Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras – tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus – kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas – iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

• 300 g sijotų kvietinių miltų;
• 150 g sviesto;
• 150 ml šalto vandens;
• 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
• druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada – tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmajame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos – nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

• 6-7 porus;
• 300 g rakletės sūrio;
• gerą saują garstyčių sėklų;
• juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
• 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira – daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Risotto su rūkytu upėtakiu

Šiaip, nesu girdėjęs, kad italai naudotų rūkytą žuvį, gamindami risotto. Ir nax jiems to reikia, kai pilna šviežios žuvies. O štai mums, nabagams, jūrinės megavalstybės piliečiams, galima sakyti, pasiseka, jei gaunam paragauti rūkytos ar vytintos kuojos. O štai man dešimteriopai nuskilo – turiu rūkytą upėtakį. Aišku, jį ir taip skanu suryti prie alaus, bet nedidelį gabalėlį panaudojau ruošdamas risotto. Norėjau bent kiek jūrinio skonio, todėl dar panaudojau skardinę marinuotų kalmarų. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo visai nereikalingi.

Imam:

• rūkytą upėtakį;
• stiklinę ilgagrūdžių ryžių;
• keletą šakelių brokolio;
• keletą šaukštų konservuotų žirnelių (turite žalių – nerealu);
• gabalėlį sviesto;
• nedidelį svogūną;
• 300 ml žuvies sultinio (galima ir vištienos);
• 150 ml (+ tiek, kiek suvartosime gamybos metu) balto sauso vyno; vynas neturi būti prastas, nes kokios kokybės vyną naudosite, toks ir bus risotto skonis; aišku, prabangaus Chabli pilti nebūtina, bet tiks čilietiškas Chardone ar Sovignon Blanc už 20 lt;
• keliolika šafrano kuokelių;
• juodųjų grūstų pipirų, džiovinto raudonėlio, žalumynų;
• Parmos arba Grano Padano sūrio (Džiugas eina toli toli);
• nelemtųjų marinuotų kalmarų; manau, kad atvėsinti žiedai arba nedideli aštuonkojai būtų geriau.

 

 

 

Štai kaip vyksta risotto evoliucija. Fotkinau kiekvieną etapą.

Sultinį pašildome, 20 ml įpilame į atskirą indą, suberiame šafraną, kad pritrauktų.

 

Gilioje keptuvėje įkaitiname keletą lašų alyvuogių aliejaus, dedam sviestą, beriam žiupsnį raudonėlio, sudedame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame kol pasidarys skaidrus. Beriame ryžius.

 

Intensyviai maišome, kad ryžiai sugertų riebalus, tada skrudiname tiek, kiek patinka. Štai man patinka, kai ryžiai vos vos ima gelsti, kitam gal – kai tampa juodais.

Vos tik ryžiai apskrudo, pilame vyną, dedame brokolius. Vis pamaišome, palaukiame, kol išgaruos vynas, pilame šafrano trauktinę.

 

Dieve, koks aromatas!

Netrukus sumažiname kaitrą po keptuve iki minimumo, pilame samtį karšto (sic!) sultinio, švelniai maišome mediniu šaukštu ar mentele, kad kiekvienas ryžio grūdelis sugertų drėgmę. Risotto ruošimas nereikalauja kažkokių ypatingų virėjo įgūdžių – tik švelnumo ir trupučio kantrybės. Taigi, kai tik pastebėsime, kad sultinys susigėrė į ryžius, vėl pilame samtį sultinio, vėl švelniai maišome. Taip tęsiame, kol baigsis sultinys arba paragavę keletą ryžių nuspręsime, kad jie jau beveik išvirę (al dente būsenos). Jei sultinys baigėsi ankčiau – ne bėda, galima pilti verdantį vandenį.

Ką gi,  ryžiai jau beveik gatavi, tad dedame susmulkintus kalmaro gabalėlius.

 

Jei pastebėjote, jų spalva skiriasi nuo tų, kur figūruoja pirmoje nuotraukoje. Aš juos nuploviau, bo marinatas užmuštų visą skonių gamą.

 

Po kalmarų dedame žirnelius, nieko baisaus, jei paklius šiek tiek skysčio.

 

Išmaišome, dedame rūkytą žuvį. Aš panaudojau ketvirtį to upėtakio, kurį matėte pirmoje foto.

 

Išjungiame viryklę, pabarstome viską žalumynais (mano atveju – krapais).

 

Uždengiame dangčiu ir paliekame pabręsti ryžius dar 10 minučių.

Prego, pasibarstome juodaisiais pipirais, užsitarkuojame sūrio ir čepsim, užgerdami neprabangiuoju baltuoju. Skanaus

 

Ir silpnaregiams:

 

Apie ką aš čia norėjau dar pakalbėti? Nepamenu. Iki.

PS. A, norėjau pasakyti, kad tai valgoma su šaukštu, ne su šakute, jei ką. Jei neturite šaukšto – rankomis.

Dar vienas afrodiziakas – elementarios krevetės

Aš visą amžinybę galėčiau žiūrėti į ugnį, tekantį vandenį ir šį vaizdo klipą:

Džonis Kešas, manau, šypsosi danguje ir pritariamai linksi galva. Ir prie Seat merginų priima dar vieną mano mūzą.

 

(Juk sakiau, kad apie mūzas b.d.)

Na o mūzų įkvėptam šios dienos receptui pasiruošiame:

• 0.5 kg virtų (galima ir šviežių) krevečių;
• butelį rizlingo arba šardonė;
• 50 g sviesto;
• pusę česnako;
• pusę citrinos;
• petražolės arba pastarnoko šaknį;
• lauro lapą ir porą kvapiųjų pipirų.

 

Šaknelę lengvai kepiname svieste su lauro lapu ir pipirais ir taure balto sauso vyno.

 

Kai šaknelė suminkštės, t.y. maždaug po 8 minučių, dedame krevetes ir stambiai kapotą česnaką.

 

Jei krevetės virtos, pakanka tik sušildyti jas padaže, kelis kartus pamaišant. Šviežias tektų patroškinti 15 minučių. Išspaudžiame truputį citrinos sulčių ant krevečių. Patiekiame su prancūziška bagete bei, žinoma, baltu vynu.

 

Lukštename krevetes ir rankomis maitiname savo mūzas. Kai krevetės suvalgytos, mirkom duoną į padažą – tai dar skaniau. Jokių stalo įrankių.

Ir Jums  meilės.

Šampaninė želė kaip afrodiziakas

Kas naujo pas Jus? O pas mane, štai, naujas receptas. Ilgai nelaukęs, užsidedu patį seksualiausią gabalą ever ir lekiu į virtuvę.

Kai buvau jaunas, reivas atėjo į madą. Ne, ne tas teutoninis tc tc tc su Marusha ar Scooter. Tikrasis reivas, lydimas markių ir XTC, užgimė Mančesteryje, klube Hacienda. Jei kam įdomu, būtinai pažiūrėkite filmą apie tai. Beje, Šiauliai tuo metu tapo lietuviškuoju Mančesteriu. Ar ne?

Oi apie ką čia aš? Ką gi, perkam:

• Butelį Jacquesson Grand Cru ar bent jau sušikto Lambrusco;
• Šviežių braškių ar bent jau konservuotų abrikosų;
• Keletą šaukštų rudojo cukraus;
• Pakelį želatinos;
• Jei naudojame Lambruską ar kitą nesąmonę, nepakenks šlakelis vermuto.

Toliau – simplemente: vyną supilame į puodą, kaitiname, bet, jokiu būdu, neužverdame

 

Į vyną beriame želatiną ir nuolat maišome, kol ištirps. Atvėsiname. Aš šliūkštelėjau balto Cinzzano dėl aromato.

 

Pilame į formeles, kur puikuojasi šviežios braškės, aha. O kas neturi: pila kiaušinio baltymą ant kiaušinio trynio – irgi afrodiziakas.

 

Nevisai offtop: manęs dažnai klausia, kur aš semiuosi įkvėpimo? Štai kokios mūzos gyvena Vilniuje

 

Apie mūzas b. d.

Lobio – gruzinų duona kasdieninė

Kamardžioba. Duona čia – perkeltine prasme, kalbėsime apie gruzinišką patiekalą iš pupelių, valgomą kone kasdien, kone su viskuo., vartojamą tiek mėsėdžių, tiek vegetarų. Nežinau ką draudžia tikėjimas valgyti veganams, bet esu beveik tikras, kad ir jie gali sau leisti prabangą valgyti lobio.

Patiekalas šis yra neįtikėtinai paprastas, gaminimas neužima daug laiko, o valgomas, kaip jau minėjau, bet kokia proga: kaip garnyras prie mėsos, kaip užkandis, kaip pagrindinis patiekalas. Gruzijoje yra keli šimtai šio patiekalo variacijų. Pateiksiu paprastesnį variantą, nors man labiau patinka su graikiniais riešutais.

Mums reikės:

• 0,5 kg raudonųjų pupelių (tiks bet kokios, bet raudonos gražiau; beje, labai geras lobio iš didelių baltųjų pupų, tik jos netrinamos, o kepamos);
• poros svogūnų;
• keleto skiltelių česnako;
• žalumynų: petražolių, kalendros, baziliko, krapų – kas ko turi, bet galima ir maišyti;
• 2-3 šaukštų vyno acto;
• pusės puodelio alyvuogių aliejaus;
• druskos

• prieskonių: 2 a.š. čili, 2 a.š. chmeli suneli (kaip kam patinka), 1 a.š. cinamono, 1 a.š. maltų kalendros sėklų.

 

Pupeles užmerkiame iš vakaro, žinoma, aha. Na ir verdame jas dvi valandas pasūdytame vandenyje, kol taps va tokiomis:

 

Svarbu, kad būtų išvirusios. Kol jos verda, pasiruojame (kas nors pasakys, ar yra lietuviškas atitikmuo?), t.y. apkepame ant alyvuogių aliejaus iki stikliško baltumo smulkiai pjaustytus svogūnus.

 

Išvirtas pupeles sugrūdame grūstuve, sumaišome su keptais svogūnais, pridedame smulkiai kapoto česnako, acto, alyvuogių aliejaus, suberiame prieskonius ir kapotus žalumynus, viską kruopščiai išmaišome. Vualia.

 

Skanu su pita, ciabatta (kažkas, girdėjau, jau išsikepė) ar net juoda duona. O dar skaniau su raugintomis daržovėmis: agurkais, česnakais arba abchaziškais raudonaisiais kopūstais. Turėjau tik agurkų.

 

Su vynu, degtine ir net alum. Keliu tostą už moterų, skaitančių šias eilutes, grožį, vyrų narsą ir amžiną draugystę. Vach vach vach