Atsikeli šeštą ryto, lauke dar tamsu, tvoros braška, dyzeliukai neužsiveda. Nors ne, dyzeliukai Vilniaus traukinių depe užsiveda. Gal ten kažką mechanikai pakaitina su litavimo lempom. Bala nematė, tu nežinai, tau dzin. Pasiimi termosą, fliaškę su samagonu, įsisuki į polipropileno apatinius, flyso vidurinius ir kailio viršutinius drabužius, įsispiri į veltinius. Važiuoji į Vilniaus geležinkelio stotį, sėdi į pirmą pasitaikiusį jau užvestą ir pašildytą dyzeliuką, pavažiuoji kokią valandą, išlipi. Jau prašvito. Pėdini per gurgždantį sniegą. Jokio garso, tik tavo žingsniai. Prieini prie ežero miške. Prasigręži skylę lede, sumerki pagaliukus ir lauki. Po pietų jau sėdi šiltoje virtuvėje degančiais skruostais, geliančiom rankom. Laikas pietauti.
Daugiau nieko nereikia, tik kuojų, druskos, saujos miltų ir saulėgrąžų aliejaus. Daug kas kuojų nemėgsta dėl daugybės ašakų, stringančių gerklėje, smingančių į dantenas. Yra būdas to išvengti. Reikia išdarinėtas ir nuplautas žuvis įpjauti ties stuburu daugybėje vietų skersai ir išilgai. Tada įtrinti druska, apvolioti miltuoe ir dėti į keptuvę, kurioje maksimaliai įkaitinta stiklinė aliejaus. Kuojas apkepi iš abiejų pusių po kokias 5 minutes. Turi apskrusti kaip džiūvėsiai, bet nesudegti.
Dedi tą traškią žuvį į lėkštę su grietine ir blanširuotais brokoliais. Pasibarstai grūstais pipirais. Beje, labai džiaugiesi, kad pagaliau Vilniuje galima nusipirkti labai gero lietuviško alaus.
Moterys, saugokitės vyrų, kurie nevalgo žuvies, nedėvi kalconų žiemą ir vairuoja didelį automobilį.
Toliaregiai ir trumparegiai, nepamirštam maldos prieš valgį – ji stiprina dvasią ir kūną. Che che.
Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.
Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolynostroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.
Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.
Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:
pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
porą pomidorų;
saliero šaknį;
svogūną;
visą česnaką;
pusės citrinos sulčių;
druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
pusę stiklinės aliejaus.
Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)
ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:
Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį
ir supjaustyti plonais žiedeliais
Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.
Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,
padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.
Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.
Visų pirma, man neapsiverčia liežuvis šalį Birmą pavadinti Mianmaru (ar kaip ten), juoba, kad taip šalį pavadino supindėję generolai. Visų antra, norėčiau pademonstruoti birmietišką patiekalą, neapsakomai skanų, bet tuo pačiu – begėdiškai paprastai pagaminamą. Aš ruošiu šį patiekalą gana dažnai, ne ne dėl to, kad esu beviltiškas tinginys (na gerai, gal ir dėl to taip pat), o todėl, kad tai – vienas mėgstamiausių mano patiekalų.
Produktai:
kaimietiškas viščiukas idealu, bet tiks ir keletas ketvirčių iš paukštyno;
du svogūnai;
pora vidutinių arba vienas didelis pomidoras – švieži ar bent jau šaldyti kaip mano;
pora gerų čiliakų;
maltų kalendros sėklų;
žuvies padažo nam-pla.
Žalumynai irgi nepakenktų, pvz, kalendros ar baziliko.
Taip pat, jei trūksta skystimo nuo pomidoro, galima įpilt kokius 100 ml pomidorų sulčių (geriausia iš skardinės).
Ką mes darome? Vištą laužom per sąnarius, dedam į puodą arba gilią keptuvę, svogūnus pjaustom stambiais žiedais, dedam pas vištą, pomidorą sukapojame, dedam pas vištą, dedam čili pipirus kaip kam patinka – aš mėgstu cielus, pašlakstom 2-3 dideliais šaukštais žuvies padažo, uždengiam, dedam ant silpnos ugnies ir pamirštame valandai.
Namus užpildo pikantiškas žuvies padažo kvapas, hehe, kai kas jį lygina su nevalyvos putkos kvapu. Na o aš manau, kad toks palyginimas – neišprusimo požymis.
Po valandos išjungiam viryklę ir po dangčiu randame:
Jūs jau nepykite, bet buvau toks alkanas, kad net pamiršau nufotkinti galutinį rezultatą, pažadu, kada nors, kai vėl gaminsiu šį patiekalą – įdėsiu. Valgoma tai su ryžiais arba čiabata, alus privalomas. Nepatikėsite, dabar rašau, patiekalas jau suvalgytas prieš parą, o aš jo vėl jau noriu, seilės varva.
Ai, ir žiemos vaizdelis, radau darže:
Pamaniau, kad savaitę reikia pradėti itin lengvu akcentu – sriuba. Ir ji bus paprasta, kaip 2*2. Sakoma, kad ji padeda, kai “iš ryto skauda galvą – buvau užstūmęs jušką” (cė). Ką gi, nežinau, nebandžiau gaivintis ja, bet kad ji – skrandžio veiklą skatinantis patiekalas, guldau galvą. Po dubenėlio šios sriubos galite sukimšti kad ir visą Pekino antį. Beje, keista, bet kinai dažniausiai sriubas valgo po pagrindinių patiekalų (gal ponas Vincentas Sakas mane pataisys?).
Nieko gudraus nesitikėkite. Dviems asmenims užviriname litrą pusantro iš anksto paruošto kiaulienos arba jautienos sultinio, pagardinto Sičuanio pipirais. Kol kaista sultinys, pasiruošiame daržoves: morką, agurką ir grybų, pvz. šiitake arba Didžiosios Kinų Sienos kerpenio (psilocybus murus kinensis) hehehe. Tiks ir džiovintas baravykas.
Į verdantį sultinį sudedame grybus, po minutės – morkas, įpilame šaukštą šviesaus sojų padažo. Po minutės pusantros dedame agurką, pilame vieną ar du šaukštus ryžių acto. Išjungiame viryklę, pilame sriubą į dubenėlį. Pagardiname šaukštu kepintų (arba nekepintų) sezamų aliejaus ir žiupsniu smulkintų svogūno laiškų. Skanaus.
Šiukštu nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir, juolabiau, kvaišalais.
Sienos – šiuo atveju tikrai ne sieninis, o iš tolimo Sienos miesto. Žinau, žinau, daug kam Siena asocijuojasi su Montepaschi. Bet Sienoje be krepšinio dar moka ir meduolius kepti. Vadinasi jie panforte di Siena. Dėl Trijų Karalių tai suimprovizavau, realiai, šis meduolis kepamas Kalėdoms. Bet argi nuodėmė svaigintis saldumynais?
Mums prireiks:
100 g migdolų;
100 g graikinių riešutų (išlukštentų);
100 g džiovintų figų;
100 g razinų;
150 g medaus;
100 g cukraus pudros;
1 šaukštų miltų ir 1 šaukštą avižų sėlenų (apie jas sugalvojau tik proceso eigoje, tad nenufotkinau);
prieskonių: po 1 dalį muskato riešuto, imbiero, kalendros, gvazdikėlių ir 3 dalis cinamono; visi priekoniai malti, grūsti arba tarkuoti.
Migdolus užplikom verdančiu vandeniu, paliekam ir smulkiai supjaustom figas ir razinas. Baigėm? Nulupam migdolų žieveles ir pakepiname (migdolus, ne žieveles) su graikiniais riešutais ant sausos keptuvės pora minučių. Atvėsinam ir grubiai supjaustom. Pasisekė tiems, kas turi piestą:
Sumaišome vaisius, riešutus ir prieskonius. Dabar sumaišome medų su cukraus pudra ir padarome jiems šiltą vandens vonelę, va taip:
Nuolat maišome, kol mišinys suskystės, o tada pilame į riešutų-vaisių mišinį, išmaišome, pridedame miltus ir sėlenas, išmaišome. Įjungiam orkaitę 150 laipsnių, išklojam kepimo formą kepimo popieriumi, jį ištepame sviestu ir dedam mūsų tešlą į formą.
Pašaunam orkaitėn ir kepam 25-30 minučių. Stebime, kad nepradėtų degti. Viskas, nulupam pergamentą, susipjaustome norimo dydžio gabalėliais, pasibarstome cukraus pudra ir cinamonu, įsipilame sauso chereso ir dėkojame Aukščiausiajam už palaimą.
PS: galutinio rezultato, deja, negaliu Jums parodyti, nes meduolis buvo dar šiltas išgabentas svečiop. Na nebent tik šitą:
Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais
Pusnynuos nykštykai miega
Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal
Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų
Baigiam tą eiliuotą sodomiją.
Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.
Man reikėjo:
apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
2 svogūnų;
česnako galvutės;
2 morkų;
saliero šaknies;
paprikos;
kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
pipirų, druskos, aliejaus;
labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).
Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.
Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.
Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).
Silpnaregiai puotauja kartu
Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.
Pora bananų;
stiklinė riebios grietinėlės;
šaukštas vanilinio cukraus;
keletas stiklinių pieno;
truputis melasos cukraus;
keletas maraskininių vyšnių.
Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.
Kalėdos ir Nauji Metai praūžė, žmonės atsigavo nuo daugiadienių, ir atėjo laikas paskelbti tai, ką pižonai valgė per esmines šventes. Naujametinį receptą parašysiu artimiausiu metu. O dabar – armėniški vėdarai, cepelinai ir cibulienė viename ant Kalėdinio stalo. Jei Kalėdų naktį pasiklysite Aragaco apylinkėse ir, siaučiant kalnų pūgai, užklysite į Gurgeno Ter-Sarkisiano, dirbančio Tegherobažnyčios sargu, namelį, būtinai būsite pavaišinti armėniška chašlama ir stikleliu šilkmedžio uogų degtinės. Bet ar įsivaizduojate ką turėjo nuveikti šaunusis Gurgenas, kad paruoštų puodą kvapniosios chašlamos?
Atsibudęs ryte, Gurgenas pabučiavo žmoną Arpi ir per pusnis išskubėjo pas kaimyną Genelį, vienintelį Teghero kaimelyje auginantį avis. Anas vakar papjovė ėriuką Kalėdoms, o ne tokiam turtingam Gurgenui pažadėjo ėriuko kojas. Grįžęs namo, Gurgenas ėriuko kojas sukapojo per sąnarius ir kruopščiai nuplovė.
Avių Gurgeno šeima neaugino, tačiau žmona karštomis vasaromis puoselėjo nemažą daržą ant akmenuoto Aragaco ugnikalnio šlaito. Ir jos pastangų dėka, visą žiemą Ter-Sarkisianai turėjo daržovių. Štai ir dabar, Gurgenas iš rūselio atsinešė:
keletą bulvių;
keletą pavytusių morkų;
saliero šaknį;
pastarnoko šaknį;
porą kvapnių paprikų;
porą svogūnų;
česnaką.
Kaip bebūtų keista, bet nieko ypatingo, kad paruoštų stebuklingą patiekalą, Gurgenas nedaro. Jis tik keletą valandų verda ėriuko kojas dideliame puode ant silpnos ugnies. Verda tol, kol mėsa ima luptis nuo kaulelių. Tada deda visą neluptą česnaką, žiedais kapotą svogūną, stambiai pjaustytas bulves, morkas, salierą ir pastarnoką, beria gerą žiupsnį druskos, pipirų, saujoje trintų kumino sėklų. Kiek vėliau, beveik prieš išjungiant ugnį po puodu, įdeda stambiai pjaustytas paprikas.
Ir, kai į apšalusį trobelės langą pasibeldžiate Jūs, sušalę, išsigandę ir alkani, Gurgenas Jus, kaip garbingiausius svečius sodina prie stalo, pila taurelę šilkmedžio degtinės, o jo žmona skuba patiekti lėkštę kvapnios virtos avienos ir virtų daržovių – tai ir yra chašlama.
Igelio kulinarinis blogas 