Are you Mexican or Mexican’t? Trinta baklažanų sriuba

Pakaks blevyzgoti, noriu valgyti tai, ką valgo meksikiečiai: vyrai su kiaušiais ir moterys su ūsais. Sako, kad tie, kas nemėgsta aštriai, vangiai mylisi. Ne aš tai sugalvojau. Bet, kad nenukentėtų mano reputacija, visgi panaudosiu žemiau pateikiamame recepte čili. Kitavertus, idant nebūčiau apkaltintas seksizmu, tas čili bus ne pats aštriausias, vos 3000 balų pagal Skovilio skalę. Tai – čili Mulato, vienas iš meksikiečių virtuvės “šventosios trijulės“ (kiti du Pasilla ir jau mūsų apkalbėtas čipotlis)

Laikas virti sriubą. Pasiimame:

• du baklažanus;
• paprastą ir raudoną svogūną;
• pusę galvutės jauno česnako;
• morką;
• keletą pomidorų;
• minėto čili Mulato – kiek tik patinka;
• gerą žiupsnį čiobrelių;
• litrą sultinio;
• nu ten druskos, aliejaus, maltų juodųjų pipirų, grietinės, kalendros…

Kaip elgtis su baklažanais jau pasakojau čia, bet dėl viso pikto priminsiu: nuplaunam, subadom šakute ir patepam aliejumi. Svogūnus ir česnaką nulupam, svogūnus perpjaunam, patepam aliejum. Morką nuskutam, patepam aliejum. Jei pomidorai švieži – perpjaunam per pusę, patepam aliejum. Darom tokį natiurmortą ant orkaitės grotelių:

(Kadangi mano pomidorai šaldyti, aš su jais pasielgsiu kitaip). Dedam skardą į įkaitintą iki 200°C orkaitę, o geriau – virš žarijų. Pirmiausiai apskrus česnakas, išimame jį kai tik užuosite. Tada svogūnai – irgi neleidžiame sudegti. Ilgiausiai kepa baklažanas ir morka.

Nulupam baklažanų odelę, o vidų supjaustome stambiais gabalais. Mūsų daržovės įgavo pikantišką dūmo aromatą, To mums ir reikėjo.

Toliau, jei pomidorai šaldyti, kaip mano atveju, arba konservuoti, puode įkaitiname keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame čiobrelius, čili Mulato, dedame supjaustytus pomidorus ir žiupsnį jūros druskos. Patroškiname kelias minutes, kad nugaruotų vanduo, tada dedame apkeptas orkaitėje daržoves. Truputį patroškiname ir pilame karštą, iš anksto išvirtą sultinį. Dar patroškiname keletą minučių. Po to, truputį atvėsintą sriubą pertriname.

Vėl pašildome iki norimos temperatūros, pilame į dubenėlius, pagardiname grietine, laimo sultimis ar jogurtu, juodaisiais pipirais, kapota šviežia kalendra. Valgom su čiabata, užgeriam puikiu čigonišku cheresu.

Na o toliau – tik joder porfavor. Silpnaregiai, sutinkate su manim?

Jei maža Meksikos – štai tikroji Meksika.

Le Big Mac – visai negreitas maistas

Vakar, užliūliuotas UEFA Čempionų Lygis pusfinalio rungtynių laukimo ir minties, kad mauksiu Salaus alų, pajutau beviltišką alkio jausmą. Galvoju, imsiu ir pasigaminsiu ką nors greito. Skubėjau taip, kad, manydamas užtruksiąs keletą minučių, net nespėjau nufotkinti viso gamybos proceso.

Taigi, greitas maistas asocijuojasi su Amerika. Taip, taip, dabar būsiu nepopuliarus, sakydamas, kad Amerika yra čiotka šalis, su įstabiu kultūriniu, kulinariniu ir visokiu kitokiu paveldu. Tarkim, susėdat Jūs su amerikonu ir imate girtis savo šalies išskirtinumu. Demokratija? Jis: Džefersonas, Vašingtonas, Vilsonas, pirmoji konstitucija. Jūs: ėėėėmmm, gegužės 3-iosios Konstitucija? Taigi, lenkų tai darbas. Kinas? Broliai Koenai ir Tarantinas prieš Kurkleitytę ir Vėlyvį? Na na. Muzika? Zappa ir Metallica vs Mamontovą ir Povilą Meškėną? Che che… Mokslas? Mičigano Technologijų Institutas vs Riomerio mokslo gigantus? mmmmm. Virtuvė? Tex-Mex prieš baltą mišrainę? Geria, gerai, perlenkiau lazdą. Imamės demaskuoti tą amerikeitišką mitą, tad imam:

• 0,5 kg maltos jautienos;
• 1 paprastą ir 1 raudoną svogūną;
• pomidorą;
• salotų lapų;
• smirdančio sūrio a la rakletė;
• gero (šiukštu ne lietuviško) majonezo;
• čipotlio ar kokio kito čiliako;
• bandelių.

Maltą mėsą pasūdom, papipirinam, sumaišom su smulkiai pjaustytu paprastu svogūnu. Iš faršo lipdom katlietus, suvyniojam į  plėvelę ir, kol atliekam kitus darbus, palaikome šaldiklyje.

Tuo tarpu, majonezą sumaišome su čipotlių milteliais.

Susipjautom daržoves (raugintas agurkas – mano opcija).

Bandeles – per pusę.

Dedam katlietus ant grotelių ir kišam į griliaus režimu įkaitintą orkaitę.

Kepam, kol apskrus. Aš kepiau ant popieriaus, tai varčiau. Taip pat vartom, jei kepam lauke ant žarijų.

Tada aptepam bandeles majonezo padažu, dedam raudoną svogūno griežinėlį, pomidoro griežinėlį, salotos lapą, sūrio griežinėlį, kotletą…

Dar išsikepiau bulvyčių. Bandžiau suvožtą kąsti… Nežinau, kaip tai jiems pavyksta.

Dabar rezultatai: skanu, kas be ko, bet bliamba, dar šiandien bloga nuo riebalų pertekliaus. Ir svarbiausia: nežinau kodėl  tai vadinama fastfoodu, nes aš užtrukau ilgiau nei valandą, kol pasigaminau ir pražiopsojau keletą Intero golų.

Silpnaregiai, ir Jums skanaus.

Na o štai – tikroji Amerika

Nemokamas kompiuteris, jokių papildomų išlaidų: keletas patarimų

Nuolat stengiuosi imti iš gyvenimo tai, kas nemokama. Be abejo, nuskambės banaliai, bet geriausi dalykai pasaulyje – nemokami. Ne, ne, nekalbėsiu apie nemokamą saulę, nemokamą jūrą, nemokamas moteris… Šįsyk – apie itin buitiškus dalykus.

Papasakosiu apie tai, kaip įsigyti, optimizuoti ir naudotis kompiuteriu neišleidus absoliučiai nė cento. Na, man pavyko.

KOMPIUTERIS

Parašiau skelbimą savo bloge, prašydamas, kad kas nors padovanotų laptopą. Nesvajojau apie naujus modelius, būtų pakakę ir Pentium II. Ką gi, gavau tokį vintažinį stilingą Dell Latitude CPi (ačiū Diemantui), su 4 GB kietuoju disku, 192 MB RAM’u ir 233 MHz procesoriumi, su Floppy Draivu, be CD-ROM’o, su viena USB1.1 jungtim. Bet man pasisekė dvigubai, nes be to, dar gavau dovanų gana naują HP Compaq (ačiū Gedui), su 40 GB disku, 512 MB RAM’u ir 2.8 GHz procesoriumi, su Floppy draivu, neveikiančiu CD-ROM’u, dviem USB2 jungtim ir neveikiančiu fenu. Be to, abiejų kompiuterių BIOS’ai bootina tik iš 3,5 colių diskasukių, t.y. Floppy draivų.

OPERACINĖS SISTEMOS PASIRINKIMAS

Kai jau turiu nemokamus kompiuterius, visiškai nedera diegti į juos mokamą OS. Renkuosi šią nemokamą OS. Tereikia išsirinkti vieną iš daugybės distribucijų. Jau bene ketvirtus metus naudoju lietuviškąją Baltix ir esu labai patenkintas ja. Į HP kompą nusprendžiau įsidiegti Linux Mint: paprastą, patogią, gražią distribuciją. O štai senukui Dell’ui reikia kai ko ypatingo. Po ilgų svarstymų ir testų, išbandęs šuniuko Linux, itin stilingą Linux, sudėtingai diegiamą Linux, labai laukiamo Linux beta-versiją ir keletą kitų, pasirinkau lengvą, bet efektyvią distrą – Xubuntu. Svarbu, kad distributyvas nebūtų reiklus kompiuterio resursams, nebūtų sudėtingas, būtų stabilus, bet tuo pačiu, greitas. Xubuntu pasirinkau laikinai, nes vos tik balandžio 29 bus išleista stabili Lubuntu 10.04 versija, iškart įsidiegsiu ją.

OS DIEGIMAS PER FLOPPY DRAIVĄ

Aha, sistemą išsirinkau, o kaip įsidiegti, kai CD-ROM’o nėra, išorinių diskų neskaito, tiesiai iš USB rakto nekrauna? Knisausi internetiniuose forumuose ir bloguose ilgai, kol radau efektyvų būdą: įsirašyti į diskelį nerealų įrankį – Plop bootloaderį, kuris priverstų operacinę sistemai krautis iš USB rakto. Dar vienas svarbus niuansas – teisingai įrašyti *.iso bylą į USB raktą. Tam naudojau Universal USB installer‘į. Taigi, toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta: įsijungiu kompą, diskelis paleidžia bootloader’į, šis krauna operacinę sistemą iš USB rakto į RAM’ą live režimu, na o toliau – diegimas. Prieš diegiant, iš 4 GB keitojo disko padariau 500 MB mainų sektorių (swap), 1 GB sisteminį (/) skirsnį ir likusią dalį palikau savo duomenų skirsniui (/home).

MANO XUBUNTU/ LUBUNTU

Veikia nepriekaišitingai. Tiesą sakant, daug darbo neduodu: naršau internete, žiūriu filmus, klausau muzikos, redaguoju nuotraukas, vaizdo medžiagą. Palikau visus defaultinius paketus, ištryniau Mozillą, įsidiegiau itin lengvą, greitą ir saugią nuo šnipinėjimo Google Chromium pagrindu sukurtą naršyklę Iron.

NEMOKAMAS INTERNETAS

Yra bene trys būdai kaip nemokamai naudotis internetu. Pirmas būdas – vogti bevielį iš kaimynų. Deja, tai yra tas pats, kaip naudotis vogta mokama operacine sistema. Antras būdas – klonuoti MAC adresą ir jungtis laidu prie kitam kompiuteriui skirtos linijos. Tai irgi nėra visiškai legalu. Trečią galimybę suteikia kai kurie kabelinių televizijų operatoriai duoda nemokamą interneto liniją. Kuris būdas tinka Jums – spręskite patys.

PABAIGAI

Prisipažinsiu: dviejų kompų įsigijimui ir sutvarkymui išleidau 27 lt: alui ir PCMCIA tinklo kortos laidui Dell’ui.

Tchina, humusas, baklažanai… Artimieji Rytai

Yra daugybė dalykų, vienijančių Artimųjų Rytų arabus, žydus ir krikščionis. Bet vienas dalykas toks zašibenas, kad tai pastebėjo net Brüno – tai humusas. Ne, tai ne tas humusas, kurį mėgsta kimšt už žando Stanislava Monstvilienė. Aš papasakosiu kaip pasigaminti humusą iš avinžirnių aka nuto, kuriuo kasdien mėgausasi tūkstančiai peisuotųjų, rankšluosčiuotųjų ir kryžiuotųjų Levanto gyventojų. Jei norite bent trumpam persikelti į Libano kedrų giraitę ar Izraelio alyvų sodelį, susikaupkite, perskaitykite ir eikite pirkti:

• 0,5 kg avinžirnių;
• 100 g sezamo sėklų;
• baklažano;
• česnako;
• citrinos;
• alyvuogių bei sezamo aliejų (labai įsitempti nebūtina, pakaks ir kurio nors vieno);
• mėtų (šviežių arba džiovintų), kalendros (tik šviežios);
• saldžios paprikos arba aštraus čili miltelių.

Na bent kalendros, tai galima užsiauginti ant palangės.

Ką gi,užkaičiame dar nuo vakar užmerktus avinžirnius ir, nugriebdami putas, verdame 20-30 minučių. Kol jie verda, nuplauname baklažaną, subadome jį iš visų pusių šakute,

aptepame aliejumi ir dedame ant grotelių į įkaitintą orkaitę dvidešimčiaiminučių.Be jokios abejonės, geriausia baklažaną kepti ant žarijų, bet tiek to, lauže kepsime kai ateis laikas. Aha, štai ką mes gavome:

Baklažano oda lengvai lupasi, tad išimame minkštimą, supjaustome nedideliais gabalėliais, dedame pora skiltelių česnako, mėtų, druskos, alyvuogių aliejaus, išmaišome ir paliekame atvėsti.

Tuo tarpu avinžirniai jau turėtų būti išvirę, tad išjungiame viryklę, nupimame nuovirą į atskirą indą ir, kol nuoviras aušta, sutriname nutą grūstuve arba elektriniu smulkintuvu.

O štai dabar, laikas imtis humuso pagrindo – tchinos. Nieko čia blatno nėra: elektriniu smulkintuvu sumalame sezamo sėklas, tada įpilame keletą šaukštų sezamo aliejaus, malame toliau, kol gausis varškės konsistencija. Dabar po truputį pilame avinžirnių nuovirą ir vis darbuojamės smulkintuvu. Tchina gatava, jei panaši į grietinę. Dedame ją į trintą avinžirnių masę, pridedame keletą skiltelių česnako, druskos, išspaudžiame pusę citrinos.

Žinoma,visa tai išmaišome, nuolat pildami likusį nuovirą. Vertėtų įsidėmėti, kad humusas turi būti skystos grietinės ar gero riebaus jogurto konsistencijos – aušdamas jis tirštėja, tad nebijokite, nuoviro nepadauginsite.

Vualia, humusą galima valgyti tiek šiltą, tiek šaltą. Dedame baklažaną į lėkštę, šalia – humusą, jį apibarstome paprika arba čili, palaistome alyvuogių aliejumi, pasibarstome kapota kalendra. Ai, pamiršau į pirkinių sąrašą įtraukti pitas arba lavašą. Na, jūs patys susipraskite, kas jums labiau patinka.

Užgerti geriausia vynu. Beje, šiuo atveju, tai – šimtaprocentinis vegetariškas patiekalas (gal net ir veganiškas?). Mėsėdžiai arba turingesnieji baklažaną gali pakeisti kepintu avienos arba jautienos faršu su svogūnais, čiobreliais, kuminu… Silpnaregiai, dėmesio!

Tebūnie taika Levanto žemėje ir jūsų širdyse.

Grybai prie alaus – Madrido vizitinė kortelė

Aštria dešra farširuotus grybus Madride rasite ant kiekvieno kampo. Juos pardavinėja ir prabangiuose restoranuose, ir gatvės kioskeliuose. Tai – ko gero, pagrininė madridiečių užkanda. Mano galva, ji idealiai tinka prie alaus.

Pasiruoškime:

• grybų: pievagrybių, žvynabudžių ar kitų lengvų kepurėčių;
• geros aštrios dešros chorizo, chapata ar panašiai; iš bėdos bus gerai ir tikra lietuviška naminė dešra ar skilandis be nevalgomų priedų, bet tada į įdarą dedam kokį čiliaką ar ką?
• svogūno;
• česnako;
• čiobrelių;
• juodųjų pipirų;
• sūrio (renkuosi mylimąją rakletę).



Grybus nuplaunam, nusausinam, išraunam kotelius. Svogūną ir česnaką smulkiai supjaustom, trumpai pakepinam alyvuogių aliejuje. Sumaišome su prieskoniais ir dešra. Aš dar pridėjau juodųjų smulkiai pjaustytų alyvuogių. Galima pamaišyti ir smulkintų graikinių riešutų ar net alyvuogių aliejuje paskrudintų džiūvėsėlių.

Įdarą išmaišome ir dedame po šaukštą į grybų kepurėles. Sudedame kimštas kepurėles ant skardos ir – į 120-150 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Kepame 15-20 minučių, išjungiame orkaitę, išimame skardą su grybais, dedame ant kiekvienos kepurėlės po riekelę sūrio.

Grąžinam skardą į dar neatvėsusią orkaitę, kad išsilydytų sūris. Tai trunka keletą minučių. Viskas, pasiimam dos tres cervezas. Na, kad ir San Miguel, kurio galima nusipirkti Beer Barrel parduotuvėje.

Na ir silpnaregiams,kaip visada:

Skanaus.

Vienuolių pyragas – vertas nuodėmės

Kaip jūs įsivaizduojate vienuolį? Štai aš, skirtingų ordinų atstovus matau vis kitokius: dominikonas – sudžiūvęs, aikštingas seniokas dengančiom nuo fanatizmo akimis, jėzuitas – kiek pasipūtęs knygagraužys aristokrato manierom, karmelitas – apdriskęs smirdantis valkata, benidiktinas – pasinėręs į vyno ar alaus gamybos procesą (kur čia neprisiminsi šlovingojo Pjero Perinjono). Na o štai broliai pranciškonai – gyvenimo šventėje nesvetimi geraširdžiai Viešpaties šlovintojai, nevengiantys išlenkti papildomos taurės vyno ar alaus bokalo, pietums sušveisti pusę kepto paršelio, užkąsdami žąsimi, stačiokiškai kvatotis ar net pliaukštelėti parapijos matronai per strėnas. Ir ne viskas tai iš piršto laužta: kažkada lankiausi brolių pranciškonų namuose Vilniaus Rasose – iš virtuvės sklido tooookie kvapai, kad net pats jų gvardijonas netvėrė kailyje kada galės eiti pietauti. Ech, šelmiai Mažieji Broliukai.

Kodėl prakalbau apie vienuolius? Todėl, kad jie pasauliui padovanojo daugybę kulinarijos šedevrų. Beje, dauguma jų – itin paprasti. Vienas tokių – riešutų ir džiovintų vaisių vyniotinis serpentone delle monache. Pasigaminkime – tai verta bet kokių pastangų. Gal jo užkandę pagaliau imsime labiau vertinti gyvenimą ir mylėti vieni kitus, o ypač save.

Įdarui mums prireiks:

• pusės stiklinės cukraus;
• 50 ml alyvuogių aliejaus;
• dviejų saldžiarūgščių obolių;
• 100 g migdolų;
• 50 g graikinių riešutų branduolių;
• 50 g pinijų arba kedro riešutų;
• 50 g razinų be kauliuko (kišmišo arba Jumbo);
• 3-4 figų;
• 3-4 džiovintų slyvų;
• 3-4 datulių;
• 30  ml gero stipraus vyno – maderos, chereso, marsalos ar porto.

Tešla labai paprasta: pusė stiklinės cukraus, 400 gr miltų, 50 ml alyvuogių aliejaus, pusė stiklinės šalto vandens; kiaušinių į tešlą nededam – jų tryniai reikalingi aptepti pyrago paviršių.

Iš pradžių minkome tešlą, kol taps elastinga <kaip jaunamartės krūtys>. Uždengiam rankšluosčiu ir atidedam, kol dirbsime su įdaru. Su juo paprasta: riešutus išlukštenam, nulupam migdolų žieveles (prieš tai užplikom verdančiu vandeneniu ir palaikom 20 min. – lengvai lupsis), riešutus susmulkinam (pinijų nereikia), slyvas, datules ir figas supjaustome, sumaišome visus ingredientus, išskyrus obuolius, ir paliekame kokiom 15 minučių pastovėt.

Užkaičiame orkaitę 180 laipsnių. Padaliname tešlą į dvi lygias dalis ir kočiojame stačiakampius “blynus”. Ant jų dedame plonais griežinėliais supjaustytų jau nužievintų obuolių sluoksnį, o ant jo – riešutų ir vaisių mišinį.

Atsargiai susukame į vamzdelį, dedame ant skardos, užklotos kepimo popieriumi, patepame plaktais kiaušinių tryniais ir dedam į įkaitusią orkaitę 35-40 minučių. Viskas, vualia, prego:

Su desertiniu vynu. Skanaus. Nesirkite, mylėkite, mylėkitės ir būkite laimingi.

Gelato di Ricotta – kaip pasigaminti ledų be specpriemonių

Štai ir praūžė šventės ir daugiabučiuose bei jų kiemuose tapo tylu, ramu ir jauku. Niekas nebepisa proto, todėl galima susikaupti ties darbu, kūryba, moterimis. Saldumynais taip pat. Atėjo ledų valgymo sezonas. Daug kas pasakys, kad vargas su tais ledais, reikia įgūdžių, brangių produktų, ledų mašinos, pagaliau. Nieko panašaus, prasisukau su kokiais 10 lt, be mašinos, sugaišau 20 minučių, palaukiau kelias valandas ir dabar mėgaujuosi. Galiu ir jums pasiūlyti.

Imam:

• 0,5 kg rikotos (didesniuose PC tikrai yra, keisti niekuo nepatariu);
• 400 ml riebios grietinėlės;
• pusę stiklinės cukraus;
• 4 kiaušinių trynius;
• 50 ml romo (ech, gerai būtų šveicariško Kirchschnaps…);
• pusės citrinos žievelės.

Kimbame į darbą pasiraitoję rankoves ir užsidėję prijuostę. Išplakame trynius su cukrumi iki standžių putų – geriau šluotele ar šakute, nėra taip sunku, bet jei jau tingim, tai galima ir plaktuvu. Plakdami kas kažkiek laiko vis šliūštelnam po truputį romo, nepamirštam ir į burną šliūkštelėt (su Havana Club – tik Cuba Libre). Po to šakute pertriname rikotą, kad neliktų gumulėlių, ir sumaišome su plaktais tryniais. Į  mišinį įtarkuojame citrinos žievelę. Dabar imamės grietinėlės: čia jau tikrai nepakenks plaktuvas. Plakame iki standžių putų, bet atsargiai, nepersistenkim, bo galim netyčia sumušt ir iki sviesto. Plaktą grietinėlę šaukštas po šaukšto atsargiai sumaišome su trynių ir rikotos mišiniu. Didesnį bliūdelį išklojame maistine plėvele, supilame paruoštą mišinį, išlyginame paviršių, uždengiame ir paslepiame šaldiklyje.

Be plėvelės ledai šals prie indo kraštų, formuosis gumulai bla bla bla, karoče, termodinamika. Šaldiklyje ledai turi stingti 3-4 valandas. Šiaip, nebūtina, bet geriau karts nuo karto juos pamaišyti, kad tolygiau stingtų. Na, aš palikau stingti per visą naktį. Ir štai ryte turėjau kuo smaguriauti.

Paskaninti geriausia šviežiom uogom, bet kadangi nesezonas, galima tarkuotu juodu šokoladu, pistacijom, migdolais, džiovintom figom. Užgeriu bealkoholiniu imbieriniu likeriu. Skanaus. Nesušalkite.

ir dar – iš paukščio skrydžio

Troškinta veršiena greituoju būdu

Vakar nuėjau į Kalvarijų turgų. Finansinė situacija nulėmė tai, kad esu priverstas pirkti tik būtiniausius produktus. Bet šviežios mėsos paviljone dirba toks Aidas, mėsininkas, kuris neleidžia ramia sąžine praeiti pro šalį, ko nors nenusipirkus iš jo. O parduoda jis, dažniausiai brangią veršieną arba avieną, kurias aš žiauriai mėgstu. Dar jis kartais turi ypatingų subproduktų, kurių paruošimo receptus kada nors pateiksiu.

Vakar buvau priverstas nusipirkti veršelio nugarinės dalies su kauliukais. Brangoka, bet užtat gaminama labai greitai, paprastai, o rezultatas – superinis. Taigi, be dviejų gabalėlių švelnios veršienos, dar imu:

• du didelius svogūnus;
• pusę saliero šaknies;
• porą morkų;
• petražolės šaknelę;
• visą didelį česnaką.

Iš prieskonių paėmiau:

• juodųjų ir žaliųjų pipirų (pastarieji – būtent veršienos prieskoniai);
• kumino;
• jūros druskos;
• džiovintą guajillo čili pipirą – štai jis

Šis čili pasižymi vidutinišku aštrumu (panašus į visiems gerai žinomą jalapeno), ryškiu vaisišku aromatu, šiek tiek dvelkia džiovitom slyvom. Jei neturite ko nors panašaus (čili ancho, pasilla), tuomet papildomai jokių čili neverta dėti, ypač šviežių ar milteliais – jie tik pakenks patieklaui.

Mėsą užmarinuoju iš vakaro, įtrynęs grūstais pipirais.

Šiaip, gerą veršieną pakaktų tik gerai žostkai pakepti pora minučių. Bet šiuo atveju ji su dalimi stuburo, tad griekas būtų prarasti kaulų syvus. Todėl ne tik pakepu mėsą ant smarkiai įkaitinto aliejaus,

bet ir patroškinu su daržovėmis truputyje daržovių sultinio. Gaunasi afigienas padažas. Beje, apie daržoves: stambiais pusžiedžiais pjaustytą svogūną apkepinu ten pat, kur kepė mėsa, pridedu stambiais griežinėliais pjaustytas morkas, smulkiais – petražolę, šiaudeliais pjaustytą salierą, vėliau – visą česnaką (tik nulupęs viršutinę žievę) ir guajillo, prieš tai, išėmęs sėklas (dėl viso pikto, hyhyhy), įpilu stiklinę prieš tai virto daržovių sultinio ir patroškinu daržoves, kol morkos bus aldente būklės. Tuomet uždedu prieš tai gerai apskrudintus mėsos gabalėlius ant daržovių ir užvožiu dangčiu, kad lengvai troškintųsi. Kadangi mėsa jau iškepusi, troškinu labai trumpai, kad tik kaulų sultys pereitų į padažą – maždaug 20 minučių, jokiu būdu neilgiau. Viskas, vualia.

Mėsa gavosi dieviškai švelni, daržovės minkštos ir kvapnios, čenakas išsitroškinęs savo kiaute, permirkęs padažu, niam niam niam. Na o čili geriausia dorot taip: išvynioti kaip pergamentą ir stalo peiliu nugremžti minkštimą nuo kietos odelės. Tyrelę naudoti kaip pagardą mėsai. Skanaus.

Imbieriniai sausainiai – darom Kalėdas per Velykas

Man patinka Kalėdos (cė). Dabar kaip tik klausau per magnitafoną dainų.

Imu:

• 0,5 kg kvietinių miltų – juos sijoju būtinai;
• 100 g sviesto – kambario temperatūros;
• kiaušinį (in case, jei sausainiai sulauks Velykų);
• 200 ml pašildyto medaus;
• 100 ml sirupo (norėčiau klevų, bet tai būtų movetonas);
• daug daug imbiero šaknų;
• žiupsnį druskos;
• prieskoniai privalomi: juodieji pipirai, muskato riešutas, cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, žvaigždėtasis anyžius. Kaip, kiek, kokiom proporcijom – kiekvieno asmeninis reikalas.

Imbierą sutarkuoju, sumaišau su medum, sirupu, kiaušiniu ir smulkiai supjaustytu sviestu. Šią tirštą masę sumaišau su miltais ir prieskoniais. Minkau tešlą labai greitai ir intensyviai, kad sviestas nepradėtų tirpti. Tešlą suvynioju į maistinę plėvelę ir paslepiu šaldytuve valandai.

Na o tada užkaičiu orkaitę 150-170 laipsių , pakloju kepimo popieriaus ant visų, kiek turiu skardų, atgnybu gabalą tešlos, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočioju blynus, kelių mm storio ir su formelėmis darau zagatofkes.

Jas dedu ant skardų, kurias po vieną dešimčiai minučių pašaunu orkaitėn. “Dešimt minučių” – sąlyginai. Kiekvienas kepa sausainius kiek nori: vieniems patinka tešla, kitiems – degėsiai. Man – viduriukas.

Kai jau sausainiai iškepė, atvėso ir jei jų nesuėdė prašalaičiai, galim pabandyti juos papuošti. Tam reikia tik cukraus pudros ir citrinos (arba, kaip mano atveju – laimo).

Į pudrą įlašinu kelis lašus laimo sulčių, išmaišau iki pastos konsistencijos, imu dantų krapštuką ir piešiu ant sausainių (galima ir pimpalus). Vualia, skanaus. Tokie sausainiai, jei jų neaptinka smaližiai, gali būti laikomi ir iki kitų Kalėdų.

Beje, šie sausainiai – grynai skandinaviškas išradimas, vadinamas PEPPARKAKOR. Vienas šių sausainių privalumų – po kepimo namai ilgai kvepia prieskoniais.

Veršelio uodega su salieru

Kažkada seniai seniai žadėjau papostinti troškintos jaučio uodegos receptą. Čia kaip tik pasitaikė proga įsigyti veršelio uodegą už juokingą 2 lt kainą, tai nusprendžiau sužaisti, nepasiant to, kad, be jokios abejonės, šį patiekalą geriausia gaminti gamtoje. Prireiks:

• Jaučio arba veršelio uodegos;
• saliero šaknies;
• svogūno;
• morkos;
• keleto skiltelių česnako;
• marinuotų pomidorų;
• nedidelio gabalėlio šoninės;
• taurės vyno, geriau sauso balto; aš užsidirbau tik sausam neaiškios spalvos cheresui;
• juodųjų pipirų.

Susipjaustom uodegą per narelius – sunku nebus.

Visa kita – kaip patinka, tik pomidorus paliekam nepjaustytus. Uodegą su šonine paskrudiname truputį gausiai pabarstydami grūstais pipirais.

Tada pridedame daržoves, apkepiname kol suminkštės, užpilame taure vyno, sudedame pomidorus, sumažiname ugnį iki minimumo.

Druskos nereikia, nes tiek šoninė, tiek pomidorai pakankamai sūrūs. Dabar uždengiame ir ant minimalios ugnies troškiname nejudinadami iki valandos, jei jaučio uodegą, iki 45 minučių – jei veršelio. Prieš pabaigą pasibarstome kapotu česnaku, jei turime – žalumynais ir grūstais pipirais. Ir silpnaregiams iškart:

Patiekalas gana riebus, tad užgerti rekomenduočiau stipriu alkoholiniu gėrimu. Na kad ir geru chereso brendžiu. Beje, patiekalas naudingas moterims vyresnėms nei 40 metų kaip profilaktika prieš osteoporozę.