Išgyvenimo pamoka – topinambai a la Petras

Vieną dieną chaliavnai gavau keletą kilogramų smėlėtų ir daigais aplipusių topinambų (ačiū prašmatnaus Saabo savininkui Petrui). Aš, kaip žmogus ragaujantis viską, kas auga, bėga, šliaužia, plaukia, nespjoviau į dovaną. Prisiskaitęs internetuose kas tai per piktžolė, koks jos skonis ir su kuo ji dera, padariau išvadą, kad tai – kokių nors pogrindininkų, partizanų ar totalių veganų maistas.

Dar nesu morališkai ar fiziškai degradavęs iki vegano, todėl pamaniau, kad pats laikas pažaisti kokį “Survival“ ir pasigaminti maisto tipo ekstremaliom sąlygom.

Ką gi, įsivaizduojame, kad Lietuvoje praūžė karas arba, po technologinės katastrofos žlugo civilizacija, tiekimas, švelniai tariant, sutriko, Parmos sūrio, čipotlių ir kitokios chujnios nebegausi. Net duonos nėra. O valgyti norisi. Šliaužiame iš miško link kokios trobos, virpindami kinkomis, kad nepašautų koks snaiperis ar nenukąstų galvos mutantai. Ogi žiū! auga patvory palei kelią kažkokios žolės, panašios į saulėgrąžas. Ir kiek jų daug! Kaip kokios piktžolės. Imame kasti šaknis ir randame keliolika į imbierą panašių gumbų.

Galima, žinoma, tuos gumbus suėsti tiesiog nusiplovę, bet nei riebalų, nei baltymų juose – tik trumpam užsikišim skrandį. Pasikasome pakaušį, grįžtame į mišką, prisirauname čiobrelių, o iš kuprinės išiimame paskutinį bryzelį šoninės, nurėžtos nuo apsirūkiusios kiaulės, gabalėlį sviesto, atimtą iš vienišo baudžiauninko, keletą skiltelių česnako, užsilikusio nuo pernai, keliolika lauro lapų, išpeštų iš didvyrio vainiko ir gerą šlaką lengvo acto iš milžiniško sandėlio. Actas net karo metu niekam nereikalingas, jo visur pilna.

Susikuriam laužą, įkaitintoje surūdijusioje keptuvėje ištirpiname svietą, kuriame kepame nuplautus, nuskustus ir griežinėliais supjaustytus topinambus. Kaip bulves. Tik nepuoselėkime vilčių – jie tiek pat skoniu panašūs į keptas bulves, kiek dziundzia į motopyzdą. Dėl viso pikto pabarstome grūstais pipir… Ai jomajo, mes juk jų neturim ekstremaliom sąlygom. Tada puikiai tiks sauja juodžemio.

Kai topinambai ims gražiai skrusti, išimkime juos į atskirą indą, o į keptuvę dedame pjaustytą šoninę. Truputį ją pakepiname ir pilame lengvo acto, gal kokius 3 valgomuosius šaukštus. Sudedame lauro lapus, uždengiame dangčiu ir patroškiname keliolika minučių, kad išryškėtų lauro lapų aromatas.

Po kurio laiko suberiame čiobrelius ir grąžiname į keptuvę keptus topinambus. Dar troškiname keletą minučių beigi beriame smulkintą česnaką. Vualia, galim mėgautis. Tiesiai iš keptuvės, bo tokiam patiekalui gaila tepti porcelianą.

Skanaus. Bet esu tikras, kad daugiau topinambų aš nebegaminsiu. Visą žeminę pribezdėjau nuo jų. Ar žinote kodėl? Ogi, topinambuose labai daug tokio polisacharido inulino, nuo kurio neįtikėtinai šaibinama. Tai va, sužinojau tai tik po to, kai, išsigandęs savo šaibų, paskaičiau internetuose. Jei būčiau žinojęs iš anksto, būčiau dar dėjęs į patiekalą asafetidos. Ačiū tau, Petrai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: