Ar kas skaito poeziją? Dažnas juokiasi iš jos. Be to, egzistuoja toks žmonių tipas, kurie įsitikinę, kad biezdariaus Andriaus Mamontovo dainų tekstai yra poezija. Nė velnio, poeziją dainoms rašė tik du poetai – Džimis Morisonas ir Nikas Keivas.
Prisipažinsiu, bet aš skeptiškai žiūriu į “namudines“ eiles. Dar skeptiškiau – į romantinę lietuviškąją poeziją. Kaip beje, ir į lietuvišką virtuvę. Nemėgstu ir rusiškos romantikos, ypač jesenščinos, dvelkiančios paniatkėmis. Užtat nuo jaunų dienų esu pametęs galvą dėl prancūzų. Ir nesvarbu kas tai bebūtų: demoniškasis Šarlis Bodleras, egzaltuotasis Oskaras Milašius (kažkas tuoj leptels, kad jis lietuvis… bet rašė – prancūziškai), švytintis kilnusis Polis Eliuaras ar laisvamaniškas Artiuras Rembo. Be tom kad poezija yra gražu, ji dar lavina atmintį ir atitolina Alzaimerio grėsmę.
Štai ko man reikia. Viską gražiai supjaustau, išskyrus česnaką. Oba:
ir dar:
tada dar
Ten ne kraujas, o nuo vakarykščio patiekalo likusios pomidorų sultys. Neturite jų, tiks ir sultinys, labai nedaug.
Tada dar bulvės:
Pabarstom druska, pipirais, pašlakstome nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi ir kišam į orkaitę. Po 30-40 minučių išjungiame orkaitę, jei bulvės iškepusios.
Apdėliojame sūriu ir grąžiname į vėstančią orkaitę penkioms minutėms.
Valgom keikdamiesi, kad užgerti turime tik vandens.
Skanaus. Ir nepamirškite išmokti bent vieną eilėraštį. Na kad ir šitą:
Šiandien aš piktas, vaniūčkos jūs. Ant visų. Už šikančius šunis pievelėse, už rūkančius kaimynus apatiniame aukšte, už dibilus vairuotojus, signalinančius į nugarą prie žalios rodyklės į dešinę, nors man reikia tiesiai, už kaitrą, neveikiančią ventiliacijos sistemą darbe, už bomžus, sulaužančius stiklo konteinerį, už latentinius pedikus, smurtaujančius prieš nelatentinius pedikus, už pasaulinį sionistų sąmokslą, kuris neapsieitų be snarglinų fašistuojančių pseudopatriotų maršų, už pačius blogiausius suši rolus mano gyvenime, užsakytus iš “Čili“, už odontologų aplaidumą, už nesipraususias moteris iš gretimo skyriaus, už visus coitus interruptus, už mižnių alaus pardavėją, nesugebantį paaiškinti koks tas, o koks anas alus… Ai, pakaks. Apie alų: atradau Nekropolio Maximoj naują parduotuvę, kur pilsto lietuvišką ir vokišką alų. Būtent, pačioje Maximoje prie alaus skyriaus. Visiškas feilas ta parduotuvė: alus gal ir nieko, bet imamas mokestis už plastmasinę tarą (50 ct., aha) ir laukinio kapitalizmo kainos nebeskatina manęs ten grįžti. Ar normalu už paprasto alaus litrą mokėti 9-11 Lt? Ir aš sakau, kad primetęs dar kelis litus, verčiau nusipirksiu litrą (litrą, blia!) puikaus vokiško vyno, Rivanerio ar Mueller Thurgau iš Domininko Veličkos parduotuvės.
Paprastai pyktis užklumpa žmones, kai trūksta gliukozės kraujyje. Kad taip neatsitiktų, skubiai reikia užkąsti. Jūsų dėmesiui, išskirtinės armėniškos salotos iš ant grotelių keptų daržovių. Reikės:
keleto baklažanų;
kelių paprikų;
kelių pomidorų;
raudono svogūno;
česnako;
žalumynų: krapų, petražolių, kalendros, baziliko, rukolos – tiks bet kas;
druskos, vyno acto, alyvuogių aliejaus.
Uždegam laužą arba įjungiam orkaitę. Baklažanus subadom, juos, paprikas ir pomidorus truputį aptepam aliejumi ir kišam ant grotelių į orkaitę (pomidorus kiek vėliau). Tuo tarpu pjaustome svogūną, česnaką, žalimynus.
Kai tik daržovių odelė ims juoduoti, traukiame jas lauk. Beje, baklažanai keps ilgiausiai.
Nuo daržovių bus daug sulčių, ypač nuo pomidorų, tad stengiamės nupilti jas į kokį indą (mums jų prireiks rytoj). Visas daržoves sumaišome dubenyje, pabarstome druska, užpilam šaukštu dviem acto ir aliejaus.
Patiekiame su duona, o dar geriau – su geru šašlyku. Degtinė tiks irgi. O aš jau pasitenkinsiu medaus alumi, ką jau čia.
Skanaus, brangieji. Nesipykite niekada. O jei susipykote – taikykitės.
PS: mano lyrinio herojaus nuomonė ne visada sutampa su mano nuomone (autorius).
Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.
Šiandien darže radau:
cukiniją;
moliūgo gabalėlį;
keletą saliero stiebų;
porą;
svogūną;
česnaką;
pankolio šaknį;
pomidorą;
keletą morkų;
ryšulėlį petražolių;
keliolika ankščių pupų;
podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.
Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.
Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.
Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.
Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.
Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.
Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.
Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.
Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.
Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…
o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų
Jei būčiau labai religingas – tapčiau vienuoliu, o kadangi labai myliu gyvenimą, stočiau į pranciškonų vienuolyną. Vien tai, kad mažiesiems broliukams andai priklausė Petrarka ir Rablė, leidžia daryti prielaidą, kad pranciškonams nesvetimas gyvenimo šventės pojūtis. Gal kas nežino, bet yra trys pranciškonų šakos: pranciškonai konventualai (ačiū jiems už suteiktą vieną iš sakramentų Jūsų nuolankiam tarnui), pranciškonai kapucinai (duokit man krapučino! aš esu didysis Kornholjo!) ir bernardinai (įdomu, čia jie įkūrė vieną kvailiausių naujienų portalų Lietuvoje?). Kodėl miniu pranciškonus? Buvau savaitgalį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Kas patiko? Laidojimo rūsiai (no photos), vitražai,
vieta už altoriaus, kur melsdavosi broliai,
vaizdai nuo PR bokšto ir nuo stogo, ypač į Šv. Onos bažnyčią iš dar neregėto kampo,
vaizdai iš choro,
vaikų egzorcizmas.
Aš neveltui paminėjau tris Mažųjų Broliukų ordino atšakas. Šiandien pietums sumaniau pasigaminti trijų panašių daržovių kepsnelius ant grotelių. Kažkaip man atrodo, kad taip pietauja ir vienuoliai. Ypač penktadieniais.
Pasiruošiam:
daržovių trejybę: baklažaną, cukiniją, agurotį;
svogūną;
3-4 skilteles česnako;
stiklinę ryžių;
pusę stiklinės alyvuogių aliejaus;
pusę citrinos;
čiobrelių, rupios druskos, čili miltelių.
Užkaičiame perplautus ryžius. Užkuriame laužą arba įsijungiame orkaitę grilio režimu. Kol ten kaista, susipjaustome daržoves šaibomis, maždau 1-2 cm storio.
Aptepame tas šaibas alyvuogių aliejumi, tik labai negausiai, pabarstome čiobreliais ir truputį druska.
Dedame ant grotelių ir šauname į gerai įkaitintą orkaitę, o geriau – virš gerai įkaitintų anglių.
Kepame 10-15 minučių, kol gražiai apskrus, tada apverčiame ir dar 10 minučių kepame. Tuo tarpu, ruošiame padažą: sumaišome pusę stiklinės aliejaus, pusės citrinos sulčių, spaustą česnaką ir smulkintus čiobrelius.
Prieš baigiant kepti daržovėms, dedame ant jų plonais žiedais pjaustytą svogūną. Kai tik bus gatava, dedame viską į plačią lėkštę ir gausiai palaistome padažu.
Kol ten ką, galime iškepti dar ne vieną partiją, neabejoju, to prireiks, nes skanu шопездец. Patiekiame su ryžiais, pasibarstome čili ar bent paprikos milteliais.
Jei dar nežinojote – geriausi baklažanų, cukinijų ir aguročių draugai: česnakas, citrina, čili. Keliu šalto putojančio vyno, praskiesto apelsinų sultimis ir ledukais, taurę už OFM – Mažųjų Broliukų Ordiną.
Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.
Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:
salotų lapus;
pomidorus;
raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
puikias dideles alyvuoges;
citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.
Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.
Vos nepamiršau silpnaregių:
Skanaus.
Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).
Ar žinote kas yra empatija ir simpatija? Ne, neklausiu apie žodžių reikšmę. Man įdomu, ar kas esate patyręs kažką panašaus. Nekalbu apie tą simpatiją, turiu omenyje užuojautą, pradinę šio žodžio reikšmę. Arba empatija: ar bandote suvokti ką jaučia mušamas mažas vaikas? prievartaujama moteris? žudomas senukas? Jei taip, vadinasi, mes dar nenužmogėjome, ar ne? Kodėl pradėjau tokia liūdna gaida? Šiandien padugnių, pochuistų, cinikų portale radau kupiną empatijos ir simpatijos kreatyvą. Tokį, prieš kurį nublanksta bet kokie biliūnai ar kudirkos. Aš retai pasiduodu emocijoms, ypač retai susigraudinu, bet tas kūrinys sugniuždė. Iš pradžių susigėdau savo juslumo: vajetau, visai apsiseilėjau. Bet paskaičiau komentarus ir supratau, kad net padonkai verkia. Norite perskaityti? Tik mokantiems rusų kalbą – KATINAS.
Grįžus iš darbo nieko nesinorėjo, tik prisilakti. Tik vėlyvą vakarą grįžo apetitas. Šaldytuve radau:
Išgirdau darbe pageidavimą. Pagaminti Cezario salotų. Niekada jomis nesižavėjau, nesižaviu ir po to, kai pagaminau. Ne, skanu, kas be ko, bet toli gražu, ne ką tik nušienautos žolės kvapas (būdingas moterims) ar brie sūris (būdingas vyrams). Maža to, originalios Cezario salotos, gaminamos su žaliu kiaušinio tryniu, mūsų klimato sąlygomis, tiesiausias kelias į salmoneliozę. Mums to reikia? Aš irgi taip manau. Todėl pradedu improvizuoti. Kas pakeis žalią kiaušinį? Teisingai, imame:
Savojos arba Aisbergo salotų;
keletą pomidorų;
citriną;
rūkytos šoninės (papilvė gerai, o dar geriau – pančeta);
Parmos sūrio (kitas čia netiks, galite net nemėginti);
česnako;
duonos skrudinimui;
ančiuvių (radau ančiuvių suktinukų su kaparėliais – triskart pigiau nei paprasti ančiuviai, o skonis – toks pat);
alyvuogių aliejaus, pipirų.
Gerai išgaląstu peiliu pjaustome šoninę plonomis juostelėmis ir dedame 15 minučių į įkaitintą orkaitę kokioje nors formoje.
Kai tik gabalėliai traškiai apskrus – išimame,
o jų vieton ant tų pačių riebalų dedame kubeliais supjaustytą duoną (pluteles geriau nupjaustyti). Nuolat pavartydami, skrudiname iki gražios auksinės spalvos.
Kol šoninė ir skrebučiai vėsta, presu spaudžiame keletą skiltelių česnako.
Pilame ant jo 100-150 ml alyvuogių aliejaus ir spaudžiame vienos citrinos sultis.
Tai – pats elementariausas padažas salotoms.
Tada smulkiai kapojame ančiuvius (jie čia atstos kiaušinio trynį).
Na, štai, patiekalas beveik paruoštas, beliko keli akcentai: nuplauti salotų lapus, jei norim – plėšom ir dedam ant didelės plačios lėkštės, kad užklotų dugną. Išimame pomidorų sėklas, o minkštimą supjaustome griežinėliais ir dedame lėkštės pakraščiuose. Tada salotų lapus apibarstome smulkintais ančiuviais, keptos šoninės gabalėliais, skrebučiais, plomomis sūrio juostelėmis (bulvių skustuku labai gerai gaunasi), maltais pipirais.
Pašlakstome viską padažu. Su baltu atšaldytu sausu, o gel net saldžiu vynu iš rūsio – idealu.
Skanaus, nepersivalgykite, gana sūru.
Kiek žinau, Cezario salotos atsirado Meksikoje italų išeivio restorane. Kad jau prakalbome apie Meksiką, Jūsų dėmesiui – lengvas erotinis šou. Andai, kai buvau jaunas, svaigau nuo šios scenos.
Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:
Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.
Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?
Pūūūūkšt
Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.
Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,
laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:
karkos itself;
poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
svogūno;
morkų;
česnako;
čiliako;
bulvių;
poros saujų skaldytų žirnių;
prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.
Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.
Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.
Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.
Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.
Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.
Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.
Ką, mažuliai, karšta? Nieko baisaus, Andalūzijoje bei Katalonijoje dar karščiau, todėl ten protingi žmonės išmoko pasigaminti gaiviųjų maistų ir gėrimų. Ką reikia daryti? Visų pirma, užsišaldome šaldiklyje kuo daugiau ledukų. Kiek tik tilps. Jie dabar tikrai neprapuls. Pradžiai pasidarome normalaus limonado: į ąsotį su šaltu mineraliniu (geriau negazuotu) vandeniu išgręžiame keletą citrinų arba laimų, pagal poreikį beriame rudojo cukraus, ištirpiname jį, tada dedame daug ledukų. Viskas elementaru. Dar galim įsimesti mėtų ar melisų lapų.
Čia buvo tik lengvas apšilimas (bugaga). Pasigaminkime gaspačio – šaltos ispaniškos daržovių sriubos. Prireiks:
keleto pomidorų;
keleto skirtingų spalvų paprikų;
pusės raudono svogūno;
2-3 skiltelių česnako;
poros agurkų;
žiupsnio kumino;
čili pipiro (geriau šviežio);
vyno acto, alyvuogių aliejaus, druskos;
daug ledukų.
Nenustebkite, mano pomidorai netradicinės orientacijos, bet puikiai tinka ir paprasti raudonieji, kad tik prinokę ir kvapnūs būtų. Jų viršūnėles kryžmai įpjauname ir nuplikome verdančiu vandeniu.
Taip bus paprasčiau nulupti odeles. Taip pat galima pasielgti ir su paprikomis, tik daug vargo.
Visas daržoves, išskyrus agurkus, supjaustome stambiais gabalais, užberiame grūstu kuminu.
Ir stropiai viską perdirbame smulkintuvu. Aha, iki košelės.
Dedame jūros druskos, pilame gerą šaukštą vyno acto, keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, dedame pusapskritimiais supjaustytus agurkus. Išmaišome ir uždengtą indą su sriuba dedame į šaldytuvą bent 4 valandoms, geriau 6, kad atšaltų.
Ką veikiame tuo metu? Neee, nesėsime sudėję rankų, o ruošiame sangriją, bet ne tokią, kurią mums bando prakišti kabakuose, o katalonietišką iš putojančio vyno – sangria de cava. Geriausiai šiai sangrijai tiktų nebrangi káva (kirčiuojame pirmąjį skiemenį) – kataloniškas putojantis vynas. Man, kaip variantas, labai patinka natūraliai fermentuoto Alitos putojančio sausojo ar briuto kainos ir kokybės santykis: gerti vienas jis pakankamai bjaurus, bet tokiems lengviems kokteiliams – pats tas. Be vyno, dar reikės apelsinų, apelsinų sulčių, citrininio limonado ir, žinoma, daug ledukų.
Visi skystieji ingredientai turėtų būti atšaldyti. Į 3 litrų ąsotėlį dedame daug ledukų, pilame sultis, limonadą, šampūsiką, skiltelėmis pjaustytus apelsinus. Paskui, mediniu šaukštu patraiškom tuos apelsinus. Viskas, pilame į taures. Nepamirštam įsidėti dar ledukų.
Saulė jau nusisuko vakarop ir šviečia į priešingą namo fasadą, tad galima išeiti į balkoną mūvint tik trumpikėmis, kojas iškišti pro turėklų groteles, sėdėti aukštai, siurbčioti sangriją ir spjauti į karštį. Dabar jau net išdrįstama mirktelėti simpatiškai merginai gretimame balkone. Ji atsako šypsena, bet besimezgantį pokalbį nutraukia jos balkone pasirodęs pliktelėjęs diedas, kamuojamas vidurio amžiaus krizės. Ai, ir man ant peties kažkas uždeda mažą ranką ir nebyliai reikalauja lengvos vakarienės. Ką gi, einu dar paskrudinsiu sužiedėjusios duonos ant sausos keptuvės. Čia prie gaspačio. Į dubenėlį pilu sriubos, dedu daug ledukų, truputį žalumynų.
Juk nebaisūs jokie karščiai, ar ne? Skanaus, brangieji silpnaregiai.
Ir dažniau mirksėkite kaimynėms bei kaimynams – gal kada kaimyniški santykiai išsivystys, o tai dabar net nesisveikiname vieni su kitais. Graudu.