Cassata Siciliana – mylimiausiems

Žadu pagaliau tapti populiariu, kiek gi galima vilktis blogosferos marginalų uodegoje, a? O tam reikės pasikeisti: pradėti dėvėti kostiumą, liautis keiktis ir tauzyti niekus (apie seksą tame tarpe), susikurti akauntą supermamų portale, pagarbiai šnekėti apie vyresniuosius beigi vaikus. Savo meilę žmonijai, savo filantropijos užuomazgas atskleisiu pagamindamas praštmatnų sicilietišką tortą cassata.

Metu visas dvasines masturbacijas į šalį – juk dabar aš galvoju apie kitus – ir bėgu per Vilniaus parduotuves, ieškodamas šių produktų:

• 500 g rikotos sūrio (nepakeičiamas šiame recepte), galima ir daugiau;
• 300-400 g gražių džiovintų vaisių bei/ arba cukatų;
• 150 g juodojo šokolado (jei būčiau tapęs geru žmogumi kiek anksčiau, sakyčiau, tiktų ir “Karūna“, bet ne, visi nulaužyti blogio spygliai kužda, kad netiks, todėl renkuosi “Meškėno“ produkciją);
• 50 g migdolų arba nesūdytų pistacijų;
• stiklinės cukraus;
• pusės stiklinės miltų;
• vienos citrinos žievelės;
• 4 kiaušinių;
• 50 ml Maraskino ar šiaip kokio vyšnių likerio;
• 200 ml riebios grietinėlės;
• keleto šaukštų vanilinio cukraus.

Džiovintus vaisius renkuosi spalvingesnius: papajas, greipfrutus, melionus, kriaušes.

Pradedu nuo biskvito. Kažkas gali pasinaudoti prekybos centruose parduodamomis zagatofkėmis, bet tik ne aš – juk tampu populiariu. Todėl atskiriu kiaušinių baltymus nuo tryniu. Plaku baltymus taip standžiai, kad šluotele suformuota banga nesukrenta.

Po truputį, atsargiai beriu miltus, trečdalį stiklinės cukraus, tarkuotą citrinos žievelę, žiupsnį druskos, įmaišau trynius.

Įkaitinu orkaitę iki 180ﹾC, tešlą dedu į torto formą, išklotą kepimo popieriumi, pašaunu į orkaitę. Kepu biskvitą 40 minučių. Išimu, truputį atvėsinu.

Dideliu peiliu padalinu biskvito skritulį į tris dalis. Labai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

Kol turiu laisvą minutę, supjaustau stambiai riešutus, o vaisius smulkiais – kubeliais. Beje, dalį gražiausių vaisių palieku, jų dar prireiks.

Sutarkuoju šokoladą.

Tada verdu sirupą nedideliame puode iš 2/3 stiklinės cukraus ir 100 ml vandens. Labai svarbu virti ant silpnos ugnies, antraip gausis ne sirupas, o ledinukai.

Sirupas turi gautis gražios gintarinės spalvos. Maišau jame taurelę likerio.

Galiausiai darau kremą pertepimui: dubenyje sutrinu rikotą, pilu šiek tiek atvėsintą sirupą, beriu riešutus, vaisių gabalėlius, šokoladą. Viską kruopščiai išmaišau. Dedu pirmą biskvito skritulį, ant jo tepu pusę kremo.

Dedu antrą “blyną“ užtepu likusį kremą, dedu paskutinį biskvito gabalą. Visa tai galima daryti formoje, bet man labiau patinka laisvė didelėje lėkštėje.

Visas šias operacijas atlikinėjau vėlyvą vakarą, tad tortą nešu į balkoną (galima ir į šaldytuvą) ir palieku nakčiai (minimum 3 val.), laimei temperatūra labai palanki. Einu miegoti tyrų minčių apniktas.

Ryte plaku grietinėlę su trupučiu vanilinio cukraus.

Plakta grietinėle aptepu tortą.

Belieka papuošti tortą vaisiais. Nesu dizaineris, ką jau čia, ir šiaip, rankos ne iš tos vietos auga, tad labai nesmerkite – aš pasitaisysiu, būsiu geras ir malonus.

Ei, meilės visiems.

XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio blyneliai

Sveiki, pagaliau. Pradėsiu nuo to, kad susilaukiau pastabų dėl savo blogo turinio, esą, jame per daug dėmesio skiriama seksui, seksizmui ir, spėjama, kad, greičiausiai, turiu problemų su seksu. Na ką aš galiu pasakyti: o kas jų neturi? Kaip bebūtų, stengsiuosi kuo mažiau kalbėti apie seksą ir krūtis, kad šį blogą galėtų skaityti ir vaikai. Štai nuo šio posto ir pradedu nebeužsiminti apie aną galą.

Kaip jau supratote, kalbėsime šiadnien apie tokį nekaltą dalyką, kaip blyneliai. Tai, ko gero, mano pirmas savarankiškai pagamintas patiekalas. Ir nutiko tai, kaip jau galima spėti, maždaug XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tada pasaulyje tarpo ne tik mano blyneliai, bet ir daug kitų nuostabių dalykų: atsirado kompiuteriniai žaidimai, vyko šaltojo karo įkarštis, o svarbiausia – pop scenoje karaliavo JI – mano svajonių moteris, kurios negaliu pamiršti net po 30-ies metų. Kažkas svaigo nuo Samanthos Fox, kažkas – nuo CC Catch, o aš tyrai ir nekaltai svajojau apie Debę Hari.

Labiausiai myliu Debę ne už tai, kad ji buvo kieta moteris, skandalistė ir poxuistė, ne tiek už moteriškumą ir žavesį, kiek už novatoriškumą to meto muzikoje. Būtent ji pirmoji ėmė repuoti į televizijos kameras. Taigi, repas ėmė populiarėti nuo baltaodės blondinės dainos, o ne afroamerikiečių pastangomis.

A, grįžkime prie blynelių. Kaip spėju, visi juos moka kepti. Bet kaip kepdavo anais laikais? Va taip. Pasiimam:

• stiklinę miltų;
• pora stiklinių pieno;
• šaukštą cukraus;
• žiupsnį druskos;
• alyvuogių aliejaus;
• įdarui: rakletės sūrio, pankolį, brokolį, svogūną.

A kūr keuvšynis? jau girdžiu rėkiant. Nereikia čia jo nafig, be jo blyneliai metamorfizuojasi į krepus. Traškius, aksominius…

Plakam miltus, pieną, cukrų, druską. Netingėdami, nuoširdžiai. Tešla turi būti skysta, kaip pigi grietinė. Pilam keletą šaukštų aliejaus.

Vėl plakame taip, kad aliejus difunduotų į tešlą, tiksliau į koloidinį tirpalą (aš tikiuosi Jūs suprantate, kad aš nerimtai?).

Kol vienoje keptuvėje vienas po kito liejami lietiniai, kitoje truputyje alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną, brokolio žiedelius ir pankolio juosteles.

Kepame neilgai, kad brokoliai nebūtų kieti, bet ir netežtų. Dedame rakletės juostelę ant blyno, apklojame daržovėmis.

Susukame į vamzdelį. Pasidarome keletą tokių ir pašildome ant sausos keptuvės, maždaug 3-4 minutes, kad rakletė išsilydytų.

O taip, arba su medumi ir grietinėle, pušų pumpurų sirupu ar klevų sirupu.

Šitokį blynelių receptą “šlifavau“ bene 30 metų, kol radau tą aukso vidurį. Ar yra kur tobulėti dar?

Skanių sekmadienio pusryčių. Su puero arbata.

Ir kaip neįsimylėti jos:

(Čili) pipirai su sūriu – kodėl aš esu alkoholikas

Sveiki, aš Igelis, aš esu alkoholikas.

Ne, aš  dar ne degradas, bet sistemingai einu link to, kad juo tapčiau. Ne, visai nesąmoningai ir netikslingai. Bet būkime realistai: ilgainiui aš prasigersiu. Kaip ir daugelis iš mūsų – nedaugelis iš mūsų negeria. Kodėl taip yra? Man atrodo, kad susideda daugybė faktorių: mūsų sistemos suluošinti tėvai, valdžia, kurią išsirinkome, mokykla – niekas žmoniškai nepaaiškino, kad gerti yra mirtinai pavojinga. Ir dabartinė, kitokia, bet vis dėlto sistema, mus sėkmingai luošina. Aš jau nebesipriešinu, nors ir suvokiu einąs į pražūtį, nes gerti – gera. Daugelis mano pažįstamų nežino ar nenori žinot, kad jie – alchašai. Aš viliuosi, kad kažkas iš Jūsų dar turi jėgų ir noro mesti gerti.

Ir štai, Jūsų dėmesiui, patiekalas, kurio nedera valgyti be alaus. Tarp kitko, begamindamas šį patiekalą patyriau milžinišką stresą, ko pasekoje prisigėriau labiau nei net kada. Kodėl? Pamatytumėte kaip Maximoje pjausto pančetą: kaip Zbišeko ir Malgožatos vestuvėms Kalesninkų kaime. Į prašymą, kad supjaustytų ploniau, gaunu atsakymą, kad sugedo pjaustyklė, ir man teks pačiam susipjautyti. Ką gi, teks. Be kita ko, nusivariau nuo kojų Vilniuje ieškodamas šviežių chalapenių. Spėkite ar radau. Belieka interpretuoti, xule. Imam:

• 10 chalapenių. Ablomas, tad, sukandę dantis, keičiam paprastais čiliakais arba žaliąja paprika;
• 300-400 g brinzos, fetos ar kokio kreminio sūrio a la Philadelphia;
• labai plonai pjaustytos pančetos ar šiaip vytintos šoninės (grieždami dantimis ir keikdami Maximą imam delno storumo gabalėlius);
• papildomai, bet nebūtinai – truputį čorizo ar kitos aštrios rūkytos dėšros, jei naudojam saldžias paprikas.

Viskas, daugiau nieko. Valom čiliakų sėklas, stengdamiesi kuo mažiau juos pažeisti. Jei naudojam paprikas – pjaunam per pusę arba, dar geriau – ketvirčiuojam.

Kemšam į pipirus pamaigytą sūrį.

Ir įvyniojame, jei pavyks, į šoninę. Jei šoninė plona – problemų nebus.

Aš, kaip matote, problemų turiu. Be to, panaudoju čorizo dešros truputį, dėl aštrumo. Dedam pipirus į įkaitintą iki 180ﹾC orkaitę (ar pastebėjote, kad vietoj laipsnio simbolio naudoju kažkokį arabišką ženklą?) 20-30 minučių. Nors, chalapenius, manau, būtų galima išimti anksčiau.

O ja,  das ist fantastisch! Prie alaus gersnio zakusono nebūna.

Su saldžiom paprikom šiaip sau, dar be to, jos storapadės, tad manau, jas reikėjo prieš kemšant sūriu dar palaikyti ant grilio 15 minučių.

Susinervinęs dėl to, kad Lietuva yra pasaulio šiknaskylė, užsisakiau iš internetų chalapenių sėklų. Bandysiu auginti ant palangės. O jei atsiras geraširdžių lietuvių Tex-Mex regione – maldauju, siųskite chalapenius ir čipotlius man. Ačiū.

Negerkite, broliai ir seserys. Geriau mylėkitės.

Nesėkmių ruožas arba Pakelk mane

Labas vakaras visiems, laukiantiems sumautos komercializutos Valentino dienos. Kaip jau supratote, man ši prekybininkų sugalvota šventė visai nereikalinga. Ir ne todėl, kad esu Ebanyzeris Gudas, ne todėl, kad nieko nemyliu ar manęs niekas nemyli. Ne, pats faktas, kad meilė demonstruojama kartą metuose širdučių dovanojimo būdu, man atrodo apgailėtinas. Užuot tai darę kartą metuose, mylėkimės kasdien, aha. Ir dovanokime mylimosioms ne Kinijoj pagamintą pliušinį meškiuką ar Aleksote išpilstytus kvepalus, o gerą žžostką joderą. Kasdien. Bet, kad tai mums pavyktų, reikia atitinkamai maitintis, o kaip gi kitaip.

Ir štai, man šovė mintis papostinti receptą pyrago, kurio net pavadinimas byloja apie erekciją: tiramisu. Jo sudėtyje, paprastai tik rinktiniai afrodiaziakai: šokoladas, kava, maskarponė, žali kaiušiniai, alkoholis, vanilė, kartais – braškės. Būsiu banalus ir paminėsiu ką reiškia tiramisu, bet gal kas nežino: pakelk mane. Kaip bent kiek mąstantis skaitytojas, tuojau pat sumojate, ką tas “pakelk mane“ reiškia. Tikrai ne prašymo pažadinti į darbą ir, juoba, ne girtuoklio maldivimo ištraukt iš alkoholizmo liūno (apie tai – artimiausiuose mano postuose). Mano naiviu spėjimu, šis desertas kažkada vadinosi tira mio cazzo su, bet ilgainiui katalikų bažnyčia paprašė tikinčiųjų nesišvaistyti skambiais žodžiais, tad liko tik nekaltas tiramisu.

Sumaniau tą nelemtą desertą, ir staiga, mane užklupo virtinė nesėkmių. Aš, žinoma, kai inteligentas, visose šiose situacijose stengiuosi įžvelgti gerąsias puses, bet štai šią akimirką man nuo to nelengviau. Visų pirma, užsilenkė mano kompiuteris, dabar esu priverstas naudotis sena beveik neveikiančia gelda. Tada, apieškojęs pusę Vilniaus, niekur neradau Savojos sausainukų, būtinų tiramisu gaminimui. Teko pirkti kažkokius šūdinus prancūziškus biskvitus. Be to, baigėsi geroji kakava, kurios irgi neradau jokiose šokolado parduotuvėse (tik šiandien, jau kai tiramisu vėso balkone, buvau nudžiugintas meistrų). Be to, nebeturiu marsalos vyno. Galiausiai, užbėgdamas už akių, pasiguosiu, kad pusė mano pagaminto tiramisu buvo gėdingai išdrėbta ant grindų. Dar beliko pasigauti salmoneliozę nuo žalių kiaušinių.

Pats procesas nėra sudėtingas, tik reikalauja kiek krupštumo ir meilės. Reikės:

• 250 g Savojos sausainukų (savojardžių);
• 250 g maskarponės sūrio;
• 2 kiaušinių;
• 4 šaukštų vanilinio cukraus pudros;
• puodelio stiprios kavos;
• 30 ml marsalos, brendžio ar romo;
• keleto šaukštų kakavos.

Pradžiai išsiverdame kavą ir atvėsiname, sumaišome su alkoholiu. Tada atskiriame kaiušinių baltymus nuo trynių. Trynius išplakame su cukraus pudra.

Maišome su maskarpone ir kruopščiai išplakame, kad būtų gražus vienalytis kremas. Tada plakame baltymus iki standžių putų. Dedame po šaukštą šių putų į maskarponės-trynių kremą ir švelniai maišome.

Pusę savojardžių pamirkome kavos-alkoholio kokteilyje ir dedame į formą.

Apklojame juos puse švelniojo kremo. Dedame antrą pamirkytų savojardžių sluoksnį,vėl dedam sluoksnį kremo. Galiausiai gausiai pabarstome kakava.

Ką gi, šį gėrį reikia palaikyti šaltai bent 4 valandas, o geriausia – per naktį. Galima šaldytuve. Na o tada…

ir kitu kampu:

Ir smagios Jums meilės.

PS. Savaitgalį, t.y. vasario 19-20 dienomis Oze nusimato superduper paroda apie prieskonius ir maistą. Visi laukiami. Nesu involved, bet būsiu ten. Jei ką, susitiksim.

http://www.paragaukpasaulio.lt/