Flanas su gorgoncola

Vėl atsidūriau lingvistinėje aklavietėje. Ir kaip taisyklingai įvardinti šį patiekalą? Kremas? Kiaušinienė? Pasirinkau flanas, nors nesu tikras ar toks žodis yra lietuvių kalboje. Kažkada gaminau saldų flaną. Šį kartą, Jūsų dėmesiui, flanas, atsiduodantis kilniaisiais pelėsiais.

Reikės:

• gabalo šviežio arba šaldyto moliūgo;
• stiklinės grietinėlės;
• 1-5 kiaušinių (radau tik vieną, bet kuo daugiau – tuo skaniau, galima naudoti vien tik trynius);
• gabalas prašmatnios gogoncolos sūrio.

Grietinėlę, kiaušinius ir moliūgo kubelius su trupučiu druskos metam į trintuvę.

Homogenizuojam. Nesmarkiai taip, kad būtų vienalytė masė, bet su savo tekstūra. Užkaičiame orkaitę iki kokių 160ﹾC. Moliūgo masę išpilstom į formeles, pabarstome grūstais pipirais.

Patrupiname gorgoncolos.

Formeles statome į gilesnę skardą, pripildytą verdančio vandens. Pašaunam į orkaitę.

Kepame maždaug 20 minučių. Flanas bus iškepęs, kai nebekibs ant įsmeigto peilio. Man tai reikėjo šviežios čiabatos ir rizlingo. Deja, čiabatos nesulaukiau, kol iškeps, o rizlingo nebuvo.

Nesitikėjau, kad bus taip skanu.

Lygiagrečiai gaminau desertą iš kaštainių.

Prisipažinsiu – nepavyko. Apgailėtinai atrodo ir apgailėtino skonio. Na, gal kiek gelbėjo plakta grietinėlė.

Skanaus.

Man dar kilo klausimas, šiaip, retorinis: ar atsirastų norinčių pietauti pas mane?

Soliankos fenomenas lietuvių kalboje: šiupininė

Sveiki, mažučiai Jūs mano. Va ir priėjome tą lemtingą vietą, kur skubiai turime sugalvoti naujadarą. Juk turime rizotui pavadinti daugiaryžį? O cepelinui – didžkukulį? Turim. O kaimynų kulinarijos šedevrui – neturim. Na kaip lietuviškai solianka, a? Įsivaizduoju, tūlas kalbininkas tuoj nusivalys snargliną panosę ir drėbtels, esą, galima būtų pavadinti šiupinine… Gerai, gyvuly, atrėžčiau, gal ir tiks, bet aš labai tuo abejoju. Mat, šiupinys man asocijuojasi su jovalu, gaminamu iš to, kas liko po daugiadienių arba iš to, kas liko žmogaus be fantazijos šaldytuve keletą dienų iki atlyginimo. Jei žvelgtume į kulinarinį Lietuvos paveldą, pastebėtume, kad šiupiniuose vyrauja kiauliena, pupos, kruopos beigi ropės. Tuo tarpu soliankoje, nors produktai ir varijuoja, pastebima ryški raugintų ir marinuotų gėrybių bei jautienos dominantė. Gerai čia aš… Kita vertus, solianka gali būti ir be jautienos, o iš žuvies, bet čia kita istorija. Ai, pakaks čia tų semantinių blevyzgų, gaminame solianką iš mėsos (iš žuvies gaminsim, kai kas nors pagaus man eršketą ar bent jau starkį).

Reikės:

• gero stipraus jautienos sultinio (normalūs žmonės verdasi iš anksto ir laiko šaldiklyje bent keletą litrų);
• saujos perlinių kruopų užmerktų prieš 12 valandų;
• rūkyto kumpelio; galima pamaišyti su rūkyta šonine ir rūkyta dešra;
• saujos džiovintų baravykų; turintiems sūdytų (nemarinuotų, jibytute) pasisekė labiau;
• svogūno;
• česnako;
• raugintų agurkų su trupučiu rasalo;
• saujos kaparėlių;
• saujos alyvuogių;
• keleto marinuotų chalapenių gabalėlių;
• geros pomidorų pastos (ne kečupo) arba poros pomidorų savose sultyse;
• citrinos;
• prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų; jei turime – krapų, petražolių.
• grietinės – būtinai.

Sultinį užkaičiame su lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai užvirs, metame džiovintus grybus ir mirkytas kruopas, pasūdome vos vos. Tegul kunkuliuoja pamažu. Tuo tarpu pjaustome kumpelį ir visas kitas rūkytas gerybes ir pakepiname aromatingame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.

Aš pjaustau stambiai, bet plonai – man taip patinka. Kiekvienas pjausto kaip mėgsta.

Apskrudusią mėsą metame į sultinį. Smulkiai pjaustome svogūną, kepame tuose pat riebaluose, kur kepė kumpis. Pjaustome raugintus agurkus. Labai nesmulkinam.

Metame pas svogūną draugijai. Kepame ant silpnos ugnies keletą minučių. Dedame pomidorus/ pastą.

Pakepiname dar keletą minučių, dedame viską į puodą su sultiniu. Ten pat pilame stiklinę raugintų agurkų arba raugintų kopūstų rasalo. Verdame ant silpnos ugnies dar keletą minučių, išjungiame viryklę, dedame perplautus kaparėlius ir alyvuoges ir, jei turime – žalumynų. Leidžiame sriubai pailsėti 20 minučių. Patiekiame su kapotu česnaku, kapotais chalapeniais, citrina, grietine, juoda rugine duona ir stikleliu atšaldytos šnabės.

Mmmmm, šiais metais dar nesu nieko skaniau valgęs. Pažiūrėkite, niam niam

Dabar lauksiu eršketo.

Gal anksčiau ir minėjau, bet pasikartosiu: pasikeiskite savo DNS serverius, bo Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai mala šūdą ir nesirūpina savo klientais. Jei rūpinatės savo kompiuterio saugumu, savo vaikais ir Jums aktualus naršymo greitis – pasinaudokite mano patarimu. Windows vartotojai Internet Protocol Properties prie “Preferred DNS server“ rašo 208.67.222.222, prie “Alternate DNS server“ – 208.67.220.220. Linuxistai terminale rašo:

$ sudo cp /etc/resolv.conf /etc/resolv.conf.auto

$ gksudo gedit /etc/dhcp3/dhclient.conf

prideda eilutę

prepend domain-name-servers 208.67.222.222,208.67.220.220;

išsaugo, išeina.

$ sudo ifdown eth0 && sudo ifup eth0

(eth0 – Jūsų tinklo kortos vardas, kuris nebūtinai yra eth0).

Plačiau

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

• ~1 kg rūgščių obuolių;
• pusės stiklinės cukraus;
• stiklinės miltų;
• 50+30 g sviesto;
• 1 kiaušinio;
• saujos razinų;
• saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
• trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

• 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
• Briuselio kopūstų arba špinatų;
• mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
• imbiero gumbą;
• Hoisino beigi sojos padažų;
• geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

• poros baklažanų;
• poros morkų;
• mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
• mažo svogūno;
• česnako;
• kiaušinio baltymo;
• šaukšto krakmolo;
• šaukšto cukraus;
• sojos padažo;
• ryžių acto;
• aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Švelni sriuba “Juodoji gulbė“

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras“ muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite gerenį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

• juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
• morką;
• pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
• imbiero pirštą;
• truputį Pekino kopūsto;
• sojos padažo;
• sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstądar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su truoučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Mačo maistas

Atsikeli ryte, nuotaika puiki, taip ir išdulkintum ką nors, jautiesi žvėrimi (netikėtas ekspromtas, che che). Išlendi iš miegamojo į virtuvę, užsimaišai kokteilį.

Chule, 50/50 sauso vermuto ir gero džino, gera alyvuogė, o dar geriau – dvi kalamatos. Pusryčiaujame tik taip, nes esame tikri vyrai. Oooo, kur žmona? Gamina salotas?

(Versti, manau, nereikia)

Šiknon salotas, vyrai valgo tikrą maistą.

• 1 kg šaldytų krevečių;
• šaukštas kokosų aliejaus (tiks ir kitas, bet tada geriau bekvapis);
• imbiero pirštas;
• pusė česnako;
• šviežias čiliakas, bet neturiu, naudoju rūkyto čipotlio miltelius;
• šaukštas žuvų arba sojos padažo.

Ok, krevetes išlukštenam, normalūs bičai kiautų neišmeta, o verda pizdatą sultinį, bet tai – kita istorija. O dabar: apystambiai kapojam imbierą, česnaką. Įkaitiname šaukštą kokoso aliejaus keptuvėje ar voke.

Kokosų aliejus turi unikalių savybių: jo degimo temperatūra yra labai aukšta (kiek žinau, aukštesnę turi tik lydytas sviestas), kas leidžia vikriam kulinarui maksimaliai jį įkaitinti, nebijant, kad suirs žmogaus organizmui reikalingos riebiosios rūgštys. Šį kartą nedemonstruojame fanatizmo ir aliejų kaitiname nesmarkiai – mums svarbu išsaugoti kokosų aromatą. Dedame kapotą imbierą.

Pakepiname kol pajusime imbiero aromatą ir iškart metame išlukštentų krevečių kūnelius bei pilame truputį žuvų arba sojos padažo.

Iškart išjungiame viryklę, nes krevetės ir taip virtos, jas reikia tik pašildyti ir prisotinti padažo aromatu, tad intensyviai maišome keptuvės turinį, dedame kapotą česnaką ir čiliaką arba čipotlį, kaip mano atveju.

Viskas, pilame krevetes su visu padažu ant jau išvirtų ryžių arba “stiklinių“ ryžių makaronų. Patiekiame su bananais, o jei turime – ir su šviežia kalendra beigi laimo sultimis. Užgeriame rūkyto salyklo alumi. Arba šiaip alumi.

Žinokite, čipotlio, t.y. rūkyto čiliako ir Märzeno, t.y. rūkyto salyklo alaus, dermė nereali, kažkas fantastiško. Ir kas sakė, kad tikti mačo turi valgyti steiką su krauju? Silpnaregiai?

Skanaus. Vyrai, vienykimės!

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

• 100 g džiovintų figų;
• 100 g džiovintų kriaušių;
• 50 g džiovintų slyvų;
• 50 g džiovintų abrikosų;
• 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

• 200 g stambių razinų;
• 200 g migdolų;
• 50 g anakardžių;
• 50 g džiovintų vyšnių;
• stiklinės cukraus arba medaus;
• poros stiklinių miltų;
• gabalėlio sviesto;
• prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.