Apie vedybas ir žuvienę

Kaip elgtis, kai santykiai pasiekia tokią ribą, po kurios moteris pagaliau parodo tikrąjį savo veidą? Ne tą, pačios suformuotą, kuris jai pačiai atrodo pats patraukliausiais (apie tai, kaip klysta moterys, bandydamos mums apdumti akis, apsimesdamos lieknesnėmis, jaunesnėmis ir kitokiomis -esnėmis, galima bus padiskutuoti ruošiant kokį nors bjauriai komplikuotą patiekalą), o tikrą, nepagražintą, nepaslėptą po makiažo pagrindu, perkreiptą mėnesinių skausmo, blizgantį nuo varvančios nosies. O  dar tie jos pačios prasimanyti, esą “papildomi“ kilogramai… Taigi, ateina laikas apsispręsti: atsisakyti nemokamo (ar tikrai?) sekso ar vesti?

Aš, sekdamas Sokrato patarimu, vesčiau: jei išsirinksiu gerą žmoną – būsiu laimingas, jei blogą – tapsiu filosofu. Abiem atvejais neprašausiu, net ir atsisakęs daugybės pigių malonumų: miegojimo vienam, savigailos priepuolių po pjankių, per kurias niekas nedavė ir išjungto mobiliako.

Besiruošdamas vestuvėms, kiekvienas vyras turi sublizgėti virtuvėje. Vieni, kaip Jūsų nuolankus tarnas, gali blizgėti ilgai kaip Saulė, kiti – kaip meteorai staigiai perskrosti naktinį dangų. Bet kokiu atveju, moteris to nepamirš. Ir po 50 bendro gyvenimo metų. Pats paprasčiausias ir vyriškiausias būdas sublizgėti – išvirti žuvienę. Tai turi mokėti daryti kiekvienas vyras, jei ne – jis gėjus, jei jam atrodo, kad jis ne gėjus ir jis vis vien nemoka – jis latentinis gėjus, jei jis prieštaraus mano žodžiams – jis pyderas (nieko bendro su seksualine orientacija).

Sudedamosios dalys tiek rezultatas visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad mokame. Ok, imam:

• 3 kuojas (Jūs, tikiuosi, suprantate, kad tai gali būti bet kokia žuvis?);
• 3 bulves;
• 2 morkas;
• petražolės šaknį;
• svogūną;
• truputį žalių petražolių, krapų, gelsvės, lauro lapų, baltųjų (juodųjų, kvapiųjų) pipirų.

Žuvis valom, skrodžiam, išpjaunam žiaunas, nuplaunam, nupjaunam galvas, uodegas, pelekus. Šias atraižas užpilam nemažu kiekiu vandens, dedam svogūną, pipirus, gelsvę, lauro lapus ir užkaičiame.

Verdame kokią valandą, tada nukošiame, kaulus ir kas liko – išmetam, turim pasilikti tik skaidrų sultinį. Į jį dedam supjaustytas morkas, petražolės šaknį, kiek vėliau – bulves. Paverdame 10 minučių, dedame stambiai supjaustytą likusią žuvį.

Verdame ne ilgiau kaip 10-12 minučių. Išjungiam viryklę, dedam į sriubą kapotas petražoles. Paliekame uždengtą puodą 15-20 minučių.

Patiekiame, žinoma, su grietine, juodais pipirai, juoda duona ir stikliuku šalto spirito. Juk nesiūlysim damai degtinės – tik gryną spiritą.

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.

Ieškant žuvies: lydekos su daržovėm

Jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą eskaluoju žuvies temą. Su jūrine žuvimi Lietovuje situacija tragiška. Laimei, dabar kiek pagerėjo situacija Vilniaus turguose su gėlavandenėmis žuvimis: vis dažniau pavyksta nusipirkti šviežių kuojų, karosų, ešerių. O štai šiadnien gaminsime šviežiai sužvejotas gražuoles lydekas.

Išskrodžiam, nuskutam žvynus, išlupam žiaunas, paliekam ikrus ir galvas. Pagalvojau, kad geriausia troškinti lydekas, tad papildomai pasiimam:

• morkų;
• saliero;
• porą;
• pusę citrinos;
• petražolių, pipirų, druskos.

Patiesiam foliją, guldom lydekas, pabarstom druska, pipirais, pašlakstom citrinos sultimis,  šalia dedam morkų ir poro gabalėlius.

Pridedam šiaudeliais pjaustyto saliero, petražolės šakelių.

Viską kruopščiai suvyniojame į foliją ir dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Troškiname pusvalandį, tada nuimam višutinį folijos sluoksnį, kad žuvis truputį apskrustų. Viskas, daugiau nieko nereikia daryti. Nebent išsivirti bulvių su gelsve, atsidaryti tamsaus alaus butelį ir susirasti šaukštą krienų.

Skanaus. Pradedame nuo galvos – ten skaniausia mėsa.

Pyragėliai su raugintais kopūstais nesisveikinatiems kaimynams

Per savo gyvenimą pakeičiau daugybę būstų: pradedant sukežusia troba Vilniaus pakrašty, baigiant jachta Stokholmo šergorde. Ir beveik visada turėjau kaimynų, su kuriais kaip minimum sveikindavausi. Dabar turiu garbės gyventi viename padoriame daugiabutyje, padoriame Vilniaus rajone, apgyvendintame padorių buržujų. Na, bent taip turėtų būti. Tiek to, aš pro pirštus žiūriu į ant šaligatvio parkuojamus Lexusus – garažui babkių po paskolos neužtenka, šunų sudergtas pieveles – taigi fpadlu rinkt savo šuns š… Kaip bebūtų, visi mes antra karta nuo žagrės, tad staipykimės kiek norim, aršiai neapkęskime kaimiečių, švaistykimės babkėmis ar girkimės dviem aukštaisiais – vis vien mes mužikai. Tik va, mužikai paprastai sveikinasi vieni su kitais.

O man bėda: mano kaimynai su manim nesisveikina. Ne visi, bet dauguma. Jie kaip užsispyrę įnirtingai nereaguoja į mano pabrėžtinai garsų “laba diena“, apsimesdami, kad jiems pasigirdo. Ir tai kartojasi kasdien: aš jiems “labas“, o jie nudelbia akis į grindis ir sprunka iš susidūrimo zonos kuo toliau. Ir aš pamaniau, kad gal reikėtų kitaip prisijaukinti tuos bradiagas (Verslovai, preved!):  pavaišinsiu juos maistu, sukelsiančiu jiems malonių reminescencijų. Ką gi aš turiu pamažu senkančiuose savo aruoduose?

• litrą raugintų kopūstų iš Vilniaus rajono babyčių;
• puskilį miltų;
• porą stiklinių pieno;
• porą kiaušinių;
• pusę pakelio sviesto;
• pakelį sausų mielių;
• šlakelį nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• cukraus, druskos.

Pradedam nuo tešlos. Iki kokių 30°C pašildom truputį pieno.

Užpilam mieles ir šaukštą cukraus, ištirpinam ir paliekam pusvalandžiui, kad suburbuliuotų.

Į didesnį indą smulkiai supjaustome sviestą ir sijojame miltus. Būtinai sijojame.

Ten pat pilame mielių mišinį, likusį pašildytą pieną, mušame kiaušinius, beriame žiupsnelį druskos.

Viską sumaišome ir minkome. Siūlau miltų iš pradžių berti mažiau ir minkymo eigoje vis pabarstyti. Dėmesio! Tešla turi šiek tiek lipti prie rankų, antraip pyragėliai bus tinkami tik kaimynams žudyti, o ne vaišinti.

Tešlą uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje valandai. O tuo tarpu troškiname kopūstus: pilame su visu skysčiu į keptuvę su pakaitintu saulėgrąžų aliejumi.

Uždengiame dangčiu ir, retkarčiais pamaišydami, paliekame ant nestiprios ugnies, kol nugaruose drėgmė – nieko įmantraus.

Aha, po valandos pasižiūrime kaip laikosi tešla. Jei nenužudėm mielių ir pakako šilumos, tešlos kiekis turėjo padvigubėt.

Beje, šįkart, jos konsistencija neturi būti kaip jaunamartės krūtų, gal greičiau kaip geraširdės senmergės ar supermamos.

Ką gi, imamės, mano galva, bjauriausios darbo dalies – formuoti pyragėlius. Nepatikėsite, bet tai daugiausiai laiko ir nervų kainuojantis užsiėmimas. Atgnybam nedidelę saują tešlos, kočiojame ant miltais pabarstyto stalo blynelį, dedame kopūstų įdarą, užlankstom.

Sudedam ant kepimo popieriumi užtiestos skardos ir šaunam į įkaitintą iki 180°C orkaitę. Kepam, kol pyragėliai įgaus skanią auksinę spalvą.

Formą kiekvienas pasirenka pagal estetinius poreikius.

Dabar galima pasiimti porą litrų alaus, pyragėlius ir keliauti pas kaimynus užkariauti jų širdžių.

Grįžtame po penkių minučių namo – nei vienas kaimynas per visus penkis aukštus nesiteikė įsileisti. Va taip, blia. Dabar teks vienam sudoroti 50 pyragėlių su kopūstais. Miegosiu prie atviro lango, ką jau čia.

Skanaus, sakau sau. Bet neprarandu vilties, kad kada nors kaimynai sveikinsis su manim. Arba aš kažką ne taip darau?