Siesartyje vyksta griovimo darbai ©

Trumpas ir paviršutiniškas reportažas iš plaukimo Siesarčio upe. Plaukimas vyko lietinguoju vasaros laikotarpiu, atkarpoje nuo Virbalų kaimo iki Šventosios ties Vidiškiais, netoli Ukmergės ir užtruko dvi dienas.

Kompanija, kaip matote, teko, недайбоже. Bet tai dar nieko, kai pradėjome plaukti, girtus ofiso planktono personažus arba bobas, pieštuku tapytais antakiais, sutikdavome  kas keletą minučių. Pats faktas, kad upė pilna girtų pseudoturistų, parodo, kad Siesartyje užvartų, seklumų ir kitokių malonumų nėra. Srovė irgi ne itin – tokia, kad galima ramiai snausti, nešamam srovės.

Kas įdomesnio? Tilto likučiai ties Krapų kaimu.

Šioje vietoje pirmą kartą įsitikinome, kad Siesartis remontuojamas ir greitai bus pritaikytas pakrančių gyventojų poreikiams.

Radome nemenką riedulį, ant kurio auga medis, šaknimis jį apkabinęs.

Karts nuo karto pasitaiko bebrų urvai.

Pirmoji plaukimo diena, nors ir praskaidrinta stipraus lietaus ir girtų turistų, baigėsi ties Šešuolos upelio žiotimis.

Ten graži aikštelė prie santakos. Deja, labai apdergta, nepaisant to, kad ten draustinis. Be kita ko, jaunieji VU ichtiologai ten vykdo kažkokį eksperimentą su lašišomis.

O štai Siesarčio žemupis – tikras urbanistikos rezervatas. Rasime ten Valtūnų užtvanką su džiūstančia lašišų perkėla.

Ir veikiančia turbina.

Kiek žemiau upe gyvena labai baisus žmogus, Albinas toks Albinas, suniokojęs Siesarčio vagą, prisdengdamas gražiu piaru.

O vos šimtu metrų žemiau Albino namų – upe važinėja ekskavatoriai.

Ir baidarininkus pasitinka STOP juosta, skersai upės vagos, ir svetingas užrašas… neatspėjote, ne privati valda.

Gaila, bet Siesarčio žemupis jau sugriautas. Vargu ar kokia ekonomikos recesija beatstatys jį.

Šia liūdna gaida ir baigiam šios vasaros vandens žygius. Nors plaukioti dar nebaigiame, Lietuvoje dar liko nesugriautų upių.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Vasaros gėrybės – bulvės su voveraitėmis

Vakar popietę praleidau miške, kur pilna erkių, uodų, gylių, gyvačių, voveraičių ir bruknių. Užvakar popietę praleidau savo darže, kur gausiai užderėjo cukinijos, pupelės, svogūnai, burokėliai, morkos, bulvės ir t.t. Šiandien popietę buvau balkone, kur jau sirpsta chalapeniai, kalendra, bazilikai, petražolės.  Daugiau man nieko ir nereikia. Tuokart imu:

• bulvių;
• voveraičių;
• svogūną;
• grietinės;
• sviesto, druskos, pipirų, kmynų, raudonėlių, petražolių.

Viskas šviežia kaip nuotakos bučinys.

Kaip patys suprantate, nieko mandro čia nėra. Kol kepam bulves orkaitėje, pabarstę kmynais ir druska, pašlakstę aliejumi, ketaus keptuvėje įkaitintame svieste pakepiname smulkintą svogūną su raudonėlio šakelėmis, kiek vėliau dedame voveraites. Patroškiname, kol išgaruos didžioji dalis drėgmės, pasūdome, papipiriname, dedam gerą šaukštą grietinės.

Išjungiame viryklę, prieš tai viską išmaišę. Ahaaa, štai ir bulvės gražiai apskrudo.

Neišjungiame orkaitės, o sudedam grybų padažą ant bulvių ir grąžiname į orkaitę.

Po 15 minučių – vualia.

Su alum, be abejo. Ir su pievų žiedais. Ir su mano draugės nuotakos užaugintais čiliakais. Ačiū.

Nu ir silpnaregiams, tradiciškai.

Ir toliaregei nuotakai: