Reikalinga pagalba

Sveiki, išmušė ta valanda, kai esu vėl benamis. Su dviem mažais kūdikėliais ant rankų. Savaitę atostogaujant, butas, kurį nuomojausi, o tuo pačiu ir virtuvė, kuri neseniai iš apšnerkštos virto padoria, buvo užpiltas piktavalių kaimynų ir sėkmingai pelkėjo lygiai savaitę. Neskaitant sugadintų baldų, supuvusių drabužių ir paskandinto kompo (ai, tiekto, daiktai užgyvenami), neturime su vaikiukais kur prisiglausti. Man tai kas – galiu miegot ir ant akmens, bet širdį skauda, kai matau savo vaikelius dedant galvytes ant supelijusių pagalvių, valgančius tik sausą davinį (nes vietoj elektrins viryklės radau akvariumą).

Tai va, gerieji žmonės, gal kas gali pasiūlyti išsinuomoti 2-3 kambarių butą Vilniuje ilgesniam laikui (minimum 3 metam, nes Dievas mato, kraustymasis užpisa juodai).

Taip pat būčiau dėkingas už bet kokią teisinę pagalbą kovojant su kaimynu iš viršaus, nes jis atsisako kompensuoti nuostolius.

Iš anksto dėkingas Igelis ir jo vaikučiai. Pasiūlymus ir paramą palikite komentaruose.

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

• 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
• 6-7 kiaušinių trynių;
• 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
• galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk“ šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.

Pienas ir kraujas

Dar motinos įsčiose būdamas ėmiau spardytis. Neapsikentusi, ji suskubo mane gimdyti. Išspaudė mane pro savo kraujuojančią žaizdą į šį sušiktą gyvenimą. Na, aš kaip spjūvis atlėkiau į šio pasaulio veidą, kapanotis su kitais, laukiančiais savo eilės tapti komposto krūva.

Ne, mes nesame niekuo ypatingi, niekas nėra už ką nors gudresnis, gražesnis ar, juo labiau, turtingesnis. Pagaliau laikas visiems suprasti, kad mes vieną dieną mirsime. Be savo giminių krūvos, be savo dviejų automobilių, be buto Perkūnkiemyje, be IKEA baldų, be 5 kreditinių kortelių, kurių, tiesą sakant, mums net nereikia, kaip ir tų 5 vartojamųjų paskolų ir vienos būsto. Mirsime, ir mums nebereikės nei ISM, nei MRU, nei MIT diplomų, kuriuos taip stengėmės gauti. Pamiršime aikido įgūdžius, įgytus kruvinų ir brangių treniruočių metu, norvegų ir baskų kalbas, išmoktas atostogų metu, besistengiant surinkti pinigus pirminiam įnašui jau nebereikalingam būstui. Ir porcelianinė dantų apdaila bei rudmėsinis įdegis nueis šuniui ant uodegos. Kol viso to nesuvoksime – mes pasmerkti. Aš dar kartą sakau: įsikalkime į galvą, mes – jokios asmenybės, mes – šūdo gabalai. Tik praradę viską, mes sužinosime ką reiškia turėti kažką.

Kaip supratote iš įžangos, šiandien kalbėsime apie tikrą pieną ir netikrą kraują. Šiaip, kraujas čia niekuo dėtas, kaip ir sperma. Pademonstruosiu du pieno fermentavimo būdus.

Šiaip, grynas karvės pienas yra ne tik, kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas žmogaus organizmui. Palikime jį veršeliams, o patys pulkime prie moterų krūtų… Juokauju, mes juk ne gyvuliai, kad krūtis maigytume dėl pieno, ar ne?

Taigi, karvės pieną mes galime fermentuoti, tokiu būdu maksimaliai pagerindami jo savybes. Na, galim banaliai surauginti jį, palikę šiltoje vietoje ir turėsime rūgpienį. Bet aš žengsiu kiek sudėtingesniu keliu. Būdas pirmas. Macunas arba Airanas. Armėnų ir gruzinų gėrimas. Jam pasigaminti prireiks:

• litro pieno;
• 50 ml raugo (airano, macuno ar paprasrto jogurto, galų gale);
• termoso.

Pašildome pieną iki 50-60ﹾC temperatūros. Sumaišome su raugu.

Termosą užplikome verdančiu vandeniu, kad būtų nešaltas, supilame pieno mišinį ir paliekame 4-5 valandoms. Galiausiai turime puikų gaivų macuną. Galima palaikyti dar ilgiau – macunas užsigazuoja.

Receptas numero duo – Riaženka. Čia, brol, tik vardan eksperimento, nes riaženka namų sąlygom miestiečiui įgyja aukso vertę. Bepigu rusams, ukrainiečiams ar gudams ją kasdien maukt, kai turi prašmatnias duonkepes krosnis, kur riaženka buvo brandinama kaip šalutinis produktas.

Šįkart prireiks tik litro pieno ir poros šaukštų jogurto

Pieną užvirinam, supilam į molinį ąsotį ar kokį kitą karščiui atsparų indą, uždengiam ir dedam į iki 75ﹾC įkaitintą orkaitę ar jauvėstančią aukščiau minėtą duonkepę… aha, 4-5 valandoms. Per tą laiką pienas patiria tikrą evoliuciją, jis įgauna pikantišką saldų skonį ir gražią kreminę spalvą (panašus yra prekybos centruose tokiuose žaliuose pakuose su užrašu “sumažintas laktozės kiekis“, spėju ir šiuo atveju, sumažėja laktozės piene).

Gautą pieną atvėsiname ir užraugiame jogurtu.

Paliekame šiltai kokiai parai. O jau tada…

Kažkas iš mano vaikystės. Kai dar nebuvau sugadintas.

Skanaus ir gražios vasaros.