Varškės pyragas su mandarinais. 2011 metų įvertinimas

Kokie buvo šie metai Jums? Aš paprastai, metus vertinu pagal kiną ir muziką. Deja, kinas šiais metais nieko gero nepasiūlė. Galiu greitai apžvelgti filmus, palikusius gerą įspūdį, tačiau šedevru šiemet negaliu pavadinti nei vieno.

Red State. Prisimenate kino chuliganą Keviną Smithą su Dogma, Džėjumi ir Tyleniu Bobu? Beveik visi jo filmai man labai patinka. Gal todėl, kad priklausau taip vadinamai nevykėlių kartai, užaugintai vienišų motinų, seno gero MTV, Byvio ir Tešlagalvio (pastarieji, beje, šiemet grįžo į MTV eterį, bet šiuolaikinis jaunimos jų neįvertino), Becko dainos “Loser“. Taigi, naujas Smitho filmas, šįkart, nors ir ne komedija, bet kupinas akibrokštų, sarkazmo ir savito požiūrio į religiją bei sektantus. Aleliuja, rekomenduoju tiems, kam nėra nieko švento.

Incendies. Lietuvių distributorių eilinis liapsusas – filmo pavadinimas išverstas kaip “Moteris, kuri dainuoja“. Žiaurus, kruvinas, politizuotas, dramatiškas. Apie meilės triumfą prieš smurtą.

The Devils’s Double. Tikra, bet pramanyta (ne, aš sau neprieštarauju) istorija apie Sadamo sūnų Udėjų Huseiną ir jo antrininką. Nežinau kas mane užkabino, nes scenarijus ir režisūra prastoki, gal operatorius arba montuotojas gerai padirbėjo… Kita vertus, panašaus filmas apie Karlosą Šakalą turi daugiau parako.

Carnage. Kamerinė, ko gero, nufilmuota namų arešto sąlygomis, tariamo ar tikro pedofilo Romano Polianskio isterija. Prisipažinsiu, kad vietomis manęs neįtikino. Tačiau, bet kokiu atveju, geresnio tokio žanro filmo šiemet paprasčiausiai niekas nepastatė.

Жила-была одна баба. Na o kaip gi be rusiško kino? Štai šiemet man labiausiai patikęs rusų filmas – apie moters dalią XX a. pradžios Rusijoje. Galima daryti prielaidą, kad ta moteris – pati Rusija, išdulkinta caro, komuniakų, baltųjų ir visų kitų. Toks beveik epas, netobulas, bet žiūrisi maloniai.

Tai tiek. Ir nenustebkite, man nepatiko nei Almodovaro gamasiatinaOda“, nei bebaigiančio nupušti von Triero “Melancholija“, nei saga apie ne kraują, o pimpalus čiulpiančius vampyrus.

Muzika? Atvirai – aš pakraupęs. Nuo to, kaip Empti išsidergė iš puikaus Sporto gabalo apie Kalėdas arba Jampolskis – iš Nicko Cave’o ir PJ Harvey dueto. Laimei, yra daina, nuo kurios pagaugai eina per nugarą klausantis:

O kol klausomės, užsidėję funkciją “replay“, darome pyragą

Prisipažinsiu – desertai nėra mano stiprioji pusė. Bet kartais tenka juos gaminti, kad neprarasčiau reitingų.

Pyragas – paskutinis šių metų receptas.  Imame:

  • 0.5 kg varškės;
  • 250 g savojardžių; “Miško pasaka“ ar net “Gaideliai“ čia puikiai tinka;
  • 3-4 mandarinus;
  • džiovintų vaisių: razinų, figų, abrikosų;
  • pora šaukštų melasos cukraus ir šaukšto vanilinio;
  • 200 ml riebios grietinėlės.

Džiovintus vaisius užmerkiame šlakelyje romo, melasos cukrų paviriname truputyje vandens, kad gautųsi sirupas, varškę pertriname, grietinėlę suplakame su vaniliniu cukrumi. Ar viskas aišku?

Rome mirkytus vaisius smulkiname į varškę, pilame kvapnų melasos sirupą (na gerai, tiks ir paprastas sirupas) ir kruopščiai išmaišome.

Formos, kurioje darysime pyragą, dugną išklojame sausainiais, ant jų dedame varškės masę.

Ant varškės dedame mandarinų skilteles.

Užklojame viską dar vienu sausainių sluoksniu.

Aptepame plakta grietinėle, pabarstome tarkuotu šokoladu ar dar kuo nors. Pirmoje nuotraukoje matėte graikinius riešutus. Iš pradžių norėjau jų puselėmis papuošti savo pyragą, bet persigalvojau.

Pyragą derėtų uždengtą palaikyti šaltai bent per naktį, kad sausainiai išmirktų. Skanaus ir su Naujaisiais Metais.

Nelabai saldu, su pikantiška rūgštele.

 

Reklama

Nepalo dienos. V dalis – paskutinė

Kaip žadėjau, daugiau nebevarginsiu Jūsų rašinėliais apie Nepalą. Geriau pažiūrėkite patys.

Nepalo dienos. IV dalis – momo su daržovėmis

Niam niam, mažutėliai, Kalėdos atėjo. O mes niekaip nesusitvarkom su Nepalu. Kaip minėjau, Nepalo virtuvei didžiausią įtaką daro Indijos virtuvė, tuo tarpu kalnuose vyrauja tibetietiški patiekalai. Ir pats populiariausias ir dažniausiai valgomas – koldūniukai momo. Juos netgi a.a. Jurga Ivanauskaitė apdainavo savo knygutėse. Prisipažinsiu, manęs gamybos procesas neįkvėpė, ir tai nėra mano mėgstamiausias patiekalas. Bet tiek to. Reikės:

  • stiklinės miltų, druskos ir ledinio vandens – tešlai;
  • kopūsto;
  • paprikos;
  • virtos bulvės;
  • svogūno;
  • imbiero;
  • gy.

Minkome tešlą. Pačią paprasčiausią – iš miltų vandens ir druskos. Iki elastingos konsistencijos. Smulkiname daržoves.

Kepame įkaitintame gy ant silpnos ugnies, kad suminkštėtų. Nuimame nuo viryklės, kad atvėstų. Pridedame kubeliais pjaustytą virtą bulvę.

Imam pingpongo dydžio tešlos gumulėlį.

Darom vienas

Darom du

Darom trys

Arba keturi

Užviriname puodą vandens arba sultinio. Dėmesio, lyrinis nukrypimas: paprastai momo daro su jautienos arba jako mėsos įdaru, todėl tiekia juos su sultiniu, virš kurio jie virė. Jei momo su daržovių įdaru, kaip mano atveju, sultinio nereikia. Tad, virš verdančio vandens įtaisome duršlioką, išteptą sviestu, ir jame gariname momo.

Pasisekė tiems, kas turi garpuodį. Man nepasisekė, tad garinu gana ilgai ir nuobodžiai. Tiekiama su čili-česnakiniu padažu.

Skanaus.

Liko paskutinis reportažas iš Nepalo. Pažadu, nebevarginsiu Jūsų skaitymu – bus trumpas fotoreportažas.

Nepalo dienos. III dalis – lęšių dhalas su daržovių kariu

Dar kartą sveiki atvykę į Nepalą. Šiandien papasakosiu apie puikų vegetarišką patiekalą, paplitusį visame Nepale. Jis – paprastas, pigus, maistingas. Jei esate vegetarai, turbūt žinote, kad privalote valgyti ankštinius augalus. Ne man Jums aiškinti. O jei pasnikas ar Kūčios – lęšių dhalas paįvairins Jūsų stalą. Pirmyn.

Pačiam dhalui, kuris yra niekas kitas, kaip elementari lęšių sriuba, reikia tik:

  • stiklinės lęšių;
  •  a.š. ciberžolės;
  •  žiupsnio druskos;
  • sviesto arba gy;
  • imbiero, česnako, svogūno, džiovinto čili.

Na o daržovių kariui – kas tik šaus Jums į galvą. Man į galvą šovė:

  • brokolis;
  • paprika;
  • morka;
  • šaldytas pomidoras;
  • šaldytas moliūgas;
  • šaldytos ankštinės pupelės;
  • prieskoniai (santykis skliausteliuose): ciberžolė (3), juodieji pipirai (2), kardamonas (1), pankolis (1), kalendra (1), kuminas (1), juodosios garstyčios (1); čili (2-3), cinamono lazdelė (1).

Prieskoniai iš arčiau:

Dhalą darome paprastai: supilame plautus lęšius į verdantį vandenį, pasūdome, beriame šaukštą ciberžolės ir ant silpnos ugnies verdame valandą ar net daugiau, kad lęšiai gerai suvirtų.

Kol lęšiai verda, ruošiame daržoves: įkaitintoje keptuvėje ant gy pakepiname prieskonius. Tik tiek, kad kaimynai užsuktų paklausti kas čia taip dieviškai kvepia.

Dedame morkas ir pupeles, truputį pakepame

Tada – kitas daržoves, o pomidorą sutarkuojame, kad jo sultyse viskas troškintųsi.

Retkarčiais pamaišydami, troškiname pusvalandį ant vidutiniškos ugnies. O tuo tarpu lęšiai išvirė ir jiems reikia ruošti pagardą, Nepale vadinamą tadką: ant gy pakepiname smulkintą svogūną, imbierą, česnako skiltelę, čili, truptį kumino, pankolio ir ožragės.

Ir, taip, pilame į lęšius. Viskas, dhalas paruoštas. Kalnuose paprastai jį patiekia ant virtų ryžių: tokį sotų karštą padažėlį. Na o mes šįkart valgysime su daržovių kariu, jogurtu ir paratha duonele.

Skanaus. Kitą kartą papasakosiu apie tibetiečių virtuvės įtaką Nepalo valgiams.

Linksmų Kalėdų

Nepalo dienos. II dalis – duona

Tęsiame rašinėlių, skirtų Nepalui, ciklą. Šiandien pakalbėsime apie duoną. Valgant nepalietišką duoną nesunku pastebėti, kad kaimyninių tautų įtaka persiduoda per kulinariją. Žinoma, Nepale vyrauja indiškos duonelės: naanai, čapačiai, puriai, parathos ir pan. Tačiau kalnuose dažniausiai tiekiama tibetietiška duona balepas, be kurios neįmanomi jokie pusryčiai. Aš suprantu, kad visi šie pavadinimai kai kuriems iš Jūsų atrodo baisūs ir nesuprantami. Bet skubu Jus nuraminti – visos tos duonos gaminamos perdėm paprastai. Šiandien pagaminsiu parathą ir balepą, kad tai įrodyčiau.

Viskas ko mums reikės: kvietinių miltų, vandens, trupučio lengvo bekvapio aliejaus, Himalajų druskos (gerai, nebūtinai, bus gerai bet kokia smulki druska), sodos ant peilio galo ir, žinoma, gy.

Pirmiausia darome parathą: pora tris stiklines miltų sumaišome su puse stiklinės aliejaus, žiupsniu druskos ir keletu šaukštų ledinio vandens. Minkome glebią, kaip senmergės krūtys, tešlą – vienas

Atgnybam pingpongo kamuoliuko dydžio gabalėlius – du

Iškočiojame ploną blyną – trys

Perlenkiame per pusę ir dar per pusę – keturi

Iškočiojame ploną trikampėlį – penki

Keptuvėje įkaitiname gy, dedame blyną – šeši

Kepame po keletą minučių abi puses – septyni

Turime trapią, sluoksniuotos tešlos duonelę, itin tinkančią su daržovių kariu. Bet apie tai – kiek vėliau.

Tuo tarpu tibetietiška duona, kaip minėjau, geriausiai tinka pusryčiams, ypač su mangų uogiene, medum ar net kokiu čatniu.

Pradedam: keletą stiklinių miltų maišome su šiltu vandeniu, žiupsniu druskos ir labai mažu žiupsneliu sodos. Minkome elastingą, kaip jaunamartės krūtys, tešlą – vienas

Atgnybame teniso kamuoliuko dydžio gabalus – du

Kočiojame maždaug 0,5 cm storio blyną – trys

Įkaitiname keptuvėje gy, dedame blyną – keturi

Kepame po 4-5 minutes abi puses po dangčiu. Jei ims pūstis – įpjauname peiliu pora dryžių. Niam niam, su medum ir juoda saldžia Asamo arba becukre Dardžilingo arbata.

Skanaus. Nepale susitiksime netrukus dar ne kartą.

Nepalo dienos. I dalis – Gy

Pradedame Nepalui skirtą rašinėlių ciklą. Ir nebūtinai kalbėsime apie maistą, bet dažniausiai apie jį. Kodėl Nepalui? Todėl, kad tai vienintelė šalis, kurios vėliava – ne stačiakampis.

Iš pradžių maniau, kad parašysiu vieną didelį rašinėlį su keletu receptų. Bet medžiagos susikaupė tiek, kad, susimąsčiau ar atsiras norinčių viską skaityti vienu ypu. Ir pradedam nuo kertinio Indostano pusiasalio kulinarijos akmens – gy arba ghy, arba tiesiog lydyto sviesto. Šiaip, Indostanas – ne tik Indija su savo prieskoniais prisotintu maistu. Nepale į maistą deda mažiau prieskonių, tačiau jis žymiai aštresnis, o kalnuose – apskritai be prieskonių, bet labai sūrus (beje, fiziologiškai būtina kalnuose vartoti daug druskos, man taip sakė vienas armėnas specnazovcas). Tačiau visas virtuves ten vienija gy. Jį pasigaminti itin lengva. Reikės tik sviesto. Ir viskas, aha. Perkam bent pusę kilo. Tiks bet koks, tik, šiukštu, ne tepus riebalų mišinys. Lydom sviestą puode ant vidutinės ugnies.

Išsilydęs sviestas ima putoti.

Ir kuo toliau – tuo labiau.

Tai – vanduo garuoja, viskas gerai. Verdame sviestą tol, kol putų ims mažėti, tada sumažiname ugnį ir laukiame, kol ant puodo dugno ims formuotis baltymų trupinėliai, kurie ilgainiui geltonuos. Atsargiai, nesudeginkime jų, antraip, gy bus kartus. Kai tik baltymų likučiai ims skrusti – nuimame puodą nuo viryklės.

Taigi, drėgmės atsikratėme, dabar, kad liktų gryni riebalai, košiame puodo turinį per marlę – atsikratysime baltymais. Vualia:

Tai ir yra gy. Šitą gėrį galima laikyti mėnesių mėnesiais net ne šaldytuve. Kvepia jis fantastiškai. O dabar kritiškas ir smalsus skaitytojas paklaus: Ir chule? O gi kepimui gy – pati geriausia terpė, ant jo niekas nepridega, juo galima tepti blynus, lietinius, dėti į košes, tepti ant sumuštinių (nors aš nebandžiau, che che). Jame gausu vitaminų. Be kita ko, išduosiu dar vieną paslaptį: daugumos vitaminų mūsų organizmas nepasisavina, nes jie netirpsta vandenyje. Tačiau tirpsta riebaluose, aha. Vitaminas D pvz. Arba A. Būtent todėl labai rekomenduoju vartoti gy.

Netrukus vėl susitiksime Nepale.

Guliašo sriuba darganotoms dienoms

Specialiai Nijajui mėsiškas receptas. Kad nesušaltų ir nemirtų badu misdamas picomis ar tirpiomis sriubomis.

Noriu pranešti Jums naujieną: guliašas nėra troškinys, bent jau Vengrijoje. Sako, kad ir čaNACHai nė karto ne troškinys, o tiršta sriuba. Gal kas norit pasiginčyti? Apie čanachus gal kada kitą kartą.

O guliašo sriubai prireiks:

  • iki 1 kg jautienos nuo šlaunies;
  • poros gerų paprikų;
  • pomidoro, jokiu būdu ne plastikinio;
  • svogūno;
  • šaknų: morkos, saliero, pastarnoko;
  • česnako;
  • balzaminio acto arba sauso raudono vyno;
  • prieskonių: saldžios paparikos miltelių, aitrios paprikos miltelių (ne čili) – po gerą šaukštą, kmynų – pusę saujos, lauro lapų, raudonėlių;
  • aliejaus, druskos.

Prieskoniai iš arčiau

Viskas paprasta: didelėje keptuvėje įkaitiname aliejaus, kepame graikinio riešuto dydžio gabalėliais supjaustytą mėsą, pabarstome druska, kai apskrunda – pridedame žiedais pjaustytus svogūnus, kiek palaukę – šiaudeliais pjaustytas paprikas, sumažiname ugnį, kepiname keletą minučių.

Tada beriame prieskonius, išmaišome, pilame vandens, sultinio arba raudono vyno. Kokį litrą. Dedam neluptą česnako galvą, uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies apie valandą.

Po valandos išsikviečiame pomidorą. Maniškis gyvena šaldiklyje.

Supjaustom jį į guliašą. Jei nenaudojom vyno, pilam keletą lašų balzaminio acto. Tada dedame šakneles, pjaustytas kaip kam patinka. Patroškiname dar 20-30 minučių.

Per valandą su viršum jautiena puikiai išsitroškino, pasidarė minkštutėlė. Tiekiame guliašą su grietine.

Kvapnu, sodru, sotu, stipru, karšta, vyriška. Skonio gama itin turtinga. Seniai taip stipriai buvau valgęs. Skanaus.