Eurovizinis plaukimas Merkiu + klasikinis tarybinis šašlykas

Netikėtai šį savaitgalį užklupus gražiems orams, nieko kito nebeliko kaip susipakuoti mantą, baidarę, keletą mėsgalių, porą litrų juodojo Malvazo, porą litrų Czeck-in lagerio ir leistis į nesudėtingą plaukimą. Po neilgų svarstymų su kolega Pupkiu nusprendėme užpildyti dar vieną baltą dėmę Dzūkijos žemėlapyje – Merkio vidurupio dalį nuo Paluknio iki santakos su Šalčia Valkininkuose.

Kaip žinia, Merkio vagos dalis nuo Vokės iki Pirčiupių yra sureguliuota, t.y. čia Merkys ne upė, o kanalas, kuo netrukom įsitikinti.

Kaip styga tiesi vaga, žemi ir nuobodūs krantai mūsų neišgąsdino. Pradedam kelionę.

Paplaukiam keletą kilometrų ir įsitikiname, kad nėra taip blogai plaukti kanalu: pakrantėse prižėlę daug krūmų ir jautiesi jei ne kaip Vogos ar Misisipės deltoje, tai bent jau kaip Rusnės salos protakose. Kita vertus, tai visai netrukdo plūduriuoti neirkluojant, maukiant alų ir lyginant “kurio ilgesnis“.

Netrukus kanalas baigiasi ir pamatome pirmą atrakciją:

Pasirodo, kaimiečiai puikiai moka naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Va dar kaip šita Pirčiupių HE atrodo iš kitos pusės:

Beje, ačiū jiems už paliktą pakankamai platų tarpą baidarėm praplaukti.

Netrukus ėmė temti, tad apsistojome nakvynei labai gražioje pievoje. Laužas, milžiniškas mėnulis ir Eurovizijos finalas – ko dar gali prireikti? Ogi šašlyko! Dar prieš išvažiuodamas iš namų užmarinavau puskilį stambokai pjaustytos kiaulienos sprandinės svogūnų-lauro-lapų-pipirų-kalendros-rupios-druskos-vyno-acto marinade, tad prie laužo beliko tik išsidrožti iešmus, suverti mėsą ir pakepti virš žarijų keliolika minučių.

Padažui sukapojau svogūną, sultingą pomidorą, pabarsčiau rupia druska, primečiau kalendros lapų, o Pupkis atliko esminį akcentą: užpylė džiovintą Guajillo čili pipirą verdančiu vandeniu, palaikė keletą minučių, o po to nuskuto minkštimą nuo odelės savo aštriu peiliu ir įmaišė į padažą. Muaaaa! Nerealiai. Garnyrui: agurkai, svogūno laiškai, kalendra, vytintos alyvuogės.

Ir, žinoma, juodas alus.

Pažiūrėjom Eurovizijos finalą, laimei radom per ką:

Kitą dieną, artėjant prie Valkininkų, atradome tikrąjį Dzūkijos krašto grožį: apleistas fermas, novorišų sodybas, kaimo turizmo sodybas su girtais marozais ir… krizės pasekmes:

Na ir kartuves, jei krizė užpiso.

Beje, atkarpoje nuo tilto, kur Merkys kerta A4 kelią (truputį už Pirčiupių) iki Valkininkų, plaukimas nebuvo labai nuobodus: gana daug užvartų, toks jausmas, kad ten praūžė viesulas, kai kuriose vietose, nusekus vandeniui, gali tekti net neštis krantu.

Kelionę maloniai baigėme Santakos parke Valkininkų apylinkėse, Užuperkasio kaime. Beje, ten visai padorus parkas pritaikytas šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, bo nutiesti lentiniai takeliai už EU milijonus, kuriais nuo automobilių stovėjimo aikštelės galima pasiekti gražiausias vieteles ir regyklas. Skubėkite, kol dar neišlaužė visų lentų kaimiečiai.

Šį kartą tiek, susitiksime po kitų plaukimų. Laimės jums.

Receptas, įkvėptas dainos: avino pautai

Buvo laikai, kai postindavau savo apgailėtinus receptus į prestižinį rusų kulinarinį saitą. Ir kas keisčiausia – juos publikuodavo, nepaisant nuotraukų baisumo, kreivų rankų ir nepamatuotų pretenzijų. Visgi, būtų nuodėmė neišversti kai kurių receptų į lietuvių kalbą ir neįdėti į savo blogą. Juoba, kad kai kurie jų – skonio ir glamūro viršūnė. Pavyzdžiui – avinėlio pautukai. Jau girdžiu miesčionių “bueeee, kokia nesąmonė“. Ką gi, nieko ten tokio bueeee tikrai nėra, skonis fantastinis ir, jei turėčiau galimybę, pirkčiau pautus kiekvieną savaitę, bo tai – delikatesas numero uno.

Taigi, atsuku laikrodį du metus atgal. Prašau dovanoti už nuotraukų kokybę – fotikas kainavo lygiai 0 lt.

Perku šiuos produktus:

• du šviežiai nurėžtus avino pautus (iš jau minėto mėsininko Aido);
• papriką;
• svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• kumino – būtinai, be jo patiekalas tikrai nepavyks;
• Kajeno beigi juodųjų pipirų, maltos kalendros, Provanso žolelių.

Pautus kruopščiai nuplaunu ir nulupu kietą nevalgomą odą. Šiaip, pats švelnus valgomas akytkūnis lengvai spaudžiamas išlenda pats pro pjūvį. Štai šita dalis yra valgoma:

Šiuos du pričendalus metu į verdantį vandenį ir paverdu kokias 10 minučių. Išimu ir supjaustau nedideliais kubeliais. Toliau – ruošiu daržoves: supjaustau papriką, svogūną, česnaką ir lengvai apkepinu aliejuje, pabarstydamas Provanso žolelėmis, Kajeno pipirais ir kalendros sėklomis. Po to sudedu pautukų gabalėlius ir, pabarstęs kuminu, kepinu dar kokias 15 minučių, nuolat maišydamas. Prieš pabaigą pabarstau grūstais juodaisiais pipirais.

Skanu dieviškai, nebijau šito banalaus nuvalkioti epiteto, tai vienas skaniausių dalykų, kokį esu kada valgęs. Mano galva, prie šio patiekalo geriausiai tiktų geras Pinot Noire vynas.

Recepto originalas.

O kokia daina gali įkvėpti tokiam patiekalui, paklausite? Paklauskite Šnūro.

Vištienos ir jūros kopūstų sriuba ir įspūdžiai iš “Vyno dienos 2010“

Penktadienio vakaras prabėgo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai suitraukusije vyno parodoje Vyno dienos 2010. Tai, žinoma, tik mano nuomonė, ką aš žinau: stendų ir dalyvių akivaizdžiai sumažėjo, lyginant su ankstesnėmis šventėmis, o ir visa programa neblizgėjo nei pažanga, nei efektais. Žinoma, nenustebsiu išgirdęs atsakymą, esą kiekvienas greitas kritikuoti, pats pabandyk surengti tokią vynų parodą, gaidy. Sutinku, kad aš gaidys, bet, tarkime, pasigedau putojančių vynų (Alita – tai atskira kalba), bėgau šalin nuo jau pabodusių armėnų su jų granatų “vynu“ bei Sanitexo kanceliarinių prekių stendo. Beje, nejaugi nebuvo įmanoma suregti parodos be gėdingo IKI vardo? Kita vertus, išreiškiu didelę pagarbą organizatoriams už megažvaigždės Marinos Cvetić pasirodymą.

Bet kokiu atveju, dar kartą sakau ačiū Vyno klubui už jaukią šventę, nesvarbu, kad mūsų kaimeliui skirtą. Ai, ir feiskontrolas galėtų nebeįsileisti barakudų. Dėl Šembero nežinau, labai jau jis įtartinai tą savo cigarą čiulpė.

Grįžtant prie Marinos Cvetić (spėju, tariama Cvetič, nors girdėjau kažkas sakė Kvetik ir net Svietik), gavau keletą taurių raudonųjų “Masciarelli“ iš jos rankų. Galingi vynai, tik, deja, ne mano kišenei. Todėl, išeidamas iš parodos, nusipirkau tik butelį baltojo Masciarelli (2009 metų), apie kurį papasakosiu, kai pasigaminsiu tinkamą patiekalą. O šiandien reikėjo paprastos sriubos.

Produktų sąrašas:

• vištienos krūtinėlė;
• 1-2 morkos;
• 2-3 agurkai;
• konservuoti jūros kopūstai;
• imbiero šaknies gabalėlis;
• Sičuanio pipirai;
• kalendra;
• tamsus sojos padažas;
• ryžių actas;
• sezamo aliejus;
• cukrus.

Nepamenu ar rodžiau kaip atrodo Sičuanio pipirai:

Jie tikrai neturi aštrumo, užtat suteikia sriubai fantastišką aromatą.

Patikėkite, visas gamybos procesas paprastas iki koktumo. Užkaičiame puode šiek tiek vandens, sudedame kubeliais pjaustytą vištieną, Sičuanio pipirus, ne itin smulkiai pjaustytą imbierą.

Kai tik vanduo užverda, stropiai nugraibome putas, sumažiname ugnį, dedame pjaustytas morkas, pilame keletą šaukštų sojos padažo, truputį ryžių acto, šaukštą cukraus. Po poros minučių dedame jūros kopūstus, dar po minutės – pjaustytus agurkus.

Paragauname sultinio ir išlyginame sūrumo-saldumo-rūgštumo balansą taip, kaip mums patinka. Viskas, nuimama puodą nuo viryklės ir pilamės sriubos į dubenėlį, kol morkos ir agurkai traškūs.

Pasigardiname kalendra ir arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Prieš valgį išgeriame stiklinę šaltalankių sulčių. Skanaus.

Iš arti

Sveikinu Intero fanus su pergale, gražus finalas buvo, nepaisant to, ką pliurpė Kesminas.

Pavasarinė žolelių fiesta: sultingi vištos papai

Tiek turguje, tiek ant palangės prasidėjo žolių sezonas: užderėjo kalendra, bazilikas, krapai, petražolės, rozmarinas, tarchūnas estragonas peletrūnas ir kiti virtuvėje reikalingi augalai. Kaip tyčia, vakar iš pačio ryto užsukau į Kalvarijų turgų ir nusipirkau ne tik pusę veršelio galvos sultiniui, kvapnių lenkiškų pomidorų, jauno česnako, bet ir keletą ryšulėlių žolių. Tačiau vakarop po visų oficialių darbų, užsimanęs valgyti tučtuojau ar bent po pusvalandžio, supratau, kad nieko greito iš to nepavyks pasigaminti, tad teko pėdinti į PC ir pirkti anabolinių vištų papus.

Kadangi kažkada gaminau traškius, tai dabar, balanso vardan, nusprendžiau pasigaminti sultingus. Pasiruošiau:

• du vištos papus;
• alyvuogių aliejaus;
• citriną;
• po ryšulėlį baziliko, kalnedros ir peletrūno;
• cukiniją;
• keletą pomidorų;
• nu ten jūros druskos, grūstų juodųjų pipirų, malto čiliako, cukraus…
• kepimo folijos.

ir dar

Vištieną marinuoju 15-20 minučių alyvuogių aliejaus, pusės citrinos sulčių, juodųjų pipirų, jūros druskos ir peletrūno marinade. Beje, dėl peletrūno – tai šimtaprocentė avienos, ypač kojos, žolė. Naudojau vištienai tik todėl, kad dar šviežias, o kol mano virtuvėje atsiras avino koja, tai tikrai sudžius ir nebus kaifo.

Kol vištiena marinuojasi, pasigaminu kuklias salotas iš baziliko, kalendros, stambiai pjaustytų pomidorų, jūros druskos, cukraus, šlakelio alyvuogių aliejaus, malto čili. Citrina čia ne itin tinka, laimas geriau, bet neturėjau.

Pasimarinavusius vištos papus dedu ant folijos lapo ir apdėlioju šaibom pjautyta cukinija.

Suvynioju visa tai į foliją ir dedu ant grotelių ir – į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Laikau ten kokias 20 minučių, tada išimu, išvynioju foliją ir vėl grąžinu į orkaitę, sumažinęs kaitrą, dar kokioms 10 minučių.

Viskas, prašau prie stalo.

Atleiskite, neturiu kuo užgerti. Tačiau, bet kokiu atveju, susitiksime rytoj Vyno Dienose. Ten ir užsigersime, aha.

Skanaus. Ir truputį iš arčiau, kad silpnaregiai nesiskųstų, esą juos diskriminuoju.

In Vino Veritas!

Išgyvenimo pamoka – topinambai a la Petras

Vieną dieną chaliavnai gavau keletą kilogramų smėlėtų ir daigais aplipusių topinambų (ačiū prašmatnaus Saabo savininkui Petrui). Aš, kaip žmogus ragaujantis viską, kas auga, bėga, šliaužia, plaukia, nespjoviau į dovaną. Prisiskaitęs internetuose kas tai per piktžolė, koks jos skonis ir su kuo ji dera, padariau išvadą, kad tai – kokių nors pogrindininkų, partizanų ar totalių veganų maistas.

Dar nesu morališkai ar fiziškai degradavęs iki vegano, todėl pamaniau, kad pats laikas pažaisti kokį “Survival“ ir pasigaminti maisto tipo ekstremaliom sąlygom.

Ką gi, įsivaizduojame, kad Lietuvoje praūžė karas arba, po technologinės katastrofos žlugo civilizacija, tiekimas, švelniai tariant, sutriko, Parmos sūrio, čipotlių ir kitokios chujnios nebegausi. Net duonos nėra. O valgyti norisi. Šliaužiame iš miško link kokios trobos, virpindami kinkomis, kad nepašautų koks snaiperis ar nenukąstų galvos mutantai. Ogi žiū! auga patvory palei kelią kažkokios žolės, panašios į saulėgrąžas. Ir kiek jų daug! Kaip kokios piktžolės. Imame kasti šaknis ir randame keliolika į imbierą panašių gumbų.

Galima, žinoma, tuos gumbus suėsti tiesiog nusiplovę, bet nei riebalų, nei baltymų juose – tik trumpam užsikišim skrandį. Pasikasome pakaušį, grįžtame į mišką, prisirauname čiobrelių, o iš kuprinės išiimame paskutinį bryzelį šoninės, nurėžtos nuo apsirūkiusios kiaulės, gabalėlį sviesto, atimtą iš vienišo baudžiauninko, keletą skiltelių česnako, užsilikusio nuo pernai, keliolika lauro lapų, išpeštų iš didvyrio vainiko ir gerą šlaką lengvo acto iš milžiniško sandėlio. Actas net karo metu niekam nereikalingas, jo visur pilna.

Susikuriam laužą, įkaitintoje surūdijusioje keptuvėje ištirpiname svietą, kuriame kepame nuplautus, nuskustus ir griežinėliais supjaustytus topinambus. Kaip bulves. Tik nepuoselėkime vilčių – jie tiek pat skoniu panašūs į keptas bulves, kiek dziundzia į motopyzdą. Dėl viso pikto pabarstome grūstais pipir… Ai jomajo, mes juk jų neturim ekstremaliom sąlygom. Tada puikiai tiks sauja juodžemio.

Kai topinambai ims gražiai skrusti, išimkime juos į atskirą indą, o į keptuvę dedame pjaustytą šoninę. Truputį ją pakepiname ir pilame lengvo acto, gal kokius 3 valgomuosius šaukštus. Sudedame lauro lapus, uždengiame dangčiu ir patroškiname keliolika minučių, kad išryškėtų lauro lapų aromatas.

Po kurio laiko suberiame čiobrelius ir grąžiname į keptuvę keptus topinambus. Dar troškiname keletą minučių beigi beriame smulkintą česnaką. Vualia, galim mėgautis. Tiesiai iš keptuvės, bo tokiam patiekalui gaila tepti porcelianą.

Skanaus. Bet esu tikras, kad daugiau topinambų aš nebegaminsiu. Visą žeminę pribezdėjau nuo jų. Ar žinote kodėl? Ogi, topinambuose labai daug tokio polisacharido inulino, nuo kurio neįtikėtinai šaibinama. Tai va, sužinojau tai tik po to, kai, išsigandęs savo šaibų, paskaičiau internetuose. Jei būčiau žinojęs iš anksto, būčiau dar dėjęs į patiekalą asafetidos. Ačiū tau, Petrai.

Mažas šokoladinis stebuklas

Iš kur aš traukiu receptus? Na jau tikrai aš jų nesapnuoju ir nekuriu ilgais žiemos vakarais. Taip, daug ką plagijuoju, skolinuosi ar tiesiog vagiu, be abejonės, ir pridėdamas kažką savo. Nemanau, kad ir J.O. viską pats sugalvoja.

Beveik visada kulinarinės išminties semiuosi internetuose, dažniausiai nelietuviškuose. Ir turiu tokį kumyrą, kulinarijos guru, kuriuo sekdamas labai daug ko išmokau. Žinau tik tiek, kad jis gydytojas, vardu Andrejus ir yra rusas, blogosferoje besivadinantis Хрундель. Prieš pora dienų jis paskelbė nerealų šokoladinių keksų receptą. Aš nesusiturėjau ir pabandžiau pasigaminti tą desertą pats. Taigi, gaunasi, kad receptas vogtas, na bent jau nuotraukos mano.

Reikės:

• 100 g sviesto;
• plytelės juodojo šokolado;
• 4 kiaušinių;
• po 2 šaukštus vanilės cukraus ir geros kakavos;
• prieskonių: kardamono arba cinamono.

Puode ištirpiname sviestą, o jame – šokoladą.

Vos tik ištirpsta – nuimam nuo viryklės ir leidžiam atvėsti, beriame prieskonius. Mano atveju – grūstas kardamono sėklas.

Kol šokoladas vėsta, imamės kiaušinių. Ne savo! O vištos. Ir atskiriame trynius nuo baltymų. Baltymus gerai išplakame su vanilės (ne vaniliniu!) cukrumi iki standžių putų. Tada pridedame trynius ir vėl plakame iki putų. Pridedame kakavos.

Išplakame ir sumaišome su atvėsusia šokolado mase.

Kepimo formą ištepame sviestu ir pabarstome cukrumi.

Pilame tešlą į formą ir kišam į iki 220°C įkaitintą orkaitę 10 minučių.

Įdėmiai stebime kepimo proceso, kad nepražiopsotume momento, kai paviršius ims tamsėti – traukiam tučtuojau, antraip sudegs.

Oba, valgom karštą, kol plutelė traški, o viduje trykšta skysta šokolado masė.

Skanaus.

O štai ORIGINALAS.

Kaip teisingai suvalgyti smegenis (beždžionės virsmas žmogumi)

Antropologai jau seniai ginčijasi dėl priežasties, paskatinusios mūsų protėvius iš beždžionių tapti kažkuo panašiu į žmones. Yra daugybė teorijų ir hipotezių, tačiau man labiausiai įstrigo viena, teigianti, kad žmonėmis tapo tos beždžionės, kurios ėdė smegenis ir kaulų čiulpus – energetines bombas ir baltymų užtaisus. Būtent, smegenų ėdimas (o ne pisimas, kaip daugelis šiais laikais mano esant žmogiškumo požymiu) leido mūsų protėviams, užuot nuolat ieškojus šaknelių beigi ūglių, vienu ypu gerai pasisotinti ir užsiimti kūryba. Va ir aš, suėdžiau keletą pusrutulių ir ramiai galiu kurti kreatyvą.

Kad tapčiau žmogumi, turiu eiti į Kalvarijų turgų pas mėsininką Aidą, kuris vienintelis ten pardavinėja subproduktus. Paimu iš jo gerus du svarus rinktinių veršelio smegenėlių. Taip jos atrodo out-of-box (geras juokelis, che che).

Nekelia apetito, ar ne? Ką gi man, kvailai beždžionei daryti? O gi, perplauti jas tekančiu vandeniu ir bent valandą palaikyti šalto vandens ir citrinos sulčių mišinyje, o tada švelniai nuimti smegenų plėvę bei kraujagysles. Atsargiai, smegenys labai trapios!

Na, dabar gal kiek geresnis vaizdelis. Galima ir paderinti kitus produktus. Beždžionė ima:

• saują džiūvėsėlių arba miltų;
• gerą ryšulį petražolių;
• keletą skiltelių česnako;
• gabalėlį sviesto;
• kaparių garnyrui;
• nu ten visokių druskų, pipirų, citrinos sulčių.

Smegenis labai atsargiai nuplikome verdančiu vandeniu. Galima palaikyti kokią minutę verdančiame vandenyje. Tada nusausiname, pabarstome druska ir juodaisiais pipirais, apvoliojome džiūvėsėliuose ir dedam į keptuvę su įkaitintu sviestu.

Kepame po keletą minučių abi puses ant vidutiniškos ugnies. Išimame į šiltą lėkštę ir greitai toje pat keptuvėje minutę kepiname stambiai kapotą česnaką ir petražoles.

Padažiuką dedame ant smegenėlių, pašlakstome citrinos sultimis, patiekiame su kapariais bei lengvu baltu Ronos slėnio vynu.

Vegetarai piktinasi, veganai apalpsta, silpnaregiai džiūgauja.

Skanaus. Taip aš tapau žmogumi. Jei kas imsitės šio patiekalo, nerekomenduoju piktnaudžiauti juo: pasisotinti pakanka vieno dviejų šaukštų šio delikateso. Vartokite saikingai.

Visaverčiai pietūs – žuvis, troškinta kokoso piene

Sveiki, sveiki, jau seniai besimatėme. Tik dėl to, kad visą tą laiką gaminau maistą, dažniausiai – visiškas nesąmones. Kad ir kaip būtų nesmagu, įdėsiu keletą tokių nesąmonių į šį blogą. Nu vieną – tai tikrai. Bet ne šiandien. O štai šiandien įdėsiu visai ne nesąmonę, o zašibienną pietryčių Azijos virtuvės perlą. Taip, kas gi daugiau, jei ne žuvis? Ir dar kokoso piene. Ir su čiliakais. Bet iš pradžių – užkanda. Prego, Italijos trikolioras:

Pomidorai, mocarela, rukola gražgarstė, vytintos alyvuogės, jūros druska, šlakelis alyvuogių aliejaus. Valgom tai iš ryto, kai neturim laiko virtis košės ar teptis sumuštinio su Xujokiškio sūriu ir margarinu Xujelma.

Štai ir pietų metas. Nusiperkam jūrinės žuvies (gal jau sakiau, kad tas, kas nevalgo jūrinės žuvies bent kartą per savaitę, greitu metu susirgs Alzhaimeriu?). Mano atveju tai buvo “Jūriniai grenadieriai be galvų“. Kai rinkausi, ilgai svarsčiau ar tik nebus tai kokie Somalio piratai, ginkluoti granatsvaidžiais, sučiupti rusų specnazafcų ir nukirsdinti.

Grenadierius išdarinėjam, nupjautom filė nuo kaulų ir užmarinuojam sojos padažo, citrinos sulčių ir baltųjų pipirų marinade. Beje, tai nebūtina, čia tik mano išsipisinėjimas.

Tuo tarpu, kol marinuojasi Somalio grenadieriai, imame:

• 10 šampinjonų (geriau kreivabudžių arba šiitake);
• svogūno laiškų;
• kalendros lapų;
• raudoną svogūną (geriau keletą šalotų);
• imbiero straponą (geriau galangalą);
• čiliakų džiovintų (geriau žalių ir raudonų šviežių po lygiai);
• kvortą kokoso pieno (nepirkite skardinėse, jis ten būna sudžiūvęs);
• žuvies padažo nam-pla;
• keletą laimo lapų, bet tiks ir tarkuota laimo ar citrinos žievelė.

Smulkiai pjaustytą svogūną ir imbierą apkepiname keletą minučių ir dedame žuvį su visu marinadu. Truputį patroškiname, nuolat maišydami, tada dedame stambiai pjaustytus grybus, čiliakus, laimo lapus, ar ką ten turim, ir troškiname dar keletą minučių, nuolat maišydami. Smagumo dėlei, dar pasibarstome maltu čiliaku.

Dabar galim supilti kokoso pieną, keletą šaukštų žuvies padažo, sumažinti ugnį iki minimumo, uždengti dangčiu ir palikti kokioms 20 minučių. MMmmmm, užuodžiate tą pikantišką šilto žuvies padažo aromatą? Seksi, ar ne?

Na štai, po 20 minučių grenadieriai jau pasirengę būti suvalgyti. Pilame troškinį į dubenėlį, būtinai pasiskaniname smulkintais svogūno laiškiais, smulkintais kalendros lapais ir maltu čiliaku, valgome su iš anksto išsivirtais ryžiais.

O ja, ja, das ist fantastisch!

Silpnaregiai, achtung!

Ai, nu tai dar deserto norisi, ar ne? Nu tai nieko gudraus: dešriniai ledai su konservuotais kokosais, mangais ir pasifloromis. Skanaus.

Anonsas.

Kitame numeryje pažadame kraują stingdantį reportažą iš Hanibalo Lekterio tėvynės apie… Būkite pasirengę nuo monitorių nuvesti vaikus ir silpnų nervų gurmanus, vos tik pasirodys mano postas.