Dar kartą iš Italijos: Ossobuco + gremolada

Nors ir buvo Italijos rinktinė išprašyta iš mundialio, tai ne priežastis neparašyti apie šlovingąją Apeninų virtuvę. Kartais susimąstau, kurios tautos virtuvė man arčiausiai širdies. Deja, tikrai ne lietuvių, nors galima rasti tikrų perlų ir tarp lietuviškų receptų. Patinka man ir kiniška, ir meksikietiška, ir indų, bet itališka, ko gero, dėl savo paprastumo, produktų prieinamumo, sveikumo, diversiškumo – mano mylimiausia.

Pavadinimas skamba pompastiškai? Įtarinai? Išverčiu į žmonių kalbą: ossobuco – veršio koja, troškinta vyne su daržovėmis; gremolada (kažkodėl lietuviškai – gremolata) – priedas, nes padažu to pavadinti neapsiverčia liežuvis, prie ossobuco.

Be jokios abejonės, šį milanietišką patiekalą geriausia gaminti lauke ant laužo ar bent ketaus katile, jei namie. Man šį savaitgalį nuskilo pabūti gamtoje ir pirmąkart savarankiškai paruošti osobuką.

Į kelionę pasiimu:

  • veršio kojos gabalą (šlaunis turi daugiau mėsos, bet blauzda autentiškiau; be to, veršio koją patartina sukapoti kuo plonesniais “steikiukais“; deja, pachmielnas turgaus mėsininkas įnirtingai ignoravo mano pageidavimą, pedalinęs blauzdą vos į tris dalis);
  • du didelius svogūnus;
  • tris ketrurias morkas;
  • penkis šešis saliero stiebus;
  • dvi česnako galvas;
  • butelį nebrangaus balto sauso vyno;
  • 50 g sviesto;
  • alyvuogių aliejaus;

Prieskonių:

  • saują petražolių su šaknim;
  • lauro lapų;
  • kvapiųjų bei dvigubai mažiau juodųjų pipirų;
  • šakelę rozmarino (šviežio, bet radau tik džiovintų pelų);

Gremoladai:

  • vieną apelsiną;
  • dvi tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį petražolių;
  • alyvuogių aliejaus.

Tikiuosi, nieko nepamiršau.

Visų pirma, susikuriam nedidelį, bet padorų laužą iš beržinių malkų. Pušinės tikrai netiks. Kol įsidegs, galime postambiai susipjaustyti morkas, salierus ir svogūnus.

Į katiliuką pilam pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, metam sviestą, kai tik ištirps, dedam kojos gabalėlius. Apkepame iš visų pusių, pabarstydami druska ir maltais pipirais, kol gražiai apskrus.

Išimame iš katilo ir tuose pačiuose riebaluose kepiname svogūną,

vėliau pridedame morkas ir salierus, kad truputį pakeptų. Drąsiai pilame gerą pusbutelį vyno, uždengiame katilą ir skubame ruošti prieskonius: į marlės ar binto skiautę suvyniojame pipirus, lauro lapus,

įpiname rozmarino bei petražolių šakeles. Tai vadinama bouquet garni – žolelių puokšte. Dedame ją į katilą kartu su cielom česnako galvom.

Perpjoviau vieną česnako galvą grynai estetiniais sumetimais, skoniui tas įtakos neturi.

Ką gi, grąžiname veršio kojos gabalėlius į katilą, statome ant laužo, uždengiame ir paliekame kokioms dviems valandoms.

Jokiu būdu nepamištam karts nuo karto apversti mėsos gabalus, palaikyti nelabai stiprią kaitrą po katilu ir paragauti troškinio. Bet ir per dažnai lįsti į katilą nėra ko. Jauskime saiką. Kol troškinasi, pabaigiame likusį nuo maisto gaminimo vyną, atsidarome dar vyno ar alaus, maloniai bendraujame su aplinkiniais, mėgaujamės saule, vėju, paukščių čiulbėjimu ir skiriame 5 minutes pasigaminti gremolatai.

Nutarkuojame vieno apelsino žievelę. Jei nėra tarkos, kaip mano atveju, supjautome ją kuo ploniau ir kuo smulkiau.

Dedame labai smulkiai kapotas česnako skilteles, smulkintas petražoles, užpilame keletu šaukštų alyvuogių aliejaus. Prego, gremolata paruošta:

Na va, mėsa troškinyje jau atšoko nuo kaulų, reiškiasi, galima pietauti. Beje, paprastai prie ossobuco patiekiamas šafraninis rizotas arba taljateliai (ilgi, plokšti makaronai). Aš netgi buvau pasiėmęs ryžių ir šafrano, bet negi turėjau mesti bendravimą ir alkoholio konsumpciją ir pulti ruošti rizotą? Bus gerai ir be papildomos angliavandenių dozės.

Iš katilo išgraibome ir išmetame lauk nuvytusią ir išsunktą žolelių puokštę. Dedame į lėkštę po gabalėlį mėsos, užpilame padažu su daržovėmis, pasibarstome gremolada. Skanaus.

Dolce vita, jeibohu.

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

  • keletą agurkų;
  • keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
  • keletą skiltelių jauno česnako;
  • po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
  • truputį citrinos sulčių;
  • šaukštą alyvuogių aliejaus;
  • druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai ukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogutą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.

Neturtas – ne yda arba alyvmedžio lapeliai pietums

Gyvename sunkiais laikais: nedažnas gali sau leisti sukirsti pietums jautienos išpjovos kepsnį ar kregždžių lizdų sriubos. Visa laimė, šoninė, duona ir makaronai dar sąlyginai nebrangūs. Bet kas žino, gal neilgai trukus, pradėsiu rinkti stiklo tarą, kad prasimaitinčiau.

Pasirodo, skurdas ir nepriteklius nėra išskirtinis Lietuvos gyventojų bruožas. Štai italai kažkada irgi sunkiai vertėsi, net badaudavo. Sunkiomis sąlygomis atsirado pica – tešlos paplotys pagardintas visokiais likučiais. Na o Sicilijos vergetos nuėjo dar toliau – dažną patiekalą “pagardindavo“ duonos trupiniais, kad skalsiau būtų. Įdomu tai, kad dauguma tokių verguomenės patiekalų nūnai pateko į prabangių restoranų meniu.

Ką gi, atsidarau savo podėlį ir nušvintu ten aptikęs:

  • gabalėlį rūkytos šoninės (tebūnie tai mano pančetos pakaitalas);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • gerą saują džiūvėsių;
  • saują vytintų alyvuogių;
  • gabalėlį kieto sūrio (gali būti ir supelijęs ar sudžiūvęs);
  • šviežio baziliko;
  • fogli d’ulivo markės makaronų (tiktų bet kokie vidutinio stambumo makaronai);
  • maltų juodųjų pipirų, alyvuogių aliejaus, 50 ml degtinės.

Na, mano makaronai tipo prabangūs, bet akcijiniai grano duro, alyvmedžio lapo formos, dažyti špinatais ir ciberžole. Bet, tarp mūsų – ne itin kokybiški. Tik tiek, kad gražiai lėkštėje žiūrisi.

Taigi, nuo jų ir pradedu: verdu juos pagal ne kartą minėtą technologiją iki aldente būsenos. Kol makaronai verda, gaminu itin paprastą ir greitai ruošiamą padažą: lašelyje alyvuogių aliejaus trumpai apkepinu norimo dydžio šoninės gabalėlius, dedu smulkintą svogūną beigi česnaką, pakepinu dar minutę.

Iškart pilu degtinę (ech, grapos būtų…), beriu džiūvėsėlius ir, sumažinęs ugnį iki minimumo, viską išmaišau. Pridedu alyvuoges.

Išvirusius makaronus nukošiu, pašlakstau alyvuogių aliejumi, dedu į keptuvę su padažu ir intensyviai išmaišau, kad padažas tolygiai pasiskirstytų. Jei turite Parmos sūrio ar Grana Padana, galima užsitarkuoti ant patiekalo. Aš turėjau tik balto ožkos puskiečio, tad netarkavau, o atsipjoviau gabalėlį.

Nepamirštam pasibarstyti juodaisias pipirais ir kapotu baziliku. Bon apetito, mano silpnaregiai.

Valgydamas pamaniau, kad neleisiu sau nusiristi iki tokio lygio, kad rinkčiau butelius. Geriau jau išvažiuosiu į Siciliją ir dirbsiu pasiturinčiam ūkininkui už maistą. Saulė, jūra ir meilė bus nemokamai. Forza Italia!

Kukli sicilietiška vakarienė: spagečiai su ančiuviais

Kurios valstybės himnas Jums gražiausias? Štai man – Tautiška giesmė. Bet žvelgiant iš neutralaus klausytojo pozicijų – Italijos himnas: linksmas, lyriškas, toks, kokius įsivaizduoju italus. Ypač man patinka, kai šį himną gieda Squadra Azzurra, kai entuziastingai bliauna koks Materacis. Nuo šio lyrinio intarpo pereinu prie šios dienos patiekalo: pasta con acciughe, tokio kuklaus, paprasto, nesudėtingo.

Reikia:

  • spagečių (arba bet kurių kitų gerų makaronų);
  • nedidelės skardinėlės kokybiškų ančiuvių filė;
  • skardinės pomidorų savose sultyse arba 3-4 prinokusių šviežių pomidorų;
  • svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • keleto kaparių;
  • šviežio baziliko
  • alyvuogių aliejaus, raudonėlių, druskos, pipirų.

Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į spagečius (ar bet kurią kitą pastos rūšį): perkame tik gaminius, ant kurių puikuojasi užrašas: pasta di semola di grano duro. Visu kitus makaronus galite drąsiai mesti šiukšliadėžėn (tai neliečia sojos ar ryžių makaronų, taip pat naminių). Tą patį galiu pasakyti ir apie alyvuogių aliejų: jei nėra ant indelio magiško užrašo extra vergine (ar bent panašaus kita kalba) – pilkite tą aliejų į klozetą. Gal pakaks pamokslų?

Užkaičiame vandenį spagečiams. Pjaustome svogūną, česnaką, smuliname ančiuvius.

Ketvirčiuojame kaparius.

Keptuvėje kaitintą alyvuogių aliejų aromatizuojame žiupsniu raudonėlių, metame svogūną, po minutės česnaką, tada iškart – pomidorus. Jei naudojame šviežius pomidorus, nulupame odelę ir išimame sėklas. Taip taip, padažui naudojame tik minkšitmą. Troškiname nuolat maišydami, ant vidutiniškos ugnies, kol virs spagečiai. A, įdedame ančiuvius. Vos nepamiršau.

Dar kartą primenu kaip virti makaronus: dedame į verdantį vandenį truputį druskos, tada – makaronus. Verdame nedengdami ir retkarčiais pamaišydami dviem minutėm trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės, tuomet išsiimame vieną makaroną ir ragaujame. Jei labai kietas – dar paverdame, jei kietas tik pats makarono viduriukas – nuimame nuo ugnies ir perkošiame, jei minkštas – perkošiame ir išmetam makaronus į šiukšliadėžę ir verdam iš naujo.

Nukoštus gerai išvirusius (iki aldente būsenos) makaronus gausiai palaistome alyvuogių aliejumi ir imamės jau sutirštėjusio padažo: dedame kaparius, pamaišome, paragaujame ar netrūksta druskos (ančiuviai pakankamai sūrūs, tad greičiausiai, daugiau druskos nereikės). Jei viskas gerai – dedame kapotus bazilikus. Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę.

Antrame plane – mano šio vakaro antipasto. O štai ir silpnaregiams:

Su vytintom alyvuogėm. Beje, pastos receptų reikėtų dažniau, ar ne? Juk tai taip nesudėtinga, greita ir skanu.

Forza Azzurri!

Žalias vynas – ne vanduo. Paprastumo tobulumas

Jaučiu, kad vasaros savaitgaliai – pats nedėkingiausas metas publikuoti savo rašliavą. Gali atsitikti taip, kad niekas jos ir neperskaitys. Nesigraužiu dėl to, tik nusiperku butelį “žaliojo vyno“ – Vinho Verde.

Šis vynas toks paprastas, kuklus ir jaunas, kad net kažkuo artimas kilniems putojantiems vynams. Ir net putoja truputį, vos atidarytas. Jis nepaprastai gaivus, kvepia žole, tik reikia jį gerai atšaldyti, iki kokių 6°C. Galima gerti kaip aperityvą ypač šiomis šuniško karščio dienomis, juoba, kad jis labai lengvas – vos 9% alkoholio. Tik aš vieno jo negersiu, o pasigaminsiu tobulai paprastą žuvies patiekalą.

Nukeliavau į Kalvarijų turgaus žuvies skyrelį. Dažniausiai vasaros mėnesiais ten neperku. Tačiau atėjęs šiandien, buvau maloniai nustebintas: šviežutėliai lynai ir šviežutėlės seliavos. Sunku patikėti, bet panašu, kad šios žuvys buvo pagautos šįryt: į mane žvitriai žvelgė skaidrios, dar neapsiblaususios akytės, o nuo prekystalio dvelkė ne žuvimi, o ežero vandeniu. Pardavėjai maloniai leidus, aš net patikrinau žiaunas – ryškiai raudonos. Tereikėjo pasirinkti: seliava ar lynas. Pasirinkau lyną, vildamasis, kad turėsiu mažiau vargo darinėdamas. Tikiuosi rasti šviežių seliavų kitą savaitgalį.

Ir štai aš stoviu prie virtuvinės kriauklės, nuo galvos iki kojų aplipęs smulkiais žvynais. Nepasididžiuoju ir kruopščiai išdarinėju žuvį, išpjaunu žiaunas. Beliko įtrinti žuvį trupučiu rupios druskos ir pradėti kepti. Be žuvies dar pasiruošiu:

  • keletą mažų šviežių bulvyčių;
  • nedidelę šviežią morką;
  • svogūno laiškų;
  • prabangių kvapnių pomidorų;
  • šviežių žalumynų (mano atveju – kalendros, bet petražolės, gelsvė, raudonėliai ar net krapai – puikus pasirinkimas);
  • truputėlį grūstų juodųjų pipirų.

Visiškai nieko mandro nedarau, na, nebent žuvį truputį pabarstau džiūvėsėliais, prieš tai aštriu peiliu padaręs keletą įstrižų įpjovų ties stuburu.

Užkaičiu virti bulves su morka, o tuo tarpu dedu žuvį į vidutiniškai įkaitintą aliejų. Smarkiai kaitinti nėra prasmės, nes lyno mėselė švelni, specifinio skonio, kurio nevalia užmušti, ir beveik be ašakų.

Kepu po kokias 7-8 minutes abi puses. Pasižiūriu į vidų, jei reikia, mediniu šaukštu pilu po truputį karštų riebalų iš tos pačios keptuvės, kad neliktų termiškai neapdorotų vietų. Štai ir bulvės išvirė. Galima dėti į lėkštę, atsidaryti žalio vyno, atsipalaiduoti ir, mėgaujantis trivialiais, bet nepakartojamais pietumis, stebėti, kaip Gabrielis Kečupas Heinze muša golą į Nigerijos vartus.

Žiūrim pakartojimą:

Goooool! Viva la Albiceleste!

Seksualumo pyragas. Šokoladas, figos, mėtos. N-18

Pastebėjau, kad seksualumo, o ypač sekso, tema blogosferoje, švelniai tariant, beveik negvildenama. Juk šiam reikalui aptarti, jei nesate paauglys ar beviltiškas infantilas, didelio išsimokslinimo nereikia, ar ne? Pabandysiu pažvelgti į seksualumą neatsitraukdamas nuo viryklės. Užbėgdamas už akių davatkoms ir visokiems tomams viluckams, pacituosiu popiežių Joną Paulių II-ąjį: “Seksualumas – didžiausia Dievo dovana žmogui“. Nu ar tipo panašiai. Taip kad, davatkos, prašom nekelti furoro komentaruose. Ačiū.

Maistas gali būti seksualus ir žadinti aistras, nieko naujo čia nepasakysiu. Tačiau kiekvienas turi skirtingas asociacijas. Štai, tarkim, man nėra nieko seksualiau už single malt viskio aromatą: kai geriu jį, jaučiuosiu tarsi bučiuočiau goslias moters lūpas. Arba labai kokybiška kakava su kakavos sviestu: palaikius šį mišinį pirštuose, kad truputį sušiltų, pirštai ima kvepėti… na kaip subtiliai lietus mylimą moterį. Panašiai kvepia šviežias alyvuogių aliejus – ką tik nupjauta žole. Apie tešlos minkymą mes jau diskutavome.

Šiandien gaminame labai sunkų, kaloringą ir nežmoniškai saldų pyragą, prifarširuotą afrodiziakų: šokolado, figų ir mėtų. Beje, nuolat mane glumina liaudyje sklandantis mitas, esą mėtos silpnina seksualumą ar net, neva, sukelia impotenciją. Briedas totalus, jei taip būtų, visi Magribo vyrai vaikščiotų su “puse šešių“. Bet kiek girdėjau, Vakarų Europos, o Rytų taip pat, damos veržte veržiasi į tunisus-marokus visai ne apelsinų žiedų aromatu mėgautis. Mėtose gausu eterinių aliejų, kurie atvirkščiai – žadina aistras. Taip pat norėčiau apginti ir kmynų garbę.

Imame:

  • 300 g šokolado;
  • pusę stiklinės miltų;
  • pusę stiklinės grietinėlės;
  • 50 g sviesto;
  • kiaušinį;
  • žiupsnį kepimo miltelių;
  • šaukštą geros kakavos;
  • keletą figų;

  • mėtų.

Pradedame nuo tešlos: greitai maišome miltus, smulkintą sviestą, kepimo miltelius, kiaušinį, šaukštą ledinio vandens, suvyniojame į plėvelę ir pusvalandžiui paslepiame šaldytuve. Tada kočiojame ploną padą, planuodami pjaustyti vėliau jį į 3 lygias dalis. Dedame ant kepimo popieriaus, uždengiame kitu popieriaus lapu ir užberiame kilogramą pupelių.

Dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę 10-15 minučių, po to nuimame pupeles ir viršutinį popieriaus lapą ir dar paskrudiname padą iki tokios būsenos:

Supjaustome į tris dalis ir paliekame atvėsti. Tada imamės šokolado: tirpiname jį inde ant karšto vandens vonelės, po truputį pildami grietinėlę.

Kai ištirps, įmaišome kakavą.

Į pasirinktą patogią formą dedame pirmąjį tešlos pado sluoksnį, tepame šokolado mase, barstome delnuose sutrintomis džiovintomis arba smulkiai pjaustytomis šviežiomis mėtomis.

Dedame antrą tešlos sluoksnį, barstome smulintom figom.

Užpilame dar šokoladinės masės. Dedame dar tešlos ir dar vieną šokolado sluoksnį su mėtomis. Uždengiame plėvele ir paslepiame šaldytuve bent iki ryto. Arba geriau parai. Jei išvėrėme, štai rezultatas:

Neskaičiuokite kalorijų, verčiau sudeginkite jas mylėdamiesi. Skanaus.

Ir jūs, mano brangūs silpnaregiai, nusipelnote meilės ir sekso:


Be jokios abejonės, aš dar eskaluosiu šią temą. Ir neapvilkite velionio Švetojo Tėvo – nešvaistykite Dievo dovanos veltui.

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai“.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…“

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Puikusis Masciarelli vynas ir puikioji japoniška miso sriuba

Kaip žadėjau ankstesniame poste apie Vyno dienas, pagaliau atsidariau ten nusipirktą vyno mūzos Marinos Cvetić gaminį Masciarelli Trebbiano D’Abruzzo. Deja, šis vynas nesulaukė jūros gėrybių ar žuvies patiekalo, tačiau prie jo nusipirkau nerealaus minkšto Luigi Guffanti avies-karvės pieno sūrio.

Sunku man pasakoti apie vynus: galiu pasakyti, kad skanus arba neskanus, patiko arba ne, tiko prie to ar ano patiekalo arba ne. Pasirodė, kad Trebbiano D’Abruzzo vynuogė kažkiek panaši į mano mėgiamą Gewurtztraminer, gal kiek mažiau saldumo. Kvapas gaivus vaisiškas, skonyje dominuoja obuoliai ir kriaušės, truputį jaučiasi pipirai. Su pasirinktu sūriu labai gerai derėjo. Vynas gerai geriasi ir vienas.

Na o šios dienos pagrindinis patiekalas, tiksliau sriuba, nieko bendro su vynu neturi.

Šiandien gaminau japonišką miso sriubą, japonų valgomą visur ir visada. Jos pagrindą sudaro miso pasta, gaminama iš fermentuotų sojos pupelių, tofu sūris, gaminamas iš sojos ir grybai, paprastai šiitakiai. Aš, žinoma, neturiu visų ingredientų, todėl leidžiu sau kai ką pakeisti.

Iš šaldytuvo traukiu:

  • puodą stipraus sultinio;
  • keletą šampinjonų (šiitakiai, žinoma, geriau);
  • gabalą kieto tofu (kietumas – realetyvi sąvoka virtuvėje, che che);
  • sojos pupelių daigų (šviežių ar konservuotų);
  • keletą svogūno laiškų;
  • miso pastos (būna pirkti prie “egzotinių prekių“ prekybos centruose);
  • šlakelį sojos padažo.

Sultinį užvirinam ir dedam plonais griežinėliais supjaustytus grybus.

Paverdame 3 minutes, dedame miso pastą, pilame šlakelį sojos padažo, tada – pupeles, o galiausiai – kubeliais pjaustytą tofu.

Išjungiame viryklę, uždengiame puodą, palaukiame pora minučių, tada pilame sriubą į dubenėlį.

Pasiskaniname svogūno laiškais, lašeliu sezamo aliejaus, kaip opcija – kapotas čiliako galas. Skanaus.

Labai švelni ir jauki sriuba. Pavalgęs jos, jaučiuosi kaip trobelėje ant Ramiojo vandneyno kranto Hokaido salos šiaurėje.

Déjà vu su kiaulienos šonkauliais

Pradėsiu, anaiptol, ne nuo šonkaulių, o nuo mane sužavėjusio vaizdelio jūtūbėje.

Laukiu nesulaukiu, kada atsiras iniciatyvių žmonių mūsų kaimelyje Vilniuje – prisijungčiau klijuoti lipdukus ant dibilų automobilių. Deja, iš savo kišenės pasigaminti tokius lipdukus vargu bau ar pajėgčiau.

Ką gi, pasikalbėkime apie kiaulienos šonkaulius kinietiškai. Sakote, jau buvo kažkoks receptas? Nu buvo ir ką? Ir tikrai, pradėdamas šiandien gaminti kiaulienos šonkaulius, buvau parblokštas nenusakomo déjà vu jausmo. Bet tik kelioms akimirkoms. Mintis ta, kad taikoma jau postinto recepto technika, tačiau rezultatas gaunamas visiškai kitoks nei pirmuoju atveju.

Imame:

  • kiaulienos šonkaulių (praėjusį kartą ėmiau maždaug 0,5 kg dviems žmonėms, tai patiekalas buvo suvalgytas per 5 minutes; šį kartą nusipirkau bemaž kilogramą šonkaulių: rezultatas – jų nebeliko per 10 minučių po patiekimo);

  • porą;
  • imbiero gumbą;
  • svogūno laiškų;
  • pailgųjų pipirų;
  • ryžių acto;
  • Hoisino padažo.

Hoisino padažo kartais būna dideliuose prekybos centruose, tačiau už nežmonišką kainą. Jis nėra toks stebuklingas, kad už fermentuotų sojos pupelių, druskos, čili ir česnako mišinį mokėtume daugiau kaip 5-7 lt už 200 ml indelį. Aš perku hoisiną prieskonių parduotuvėje “Prieskoniai profesionalams“ Basanavičiaus gatvėje. Štai jis, mažulis:

Ruošiam šonkaulius – viską darome kaip primą kartą: nuplikome šonkaulius verdančiu vandeniu, nusausiname, apkepame įkaitintoje keptuvėje su šaukštu bekvapio aliejaus. Toliau truputį kitaip: šonkaulių neišimam, bet sumažinam ugnį, dedam supjaustytą porą, nago dydžio plokštelėmis supjaustytą imbierą, beriame šaukštą cukraus, grūstus ar maltus pailguosius pipirus, pilame šaukštą acto ir keletą šaukštų hoisino padažo.

Truputį pakepame viską nuolat intensyviai maišydami, tada pilame vandens ar sultinio ir užmirštame pusvalandžiui ar 40 minučių. Pasižiūrime, kad skystis smarkiai negaruotų. Kai tik padažas sutirštės – galima dėti į lėkštę, pasibarstyti kapotais svogūno laiškais ir valgyti.

Lazdelių tikrai neprireiks – čia jos kaip dekoracija. Labai smagu valgyti rankomis. Na ir užgerti tamsiu alumi, žinoma. Silpnaregiams:

Skanaus.

Ir statykime automobilius tvarkingai, nes maža ką…