Pyragėliai su raugintais kopūstais nesisveikinatiems kaimynams

Per savo gyvenimą pakeičiau daugybę būstų: pradedant sukežusia troba Vilniaus pakrašty, baigiant jachta Stokholmo šergorde. Ir beveik visada turėjau kaimynų, su kuriais kaip minimum sveikindavausi. Dabar turiu garbės gyventi viename padoriame daugiabutyje, padoriame Vilniaus rajone, apgyvendintame padorių buržujų. Na, bent taip turėtų būti. Tiek to, aš pro pirštus žiūriu į ant šaligatvio parkuojamus Lexusus – garažui babkių po paskolos neužtenka, šunų sudergtas pieveles – taigi fpadlu rinkt savo šuns š… Kaip bebūtų, visi mes antra karta nuo žagrės, tad staipykimės kiek norim, aršiai neapkęskime kaimiečių, švaistykimės babkėmis ar girkimės dviem aukštaisiais – vis vien mes mužikai. Tik va, mužikai paprastai sveikinasi vieni su kitais.

O man bėda: mano kaimynai su manim nesisveikina. Ne visi, bet dauguma. Jie kaip užsispyrę įnirtingai nereaguoja į mano pabrėžtinai garsų “laba diena“, apsimesdami, kad jiems pasigirdo. Ir tai kartojasi kasdien: aš jiems “labas“, o jie nudelbia akis į grindis ir sprunka iš susidūrimo zonos kuo toliau. Ir aš pamaniau, kad gal reikėtų kitaip prisijaukinti tuos bradiagas (Verslovai, preved!):  pavaišinsiu juos maistu, sukelsiančiu jiems malonių reminescencijų. Ką gi aš turiu pamažu senkančiuose savo aruoduose?

  • litrą raugintų kopūstų iš Vilniaus rajono babyčių;
  • puskilį miltų;
  • porą stiklinių pieno;
  • porą kiaušinių;
  • pusę pakelio sviesto;
  • pakelį sausų mielių;
  • šlakelį nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • cukraus, druskos.

Pradedam nuo tešlos. Iki kokių 30°C pašildom truputį pieno.

Užpilam mieles ir šaukštą cukraus, ištirpinam ir paliekam pusvalandžiui, kad suburbuliuotų.

Į didesnį indą smulkiai supjaustome sviestą ir sijojame miltus. Būtinai sijojame.

Ten pat pilame mielių mišinį, likusį pašildytą pieną, mušame kiaušinius, beriame žiupsnelį druskos.

Viską sumaišome ir minkome. Siūlau miltų iš pradžių berti mažiau ir minkymo eigoje vis pabarstyti. Dėmesio! Tešla turi šiek tiek lipti prie rankų, antraip pyragėliai bus tinkami tik kaimynams žudyti, o ne vaišinti.

Tešlą uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje valandai. O tuo tarpu troškiname kopūstus: pilame su visu skysčiu į keptuvę su pakaitintu saulėgrąžų aliejumi.

Uždengiame dangčiu ir, retkarčiais pamaišydami, paliekame ant nestiprios ugnies, kol nugaruose drėgmė – nieko įmantraus.

Aha, po valandos pasižiūrime kaip laikosi tešla. Jei nenužudėm mielių ir pakako šilumos, tešlos kiekis turėjo padvigubėt.

Beje, šįkart, jos konsistencija neturi būti kaip jaunamartės krūtų, gal greičiau kaip geraširdės senmergės ar supermamos.

Ką gi, imamės, mano galva, bjauriausios darbo dalies – formuoti pyragėlius. Nepatikėsite, bet tai daugiausiai laiko ir nervų kainuojantis užsiėmimas. Atgnybam nedidelę saują tešlos, kočiojame ant miltais pabarstyto stalo blynelį, dedame kopūstų įdarą, užlankstom.

Sudedam ant kepimo popieriumi užtiestos skardos ir šaunam į įkaitintą iki 180°C orkaitę. Kepam, kol pyragėliai įgaus skanią auksinę spalvą.

Formą kiekvienas pasirenka pagal estetinius poreikius.

Dabar galima pasiimti porą litrų alaus, pyragėlius ir keliauti pas kaimynus užkariauti jų širdžių.

Grįžtame po penkių minučių namo – nei vienas kaimynas per visus penkis aukštus nesiteikė įsileisti. Va taip, blia. Dabar teks vienam sudoroti 50 pyragėlių su kopūstais. Miegosiu prie atviro lango, ką jau čia.

Skanaus, sakau sau. Bet neprarandu vilties, kad kada nors kaimynai sveikinsis su manim. Arba aš kažką ne taip darau?

3 atsakymai

  1. parazitai gryni tokie kaimynai.
    davaj bent aš su tavim pasisveikinsiu, ta proga, kad šiandien po tavo blogą truputuką blaškaus.
    LABAS!

  2. aš tokias bulačkas skiedžiu su virtom trintom bulvėm, tada tešlą galima daryti kietesnę, nelimpančią prie rankų. nes su ta vien mieline tai baisiai jau slidus reikalas. o į kopūstus kartais, kai yr nuotaika, įmetu rūkytos šoninės (čia jau jiems bebaigiant troškintis). ir dar ten puikiai susidraugauja svogūnas.
    vakar kaip tik dariau panašų reikalą, tik išsigimusį – mielinė tešla su keptų morkų+svogūnų įdaru. susivalgė su išsigimusiais ukrainietiškais barščiais (neturėjau sultinio, neturėjau mėsos, užkišt 3 alkanus vyrus reikėjo kažkuo – sultinys buvo pakeistas svieste pakepintais svogūnais)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: