Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

• puskilogramį kalakutės papų;
• 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
• raudoną svogūną arba keletą šalotų;
• keletą skiltelių česnako;
• 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
• 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
• saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
• 50 g sezamo sėklų;
• bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
• druskos;
• kukurūzų aliejaus;

• prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

• čipotlio.

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

Joder por favor, señoritas.

Nesėkmingas vojažas Dūkšta per potvynio piką

Potvynio Dūkštoje laukiu visus metus. O kartais ir daugiau. Ir šiais metais širdis virpėjo iš jaudulio, kai važiavau prie patvinusio upelio. Iš anksto mėgavausi smagiu nusileidimu, sušlapusiu užpakaliu ir daugybe malonių įspūdžių. Bet pavasarinė Dūkšta puikybės neatleidžia. Ji iki šiol mena, kad dar nei karto nebuvau išsimaudęs iš baidarės ir nuolat dėl to postringavau. Šiais metais mano didybė baigėsi po 3 minučių plaukimo, šlapiais drabužiais, užklimpusiu automobiliu, temperatūra ir šiuo paskubomis renderintu vaizdų karpiniu. Beje, kai kam vojažas baigėsi dar liūdniau: 2 prapisti irklai (vienas, blyn, mano!), mano baidarės maišas, žygis pėsčiomis 5 km šlapiais drabužiais, vos išgelbėta baidare, šalto polaidžio vandens gurkšniais, šviesa tunelio gale ir karčiomis ašaromis.

Čia nuo didvyrių:

 

Virtinukai ir сексуальный прибалтийский акцент

Prisiminiau kairiakrantę Ukrainą. Pyragėliai su bulvėmis, kopūstais, uogiene, virtinukai su vyšniomis, braškėmis ar varške. Apie milžiniškas gamyklas, šachtas, tirikonus, baltų keramikinių plytelių namukus, saldžius kumščio dydžio melionus nepasakosiu. Tik apie virtinukus. Būtent virtinukai – tai kas skaniausia ten. Apskirtai, ukrainiečių ir rusų virtuvėje miltiniai patiekalai užima išskirtinę vietą. Beje, žodis колдуны, pasirodo, nėra prastai rusiškai kalbančių, ir žodžio пельмени nežinančių, lietuvių prasimanymas – toks patiekalas tikrai egzistuoja Ukrainoje, Baltarusijoje ir Vakarų Rusijoje.

Какой скиртум, pradedame gaminti virtinukus arba вареники. Prieš tai nusiplauname rankas, tai būtina. Imame:

• 0,5 kg kvietinių sijotų miltų;
• 0,5 l riaženkos arba kefyro (riaženka autentiškiau, б/п);
• 2 kiaušinius;
• 1/4 a.š. sodos;
• druskos;
• 200 g varškės;
• su cukrumi trintų šviežių uogų, mano atveju – spanguolės, bet gerai ir vyšnios, braškės, serbentai ar net О-БЛЯ-ПИХА.

Кароче, užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad toks tešlos ir įdaro santykis nesveikai neproporcingas: sunaudojau gal tik šeštadalį tešlos, apsirijau, todėl likusią tešlą užšaldžiau juodai dienai.

Ruošiame tešlą: į kambario temperatūros riaženką dedam sodą – taip ji užsigesins, žiupsnį druskos, kiaušinius (geriau tik trynius), išmaišome ir pamažu beriame miltus bei nuolat minkome. Beriame miltus tol, kol tešla pasidarys elastinga (kaip jaunamartės krūtys (mano Cė)) ir nebelips prie rankų. Atidame tešlą pusvalandžiui, darome įdarą. Tiesiog per sietelį arba šakute gerai pertriname varškę, pridedame trintų uogų ir фсё!

Pradedame kočioti tešlą nedidelėmis porcijomis. Lakštas turi būti tikrai plonas, nes ukrainietiškų virtinikų esmė – permatoma tešla. Stikline ar forma padarome tešlos skritulius ir dedame į juos varškės įdarą.

Forma ne esmė, nes dalį virtinukų dariau iš kvadratinių lakštelių. Dedam ant miltais pabarstytos lėkštės.

Toliau mes turime du pasirinkimus: virti juos vandenyje arba ant garų. Pasisekė tiems, kas turi garpuodį (буржуяй, превед!), o tokie kaip aš bando konstruoti tokį divaisą:

Užkaičiame dideliame puode litrą vandens, dedame sviestu suteptą дуршлёка ir gariname jame virtinukus. Prisipažinsiu, padariau taip vieną partiją ir spjoviau: žinoma, taip žymiai skaniau, bet vargo – нуивон**х. Kitas partijas tiesiog dėjau į didelį kiekį verdančio vandens, palaukiau kol virtinukai iškils į paviršių, dar paviriau 1-2 minutes ir kiaurasamčiu ištraukiau.

Skanu шопе***ц, apvalkalas kaip šilkinis, įdaras – tiesiog tirpsta burnoje. Valgome tai su grietine, sviestu arba su tuo ir anuo. Skanaus.

Ложки в руки, ну и фсе дилаааа…

PS. Mano mylimiausia lietuviška daina su teisingu akcentu:

 

Tortilla española – sotūs pusryčiai

Kai išgirstame žodį “tortija“, iškart įsivaizduojame Meksiką ir aštrius patiekalus su pupelėmis ir pomidorų padažais. Bet šiandien, mes kalbėsime apie tradicinę ispanišką tortiją, nieko bendro neturinčią su varganais, bet pasakiškai skaniai besimaitinančiais Meksikos piemenimis ar narkotikų šmugelninkais. Nesu ispanų kalbos žinovas, bet man regis, tortija ispaniškai yra tiesiog blynas.

Šiandien, savaitgalio rytą atsibudęs, pagalvojau, kad norėčiau ne lengvo užkandžio, o sotaus patiekalo. Kai šaldytuve radau vytintų dešrelių, keletą kiaušinių ir vakarykščių virtų bulvių, net nesuabejojau, ką šįryt kirsiu pusryčiams.

Kiaušinius lengvai išplakame su druska ir pipirais. Atidedame.

Keptuvėje be riebalų pakepiname griežinėliais pjaustytas dešreles (čiorizo būtų tobula), atidedame.

Toje pačioje keptuvėje įkaitiname nemažai alyvuogių aliejaus ir apskrudiname griežinėliais pjaustytas bulves. Kai apskrus – grąžiname dešreles.

Visa tai apipilame plaktais kiaušiniais ir negailėdami pabarstome rūkytų čili milteliais.

Pakepame minutę maksimum, apverčiame ir nuimame nuo viryklės. Patiekiame su šviežiais kvapniais pomidorais, gausiais žalumynais ala baziliku, kalendra, petražolėmis… Aha, įsisvajojau… Bus gerai ir rauginti agurkai ir marinuotas chalapenis.

Nieko gudraus, pasakysite. Užtat dabar galima daug nuveikti per dieną. Skanaus.