Prijaukinta naminė duona saugo nuo keiksmų

Nusivalęs snarglius, atsiradusius iš piktumo, kad Lietuvoje nėra stadiono futbolui, grieždamas dantimis dėl neįtikėtinai didelės neprimokos VMI deklaracijoje, ir, maža to, kad visos valstybinės įstaigos verčia savo piliečius naudotis tik “Mažaminkščio“ programine įranga, ignoruodamos savo tinklapiuose atviro kodo operacinių sistemų turėtojus, nuvargintas pasiryžimo nevartoti alkoholio bent iki Velykų, vis dar bandau nesikeikti. Tai labai sunku, ypač, kai esu keikūnas. Vienas būdas nesisvaidyti nešvankiais žodžiais – kildinti tešlą duonai. Kai ruošiuosi kepti duoną, žinau, kad bent visą dieną nesikeiksiu, antraip teks išmesti tešlos ruošinį. Tešla su raugu – gyvas organizmas su siela, suprantantis visas mūsų nuotaikas, žodžius ir darbus, tad su ja reikia elgtis kaip su pačia kaprizingiausia moterimi: pataikauti jai, tenkinti visas užgaidas, nusileisti, būti su ja švelniam, bet tuo pačiu ir tvirtam. Būsi jai svajonių vyras – ji atsiskleis ir padovanos tau visą save, padarysi klaidą – liksi su nosimi, che che ir teks ją mesti per balkoną.

Kaip žinia, šiais laikais kepti duoną madinga, ir tai daro net senos katės iš apskričių, net apsirūkę hiparikai, net supermamos-šmaikštašiknės. Ir kuo aš prastesnis? Imu:

• 0,5 kg kvietinių miltų;
• puslitrį šilto vandens;
• stiklinę grikių dribsnių;
• stiklinę avižinių sėlenų;
• pusę stiklinės cukraus;
• a.š. druskos;
• truputį kmynų ir sezamo sėklų;
• raugo, kaip gi be jo (ačiū, morena hermosa Mėta; už adaptuotą receptą taip pat).

Puslitryje šilto vandens ištirpinu raugą ir druską. Kol ten ką, dideliame dubenyje sumaišau miltus, dribsnius, sėlenas, cukrų.

Tada pamažu supilu raugo skiedinį ir lėtai maišau mediniu šaukštu pagal laikrodžio rodyklę, kol masė bus panaši į gerą grietinę.

Tada tešlą supilu į aliejumi suteptą formą, kurioje kepsiu, uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir pastatau šiltoje vietoje. Tešla kyla minimum 6 valandas, o geriau – visą naktį. Per tą laiką ją reikia saugoti nuo skersvėjų, temperatūrs svyravimų. Taip pat vyti šalin girtuoklius, vaikus, nes anie nekontroliuoja savo judesių, rūkalius ir bezdalius, nes tie smirda, keikūnus ir nepraustaburnius, nes tešla supyks, kraujuojančias moteris, nes virtuvė – sakralinė erdvė, kaip mečetė ar sinagoga.

Jei laikėmės visų nurodymų, po nustatyto laiko tešlos tūris gerokai padidėjo. Galima apibarstyti paviršių kmynais ir sezamu.

Beje, geriausia kepti formose su geru šilumos imlumu: akmeninėse kaip mano, molinėse, tiks net ketaus keptuvė. Iš bėdos galima ir paprastoje skardoje, bet rizika sugadinti duoną gana didelė.

Pašaunu formą su tešla į šaltą orkaitę ir įjungiu karštį ant maksimumo. Ar gal užteks ir 250ﹾC. Tokį otžygą palaikau 20 minučių, tada sumažinu iki 180ﹾC ir kepu dar kokią valandą, jei kepalas nedidelis, kaip mano ar +15 min., jei didesnis.

Iškepusią duoną uždengiu šlapiu rankšluosčiu ir palieku formoje dar valandai: net išimta iš orkaitės duona dar kepa. Po valandos išimu iš formos ir dar bent valandą laikau po rankšluosčiu, kol galutinai atvės.

Dabar galima ragauti. Šviežia duona pusryčiams su Marmitu – pats tas. Jamyyy.

Apie Marmitą – Jūs jo nekenčiate arba jį dievinate. Aš – dievinu.

Skanaus. Ir nepamirštam pasilikti šiek tiek raugo kitam kartui