Kijevo kotletas – didžiausia kulinarinė nesėkmė

Laba diena. Esu piktas, pavargęs ir nusivylęs. Anądien pasvajojau apie Kijevo kotletą. Pamaniau, kad nebus sunku pasigaminti. Suglumino ingredientų kainos. Skaičiuojame:

  • Vištienos krūtinėlės – 20 lt.;
  • kiaušinis – 0,40 lt.;
  • sviestas – 2 lt.;
  • česnako skiltelė – 0,20 lt.;
  • gelsvė (galima bet kokias žoleles) – ačiū Gurgenovaitei, būsimai kartografijos deivei;
  • keletas šaukštų miltų ir keletas šaukštų džiūvėsėlių – tarkim 0,20 lt.;
  • butelis aliejaus gruzdinimui – 8 lt.;
  • druska – 0,10 lt.;
  • garnyras (bulvės, kopūstai, žirneliai, morkos) – 5 lt.;
  • elektros energija – 0,40 lt?
  • darbas – neįkainojama.

36 lt. už produktus patiekalui keturiems žmonėms gal daugoka? Gerai, trauktis nėra kur. Pradžioje reikia paruošti sviestą. Aš sušildžiau jį iki kambario temperatūros ir sumaišiau su druska, gelsve ir trintu česnaku.

Suformavau tokius, emmmm, keistos formos cilindriukus,

kuriuos paslėpiau šaldiklyje, kol bus ruošiama vištienos filė.

Kaip jau pastebėjote, vištienos filė yra dviejų tipų. Viena didesnė ir stangresnė, antroji, mažesnė, minkštesnė, vadinamoji vidinė. Tad, pasirūpinkime, kad Kijevo kotletui turėtume abi. Jas galima nusipikrti atskirai arba kartu. Šiuo atveju reikia atsargiai atskirti vieną nuo kitos. Visus filė gabalėlius reikia sumušti su plaktuku iki plono blyno. Mušti reikia atsargiai, nepersistengti, antraip filė sužalosime ir sviestas, kurį reikia padėti ant pasūdytos didžiosios išmuštos filė

ir užkloti pasūdyta mažąja, gali išbėgti. Kita vertus, jei išmušim per silpnai, galabas bus storas ir sukniai seksis susukti kotletą

Kaip matote, nelengva užduotis. O ir mano kotletas abejotinos estetinės vertės. Tačiau aš nenukabinu nosies. Dabar reikia išplakti kiaušinį, jame apvolioti kotletą, tada kotletą apvolioti miltuose, tada dar kartą kiaušinio plakinyje, tada džiūvėsiuose… Ar aišku?

Dabar artėja pati nemaloniausia Kijevo kotleto ruošimo dalis. Įjungiame orkaitę iki 220ﹾC temperatūros, o dideliame puode, o kas turi – gruzdintuvėje įkaitiname litrą aliejaus, kad tas užvirtų. Aliejuje verdame kotletus daugiausiai penkias minutes, bet pakaks ir poros. Jei sviestas prasimuš pro vištienos kiautą – chana, užputos ir bandys išlipti iš puodo.

Apgruzdintus kotletus išimame iš aliejaus, kuriame, beje, dar galima gruzdinti bulvytes, ir pašauname į orkaitę penkiolikai dvidešimčiai minučių. Galų gale, po kančių ir vargų, turime abejotinos kulinarinės, maistinės ir higieninės vertės patiekalą.

Skanaus, kam patinka. Bet aš pažadėjau sau dagiau tokio šlamšto nebegaminti. Na, patys pamąstykite, kam mums toks brangus, nesveikas, riebus, sudėtingas patiekalas, kai mano tinklaraštyje beveik pusantro šimto kitų puikių patiekalų receptų? Pažiūrėkite iš arčiau

Aa? Nu gal ir nieko, kai prapjauni tą kevalą ir išbėga česnako aromato įsigėręs sviestas, o degančių riebalų kvapą bute pamažu permuša gelsvė.

Ir kad jau čia toks feilas, tai reklama:

Pirkčiau naują arba geros kokybės padėvėtą dviračio priekabą vaikams vežioti. Kas nežino kas tai

Reklama

Luiziana namuose – gumbo su šamu

Jeigu turėčiau galimybę keliauti po JAV, būtinai aplankyčiau šiaurės rytus dėl jūros gėrybių, Teksasą dėl Tex-Mex bei Luizianą dėl prancūziško paveldo. O ryškiausia prancūziško kulinarinio paveldo žvaigždė – prašmatnusis patiekalas gumbo, dažniausiai gaminamas iš gėlavandenių žuvų, krevečių bei šventosios trejybės: svogūnų, paprikos ir salierų. Apie tai, kaip formavosi kreolų ir kažūnų virtuvė galite pasiskaityti patys. Tuo tarpu aš skubu pranešti, kad Merkio šamų augintojai (kaip suprantu, su Merkio upe nedaug kas juos sieja) buvo tokie malonūs, kad padovanojo man visą gyvą šamą, aha, kad aš galėčiau Jums papasakoti, kaip gaminamas tikras naujaorleanietiškas gumbo. Ar kalbainiai pataisys mane, kad reikia šį patiekalą vadinti gumbas?

Trumpai apie xaliavną šamą: gyvo svorio iš akies buvo kiek virš 1 kg. Visų pirma, šamą reikia nugalabyti. Laimei, skirtingai nuo daugelio kitų žuvų, jo daužyti nereikia, pakanka padėti šaltai ir Jūsų niekas nevadins žudiku. Tada dorojam: galva sudaro bene trečdalį viso kūno. Iš pradžių maniau ją panaudoti, kaip visada darau su kitomis žuvimis, žuvienei, tačiau, deja, labai daug vargo su žiaunomis, praktiškai neįmanoma jų išimti. Žvynų nėra. Tikrų vidurių beveik neradau, bet užtat labai daug ikrų. Deja, ne eršketo, tad na liubitelia. Kaulas, praktiškai, tik vienas, tad ašakų galima nebijoti. Nežinau kaip kiti doroja šamus, bet aš išpjoviau filė: aštriu peiliu nuo abiejų šonų nupjoviau gražius plokščius galablus išilgai stuburo, o tada labai nesunkiai nulupau odą. Dorojimo proceso nefotkinau, nes rankos buvo kruvinos iki pažastų. Gal kitą kartą nufilmuosiu, nes skirtingai nuo kitų gėlavandenių žuvų dorojimo, šamas buvo tikras malonumas.

Ką gi, dabar pradedam ruošti gumbo. Reikės:

  • šamo filė apie 500 g;
  • saujos krevečių;
  • minėtos “šventosios trejybės“: svogūno, paprikos, saliero stiebų – maždaug panšiomis proporcijomis;
  • keleto skiltelių česnako;
  • 5 šaukštų miltų;
  • 3-4 šaukštų lydyto sviesto (nuotraukoje ką tik pagamintas, dar skystas) arba aliejaus;
  • morkos;
  • citrinos;
  • Kajeno pipirų, druskos;
  • petražolių arba kalendros;
  • ybiškių (deja, visame Vilniuje nei šviežių, nei šaldytų neradau, o pernai augintos darže neužderėjo, bliamba, tad apsieisime be jų).

Pradedam nuo to, kad išlukštename krevetes, bet kiautų neišmetame, o su morkomis verdame sultinį.

Kol verda sultinys, pjaustome daržoves ir viską patogiai susidėliojame, nes reikės suktis greitai. Tada įkaitiname ketaus keptuvę ar šiaip kokį storapadį puodą ir pradedam ruošti prancūzų, kreolų ir kažūnų kulinarijos pamatinį padažą (pranc. roux). Kažkada norėjau jo gamybą aprašyti atskiru rašinėliu, bet tiek to, vietos jis daug šiame recepte neužims: keptuvėje gerai įkaitiname lydytą sviestą aka gy, aliejų arba taukus (šiukštu, sviestas čia netiks – padažas svils ir bus kartus) ir beriame miltus. Plakame šluotele nesustodami.

Kai tik padažas ims gelsti – mažiname ugnį iki viditiniškos ir, vis palakant šluotele, stebime, kaip pamažu kinta spalva. Daugeliui prancūziškų patiekalų pakanka geltono rū. Gumbo gi paprastai gaminamas su rudos, šokoladinio kremo spalvos rū. Aš truputėlį, kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo, pabijojau, kad prisvilinsiu, tad mano variantas buvo tarpinis, bet, apskritai, rekomenduočiau tamsų rū.

Taigi, kai rū pasieks pageidaujamą atspalvį, dedame supjaustytas daržoves ir, maišydami, kepame 5-7 minutes, kol jos ims minkštėti.

Dabar jau galima pilti karštą krevečių sultinį, viską pasūdyti ir, uždengus palikti troškintis ant silpnos ugnies 20 minučių. Maišyti nebūtina.

O štai ir šamo eilė: dedame kąsneliai pjaustytą filė.

Žuvis labai švelni, tad jai pakanka 5 minučių pavirti padaže. Tada dedam kapotą česnaką, krevetes (jei šviežios – dedam kartu su žuvim), truputį juodųjų pipirų.

Palaikom uždengę 10 minučių, dedam į dubenėlį ant prėskų ryžių, spaudžiam daug citrinos, gausiai pasibarstome Kajeno pipirais bei žalumynais. Voila!

Bon apetit