Daržovių užkepėlė. Apie poeziją

Ar kas skaito poeziją? Dažnas juokiasi iš jos. Be to, egzistuoja toks žmonių tipas, kurie įsitikinę, kad biezdariaus Andriaus Mamontovo dainų tekstai yra poezija. Nė velnio, poeziją dainoms rašė tik du poetai – Džimis Morisonas ir Nikas Keivas.

Prisipažinsiu, bet aš skeptiškai žiūriu į “namudines“ eiles. Dar skeptiškiau – į romantinę lietuviškąją poeziją. Kaip beje, ir į lietuvišką virtuvę. Nemėgstu ir rusiškos romantikos, ypač jesenščinos, dvelkiančios paniatkėmis. Užtat nuo jaunų dienų esu pametęs galvą dėl prancūzų. Ir nesvarbu kas tai bebūtų: demoniškasis Šarlis Bodleras, egzaltuotasis Oskaras Milašius (kažkas tuoj leptels, kad jis lietuvis… bet rašė – prancūziškai), švytintis kilnusis Polis Eliuaras ar laisvamaniškas Artiuras Rembo. Be tom kad poezija yra gražu, ji dar lavina atmintį ir atitolina Alzaimerio grėsmę.

Eilės eilėmis, o jau išalkau.

  • bulvės;
  • morkos;
  • saliero stiebai;
  • cukinija;
  • poras;
  • svogūnas;
  • česnakas;
  • sūris a la rakletė;
  • žalumynai, lauro lapai, druska, piprai, saulėgrąžų aliejus.

Štai ko man reikia. Viską gražiai supjaustau, išskyrus česnaką. Oba:

ir dar:

tada dar

Ten ne kraujas, o nuo vakarykščio patiekalo likusios pomidorų sultys. Neturite jų, tiks ir sultinys, labai nedaug.

Tada dar bulvės:

Pabarstom druska, pipirais, pašlakstome nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi ir kišam į orkaitę. Po 30-40 minučių išjungiame orkaitę, jei bulvės iškepusios.

Apdėliojame sūriu ir grąžiname į vėstančią orkaitę penkioms minutėms.

Valgom keikdamiesi, kad užgerti turime tik vandens.

Skanaus. Ir nepamirškite išmokti bent vieną eilėraštį. Na kad ir šitą:

Reklama