Duoklė svetimoms moterims – vištienos sriuba su žolelėmis

Eskaluosime 9-ojo Dievo įsakymo svarstymą. Kas nežino, jis byloja, kad neturėtume geisti svetimos žmonos ar svetimo vyro. Daugumos svetimų moterų niekas negeidžia, nes jos neįdomios vien tuo, kad yra svetimos. Yra dar svetimų moterų tipas, kurių tyliai pageidi, nueini išpažinties, ir toliau, tylomis jų geisdamas, pamažu pamiršti, geisdamas jų vis mažiau. Yra dar vienas tipas svetimų moterų, kurių geisti ne tik, kad negalima, bet ir nesinori. Todėl, kad kaip bežiūrės – jos puikios moterys. Ir tai vienintelė priežastis, kodėl jų geisti neišeina. Net tai, kad jos geriausių draugų moterys, tarsi ir netrukdytų jų geisti, nes juk galima su geriausias draugais susipykti, kad nebųtum geriausiu draugu, paimti jų moteris – ir problemos kaip nebūta (kas pakišo šią mintį? Egziuperi? Kamiu?).

Gana tuščiažodžiavimų. Noriu padėkoti bobai Ievai už žoles, iš kurių išviriau dar vieną blaivinančią sriubą. Iš to, ką davė boba Ieva reikės:

• rūgštynių;
• juozažolių;
• laiškinio česnako;
• svogūnų laiškų;
• taip pat: paprikos, morkos, agurko, sojos padažo, sezamo aliejaus, vištienos papų.

Sumetam kubeliais pjaustytus vištos papus į versnatį vandenį. Kol užvirs, supjaustom daržoves elipsėmis. Pas išvirusią vištieną pirmos keliauja morkos, po poros minučių paprika. Vėliau – rūgštynės.

Po poros minučių išjungiam viryklę, ir pridedam agurkų. Paskaninam sojos padažu.

Viskas, ką dar reikia padaryti – pilti sriubą į dubenėlius, pabarstyti kapotais laiškais ir juozažolėm, palaistyt sezamo aliejum.

Skanaus.

 

 

 

 

Neatrasta Virinta

Savaitgalis buvo prašmatnus. Prisipažinsiu, žinojau tokią upę Virintą, bet neįsivaizdavau, kad ja galima smagiai plaukti. Už rekomendacijas – ačiū Kristino.

Upė tėka iš Virintų ežero Molėtų rajone, kerta Alantos miestelį, teka Anykščių regioninio parko teritorija ir įteka į Šventąją tarp Anykščių ir Kavarsko. Mūsų paros ilgumo kelionė prasidėjo Klabinių kaime, kiek žemiau Alantos.

Ten yra apleistas prašmatnus dvaras, daugybė žydinčių alyvų ir arklys su erekcija ant baidares pučiančių merginų.

Užkandę grilintų paprikų ir baklažanų salotų, leidomės į kelionę.

Nepaisant to, kad atkarpoje nuo Klabinių iki plento Ukmergė-Utena užvartos sistemingai kartojasi kas 30 metrų, tai nesutrukdė mėgautis plaukimu ir kritimu į vandenį su drabužiais ir fotoaparatais.

Be priverstinių maudynių, buvo atidarytas ir maudymosi savo malonumui sezonas. Ir nors vanduo Virintoje labai šaltas ir sutraukė pipyskas iki mikroskopinių dydžių, plieskiant 25ﹾC karščiui, tai buvo maloni pramoga. Vakarėjant pasiekėme Kolonijos kaimą su užtvankos liekanomis. Leidome sau pramogą nusileisti baidare per slenkstuką.

Nakvynės apsistojome kiek žemiau minėto plento tilto po mirusiu medžiu

ant mielo paplūdimio smėlio.

Rytinė kava a la Turque – atgaiva kūnui ir sielai.

Atkarpoje nuo plento iki vieškelio Kurkliai – Anykščiai, kur baigėme savo kruizą, – be jokių užvartų. Užtat su keletu įdomių tiltelių. Uno:

Dos:

Apibendrinimui, galiu pasakyti, kad upė ne nuobodi, vietomis srauni, daug užvartų, tačiau jos neįkyrios, ne itin patogiais krantais nakvynei, beveik be sodybų pakrantėse. Vanduo šaltas, gal kokių 10-12ﹾC.

Kelionė pavyko.

Patriotiška Stroganovo jautiena

Mes kalbėjome kada apie patriotizmą? Ką gero ar blogo galime apie jį pasakyti? Ar aš esu patriotas? Iš esmės – taip. Bet kas yra esmė? Xujita, štai kas. Kažkada mano dievinamas pedikas Oskaras Vaildas pasakė, kad “patriotizmas – pašlemėkų dorybė“ (pažodžiui “patriotism is the virtue of the vicious“). Ir negaliu nesutikti. Bet ir argumentų neturiu, kodėl sutinku. Štai turime taurų/ plikagalvį gražuolį (the bold/ bald and the beautiful) Lietuvos patriotą Algį Greitai. Konservatorių, jajibu. O iš esmės – jis tik paprastas padugnė. Ir visai ne dėl Radioshow, ne dėl blevyzgų, ne dėl peliuko vaidmens. Ne, jis sumautas menkysta, lakantis iki žemės graibymo, kovojantis donkichotas su neegzistuojančių solomonų malūnais. Arba va kitas patriotas – Buškevičius, tviskantis kalėjimo paniatkėmis.

Ne, nemyliu aš Lietuvos, bet ne dėl ekonominės ar socialinės įtampos, tvyrančios mūsuose. Tiesiog nemyliu, kaip sakė profesorius Preobraženskis, proletariato. Nemyliu karingųjų patriotų. Man būna baisiai gėda (ar žinote tą jausmą, kai gėda už kitus?), kai patriotiškai kas nors aiškina užsieniečiams apie mūsų valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Arba koks nivjibenas lietuviškas krepšinis.

Žinote ką, dėjau ant žalvarinių žiedų, ant sutartinių ir gintarinių dantų protezų. Gaminsiu šiandien kažką rusiško, oba. Reikės:

• ~0,5 kg jautienos kumpio;
• dviejų svogūnų;
• 200 g grietinės;
• šaukšto pomidorų pastos;
• saujos miltų;
• druskos, pipirų;
• žalumynų.

Pradedam nuo mėsos. Jautiena – privaloma. Kumpis tinka idealiausiai, bet galima ir nugarinę, jei negaila jos troškinti. Mėsą supjaustome skersai raumenų skaidulų delno didumo gabalais. Tada juos gerai sudubasinam. Plaktuku, kirvuku arba kaip aš – kumščiais.

Po susidorojimo, pjaustom mėsą plonomis juostelėmis. Maždaug taip:

Toliau, gerai įkaitiname aliejų keptuvėje, apvoliojame jautienos gabalėlius miltuose ir kepame juos 2-3 minutes, kad užsidarytų mėsos poros. Nedrįskite kepti ilgiau – turėsite kramtyti padangas.

Mėsą išimame į pašildytą lėkštę, o riebaluose kepiname plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus.

Po poros minučių grąžiname mėsą į keptuvę, dedame grietinę, truputį pomidorų pastos.

Sumažiname ugnį iki minimumo, išmaišome, truputį pasūdome, papipiriname, uždengiame dangčiu ir troškiname 20-30 minučių.

Kol jautiena troškinasi, kepame bulves. Orkaitėje, keptuvėje, lauže ar net fritiūrinėje – kaip kam patinka. Po pusvalandžio patiekiame troškintą jautieną su keptomis bulvėmis, raugintais agurkais ir šviežiais pomidorais. Būtinai pasibarstome šviežiomis petražolėmis.

Skanaus, mano mielieji. Minkštesnės ir sultingesnės jautienos valgėte nebent Argentinoje. Aprasojęs degtinės stiklelis būtinas prie patiekalo. Nes kaip sakė jau minėtas profesorius Preobraženskis, “холодными закусками и супом закусывают только недорезанные большевиками помещики. Мало-мальски уважающий себя человек оперирует с закусками горячими“.

Suporuotos desertinės Calzone su rikota

Po vakarykščio akibrokšto nusprendžiau nebežaisti su likimu, netampyti liūto už ūsų ir nebegroti veganų nervais. Nepuolu dar į kraštutinumus ir negaminsiu šiandien totoriško kepsnio, tačiau veganai šios dienos patiekalo tikrai nevalgytų – jame bus pieno produktų, be to – mielių. O štai mielus vegetarus – prašau prie stalo. Tik, palaukite, pradžiai užkąsiu: kumpis + gorgoncola beigi grilinti baklažanai + humusas.

Dar kartą noriu atkreipti dėmesį: nuotraukos klikabilinės, nesivaržykite, spauskite, užuot naudoję lupas.

Taigi, kaloconės – perlenktos picos su įdaru. Galima daryti ir su mėsa, bet tiek to, pavarom laktovegetarinį variantą. Reikės:

• picos tešlos pagal klasikinį receptą;
• 0,5 kg rikotos arba itin liesos varškės;
• geros kakavos;
• kelių datulių;
• poros šaukštų cukriūko;
• prieskonių: cinamono, kardamono, gvazdikėlių;
• vakar pagimdyto pienių sirupo (bet geriau Cointreau arba Maraschino likerio);
• kadangi nei to, nei ano neturiu, naudoju savo atsargas – Vana Tallinn.

Taigi, minkome elementarią mielinę picos tešlą, kol ji kyla – maigoms rikotą šakute, dalinam į dvi dalis. Vieną maišom su kakava, cukrum ir pienių sirupu, antrą – su maltais prieskoniais, pjaustytom datulėm, likeriu.

Kočiojame tešlą į gražius apvalius blynus, dedame ant kiekvieno po įdarą.

Perlenkiame, stengdamiesi išlaužti pusmėnulį, nu xule, neišėjo, tai neišėjo. Šakute užspaudžiame kraštus. Šauname į 200ﹾC įkaitintą orkaitę 15-20 minučių, tiksliau, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Pjaustom, kol dar karštos ir valgom, kol dar karštos. Na kad ir su pienu.

Skanaus, neapsideginkite. Ir kad viskas būtų poromis. Pora akių, pora rankų, pora kiaušų, pora krūtų, Jūs su pora ir pora vaikų.

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Suvalgyti pūdą druskos (N-18, griežtai)

Labai negudrausiu, o tiesiog išversiu savo seną receptą. Ir nepatingėsiu net pasikeikti, tad, nepilnamečiai, malonėkite spustelėti kryžiuką savo vogtų ViMdousų lango dešinėje, tėvų pirkto Mako kairėje ar kreivai sudiegto Gnome3 viduryje. Viskas? Suaugusieji, galim pratęsti?

Jums, be abejo, kils klausimų, kodėl aš išvariau mažvaikius? Taigi tie dibilai perskaitys receptą ir sugalvos, kad gali be pasekmių suėsti 16 kg druskos, o paskui už pasekmes man atsakinėt? A? Jie gi dar nemoka tarp eilučių skaityt, ne tai, kad Jūs.

Pradedam. Lengvai vakarienei reikės:

• kokių 2 kg druskos, pačios pigiausios, xule (nu ne asilai gi mes tempti namo 16 kg? O paskui juos suėsti per vakarienę, nesvarbu, kad su seksualiniu (in advance) partneriu;
• rozmarino šakelės;
• 0,5 kg morkų (ochochoooo);
• čili pipiro;
• 50 g sviesto;
• na ir smulkmės kokios: 4 nedidelių pirmo ir paskutinio šviežumo ešerių ar poros didesnių; galima ir vieną gerą jūros ešerį, kaip pirminiame recepte – bus dar geriau).

Užkuriame orkaitę 200-220ﹾC karščiui. Kol kaista – išdarinėjame žuvį, išpjaunam žiaunas, bet, šiukštu, neskutam. Kokia žuvis bebūtų. Tai labai svarbu, pedantai – įsidėmėkite. Nuplautiems kūneliams į pilvų ertmes kišam truputį rozmarino. Nedaug, juk nenorime valgyti eglės skonio žuvies druskos.

Toliau. Ant skardos pilame druskos sluoksnį, maždaug 1-1,5 cm storio.

Pašarvojame ešerių kūnelius, taip parodydami jiems deramą pagarbą.

Užkasame kūnelius storu druskos sluoksniu, kad neliktų jokių skylių.

Galim, dėl viso pikto, dar pasūdyti mūsų patiekalą. Dedam skardą su žuvimis į įkaitintą virtuvinį pepelacą ir palydim į 20 minučių kelionę laike. Kol žuvys keliauja, mes ne tik, kad nesixoderinam, bet net negirtuokliaujam ir neveltėdžiaujam. O skutam ir supjaustom morkas beigi sukapojame čiliaką. Pastarąjį apkepiname truputį svieste.

Tada sujungiame su morkomis.

Kepame neilgai, kad tik vos vos suminkštėtų morkos, bet liktų traškios.

Aaa, štai ir žuvys prisirpo! Ištraukiam skardą iš orkaitės, palaukiam, kol truputį atvės druska, o paskum atsargiai nudaužom ją nuo žuvų – mat, druska apie žuvis bus sukietėjusi. Būtų neblogai nubraukti visą druską nuo žuvies kūnelio kokiu šepetėliu. Ir jau viskas, galima tiekti ant stalo.

Trumparegiai netrukus ima klausinėti: o nesūru? O ir ne nesūru, atrėšiu, nebent druskos pateko į ešerio vidų. Jei ne – lupam žvynus su oda. Tipo taip

Tai – tikras žuvies skonis. Ji neperkepa, neišdžiūsta, nesukrenta. Labai švelni, sultinga ir minkša, bet tuo pačiu ir stangri žuvis ( nagaliu juk sakyti – mėsa). Paragvę taip ruoštos žuvies, ypač, jei ji ką tik pagauta jūroje, Jūs nenorėsite jokiais kitais būdais gamintos žuvies. Skanaus.

Ką gi, lengvai užkandę, galima pamažu dročinti savo pimpalus iki aldente būdenos, labai nepersistenkime.

PS: jei kam trūksta druskos patiekale, gali pasibarstyti valgio metu

Klasikinis prancūziškas omletas pagal Giedrių V.

Ir vėl kiaušiniai. Ir žinote ką? Atradau skaniausią patiekalą Visatoje. Ir ganėtinai paprastą. Ir už tai dėkoju beuodegiui miškiniui katinui. Ai, kartais paskaitau vienintelį skaitytiną žurnalą Lietuvoje (che che, preved, Ashtroka!). Beuodegis katinas ten kartais rašo apie kiaušinių patiekalus. Ir ne tik. Štai ir pagavau kablį kepti omletą.

Žinoma, galėčiau šiandien paporinti Jums kokių įdomių istorijų prieš receptą, bet, kaip žmogus nukankintas narzano… tfu, apsvaigęs nuo 2008 m. Yali gran reserva širazo, netempsiu gumos, juoba, kad receptas perdėm paprastas. Važiuojam. Dviems valgytojams prireiks:

• 6 kiaušinių;
• 50 g sviesto;
• druskos, pipirų;
• pagardai – opcionaliai; mano atveju – be abejo, trumas, bet galima naudoti: petražoles, laiškinį česnaką, gražgarstę, nusėklintus ir nuluptus pomidorus, gerą sūrį ir t.t. ir pan.

Kiaušinius įmušam į dubenėlį, pabarstome druska ir šviežiai grūstais pipirais.

Šakute nesmarkiai ir gana atsainiai paplakame keletą minučių, labai nepersistengiame.

Dabar, achtung! Čia yra dvi porcijos, tad kepsime per du kartus, aha. Kol plakėme, ant viryklės normaliai įkaitiname keptuvę ir išlydome pusę sviesto.

Išsilydžius sviestui, sumažiname ugnį iki vidutinės ir pilame vieną kiaušinių porciją į keptuvę. Dabar vėl – achtung! Nuolat stumdom keptuvę pirmyn-atgal, nenukeldami jos nuo viryklės, tuo pačiu dirbam šakute, geriau medine, makaluodami kiaušinius (ne savo, jomajo, o keptuvėje, dievaži, kaip maži vaikai!). Tokiu būdu kepame labai trumpai, kad tik susiformuotų tipo blynas.

Pabarstome pasirinktu įdaru, pakeliame keptuvės rankeną 45ﹾ kampu, stumiame blyną į priešingą kraštą, besiveržiantį iš keptuvęs trečdalį blyno užlenkiame.

Nuimame keptuvę nuo viryklės ir, užlenkę antrą blyno pusę, iškrečiame omletą į lėkštę. Voila!

Skubam valgyto kol karštas. Nerealu, kai omletas švelnus it šilkas. Skanaus.

Labai svarbu, kad neperkeptumėm, nes vos tik omleto apačia ima ruduoti – skonis radikaliai keičiasi.

Recepto originalą galite nusipirkti čia.

Cannelloni su rikota, bešamelio padažu ir trumais

Ok, everybody lie down on the floor and keep calm.

Kad nė krust, kol gaminsiu šį patiekalą, nes bus nežmoniškai sunku ir jokios garantijos, kad pavyks.

Visų pirma, apie trumą. Arba triufelį. Kas kaip norit. Žinoma, iš kur man nabagui paimt tą trumą Lietuvoje. Ir už kokius pinigus? Laimei, turiu gerų supratingų draugų. Ačiū tau, Kristino.

Va kaip atrodo trumas iš arti:

O štai taip – jo pjūvis:

(dar kartą primenu silpnaregiams: spustelėkite pele ant paveikslėlio – jis padidės)

Na ką, trumas, kaip trumas, kvepia riešutais, žeme po lietaus ir… šokoladiniais triufeliais. Normalūs žmonės trumus naudoja po truputį, tausoja juos, stengiasi išspausti iš jų kuo daugiau aromato. Kadangi aš nelabai normalus, pabandysiu suvartoti jį jei ne vienu ypu, tai kuo greičiau, nes rekomenduojama jį suvalgyti per 7 dienas. O taip. Pradžiai – italo-prancūziškas fjūženas: pasta su bešameliu ir jau minėtais trumais.

• tsakant, pasta – keliolika cannelloni vamzdelių (arba lazanjos lakštų);
• 50 g špinatų lapų;
• 400 g rikotos;
• 50 g sviesto;
• 50 g miltų;
• 300 ml pieno;
• druskos, pipirų – ir viskas, daugiau jokių prieskonių, nes esminis akcentas – trumas.

Pradedam nuo to, kad sušinkuojam špinatus.

ir sumaišom sumaigom su rikota.

O jau tada prasideda tikras vargas: kemšam šitą masę į kanelonių vamzdelius. Kaip tai padarysite – Jūsų problemos, aš kišau desertinio šaukštelio rankena.

Įjungiame orkaitę 150ﹾC temperatūrai. Kol kaista, ruošiame bešamel… bešamelmučiooooo! Oi, apie ką čia aš? A, va: storapadyje puode ant vidutinės ugnies išlydome sviestą ir beriame miltus.

Toliau nefotkinau, nes reikėjo suktis it vijurkui, kad padažas neprisviltų ir nesusidarytų miltų gumulėlių. Tad, dėmesio: šluotele intensyviai maišome miltų-sviesto masę. Kai tik ji ims švelniai gelsti, pamažu, plona srovele pilame pašildytą pieną ir nesustojame plakti šluotele. Darbuojamės, kol padažas pasidarys maloniai tirštas ir homogeniškas, kaip tešla lietiniams. Akimirkoje tarp plakimo, beriame žiupsnį druskos ir truputį grūstų juodųjų pipirų.

Kanelonius suguldome į karščiui atsparų indą ir užpilame bešameliu. Tiesiog taip.

Ir slepiame orkaitėje 20-čiai minučių, šiukštu, ne ilgiau. Ką mes turime po 20-ies minučių?

Patiekiame, pasibartydami trumu, papjaustyto itin plonomis plokštelėmis. Galima ir truputį raudonėlio.

Nu ir iš arčiau:

Skanaus.

Vietoje epilogo: bešamelį galima pakeisti konservuotais pomidorais savo sultyse, sudrožtais smulkintuve.

Dviprasmiai migdoliniai morengai

Hola, po vakar pas mus liko 5 kiaušinio baltymai. Negi išmesim? Aišku ne. Panaudosime, kad netektų raudonuoti prieš moteris, kurioms išdalinome širšių medų. Be baltymų, che che, prireiks:

• pusės stiklinės cukraus pudros;
• rieškučių migdolų;
• žiupsnio cinamono;
• stipraus riešo, kad pavyktų tinkamai išplakti baltymus.

Gal ir pasikartosiu: norint gerai išplakti baltymus, juos reikia atvėsinti. Tad baltymus dedame į šaldyuvą, o indą, kuriame plaksime – į šaldiklį. O tuo tarpu, nuplikome migdolus verdančiu vandeniu – bus lengviau atsmaukti jų odeles. Kai jau atsmaukėme – truputį apkepiname juos ant sausos keptuvės.

Kai atvės – negailestingai suvarome smulkintuvu. Jei liks stambesnių gabalėlių – valio.

Kas dar? Aaa, sumaišome migdolus, cukraus pudrą, cinamoną.

Na o toliau – mano mylimiausias užsiėmimas: standžių putų plakimas rankiniu būdu. Trunka kokių 15 minučių, nors, aš galiu ir greičiau. Oi, nepatikėsite, kaip greitai aš galiu. Greitai tai aš moku!

Suplaktus baltymus atsargiai po truputį sumaišome su migdolų-cukraus mišiniu.

Po šaukštą dedame ant kepimo popieriumi užklotos skardos. Tikiuosi, kad jau įkaitinome orkaitę iki 150ﹾC? Puiku, kepame morengus bent 25 minutes. O tada – tadam!

Ne ne, dar negriebiam ryti, o palaukiame, kol atvės, tada atsargiai nulupame nuo popieriaus. Va dabar, skanaus.

Garantijos, kad pavyks, kad morengai bus traškūs – jokios. Linkiu sėkmės. Susitiksime kitą kartą su master class patiekalu.