Neturtas – ne yda arba alyvmedžio lapeliai pietums

Gyvename sunkiais laikais: nedažnas gali sau leisti sukirsti pietums jautienos išpjovos kepsnį ar kregždžių lizdų sriubos. Visa laimė, šoninė, duona ir makaronai dar sąlyginai nebrangūs. Bet kas žino, gal neilgai trukus, pradėsiu rinkti stiklo tarą, kad prasimaitinčiau.

Pasirodo, skurdas ir nepriteklius nėra išskirtinis Lietuvos gyventojų bruožas. Štai italai kažkada irgi sunkiai vertėsi, net badaudavo. Sunkiomis sąlygomis atsirado pica – tešlos paplotys pagardintas visokiais likučiais. Na o Sicilijos vergetos nuėjo dar toliau – dažną patiekalą “pagardindavo“ duonos trupiniais, kad skalsiau būtų. Įdomu tai, kad dauguma tokių verguomenės patiekalų nūnai pateko į prabangių restoranų meniu.

Ką gi, atsidarau savo podėlį ir nušvintu ten aptikęs:

  • gabalėlį rūkytos šoninės (tebūnie tai mano pančetos pakaitalas);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • gerą saują džiūvėsių;
  • saują vytintų alyvuogių;
  • gabalėlį kieto sūrio (gali būti ir supelijęs ar sudžiūvęs);
  • šviežio baziliko;
  • fogli d’ulivo markės makaronų (tiktų bet kokie vidutinio stambumo makaronai);
  • maltų juodųjų pipirų, alyvuogių aliejaus, 50 ml degtinės.

Na, mano makaronai tipo prabangūs, bet akcijiniai grano duro, alyvmedžio lapo formos, dažyti špinatais ir ciberžole. Bet, tarp mūsų – ne itin kokybiški. Tik tiek, kad gražiai lėkštėje žiūrisi.

Taigi, nuo jų ir pradedu: verdu juos pagal ne kartą minėtą technologiją iki aldente būsenos. Kol makaronai verda, gaminu itin paprastą ir greitai ruošiamą padažą: lašelyje alyvuogių aliejaus trumpai apkepinu norimo dydžio šoninės gabalėlius, dedu smulkintą svogūną beigi česnaką, pakepinu dar minutę.

Iškart pilu degtinę (ech, grapos būtų…), beriu džiūvėsėlius ir, sumažinęs ugnį iki minimumo, viską išmaišau. Pridedu alyvuoges.

Išvirusius makaronus nukošiu, pašlakstau alyvuogių aliejumi, dedu į keptuvę su padažu ir intensyviai išmaišau, kad padažas tolygiai pasiskirstytų. Jei turite Parmos sūrio ar Grana Padana, galima užsitarkuoti ant patiekalo. Aš turėjau tik balto ožkos puskiečio, tad netarkavau, o atsipjoviau gabalėlį.

Nepamirštam pasibarstyti juodaisias pipirais ir kapotu baziliku. Bon apetito, mano silpnaregiai.

Valgydamas pamaniau, kad neleisiu sau nusiristi iki tokio lygio, kad rinkčiau butelius. Geriau jau išvažiuosiu į Siciliją ir dirbsiu pasiturinčiam ūkininkui už maistą. Saulė, jūra ir meilė bus nemokamai. Forza Italia!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: