sriubą uždengtame puode keletą minučių ant vėstančios viryklės. Pilu į dubenėlį ir prisikraunu daug trupinto sūrio.

Leidžiu sūriui ištirpti. Mmmmm, bliamba, jaučiu kaip gyja kūno ir sielos žaizdos. Mirkau sriuboje bagetės minkštimą (kieno liežuvis sveikas – užkanda traškia bagetės plutele). Užgerti galima kad ir kokiu šabliumi.

Skanaus, mieli silpnaregiai:

Saugokite save, nesikeikite ir nekiškite liežuvio kur nereikia.

Nesakome NE! veganizmui, bet valgome ir kiaulieną. O ką?

Kai noriu valgyti, kertu viską, svarbu, kad maistas būtų šviežias. Ar bent padoriai konservuotas (ar koncervuotas, bugaga). Mano kolega Pupkis, manau man pritars, kad normalus išsilavinęs žmogus, negali turėti jokių prietarų dėl maisto. Galite neabejoti, po kurio laiko pateiksiu jums ir varlių beigi tarakonų receptų, hehe, bet kol kas apsiribokime tuo, ką Dievas atsiunčia mums iš Lietuvos turgaus prekeivių arba ūkininkų. Šį kartą Dievas mums atsiuntė (ant pustrečios galvos):

  • beveik 1 kg puikios kiaulienos išpjovos;
  • 8 baltas bulves;
  • galvutę česnako;
  • 1 didelį burokėlį;
  • nerafinuoto saulėgrąžų, extra virgine alyvuogių aliejaus, rupios druskos, krienų, balzaminio acto;
  • 4 rūšių pipirų: juodųjų, kvapiųjų, baltųjų ir žaliųjų – štai jie:

Deja, Dievas neatsiuntė labai trokštamų rausvųjų ir ilgųjų. Bet padėkokime jam bent jau už tai ir imkimės darbo.

Nuplautą ir nusausintą išpjovą subadome keliose vietose smailu peiliu, padarome keletą skylių, į kurias prikemšame česnako skiltelių taip, kad nekyšotų nė trupučio česnako, antraip prasmardinsime namus svylančiu česnaku. Po to, sugrūdame visus pipirus piestoje (galima pirkti ir sumaltus pipirus, bet, patikėkite, malti iš anksto pipirai praranda 90% savo žavesio). Grūstus pipirus sumaišome su geru šaukštu alyvuogių aliejaus ir ta tyrele įtriname mėsą iš visų pusių (geriausia ant folijos). Mėsą paliekame valandai marinuotis. Jokios druskos!

Tuo tarpu nusiplaunam ir susipjaustom bulves taip kaip mums patinka. Man, pavyzdžiui, patinka su lupena, nes ten yra daug kalio, be kurio širdis užsilenks nesulaukus 30 metų. Bulves sudedam ant popieriumi užtiestos skardos, pabarstom rupia druska, kmynais, palaistom saulėgrąžų aliejum. Kai jau mėsa baigs marinuotis, suvyniojam ją į foliją, padedam prie bulvių ir pašaunam į iš anksto užkaistą 220 C orkaitę.

Paliekame kepti, kol bulvės paskrus, o tuo tarpu, pasigaminame salotų: stambia tarka sutarkuojame burkokėlį, taip taip, žalią, termiškai neapdorotą, palaistom saulėgrąžų aliejum, actu, pabarstom druska ir viskas, aha.

Ką gi, bulvėms paskrusti reikės kokio pusvalandžio, o mėsai iškepti – apie valandos, tad bulves išimame, foliją išvyniojame, kad mėsa paskrustų, ir vėl pašaunam į orkaitę.

Bulves padėkite šiltai. Bet aš nesusilaikau ir suvalgau pusę, o gal daugiau, bo tai geriausi čipsai, jeibogu.

Po pusvalandžio išjungiam orkaitę, išimam mėsą ir paliekam kokioms 15-20 min, kad “pailsėtų”. Viskas, valgom su bulvėm, krienais ir burokėliais. Skanaus!

Dar neragautos cikorijos

Labas vakaras,

pastebėjau, kad nekažin ką žinau apie belgų virtuvę. Na, kad jie myžčioja į fontanus, tikiuosi, nereiškia, kad taip daro ir į puodus. Dar visi žino puikų belgišką šokoladą. Kas dar? Briuselio kopūstai? Viskas? Žinios išsęko? Na, kad Briuselyje vyrauja tikras europinis fiūženas, galim neabejoti. Na o ką valgo paprasti belgų kaimiečiai? Praskleidžiu uždangą tadam ir, šiek tiek improvizuodamas, mėgdžioju belgų kaimietį.

Jamam: 4 cikorijos (kokia laimė, kad radau viename PC už realią jų vertės kainą – 3 lt./0,5 kg), 2 pilnos saujos briuselinių kopūstų, poro galas (baltesnis, che che), geras rūkytas kumpelis (jamam turgaus – didesnis šansas, kad bus mėsos), 100 g sviesto, druska-pipirai-miltai-pienas. Atrodo, viskas.

Trumpas nuokrypimas – apie cikorijas. Pasirodo, cikorijos – tai tokios melsvai violetinės gėlytės, it piktžolės augančios pakelėse, prie sodybų, apleistose stroikėse. Tos, kur prekybcentiuose, panašios į salotas, vadinamos belgiškuoju endyvu, jos tėra kita veislė, o rūšis, regis, ta pati. Iš jų dar gamina kavos pakaitalą. Ką norėjau pasakyti – kad kaip maistas cikorijos išpopuliarėjo Olandijos ir Belgijoj, kitur jos ligi šiol ne ant bangos. Dar, beje, užsiminsiu apie jų dorojimą: valgomi tik lapai, šerdis gana karti, tad jos geriau atsikratyti. Galima išpjauti žalioms siauru peiliu, bet jos tada suyra. Aš tiesiog palikau šerdį iki proceso galo, bet nevalgiau.

Tęsiame darbą, aha. Užkaičiam orkaitę kokiems 100 C, o kol šyla, greituoju būdu ant sviesto pakepiname cikorijas iš dviejų pusių kol paskrus lapai, vos 3-4 minutes. Išimame, dedame į karščiui atsparų indą, apklojama plonomis kumpio riekytėmis, apkaišiojame briuselinių kopūstėlių galvutėmis (sic!). Toje pačioje keptuvėje, kur kepėm cikorijas, kepame (hm, mane glumina šis žodis, jei kas žino kitą, pasakykite, nes rusai turi žodį пасировать, kuris nėra tikslus kepti vertimas) smulkiai pjaustytą porą. Vos jis suminkštėjo, pabarstome šaukštu miltų, kai jie pagels, įpilame pusę stiklinės pieno. Padažas turi būti labiau skystas, nei tirštas, tad reguliuokime konsistenciją pienu. Kai jau jaučiame, kad jis gatavas, pabarstom žiupsniu pipirų ir druskos. Pilame padažą ant cikorijų ir kopūstų ir pašaunam į orkaitę. Manau, prie tokios temperatūros, kokiai valandėlei pliusminus.

O mes, tuo tarpu, atsidarome 2009 metų božolė.

Pirkau iš mėgiamiausios vyno parduotuvės. Kodėl božolė prie belgiško patiekalo? Logiškai išmąsčiau, kad belgai nedaro gero vyno, o burgundai ir belgai, bene artimiausi giminaičiai, tai kodėl ne? Bent jau jis geresnis už 2008, tai jau jo.

Ką gi, toškinys jau paruoštas.

Mano galva, viskas labai gerai dera (nors božolė, gal ir ne į temą, tiek to, nepataikiau), cikorijos kiek karsteli, bet pikantiškai.

PS: sakiau, kad kumpelio riekutės turi būti labai plonos, tokios plonos, kad į jas būtų galima vynioti cikorijas. Aš nusidėjau, kumpelį atrėžiau ūkiškai. Bet tai jau mano problema.

Pasta al Coniglio: duoklė Klebonijai čiobreliais

Triušių invazija šią savaitę. Tokia jau mano problema: užsiciklinu ant vieno produkto, tai ir drožiu jį tol, kol nusibosta. Žinau, kad kvaila tai.

Užteks valgyti mėsą kaip pagrindinį produktą, šiandien patieksiu ją kaip prieskonį. Reikės:

  • kietgrūdžių (pasta di semola di grano duro) makaronų*; aš ėmiau spagečius;
  • pomidorų savo sultyse (polpa di pomodoro fresco in succo di pomodoro arba pomodori pelati);
  • šimto gramą triušienos filė (galima nutrijos mėsos arba net vištienos);
  • 1 svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • trupučio kaparėlių;
  • alyvuogių aliejaus;
  • žalumynų;

  • juodųjų pipirų ir čiobrelių (pastarieji – duoklė Klebonijai).

Nežinau ar reikalingas čia instruktažas kaip virti makaronus? Užvirinam dideliame puode vandens, beriam truputį druskos, dedam makaronus. Jokiu būdu nedengiam ir verdam, retkarčiais pamaišydami mediniu šaukštu, minute ar dviem trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės. Bet geriausia karts nuo karto patikrinti makaroną, ar išvirė, ant dančio, t.y. aldente: makaronas turi būti truputį kietas pačiame viduje, bet pakankamai išviręs, kad būtų galima valgyti.

Kol verda makaronai, keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejaus ir aromatizuojame jį čiobreliais. Iškart dedame mėsą ir pakepiname iki pageidaujamo apskrudimo. Dedame svogūnus ir truputį juodųjų pipirų.

Kai tik svogūnai suminkštės, dedame pomidorus su visom sultim, truputį druskos ir troškiname. Na maždaug pusvalandį. Beje, patarčiau makaronus pradėti virti pasiskaičiavus laiką taip, kad ir padažas ir makaronai būtų gatavi vienu metu.

Prieš baigiant troškinti, dedame kaparėlius ir kapotą česnaką, pasibarstome žalumynais ir juodaisiais pipirais. Dedame į lėkštę, makaronus pasilaistome alyvuogių aliejumi – jo niekada nebus per daug. Prego.

Kietas sūris – kaip opcija. Skanaus

*Vartoju žodį makaronai tik todėl, kad lietuvių kalboje susiformavo tradicija taip vadinti visus džiovintos tešlos gaminius. Tikrovėje gi, makaronai – tik viena iš pastos formų.

Reikalingas laptopas

Gal kas turi nereikalingą seną laptopą, kuris jau per silpnas dabartinėmis sąlygomis? Mielai priimčiau, jei padovanotumėte. Pavyzdžiui, toks

Duonelė Naan

Kaip jau šiąnakt žadėjau, pateikiu šiek tiek info apie paprastą, bet ypač skanią duoną naan. Nepasakosiu čia daug apie ją, internete pilna aprašymų, nors dažnai jie prieštaringi, che che. Pats dariau viską iš akies, nesilaikiau jokių proporcijų, bet gavosi idealiai.

Nuosekliai: paėmiau pusę stiklinės šilto vandens, ištirpinau šaukštą cukraus, po to – gerą žiupsnį sausų mielių ir pamiršau penkliolikai minučių. Tuo tarpu, pribėriau gilų indą nesijotų a.r. kvietinių miltų (maždaug pusę kg), saują juodgrūdės sėklų, žiupsnelį druskos, įdėjau pusę didelio indelio natūralaus jogurto, smulkiai įpjausčiau 100 g sviesto ir supyliau mielių mišinį. Viską gerai išminkiau, vis pabarstydamas miltais, kol tešla tapo elastinga, kaip jaunamartės krūtys. Tada uždengiau švariu rankšluosčiu (tešlą, ne krūtis) ir padėjau indą ant drungno radiatoriaus.

Na štai, tešlos tūris padidėjo dvigubai, galima kočioti “kepalus”. Įjungiau orkaitę 220 laipsnių režimu ir ėmiau formuoti iš tešlos krūties, anaiptol ne jaunamartės, formos blynus.

Na ką gi, galima juos pašauti į orkaitę dešimčiai minučių, ne daugiau. Ištraukiau iš orkaitės, šiek tiek atvėsinau ir patepiau ekstra nekaltu alyvuogių aliejumi.

Duona gavosi tuščiavidurė, tad galima buvo kimšti visokius gardumynus į ją: pradedant daržovėmis, baigiant liulia kebabu. Apsiribojau vakarykščiais lęšiais. Na dar pasmaguriavau taip:

pomidorai ir rakletės sūris. Smirda, prasčiau už jaunamartę, bet skanus bjaurybė.