Karališki pietūs: aštrūs avino pautai

Radau pagaliau vietą Vilniuje, kur beveik visada galima nusipirkti avino pautų.

Tik nežinau, skelbti tą vietą ar ne? O kas, jei išpirks kas ir man nebeliks? Kartą jau rašiau apie pautus, bet, manau, nepakenks dar kartą juos papiarinti. Pigintis nesiruošiu, tad imu pačius geriausius, šviežiausius ir kokybiškiausius ingridientus:

  • porą avino pautų (vienam žmogui kaip minimum);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • cukiniją iš daržo;
  • stiklinę ryžių;
  • sviesto;
  • prieskonių, lauro lapą, žalios kalendros, druskos.

Prieskoniai reikalingi masalai: malta kalendra (1 a.š. – XII val.), malti juodieji pipirai (1 a.š. – II val.), čili milteliai (1-2 a.š. – VI val.), ciberžolė (1 a.š. – IX val.), grūstas kuminas (2-3 a.š. – centre).

Dar reikės šafrano ryžiams pagardinti.

Ryžius perplaunam keletą kartų ir užkaičiame. Kol jie lėtai verda, imamės pautų… Avino, jobtararai. Labai aštriu peiliu įpjauname skūrelę nuo vienos pauto ašies iki kitos, tada atsargiai išverčiame ją kaip kojinę – verčiasi be vargo. Skūrelę išmetam, o pautą kruopščiai nuplauname ir metame į verdantį pasūdytą vandenį su lauro lapu maždaug dvidešimčiai minučių – tegul ramiai kunkuliuoja.

Tuo tarpu ryžiai jau užvirė, tad galima į juos įmesti keletą kuokelių šafrano.

Po 20 minučių virimo pautus išimame, dar kartą perplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir supjautome į 6 dalis kaip kokį apelsiną.

Keptuvėje ištirpiname galabėlį sviesto ar ghi ir apkepiname pautų gabalėlius.

Kai tik apskrus, beriame prieskonius, smulkintą svogūną ir česnaką. Kepiname viską, kruopščiai maišydami ant vidutinės ugnies keletą minučių. Tada dedame supjaustytą cukiniją. Uždengiame ir paliekame troškintis, kartkartėmis pamaišydami. Pautuose daug drėgmės, tad jie išleis sultis (neprisigalvokite, ten tik vanduo), kurios ir bus padažo pagrindas. Jei, visgi, jos pritruks – įpilame šlakelį verdančio vandens.

Kai tik cukinijos bus beveik gatavos (aldente būsenos), galim tiekti.

Prie šio patiekalo geriausia patiekti šampano ar kito kilnaus putojančio vyno. Šampanui neuždirbu, tad apsiriboju puikiu Pietų Prancūzijos kremanu (putojantis vynas, kokybe nenusileidžiantis tikram šampanui, tik gaminamas kituose regionuose, dėl ko perpus pigesnis).

Ir silpnaregiams:

Skanaus, brangieji. Asmeniškai man – tai skaniausias dalykas pasaulyje: avino pautai su kuminu, ryžiai su šafranu ir kremanas iš Limu ar Elzaso.

Beje, kaip garnyras turėtų nerealiai derėti šviežios figos. Tik ar būna jų Lietuvoj?

Reklama

Keptas Robertas Patinsonas – atkirtis vampyrams

Dar kartą eskaluokime vampyrų temą. Pamąsčiau, kad visuose literatūros šaltiniuose bei filmuose vampyrai užkandžiauja žmonėmis. Ar ne laikas duoti atkirtį tiems kraugeriams ir suvalgyti vieną jų? O kas gali būti maloniau nei suėsti patį populiariausią ir madingiausią vampyrą?

Pradedu nuo to, kad pasigaunu Robertą Patinsoną. Be jo reikės:

  • cukinijos;
  • svogūno;
  • keleto morkų;
  • čiliako;
  • česnako (hehe, kaip gi be jo tvarkytis su tais kraugeriais?);
  • Hoisino padažo, sojos padažo, aliejaus.

Patinsonas bando pasislėpti nuo česnako po morkomis. No не тут-то было! Pasiimu savo naująją kaponę ir šnai! Patinsoną per pusę. Norite pamatyti kaip atrodo vampyras iš vidaus?

Ta pačia nuostabia kapone sukapojam morkas

bei likusias daržoves. Tada smarkiai įkaitiname voką ar kitą keptuvę, pilame šlakelį aliejaus, apkepame morkas 30 sekundžių, išimame, tada dedame cukiniją, kepame 15 sekundžių, išimame, dedame Patinsono riekeles, kepame 10 sekundžių, grąžiname morkas ir cukiniją, dedame scogūną ir česnaką, pilame šaukštą sojos padažo, dedame šaukštą Hoisino padažo. Viskas, vampyrai ruošiami itin greitai. Skanaus.

Beje, faktas, verčiantis susimąstyti: kaip žinia, vampyrų širdis neplaka, kraujas nevarinėjamas kraujagyslėmis, reiškia, vampyrai negali patirti erekcijos. Tai kokios gi mergos gali norėti jų?

Jei toks maistas ne prie širdies, visada galima nusipirkti puikų prinokusį kantalūpą ir prabangaus ožkos sūrio. Mėgaujamės džiūstančio raudonėlio ir mėtų kvapų fone.

Apie “Cantaloop“ (pasifankinkime):


Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosiu karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykalių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasiderėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.

Apie indiškus ledus, moterų orgazmą ir emancipaciją

Nebijau būti nepopuliarus, tačiau negaliu visko juk savyje laikyti, matydamas akivaizdžias neteisybes, vemiamas mums į veidus iš televizijos ekranų bei moteriškų žurnalų, žalojančias ne tik geltonsnapių mažvaikių glebius protelius, bet sumaišančias mintis net tokiems patyrusiems sekso ekspertams, kaip Pupkis. Aš vis laukiu, kad šie vaikinai sugriaus tą “Cosmo“ ir kitų nesąmoningų žurnalų, “Nusivylusių namų šeimininkių“ (hmmm, o gal kabučių nereikėjo?..) bei “Sekso ir miesto“ herojų paskleistą mitą, neva moters orgazmas realiai egzistuoja. Nieko panašaus nesu regėjęs per savo audringą gyvenimą. Jo paprasčiausiai nėra. Kaip ir mitinio G taško. Esu beveik tikras, kad ir paslaptingasis klitoris yra sumanytas žiaurių moterų, kad turėtų kuo pamuštruoti savo minkštakūnius vyrus tik tam, kad parodytų savo viršenybę: tipo, būk mielas, pamasažuok už tai, kad taip kentėjau gimdydama tavo vaikus. Cha! kaip galima masažuot tą, ko nėra? O tie liurbiai tiki ir pasiduoda anų valiai.

Dar kita skaudi tema – spekuliacijos moterų emancipacija miegamajame. Ne ne, nesu vyras šovinistas ar mačistas, nieko panašaus. Esu už lyčių lygybę, už lygiavertę partneryste tarp vyro ir moters; netikiu, kad vyrai neverkia ar kad egzistuoja bobos su kiaušais. Tikiu, kad moterys tiek pat sumanios kaip ir vyrai, o dauguma vyrų tiek pat žiopli blondinai, kiek anekdotuose apdainuojamos damos. Tikiu, kad jei bent pusė pasaulio valstybių ir korporacijų vadovių būtų moterys, nebeliktų karų, skurdo, korupcijos. Bet jei jau, mielosios moterys, sugalvojate emancipaciją atsinešti ir į lovą, nebedrįskite tikėtis preliudijų, interliudijų, glamonių po… ar KP, o būkite malonios, suspėkite viską per tas dvi tris kritines minutes ir išmokite tučtuojau užmigti – tai ir bus tikroji lyčių lygybė.

Ir dėl Dievo meilės, neskaičiuokite tų nelemtų kalorijų: vis vien mes jus mylime liesas ir apvalias, jaunas ir senas, blondines, brunetes ir rudes, imituojančias orgazmą ar drąsiai pripažįstančias, kad jo nėra. Užtat aš jums parodysiu kaip pasigaminti tobulus ledus.

Reikės:

  • litro pačio riebiausio pieno, kokį tik rasite;
  • jei pieno riebumas nesiekia bent 4%, imame 200 ml riebios grietinėlės;
  • 100-150 g palmių arba rudojo cukraus, galima medaus; velniai nematė, jei nieko nėra geriau, tiks ir runkelių cukrus;
  • saujalę kardamono;
  • palkutę cinamono;

Padažui:

  • 1 laimą arba pusę citrinos;
  • 1 piktą čili pipirą;
  • keletą šaukštų cukraus;
  • mažą mažą žiupsnelį druskos.

Užkaičiame puode ant smarkios ugnies pieno grietinėlės mišinį, dedame preiskonius.

Kai užvirs, nemažiname ugnies, bet nuolat maišome. Iš pradžių pienas taikysis išlipti iš puodo, tai papučiame į jį ar kaip kitaip nuraminame, po minutės jis nebelips lauk, o gražiai kunkuliuos.

Pienas virs, mes nuolat maišysime, kol nenugaruos maždaug trečdalis skysčio. Tai truks maždaug 15-20 minučių. Tada beriame cukrų, ir vis maišome. Pamažu pienas įgaus subtilią kreminę spalvą ir konsistenciją.

Ypatingai malonus saugumo ir švelnumo jausmas apima žiūrnt į šią masę ir ją maišant: rodos, kad glostai debesį. O dar tas aromatas!

Kai masės beliks pusė nuo pradinio kiekio, išimame prieskonius, išjungiame viryklę ir, kartkartėmis pamaišydami, laukiame kol atvės. Tada dedame į šaldiklį. Ir kas pusvalandį išimame išmaišyti.

Matote, kaip ledai stingsta ties kraštais? Galite spragtelėti pele ant nuotraukos – ji padidėja iki 800×600 pikselių rezoliucijos, bus geriau matyti. Mūsų tikslas – neleisti ledams stingti netolygiai, tad, maždaug kas pusvalandį, juos vis kruopščiai išmaišome. Kai pajusite, kad ledai sustingo tiek, kad maišyti sunku, jie limpa prie šaukšto, perdedame į mažesnius indelius ar, jei kas turi, į gražias formeles.

Per pertraukėles tarp maišymų ruošiame padažą, idealiai tinkantį prie šių ledų: smulkintuvu ar kombaine sukapojame čili pipirą, sumaišome su šviežiai spausto laimo ar pusės citrinos sultimis.

Truputį pakaitiname ant sausos keptuvės, beriame keletą šaukštų cukraus ir truputį druskos. Nuolat maišome, kol susiformuos graži raudona karamelė.

Patarčiau šį padažą ruošti prieš pat patiekiant ledus ant stalo, antraip jis sustings į ledinukus. Kita vertus, jį vėl galima suskystinti, trumpai pašildžius.

Ką gi, pilame ant ledų padažo ir vualia – skanaus. Beje, šie indiški ledai vadinasi kulfi. Aš asmeniškai, skanesnių ledų nesu valgęs.

Na o pabaigai – apie vyrų ir moterų partnerystę:

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime“ – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

  • puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
  • keletą vištienos krūtinėlių;
  • keletą saldžių paprikų;
  • morką;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • čiliaką (galima ir daugiau);
  • konservuotų pomidorų;
  • kumino, raudonėlio, kalendros;
  • druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor“.

Euforinis citrusinis šerbetas

Laikas atvėsti. Tas laikas tęsiasi jau bene mėnesį – nors imk ir pasislėpk šaldiklyje. Bet ne, geriau prigrūsti ledų į save. O dar geriau, kad būtų ypatingai gaivu – šaldytų sulčių. Gaivu, kaip vėsios moters lūpos. Kaip šlapi marškinėliai, ką tik išlipus iš upės sietuvos. Kaip kofeino smūgis į smilkinius po mikroskopinio puodelio gero espresso. Kai nuo gaivos apima euforija. Norite sukelti sau euforiją, kai lauke 30°C karščio? Imam:

  • keletą laimų;
  • apelsiną;
  • citriną;
  • stiklinę cukraus;
  • stiklinę vandens;
  • pistacijų;
  • šaukštą grietinės;
  • alyvuogių aliejaus.

Užkaičiame puode stiklinę vandens, ištirpinam ten cukrų ir verdame ant labai lėtos ugnies keliolika minučių. Tuo tarpu spaudžiam iš vaisių sultis. Kai sirupas atvės – maišome su sultimis. Įtarkuojame truputį laimo žievelės.

Kai jau visai atvės – dedame šaukštą grietinės arba riebaus jogurto.

Viską kruopščiai išplakame ir pilame šią masę į šaldiklyje atvėsintus lėkštus indus, dedame į šaldiklį. Po valandos išimame ir kruopščiai perplakame. Vėl grąžiname į šaldiklį. Vėliau plakame kas pusvalandį kokius 5-6 kartus. Jei tingite plakti – įsigykite ledų mašiną. Tik aš manau, nafig kaupti namuose šlamštą? Gal geriau pamiklinti riešą?

Kol ten viskas stingsta, grūdame pistacijas.

Jei pakako kantrybės, pradedame gaivos seansą: į ledų indelį įsidedame keletą šaukštų šerbeto, pabarstome grūstomis pistacijomis, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir vualiablia:

Ką galiu dar pridurti? Namuose taip karšta, kad šerbetas ištirpo per keletą akimirkų, kol ieškojau fotoaparato. Bet vis tiek neįtikėtinai gaivu.

Jei dar tęsis šie karščiai – ledų ir bus daugiau. Ir provokacijų.

Tipo portugališki keksiukai kolegoms

Alkani? Užkandam greitai lęšių su brokoliais.

Su ryžiais. Nepamirštam, kad citrina – geriausias lęšių palydovas.

Manyje ką tik subrendo idėja pasigaminti ledų. Beliko tą idėją realizuoti. Pasiruoškite – kitos mano grafomanijos apraiškos bus apie šerbetą, kulfi, emancipaciją ir kitokį gėrį. Čia buvo anonsas. O dabar – apie kuklų desertą vakare prie stiklinės pieno. Mums prireiks (proporcija – vienam kiaušiniui su sąlyga, kad kiaušinio turinys telpa viename valgomąjame šaukšte):

  • kiaušinių (tiek, kiek valgytojų);
  • 4 dalys miltų;
  • 4 dalys cukraus;
  • 4 dalys pieno;
  • 3 dalys aliejaus;
  • kakavos – iš širdies.

Plakame kiaušinius, vis plakdami, pridedame miltus, cukrų, pieną, aliejų. Gaunasi graži masė.

Kakavą, be abejo, rekomenduoju tikrą, o ne miltelius BBŽ iš ko gaminamus. Jei neturime – tarkuojame juodojo šokolado.

Įkaitiname orkaitę iki 200°C, o kol kaista – pilame masę į formeles. Štai tokioje keptą nešame į darbą kolegoms.

Be jokios abejonės, jis sukris. O štai patys mėgaujamės pūstais it Little Fluffy Clouds keksiukais (kai kas gali pabandyti pasimėgauti ir kekšiukais).

Valgom kol šilti, su šaltu pienu.

Skanaus. Ir nepamirškite pagerbti savo kolegų nedidelėmis dovanėlėmis – mums juk su jais reikia praleisti kone trečdalį savo sąmoningo gyvenimo.