Velykinis širšių medus su estišku akcentu

Skirtingai nei “Aukso veršio“ personažas Koreika, nemėgstu aš virtų kiaušinių. Ypač minkštai virtų. Ir, mano galva, yra daugybė geresnių būdų kaip suvartoti kiaušinius. Ir Velykos man čia ne rodiklis. Vienas jų – taip vadinamas širšių medus. Kaip visi prisimename iš biologijos pamokų, širšės ir vapsvos neša patį skaniausią medų pasaulyje, ne tai kad kokios ten bitės. Tik svarbu tinkamai tas širšes penėti: kad neštų gerą medų, jos turi gerti šviežius vištų kiaušinius, saldintą tirštintą pieną, lesti cukraus pudrą, maukti gryną spiritą. Ar aš paminėjau spiritą? Va, čia ir prasideda bėdos: Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos širšės nenusipelnė gerti kokybišką 96% stiprumo spiritą. Taigi, norėdami kopinėti širšių medų, susiduriame su rimta kliūtimi: Lietuvoje legaliai įsigyti spirito neįmanoma. O štai kitose Europos sąjungos šalyse jo galima įsigyti net prekybos centruose. Taigi, mano tikslą pamelžti širšes, išgelbėjo Spamui kelionė į Saaremą. Ačiū, mažuli.

Taigi, reikalingus produktus išvardinau, papildomai pridedu šlakelį Vana Tallinno, kad aromatas būtų švelnesnis.

Na gerai, ne spiritas tai, bet gėrimas 80% irgi gerai.

Atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Baltymus atidedame iki kito recepto, o 4-5 trynius triname su keletu šaukštų cukraus pudra. Tada maišome skardinę tirštinto pieno. Tada pilame 100 ml spirito ir 10 ml Vana Tallinno.

Pilstom į nedidelius stiklainėlius, statom juos į šaldytuvą, išlenkiam taurę su Kiškiu Piškiu.

Ilgai svarsčiau ką man su tuo medum daryt – ne mano tai pramoga. Pabandžiau apdročinti juo prašmatnius saldymedžio ledus – nieko gero.

Išdalinau moterims – gal gausiu kokių bonusų.

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

• nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
• 3 morkų;
• pusės saliero šaknies;
• poro;
• 200 ml grietinėlės;
• aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

• cukinijos;
• trupučio brokolio;
• trupučio žiedinio kopūsto;
• gabalo saliero;
• petražolės šaknies;
• poros trijų morkų;
• svogūno;
• sultinio;
• druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
• ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

• citrinos;
• medaus;
• rozmarino;
• juodųjų pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
• cukinijos – karštoms daržovėms;
• kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Prijaukinta naminė duona saugo nuo keiksmų

Nusivalęs snarglius, atsiradusius iš piktumo, kad Lietuvoje nėra stadiono futbolui, grieždamas dantimis dėl neįtikėtinai didelės neprimokos VMI deklaracijoje, ir, maža to, kad visos valstybinės įstaigos verčia savo piliečius naudotis tik “Mažaminkščio“ programine įranga, ignoruodamos savo tinklapiuose atviro kodo operacinių sistemų turėtojus, nuvargintas pasiryžimo nevartoti alkoholio bent iki Velykų, vis dar bandau nesikeikti. Tai labai sunku, ypač, kai esu keikūnas. Vienas būdas nesisvaidyti nešvankiais žodžiais – kildinti tešlą duonai. Kai ruošiuosi kepti duoną, žinau, kad bent visą dieną nesikeiksiu, antraip teks išmesti tešlos ruošinį. Tešla su raugu – gyvas organizmas su siela, suprantantis visas mūsų nuotaikas, žodžius ir darbus, tad su ja reikia elgtis kaip su pačia kaprizingiausia moterimi: pataikauti jai, tenkinti visas užgaidas, nusileisti, būti su ja švelniam, bet tuo pačiu ir tvirtam. Būsi jai svajonių vyras – ji atsiskleis ir padovanos tau visą save, padarysi klaidą – liksi su nosimi, che che ir teks ją mesti per balkoną.

Kaip žinia, šiais laikais kepti duoną madinga, ir tai daro net senos katės iš apskričių, net apsirūkę hiparikai, net supermamos-šmaikštašiknės. Ir kuo aš prastesnis? Imu:

• 0,5 kg kvietinių miltų;
• puslitrį šilto vandens;
• stiklinę grikių dribsnių;
• stiklinę avižinių sėlenų;
• pusę stiklinės cukraus;
• a.š. druskos;
• truputį kmynų ir sezamo sėklų;
• raugo, kaip gi be jo (ačiū, morena hermosa Mėta; už adaptuotą receptą taip pat).

Puslitryje šilto vandens ištirpinu raugą ir druską. Kol ten ką, dideliame dubenyje sumaišau miltus, dribsnius, sėlenas, cukrų.

Tada pamažu supilu raugo skiedinį ir lėtai maišau mediniu šaukštu pagal laikrodžio rodyklę, kol masė bus panaši į gerą grietinę.

Tada tešlą supilu į aliejumi suteptą formą, kurioje kepsiu, uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir pastatau šiltoje vietoje. Tešla kyla minimum 6 valandas, o geriau – visą naktį. Per tą laiką ją reikia saugoti nuo skersvėjų, temperatūrs svyravimų. Taip pat vyti šalin girtuoklius, vaikus, nes anie nekontroliuoja savo judesių, rūkalius ir bezdalius, nes tie smirda, keikūnus ir nepraustaburnius, nes tešla supyks, kraujuojančias moteris, nes virtuvė – sakralinė erdvė, kaip mečetė ar sinagoga.

Jei laikėmės visų nurodymų, po nustatyto laiko tešlos tūris gerokai padidėjo. Galima apibarstyti paviršių kmynais ir sezamu.

Beje, geriausia kepti formose su geru šilumos imlumu: akmeninėse kaip mano, molinėse, tiks net ketaus keptuvė. Iš bėdos galima ir paprastoje skardoje, bet rizika sugadinti duoną gana didelė.

Pašaunu formą su tešla į šaltą orkaitę ir įjungiu karštį ant maksimumo. Ar gal užteks ir 250ﹾC. Tokį otžygą palaikau 20 minučių, tada sumažinu iki 180ﹾC ir kepu dar kokią valandą, jei kepalas nedidelis, kaip mano ar +15 min., jei didesnis.

Iškepusią duoną uždengiu šlapiu rankšluosčiu ir palieku formoje dar valandai: net išimta iš orkaitės duona dar kepa. Po valandos išimu iš formos ir dar bent valandą laikau po rankšluosčiu, kol galutinai atvės.

Dabar galima ragauti. Šviežia duona pusryčiams su Marmitu – pats tas. Jamyyy.

Apie Marmitą – Jūs jo nekenčiate arba jį dievinate. Aš – dievinu.

Skanaus. Ir nepamirštam pasilikti šiek tiek raugo kitam kartui

Mieliniai blynai Cukriūko užsakymu

Vieni žmonės svaigsta dėl kino. Taip, tai aš. Kiti – dėl cukraus. Bet jei gryno cukraus valgymas – tiesus kelias į diabetą, gelbėdamas vienos damos sveikatą, paskelbsiu ne taip greitai žudančio produkto receptą. Juoba, kad jaučiuosi skolingas už kiną.

Daugelis mielinius blynus mėgsta išsipūtusius ir purius, minkštučius it patalėliai. Tik tie patalėliai turi vieną trūkumą – dažnai jie būna riebaluoti it viešbučio pagalvė, mat, tas purumas išgaunamas kepant dideliame aliejaus kiekyje. Aš irgi mėgstu mielinius blynus, bet nekenčiu varvančio aliejaus. Ką daryt? Aukoju purumą vardan skonio. Taip, mano blynai nebus itin pasipūtę (bet kokiu atveju – labiau pasipūtę už Gusto blyninės), bet užtat nuo jų nepykins.

Norint iškepti tokius blynus, Jums prireiks:

• kelių šimtų gramų miltų;
• kiaušinio;
• puslitrio pieno;
• pusės pakelio sausų mielių (arba 20 g gyvų);
• šaukšto vanilinio cukraus;
• saujos razinų (arba datulių, kaip mano atveju);
• šlakelio aliejaus.

Pradžioje truputį pakaitinu pieną. Jame ištirpinu cukrų ir mieles, trumpam palieku. Nuplikau datules (arba razinas), susmulkinu, kauliukus užkasu po langu, vildamasis, kad kada nors užaugs datulių medžiai. Tada į pieno-mielių mišinį po truputį beriu miltus, nuolat maišau, tada įmušu kiaušinį ir suberiu datules. Kruopščiai maišau, pilu keletą šaukštų aliejaus, vėl maišau. Tešla gaunasi kiek skystoka blynams, gal labiau tiktų lietiniams, bet juk dar ne laikas kepti.

Uždengiu švariu škurliuku ir palieku kilti kokiai valandai. Po valandos tešlos tūris (bet ne kiekis) padvigubėja.

Dabar tešlos konsistencija labai primena kremą ar plaktą kiaušinio baltymą. Būtent to man ir reikia. Tad įkaitinu keptuvę, kurioje galima kepti be aliejaus (tinka teflonas, keramika, ketus). Kepu sausai ant vidutinės kaitros.

Dėmesio, Jums pasisekė, jei namuose esate viena(s) – Jūs galite mėgautis puikiais blynais. Jei tyrite augintinių, išlaikytinių, kambariokų, žmonų, vyrų, sugyventinių, svečių, įsibrovėlių ir t.t., saugokite blynus – jų tiesiog Jums gali nelikti.

Man patinka pabarstyti cukriūko pūdra ir cinamonu su kav’. Skanaus, smaližiai