Arbatiniai kiaušiniai – ruošiamės Velykoms

Kalėdos. Suviliojame kokią kiaunę pigiais komplimentais ir pigiu vynu, pigiais pažadais apie amžiną meilę.

Kalėdos Kalėdomis, o jau ne už kalnų ir Velykos. Adventas baigėsi, atėjo laikas gerti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus, tad neprošal būtų ir užkandą susigalvoti kokią paprastą ir nebrangią. Ir kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu. Ką darome? Ne, ne, netraukiame savo išmaniojo telefono, ibo jis čia nepadės. Tam reikės:

  • 10 kiaušinių (nors ką čia smulkintis, drąsiai imčiau kokį kibirą – kitą kartą nereikės terliotis);
  • trečdalio stiklinės sojos padažo;
  • mandarino arba apelsino škūrelės;
  • imbiero piršto;
  • poros šaukštų geros puero arbatos (ačiū Dievui, ji nebrangi);
  • prieskonių: Sičuanio pipirų, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus, cinamono;
  • druskos, cukraus – po šaukštą.

Prieskoniai ir arbata iš arčiau:

Nepatikėsite, bet kiaušinius reikia išvirti. Tiesiog išvirti, 7 minučių pakaks. Tada ištraukti iš puodo ir atvėsinti po šalto vandens srove. Kaip matote, nieko mirtinai sudėtingo. Tuo tarpu, į vandenį, kur virė kiaušiniai, pilame sojos padažą, suberiame visus prieskonius, druską, cukrų beigi arbatą (mandarino žievelę ir imbierą susmulkinam). Nu tikrai nebus sunku. Beje, sumažiname ugnį iki minimumo.

Kai tik kaiušiniai atvės, traiškome jų lukštus. Nelabai smarkiai, bet ir nelabai gailėdami: kad vidus liktų nepažeistas, o pats lukštas kuo smulkiau sueižėtų. Dabar dedame kiaušinius į verdančią “arbatą“. Uždengiame ir pamirštame porai, o geriau keturioms valandoms. Po keturių valandų išjungiame viryklę, bet kiaušinius puode su “arbata“ paliekame per naktį.

Ryte nuovirą nupilame ir turime rezultatą:

Dabar šiuos kiaušinius galima laikyti šaldytuve gana ilgai, na bent iki artimiausios pjankės. Kai ateis draugas, sakvojažu su buteliais nešinas, pasikvieskime jį prie stalo ir pasiūlykime puikios marmurinės užkandos. Prie kiaušinių labai dera daikono šaknis, pašlakstyta ryžiu actu ir lengvu sojos padažu arba paprastas agurkas, pabarstytas čili milteliais.

Skanaus. Manau, kad šie kaiušiniais ne tik papuoš Velykų stalą, bet ir nustebins artimuosius pikantiška kiaušinio, anyžiaus ir puero derme.

Reklama

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

  • pusę triušiuko;
  • pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
  • 4-5 morkytes;
  • 2-3 svogūniukus;
  • 2 galvytes česnakiuko;
  • pankoliuko šaknelę;
  • džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
  • prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį“ (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom

Kolkata – žiauriosios deivės Kali miestas

Sveiki atvykę į Kolkatą, vieną didžiausių, skurdžiausių ir labiausiai užterštų pasaulio miestų.

Kolkata, anksčiau vadinta Kalkuta, iki čia įsikuriant britams, tebuvo nususęs kaimas. Iš esmės, miestą pastatė ir išplėtojo britai, todėl, mano galva, Kolkata , ko gero, europietiškiausias Indijos miestas. Bet tik architektūra. Britai išėjo, paliko rūmus ir vieną tiltą. Per 50 metų rūmai sunyko, o patys indai, miestui, su bene 20 mln. gyventojų, tepastatė antrą tiltą, kuriuo, beje mažai kas naudojasi, nes jis mokamas. Nuo vienintelio nemokamo Kolkatos tilto ir pradedame mūsų pažintį su miestu.

Tai – grakštus kabantis Haura tiltas, pastatytas britų, jungiantis miestą per Hūli upę (Gango atšaka). Norint patekti iš Haura stoties į miesto centrą, tenka naudotis šiuo tiltu. Eismas nežmoniškas, per dieną čia pravažiuoja apie 100000 mašinų. Tilto, beje, fotkinti negalima.

Kam įdomu, Kolkata, kaip ir visa Vakarų Bengalijos valstija, valdoma komunistų. Detalių tikrai nežinau, bet tie komunistai nuolat riejasi su kitais komunistais, kurie bando įrodyti, esantys tikresni komunistai, nei sėdintys valdžioje. Tų rietenų pasekmė – nesibaigiantys mitingai Kolkatos gatvėse, stabdantys ir taip lėtą eismą, uždarantys parduotuves, trikdantys stočių darbą. Raudonos vėliavos plazda visur.

Atvykus į Kolkatą, rekomenduojama apsisototi kuprineivų (backpacker’io vertinys) oazėje Sudderio gatvėje. Čia tipo tokia Piliofkės parodija.

Kas man labiausiai patiko – Blue Sky Cafe.

Maistas ten fantastiškas, daug europiečių ir japonų, o padavėjas, vardu Semas – geriausias mano gyvenime sutiktas padavėjas.

(šypsosi, iškėlęs du pirštus)

Apsipirkti Kolkatoje geriausia žymiajame New Market turguje. “New“ – labai sąlyginis pavadinimas. Andai, britams valdant, matyt, čia buvo prašmatni prekybos halė. Dabar viskas apšepę ir apleista. Būtina užsukti į mėsos paviljoną: kvapai, garsai ir kitas kaloritas tikrai paliks neišdildomą įspūdį. Galima pasijusti kaip žaidime “Resident Evil“.

Ką galima pamatyti Kolkatoje istorijos, etnografijos ir šiaip kultūros mylėtojams? Na, kad ir Kalighat šventyklą.

Nuo jos prasidėjo Kalkuta kaip gyvenvietė. Esą, čia palaidotas deivės Sati, gerosios Kali pusės, pirštas. Pati deivė Kali – tikra kraugerė, žmonių rijikė.

Be bajerio, Kalighatas yra vienintelė šventykla Indijoje, kur ligi šiol aukojamas ožys: kartą per savaitę gyvūnėliui nukertama galva.

Kita Kali šventykla yra į šiaurę nuo Kolkatos, maždaug už 30 kilometrų nuo centro, vadinamas Dakšinesvaras. Ten aukoja tik  gėles.

Iš esmės, tai šventyklų kompleksas, su maudyklom, valgyklom ir dar balažin kuo. Vartai irgi įspūdingi.

Šventykla stovi ant Hūli upės kranto, o kitoje upės pusėje, maždaug už 4 km, yra Belur Math šventyklų komleksas, įdomus tuo, kad ten labai švaru, tvarkinga, galima pasėdėti ant žolės, nėra šūdų ir karvių ir negalima fotkinti.

Tarp abejų šventyklų patogiausia keliauti keltu, kurį valdo šitas gandžos apsirūkęs čiuvas.

Iš esmės, Kolkata ne itin palanki turistams vieta. Tačiau iš čia patogu keliauti į kitus Bengalijos objektus, tiek į pietus, tiek į šiaurę. Na, o pats miestas, su savo sukčiais ir tipsų kaulytojais, kartais nuvargina. Saldžių sapnų.

B.d.

Myžalai, karis, sandalas – o taip, tai Indija

Matau, kol manęs nebuvo, visai pasileidote, žiniatinklio lankomumas nukrito iki gėdingų žemumų. Jokių komentarų, pastebėjimų ar linkėjimų? Labai nemandagu iš Jūsų pusės.

Kaip jau supratote iš antraštės, šį kartą kalbėsime apie šūdiną (tiesiogine žodžio prasme) subkontinentą – Indiją. Apie maistą pakalbėsime atskirai, gal net ką nors ir pasigaminsime, bet šiandien leiskite tik bendrais bruožais paminėti kas gero ir kas blogo yra Indijoje.

Visų pirma, užbėgdamas kritikams už akių, turiu pripažinti, kad teko pamatyti tik nedidelę dalį Indijos, dėl laiko stokos pasirinktą sąmoningai. Dalis ta – Vakarų Bengalija su Gorkalendu, truputis Utar-Pradešo ir Delis.

Ką verta paminėti?

Taksistai ir rikšos.

Šiaip, normalūs pacanai, skirtingai nuo pardavėjų, autobusų vairuotojų ar viešbučių garsonų, nė karto nebandė apipisti. Nesipučia, nesibrangina, nesižemina ir supranta angliškai.

Indijos geležinkeliai.

Kažkas neįtikėtino. Atsižvelgiant į tai, kad tai didžiausias pasaulyje darbdavys (keli milijonai darbuotojų), kasdien gabena milijonus keleivių, dirba praktiškai be sutrikimų. Vien internetinė bilietų rezervavimo sistema ko verta: be jokių problemų užsisakiau bilietus iš Lietuvos, už nepanaudotus bilietus grąžino pinigus. LG su Eligijum Masiuliu priešaky nervingai rūko kamputyje.

Higiena.

Ne be reikalo paminėjau šlapimą, karį ir sandalą: šie trys kvapai persekioja visur. Šūdai irgi visur. Net didmiesčių gatvėse. Šiukšlės – norma, šiukšliadėžės glumino.

Indai ir indės.

Kaip reta negražūs žmonės. Ypač moterys. O šiaip, nepiktybiški ir neagresyvūs šmikiai, nuolat taikantys apipist blyškiaveidį engrezi (užsienietį). Braminai ir kšatrijai (o taip, kastos ten tikrai egzistuoja) į turistus žiūri kiek iš aukšto, atsainiai, šudros – su panieka, dalitai (politkorektiškas neliečiamųjų pavadinimas) – išsigandę.

Gorkos.

Negalėčiau tikliai nusakyti termino gorka. Tai nei etnosas, nei tauta, nei visuomenės sluoksnis. Dabar jie gyvena Nepale ir Dardžilingo apylinkėse, taikiai reikalauja nepriklausomybės, pasiutę girtuokliai. Moterys nepaprasto grožio. Neperdėsiu sakydamas, kad gražesnių moterų nesu niekur daugiau matęs. Daug tvarkingesni nei indai, neįkyrūs, pakankamai europietiški: Dardžilinge gali pamiršti, kad esi Indijoje ir įsivaizduoti esąs Taivanyje ar Honkonge.

Himalajai.

4 iš 5 aukščiausių pasaulio viršunių matomos iš Dardžilingo apylinkių: Kančendžanga (III); visas masyvas vadinamas Miegantis Buda (matot? galva kairėje, pilvas, rankos ant pilvo centre, pėdos dešinėje).

Centre keturios viršūnės – iš kairės į dešinę: Lhotse (IV pasaulyje), Everestas (I), Makalu (V), Čomolonzo. Geriausias vaizdas nuo aukščiausio Bengalijos kalno Sandakphu (3636 m). Kad jį pasiekčiau, pėščias per 3 dienas turėjau įveikti 60 km. Buvo verta.

Džainistai.

Keistuoliai: griežti vegetarai, net augalų šaknų ir jogurto nevalgo, kad tik nepakenktų gyvybei (tobiš, bakterijoms). Steigia ligonines paukščiams, gamina skanius saldumynus.

Tibetiečiai.

Gerai, kad jų yra. Kvartalas Delyje Majnu Ka Tila – paskutinė ramybės oazė, kur galima ramiai pasivaikščioti, neužkabintam elgetų, sukčių, kur nėra šiukšlių, niekas nemyža prie durų, kur viešbučiai pigūs, tvarkingi ir švarūs.

Gamta.

Laukinės gamtos Indijoje nebeik nebeliko. Viską užima žmonės:

arba šunys:

Šventos karvės.

Jos visur: gatvėse, viešbučiuose, traukinių stotyse. Jos įvairios: riebios, liesios, milžiniškos kaip buivolai, mažos kaip vištos. Ir indai jas dubasina. Savo veikus, beje, irgi, nesidrovėdami turistų.

Varanasis.

Magiškas miestas. Net didžiausiems skeptikams trenkia per smegenis. Jis fantasmagoriškas rytinėje migloje nuo viešbučio terasos, stebint pieno spalvos Gangą, jis spalvingas ryte irstantis valtimi ties gatais, bauginantis žmonių kremavimo scenomis, linksmas popiet, kai pakyla vėjas ir vaikai paleidžia tūkstančius aitvarų, jis įsiurbia ir suvirškina, jei pasimeti siaurose, triukšmingose, purvinose, dvokiančiose senamiesčio gatvėse. Negali likti jam abejingas. Aš jo išsigandau, susižavėjęs juo.

Indija.

Ji gali patikti arba nepatikti. Ji nežemiškai turtinga, bet žiauriai skurdi. Čia jau tūsktančius metų klesti raštas ir ajurveda, bet daug žmonių neraštingi ir luoši. Indija didžiausia pasaulio demokratija, begėdiškai okupavusi Goa ir Sikimą. Čia atsisakė polietileninių maišelių, bet pila toksiškas atliekas į Gangą, kuriame prausiasi. Indija yra didi. Argi ne?

B.d.