Eksperimentas pavyko: dukart ruošta kiauliena, Sičuanio vizitinė kortelė

Tęsiame kinų virtuvės dienas lietuviškoje blogosferoje. Šiandien pasigaminkime žinomiausią Sičuanio provincijos patiekalą – Hui Guo Rou (niekas čia nesikeikia), dukart gamintą (ruoštą) kiaulieną (angl. double-cooked pork). Kadangi neturėjau kai kurių svarbių prieskonių, laisvai improvizavau, tačiau esminis patiekalo akcentas lieka tas pats.

Imam:

• apie 800 g kiaulienos kumpio su riebalų sluoksniu (svarbu!) ir oda;
• porą;
• svogūno laiškų;
• 2 šaukštus cukraus;
• tamsaus sojų padažo;
• ryžių acto;
• hoisino padažo, aš neturėjau, eksperimento vardan paėmiau žuvies padažo nam-pla (ir to, ir ano būna dideliuose PC;
• prieskonių pirmam kartui: Sičuanio pipirų, cinamono pagaliuką, žvaigždinio anyžiaus (galima keletą imbiero griežinėlių, bet aš nedėjau);

• prieskonių antram kartui: džiovintą čili pipirą, keleto česnako skiltelių, supjaustytų plonais griežinėliais.

Visų pirma, užverdame dideliam puode vandens, sudedame pirmajam kartui skirtus prieskonius ir į 2-3 gabalus padalintą mėsą. Verdame 30 minučių, išimam mėsą, nusausinam ir supjaustom va tokiais gabalėliais:

Maksimaliai įkaitiname keptuvę ar woką, įpilam šaukštą aliejaus, dedame susmulkintą čiliaką, po 5 sekundžių dedame mėsą (geriau kepti per du kartus) ir stir-fry principu kepame kol gražiai apskrus – 15-20 sekundžių. Pažadu, kad šaudys ir taukais aptaškys visą virtuvę. Mėsą išimam, taukus nupilam nafig į kloaką, dedam cukrų, maišom, po 5-7 sekundžių grąžinam mėsą, pilam sojos padažą, actą, hoisiną, maišom, mažinam ugnį iki vidutinės, dedam porą ir svogūnus.

Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę. Viskas, skanaus. Nieko daugiau prie patiekalo nereikia – skanu taip, kad pirštus galima nusigraužti. Taip, riebu, bet juk žiema, reikia daug kalorijų, kad nesušaltume, ar ne?

 

Na ir silpnaregių žiūrovų pageidavimu:

Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

• kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

• pusę poro;
• 5-6 skilteles imbiero;
• 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
• pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
• 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
• 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
• 1 šaukštą aliejaus;

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

Viščiukas-tapaka

Ištiesų sakau jums, neegzistuoja toks patiekalas, kaip “viščiukas-tabakA”, su akcentuotu kirčiu ant paskutinės a. Nieko bendro jis neturi su tabaku (nors yra patiekalų, gaminamų ant gero Virdžinijos tabako dūmų). Klaidingas pavadinimas atsirado gūdžiais sovietmečio metais. Žymusis gruzinų patiekalas originaliai vadinamas tapaka ir kilęs nuo specialios keptuvės, kurioje kepamas viščiukas, pavadinimo. Ta keptuvė ypatinga tuo, kad yra grublėtu dugnu ir turi dangtį, kuriuo viščiukas suspaudžiamas.

Yra daugybė viščiuko-tapaka receptų, daugybė variantų kokius prieskonius naudoti, kiek ir kaip marinuoti, bet svarbiausias ir esminis dalykas – kepti vičiuką prispaudus. Va taip.

Imame:

• 1 viščiuką vienam žmogui, nedidesnį kaip 1 kg, optimalu – apie 0.5 kg;
• pora šaukštų saulėgrąžų aliejaus;
• kelias skilteles česnako;
• druskos;
• prieskonių mišinį – mano atveju: grūsti juodieji pipirai, čili, chmeli-suneli ir 1 kardamono dėžutė.

Pradedame nuo to, kad nuprausiame viščiuko kūnelį šaltu vandeniu, nusausiname popieriniu rankšluosčiu, nupjaustome nereikalingas odeles, kaklą, subinę. Atveriame krūtinės ląstą nuo kaklo iki šiknaskylės. Va taip:

Dabar sulaužome viščiukui visus sąnarius, šonkaulius, stuburkaulį. Galima ant jo pašokinėti, bet aš pasirinkau ne tokį perversišką būdą – uždaužiau bukuoju kirvio galu. Turi gautis va tokia išklotinė:

Aštriu siauru peiliu subadome mėsingesnes viščiuko dalis ir į tas skylutes prikemšame pailgai supjaustytų česnako skiltelių. Beje, galima kišti po oda. Kruopščiai įtriname viščiuką iš visų pusių druskos ir prieskonių mišiniu. Galima sutepti grietine, bet mane erzina, kai kepant grietinė ima svilti.

Paliekame kūnelį pasimarinuoti kokį pusvalandį.

Kadangi aš neturiu keptuvės tapakos, tai kepu paprastoje keptuvėje, prieš tai joje įkaitinęs truputį saulėgrąžų aliejaus, prislėgęs didele lėkšte ir pilnu puodu vandens.

Pradžioje kokias 5 minutes kepame vidinę viščiuko pusę ant maksimalios ugnies, po to dar 15 minučių – and vidutiniškos. Po to vičiuką apverčiame ir kepame dar 10-12 minučių (prislėgtą!). Viskas. Garnyrui tik duona ir daržovės, jokių bulvių ar ryžių. Užgerti – alus, marsala ar geras gruziniškas vynas (kokio Lietuvoje, deja, nėra).

Gerai būtų kokių žalumynų, bet kur jų dabar paimti? Tik petražolės ir krapai, nei bazilikų, nei kalendros… Skanaus.

 

Silpnaregiams.

Ačma – adžariškas chačapuris

Liūdna kartais pasidaro, apasilankius prekybos centruose Vilniuje. Spėju, kad ir kituose miestuose ne ką geriau: šviežių daržovių nėra, mėsos nėra, žuvis – tik už pirmojo ir, tuo pačiu, paskutioniojo šviežumo ribų. O šiandien nusivyliau, nes sūrių pasirinkimas apgailėtinas. Kaip gi man pagaminti gruzinišką chačapurį, kai neturiu nei imeretietiško sūrio, nei sulugunio ir net brinzos. Apie maconi irgi galima tik pasvajoti. Bet chačapurio labai norisi, tad ieškau pakaitalų.

Ieškome parduotuvėse:

• 3 stiklines miltų;
• 0,5 stiklinės pieno;
• 5-6 šaukštai nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• 2 kaiušinio baltymų – tryniais patepsime pyragėlio viršų;
• keletas šaukštų cukraus, žiupsnis druskos, 1/4 šaukštelio sodos, gesintos citrinos sultimis.

Tai buvo tešlai reikalingi ingredientai. Įdarui reikės:

• 0,5 kg fetos sūrio, imkime patį brangiausią, kokį tik rasime parduotuvėje;
• 3 kiaušinių;
• šviežios kalendros arba petražolių ryšulėlio.

Pradedam nuo tešlos: maišom visus nurodytus ingredinetus, minkom iki labai standžios tešlos, standesnės nei jaunamartės krūtys. Vyniojam į plėvelę ir dedam pusvalandžiui į šaldytuvą.

 

Tuo tarpu smulkiname sūrį, kapojame kalendrą, įmušame kiaušinius.

 

Intensyviai išmaišome įdarą.

 

Tešlą padaliname į penkias dalis, kočiojame 5 lakštus. Ant skardos dedame aliejumi pateptą kepimo popierių, ant šio – pirmąjį tešlos lakštą, ant kurio – ketvirtadalį įdaro.

 

Dedame antrąjį tešlos lakštą ir vėl – ketvirtį įdaro. Ir taip iki penktojo tešlos lakšto, kurį aptepame plaktais kiaušinio tryniais.

 

Pašauname į iš anksto iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame iki paviršius gražiai paskrus, maždaug pusvalandį. Tipo taip:

 

Patiekiame su šviežių kopūstų ir marinuotų kaparėlių salotomis. Ir su alum. Skanaus.

“Miau miau miau, bendraukim artimiau”: skanėstas grietinėlėje

Šiandien pirkau katę maiše. Gėriau kavą, pasidėjęs ant stalo priešais, ir sukau makaulę: ir ką aš dabar su ja darysiu?

 

Pradžiai išėmiau iš maišo. Va ji, fullfrontal:

 

Tada nupjausčiau riebalus, plėves, sukapojau porcijiniais gabalėliais ir nusprendžiau ištroškinti ją. Pasiruošiau prodkutus:

• puskilogramį morkų, darant prielaidą, kad katė sveria apie kilą;
• petražolės šaknį;
• porą;
• stiklinę riebios grietinėlės;
• keletą skiltelių česnako;
• aliejaus;
• 100 ml balto vyno (aš neturėjau);

Prieskonių:

• džiovinto rozmarino (gerai būtų šviežio);
• pankolio arba anyžių sėklų;
• juodųjų pipirų, druskos.

Įkaitinau keletą šaukštų aliejaus ir apkepiau mėsą keletą minučių, pabarsčiau druska, pipirais, kapotu česnaku ir įmečiau smulkintą petražolės šaknį. Kol mėsa skrunda, susipjaustau daržoves.

Kai mėsa skaniai apskrus, galiu jau dėti daržoves bei prieskonius, truputį pasūdau. Galima pilti vyną arba truputį lengvo sultinio.

Tada uždengiu ir laukiu maždaug 40-50 minučių, kad troškintųsi ant vidutinės ugnies. Tuomet sumažinu kaitrą po keptuve (beje, nepaminėjau, tai gali būti ir puodas storu dugnu; troškinti galima orkaitėje), supilu grietinėlę bei išmaišau viską. Vualia, patiekiu su bulvių koše ir raugintais agurkėliais.

 

Galite mane smerkti, bet “мяу мяу мяу, всё вышло у меняу…”

Beje, tai tipiškas smetoninės Lietuvos laikų buržujų patiekalas. Skanaus.

Aviena su moliūgu: neimkit, vaikai, pagaliuko…

Spėjau į nuvažiuojantį Chanukos traukinį. Laimingos Chanukos, mano (ne)apipjaustyti broliai!

Nesitikėkite provokacijų. Nesu tikras, ar patiekalas, kurio receptą pateiksiu žemiau, tikrai yra žydiškas. Kaip bebūtų, žydas, kuris apie jį papasakojo, patikino, kad tai klasikinis rytinės Viduržemio jūros pakrantės virtuvės pavyzdys. Na, lietuviškieji žydofobai gali nusiraminti – aškenazių virtuve čia net nedvelkia. Pažiūrėkime, ką gi pasiūlys mums peisuotieji mūsų bičiuliai nuo Jeršalaimo apylinkių.

O jie siūlo paimti truputį čili miltelių, grūstų juodųjų pipirų ir grūsto עברית- kamon (kumino).

 

Sumaišyti prieskonius su alyvuogių aliejumi ir ištepti šiuo mišiniu ėriuko eskalopiukus.

 

Pamarinuoti mėselę keletą valandų, o tada apkepinti šaukšte alyvuogių aliejaus. Neilgai, vos keletą minučių iš vienos ir keletą – iš kitos pusės, kad mėselė apskrustų.

 

Dar mūsų peisuotieji draugai siūlo paimti truputį daržovių ir kitų ingredientų:

• aštuntadalį vidutinio moliūgo;
• svogūną;
• truputį cukinijos;
• saują džiovintų slyvų;
• šaukštą medaus;
• taurę balto vyno;
• gerą žiupsnį mėtų (geriau šviežių, bet kur jų dabar gauti?);
• druskos, žalumynų.

Toliau jie siūlo stambiai supjaustyti svogūną ir lengvai pakepti po ėriuko kepimo likusiuose riebaluose. Be to, supjaustyti daržoves stambesniais gabalėliais. Sako, sudėkite ėriuko mėsytę, keptus svogūnus beigi daržoves ir slyvas į kaitrai atsparų indą, padrabstykite tolygiai medaus, gausiai – mėtos, užpilkite kuo? neteisingai! ne avies pienu, o taure balto vyno, pabarstykite druska, uždenkite folija ir pašaukite į orkaitę. Gal kokiai valandai, gal mažiau.

 

Po valandos išjungiame orkaitę. Nė neabejoju, kad kvepia gardžiai. Va čia tai košer!

 

Na ir jūs, mano mielieji silpnaregiai, nenusiminkite.

 

Šalom. Tikiuosi, kad po šio recepto, Lietuvoje bent kiek sumažėjo ksenofobų.

Perlinė košė – kuo maitinosi baudžiauninkai

Nedaug kas tepasikeitė nuo XIX a. vidurio. Einame lažą nebambėdami, keliamės dar neprašvitus, dar gaidžiams negiedojus (o ar bent vienas gaidys yra Vilniuje?), kratomės palaikiuose vežimuose, dirbame ponams, kurių, beje, lyginant su XIX a. gerokai sumažėjo. Istorikai kalba, kad Lietuvoje buvo apie 15% bajorų. Dabar statistikos departamentas skelbia, kad novorišų yra 5%.  Vadinasi, baudžiava plinta. Kodėl aš apie tai? O todėl, kad ne tik baudžiauninkų daugėja, bet ir jie maitinasi prasčiau už mūsų protėvius. Mėsa gal ir gerai, bet tik ne tokiais kiekiais kaip dabar, kad koks nors visą dieną kabinete prasėdėjęs kumetys, vakare sušlamščia kepsnį, sasiską ar Kijevo kotletą. Ir taip kasdien, tarsi dirbtų sunkų fizinį darbą gryname ore. Aš nieko nesakau, lažas ministerijos kabinete ar ofiso planktono funkcijos – tikrai sunkus, sekinantis užsiėmimas, bet jis nereikalauja visų tų kalorijų, kurias suvartojame.

Oho, kiek prituščiažodžiavau. Prašau man atleisti. Pristatau tradicinį lietuvių baudžiauninkų patiekalą, pakankamai maistingą, kad galėtume dirbti kabinetuose, pakankamai sveiką, kad drybsotume vakare priešais teliką, užuot vyžas pynę ar ratelį sukę.

Imame:

• stiklinę-dvi perlinių kruopų;
• simbolinį gabalėlį rūkytos šoninės;
• džiovintų grybų saują – dėl aromato;
• kokį tuziną šampinjonų; jei sezonas – geriau šviežių baravykų, aišku;
• nedidelį svogūną;
• petražolių;
• druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus.

Kruopas perrenkame Pelenės metodu, kad neliktų pelų, perplauname šaltu vandeniu, kad neliktų dulkių ir užmerkiame bent pusvalandžiui, bet geriau keletui valandų. Va, grūdelis prie grūdelio:

Jei turite molinius arba ketinius puodukus su dangteliais – fantastika, sudėjus produktus ir užpylus vandeniu, galima porai valandų pašauti į 100 laipsnių karščio orkaitę. Aš, deja, turiu tik didelę ketaus keptuvę.

Pakepinu smulkintą svogūną ir pjaustytą šoninę šaukšte saulėgrąžų aliejaus su čiobreliais.

Dedu sugrūstus džiovintus grybus bei pjaustytus šampinjonus, pabarstau trupučiu druskos ir juodųjų pipirų, trumpai pakepinu.

Suberiu kruopas ir, iš šalia kunkuliuojančio puodo, pilu keletą samčių jautienos-pastarnokų sultinio.

Uždengiu keptuvę dangčiu, sumažinu viryklės kaitrą iki minimaliausio minimumo ir palieku valandai ar net ilgiau. Po to pabarstau kapotomis petražolėmis. Patiekiu su raugintais kopūstais (galima ir agurkais).

Na ir silpnaregiams, skanaus.

Gal jau laikas vaduotis iš baudžiavos? Vieni – iš darbdavio, kiti – iš priklausomybių, wordpress kalės – iš anoreksijos. Bet geriausia – iš riboto mąstymo.

“Falšyva” Pizza Margherita – nu ir ką jūs man? Nuteisit?

Pagaliau įvyko! Italai pažabojo visokius buterbrodų kepėjus, pasiekdami, kad š. negali vadintis Margherita – Europos įstatymai gina griežtą klasikinę receptūrą, tuo pačiu ir pavadinimą. O kada baigsis picos su šlapianka?

Bet manęs tai neliečia. Nepaisant, kad neturiu buivolių pieno mocarelos ir neapolietiškų pomidorų, savo kepinį vadinu Margherita. Prašome pateikinėti ieškinius, muahahaha.

Picai per dvi standartines skardas reikės:

• 1,5 stiklinės miltų (padui);
• 1/3 pakelio arba 4 g sausų mielių (padui);
• Žiupsnio cukraus (padui);
• 1/4 stiklinės šilto vandens (padui);
• 1 skarba gerų itališkų konservuotų pomidorų (padažui);
• mažo svogūno (padažui);
• 1-2 skiltelių česnako (padažui);
• žiupsnio džiovinto raudonėlio (padažui);
• vokiškos pseudomocarelos (itališkos niekada neteko matyti PC);
• šviežio baziliko;
• rupios jūros druskos;
• extra vergine alyvuogių aliejaus.

Pradedame nuo raugo tešlai: mielės, cukrus, 2 šaukštai šilto vandens ir 2 šaukštai miltų sumaišomi ir paliekami pusvalandžiui.

Darome tešlą: ant stalo supilame kauburėlį iš stiklinės miltų ir padarom virduryje skylę, į kurią pilame raugą ir 1/4 stiklinės šilto vandens. Išmaišome ir minkome, vis pabarstydami sauja miltų iki tešla bus, na Jūs patys žinote, į ką panaši. Iš gauto kiekio tešlos turi išeiti du picos padai.

Tešlą dedame į dubenį, uždengiame švariu rankšluosčiu ir šiltai laikome apie valandą, kol jos tūris padvigubės. Kol tešla kyla, susipjaustome sūrį ir gaminame pomidorų padažą: aromatizuojame ant keptuvės alyvuogių aliejų raudonėliais, apkepame smulkiai pjaustytą svogūną, dedame pomidorus su visom sultim ir troškiname ant vidutinės ugnies maždaug pusvalandį, kol padažas nebetekės. Suberiame kapotą česnaką. Viskas.

Jei tešla iškilo, galima kočioti picos padą – jo storis neturi viršyti 2-3 mm. Nepamirštam aliejumi patepti skardą. Ant pado tepame padažą.

 

Tada dedame mocarelą ir pabarstome rupia druska.

 

Pašauname skardą į iš anksto iki 200 laipsnių įkaitintą orkatę. Kepame 10-15 minučių. Išimame, pabarstome baziliko lapais.

 

Prego, skanaus, mano brangieji silpnaregiai.

 

Paprastai pica valgoma ne apdergus ją Suslos kečupu, o pašlaksčius alyvuogių aliejumi ir pabarsčius juodaisiais pipirais.

Prisipažinsiu, tik viena skarda buvo skirta Margheritai – ir tai tik выебонуй, antroji pica buvo žymiai maistingesnė. Raz:

 

Papildomi produktai: cukinija, šampinjonai, alyvuogės, rakletė. Dva:

 

Atsiprašau už nekokį vaizdelį – patingėjau imti švarią lėkštę fotosesijai.

Liulantis desertas – Panna Cotta

Visai atsitiktinai, skaitydamas šį receptą, nusprendžiau palyginti su savo, aprašytame kokiais 2010 metais, kai dar mano blogas buvo kitame portale. Ir koks nusivylimas – pasirodo, kad nemaža dalis rašinėlių kažkodėl nepersikėlė į mano wordpressą. Todėl, šiandien pradedamas nedidelis ciklas senesnių receptų, bet, manau, vis dar aktualių. Ir pradedame, aišku, nuo panakotos.

Kažkas prikišo į šaldytuvo dureles grietinėlės. Nafig? Kad nesugestų, pamaniau, kad suvartojęs išgelbėsiu nenaudingą produktą. O ką daryti iš tos grietinėlės? Norėčiau indiškų ledų kulfi, bet, bliamba, labai daug kruštis. Gal kitą kartą. Na o vakar apsisprendžiau pagaminti itališką skanumyną. Tiksliai laikausi klasikinio Emilija-Romanijos recpeto. Padažas – improvizuotas.

Pasiruošiu:

• 400 ml riebios grietinėlės;

• 3-4 šaukštus cukraus cottai ir 5-7 – padažui;

• vanilės ankštį;

• 1-1,5 šaukšto želatinos;

• 1 šaukštas Marsalos vyno;

• obuolį;

• apelsiną;

 

 

Ketvirtyje stiklinės šalto vandens brinkiname želatiną. Kol brinksta, į puodą pilame grietinėlę, beriame cukrų ir dedame išilgai perpjautą vanilės ankštį.

 

Užviriname grietinėlę ir troškiname vanilę ant labai lėtos ugnies maždaug 15 minučių, kad visos sėklytės išplauktų į paviršių. Jaučiate, koks aromatas?! mmmmm… Po to išekstraguotą ankštį išmetame, puodą nuimame nuo viryklės, pilame želatiną, kruopščiai maišome, kad tolygiai ištirptų. Dabar leidžiame atvėsti, o prieš pilant į formeles, dar šliūkštelname vieną, tik vieną šaukštą marsalos.

 

Dabar supilame į formeles ir dedame į šaldytuvą 4-6 valandoms. Arba iki kitos dienos.

 

Praėjus nustatytam laikui, mūsų panna cotta turi liulėti it ištekėjusios moters krūtys. Jei bus kaip jaunamartės – galite išmesti tą panna cotta ir ruošti iš naujo, gerokai sumažindami želatinos kiekį.
Jei viskas gerai, ruošiame padažą: supjautome apelsiną, pusę obuolio.

 

Kepame vaisius svieste ant vidutinės ugnies.

 

Kai apelsinai suminkštės, beriame cukrų ir nuolat maišydami, leidžiame karamelizuotis.

Dėl grožio, išėmiau sultis atidavusius ir suglebusius apelsinų gabalėlius, vietoj jų įdėjau griežinėlius su žieve.
Dedame panna cotta į lėkštutes, apipilame šiltu padažu. Vualia.

 

Skanaus. Nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir ypač mėsa – dabar Adventas.

Karpis drebučiuose ir kiti žiemos užkandžiai

Artėja Kūčios, Adventas įsibėgėjo, todėl, nieko nelaukdamas, pakišu Jums kiaulės karpio receptą, būdingą Rytų Europai, ypač Lenkijai. Regis, ir mums neturėtų būti labai svetimas.

Karpį derėtų pasigauti pačiam, bent jau Maximos akvariume. Kalbama, kad karpiai gajūs, todėl tiems, kam skauda širdį matant žuvelės kančias, rekomenduoju paslėpti jį toliau nuo akių į šaldiklį ar balkoną pusvalandžiui – bent oriai ir be kančių užsilenks. Be paties karpio dar prireiks:

• morkų;
• pastanokų/ petražolių šaknies/ saliero pasirinktinai;
• svogūnėlių;
• lauro lapų, pipirų žirnių, druskos;
• pusbutelio nebrangaus balto sauso vyno.

Karpis, be abejo, skutamas, darinėjamas, nužiauninamas, nuplaunamas, kapojamas porcijiniais gabalais skersai stuburo. Daržovės kapojamos kaip kam patinka. Viskas dedama į skardą, pabarstoma prieskoniais bei druska, apipilama nurodytu kiekiu vyno ir panašiu kiekiu vandens (kad karpio gabaliukai būtų apsemti iki pusės) ir pašaunama į orkaitę, įkaitintą iki kokių 170ᵒC kokiai valandai ar pusantros.

Pusiaukelėje galima apversti karpio gabalėlius, bet nebūtina. Aš manau, geriau nesukti sau galvos ir ramiai pabaigti likusį nuo gaminimo rašaliuką. O kai viskas pasibaigs, turime nerealaus aromato patiekalą.

Taip, atrodo ne kaip, tačiau taip juk ir patiekiamas karpis kur nors Katovicuose ar Poznanėje. Skanus ir karštas, bet geriau palaukti, kol skystimėlis sustings į drebučius. O tada… su krienais arba citrina…

Nenuodėmė atsidaryti ir kitą butelį šardono.

O kad jau užvedžiau temą apie Kūčių valgius, rekomenduoju susipažinti su mano silkės receptu. Paprastai perku silpnai sūdytą silkę, tačiau šįkart pasisekė turguje rasti silpnai sūdytą skumbrę. Skonis geresnis, tačiau technologija ta pati: išpjaunu filė, nulupu odą, išrenku kaulus bei ašakas (be fanatizmo, jos beveik susifermentavusios), kąsnio dydžio gabalėlius dedu į indą, ten pat keliauja 2-3 pusžiedžiais pjaustyti svogūnai, užpilama visa tai pusės citrinos sultimis, šlakeliu nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus bei stikline šalto virinto vandens. Geriausia palaikyti marinate parą, kad druska išsiplautų. O tada – su apkeptomis virtomis bulvėmis ir grietine.

Tiems, kas nepasninkauja – troškinti rauginti kopūstai su vytintomis kiaulienos dešrelėmis, virtomis bulvėmis ir, žinoma, apyjauniu rizlingu. Taip valgo Elzaso ūkininkai, jei jų dar liko šiais laikais. Oi, pas mane gevurctramineris, kiek per saldus prie šio patiekalo, bet nemuškite dėl to.

Skanaus, mano vargstantys pasninkautojai. Kitą kartą šis bei tas nuodėmingesnio.