Mató – politizuota katalūniška rikota

Mano studijos Harvarde įsibėgejo. Prasidėjo antrosios savaitės sesija, kurios metu nagrinėjamas terminis maisto apdorojimas, specifinė šiluma ir latentinė slaptoji šiluma, kurios supratimą geriausiai iliustruoti naminės rikotos receptu. Kad būtų įdomiau, vietoj itališkos rikotos pasigaminkime panašų kitos nelaimingos Europos tautos – katalūnų – patiekalą mató. Kodėl Katalonija? Todėl, kad laikas duoti jai laisvę. Aš apskritai už tai, kad būtų kuo daugiau laisvės: laisvę katalūnams, laisvę baskams, laisvę Tibetui, laisvę Kos… Tebūnie būsiu apkaltintas dvigubais standartais, bet esu įsitikinęs, kad Kosovo je Srbija!, o Abchazija ir Pietų Osetija – Sakartvelo.

Lipu nuo statinės ir einu virtuvėn. Mató pasigaminti namų sąlygomis – itin paprasta. Reikia vos 3 ingredienų:

• 1 l pieno (riebumas nesvarbu);
• 30 ml acto arba citrinos sulčių (su citrina, manau būtų natūraliau, bet kaip besuktume, rūgštis galutiniame produkte nedalyvauja, o štai priemaišos, esančios citrinoje, gali pakeisti produkto skonį, todėl rekomenduoju gryną actą, net ne balzaminį);
• 0.5 kg ledukų.
• (1 a.š. druskos, jei nusprendėte daryti rikotą)

Su produktais paprasta, o štai įrankių reikės gerokai daugiau: dviejų dubenų, puodo, koštuvo, marlės, šaukštų ir virtuvinio termometro.

Kaitiname pieną iki 92°C. Užvirti griežtai draudžiama. Kol kaista pienas, išlukštename ledukus į didelį dubenį

 

Ir užpilame šaltu vandeniu. Kai pienas pasiekė reikiama temperatūrą, nuimam nuo viryklės ir šliūkštelnam acto. Nemaišome, o leidžiame rūgščiai ramiai sutraukti pieną ir dedame puodą į dubenį su ledais.

 

Koaguliavęs pienas turi atvėsti labai greitai iki 36°C. Vos tik pasieks šią temperatūrą – dedame koštuvą ant dubens, keturlinką marlę ant koštuvo, sutrauktą pieną į marlę.

 

Atsargiai pamaišome, kad išrūgos lengviau išbėgtų, o mató suvyniojame į marlę ir kartu su visu puodu dedame bent valandai į šaldytuvą.

Skaniausi pusryčiai – mató su medumi, pekanų riešutais ir krekeriais.

 

Keista, mano pekanų riešutai perdėm panašūs į graikinius… Silpnaregiai, kaip manote, kokie ten riešutai?

 

Na ir pabaigai – flimų Top 50 nuo 40 iki 36 vietos:

40. Absoliuti tamsa – neįmantraus siužeto, nedidelio biudžeto, bet kažkuo užkabinantis fantastinis filmas. Gana vykęs Vino Dyzelio debiutas didžiajame ekrane ir nevykusios Rydiko epopėjos pradžia.

39.  Amerikos psichopatas (norite atidaryti nuorodą? Teks įrodyti jūtubei, kad jums 18+) – eilinis pavyzdys, kai filmas geresnis už knygą. Superinis garso takelis (kam patinka XX a. 9-ojo dešimtmečio rimtesnė muzika), daug sekso ir smurto, Kristianas Beilas vaidina gerai, o mane labiausiai sužavėjo šmaikščios citatos. Jei nuspręsite pažiūrėti šį filmą, įdėmiai sekite Beilo (anti)herojaus monologus bei dialogus.

38. Marsas atakuoja! – burtoniškai šmaikšti komedija, geriausi Holivudo aktoriai ir Anglijos dainininkai, netikėti siužeto posūkiai ir Sara Džesika Parker kalės kūnu – daugiau nieko nereikia.

37. Niujorko gaujos – epinė istorija, labai tinkanti prašmatni scenografija ir, žinoma, Danielis Dei-Liuisas. Paprastai filmuose išgyveni už pagrindinį herojų, bet šitame Dei-Liuiso vaidyba verčia nepastebėti pagrindinio herojaus (ginkdie, nesakau, kad DiKaprio vaidina prastai).

36. Varnas – nors nieko bendro su Alanu Po kūryba, ir scenarijus, nežinau, bet įtariu, paimtas iš komiksų, tai mano brandžios vaikystės filmas: niūri antiutopinė aplinka, The Cure, Siouxsie and the Banshees, Jesus and Mary Chain muzika, šaunusis Brendonas Ly, kurio, deja, po šio filmo neliko gyvųjų tarpe… Rekomenduoju Helovyno proga.

Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

• 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
• 133 (che che) ml raugintų pasukų;
• 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
• 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
• 1-2 skilteles česnako;
• granatą;
• 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
• 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
• po žiupsnį druskos ir pipirų.

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Kulinarija, kinas, šmėklos ir Harvardo universitetas

Taip jau išėjo, kad gyvenime duonai ir sviestui uždirbu, kaip jau atspėjote, ne maisto gaminimu. Ir net ne jo valgymu. Ir manau, kad jau per vėlu ką nors keisti ir, tarkim, pradėti lankyti virėjų kursus. Tačiau akiratį stengiuosi plėsti, stebėti kaip gamina protingesni ar labiau patyrę už mane. Visa tai praktika. Deja, teorinio pagrindo lig šiol neturėjau. Ir kaip tyčia, Harvardo (aha, to paties, kur Amerikoj) universitetas pasiūlo nemokamas interaktyvias studijas apie matematikos, chemijos ir fizikos siausmą virtuvėje. O išklausiusiems kursą ir atlikusiems tam tikras praktines kulinarines bei mokslines užduotis įteikia tikrą sertifikatą, kuris, beje, nuo šių metų Prancūzijoje ir Kinijoje pripažįstamas kaip oficialus dokumentas (naiviai tikiuosi, kad ir kitos šalys paseks šiuo pavyzdžiu). Kursą veda ne tik rimti mokslininkai, bet ir pasaulinio garso šefai, pavyzdžiui Ferran Adria.

Man laikas pradėti mokytis. Ir, darydamas kiekvienos savaitės namų užduotį ar įdomesnį laboratorinį, įmesiu receptus į čia.

Pirmam kartui – anaiptol ne receptas, o tik būdas nustatyti savo orkaitės tikrąją temperatūrą. Daugelis pažįstamų skundžiasi, kad turi įtarimą, esą jų orkaitėse aukštesnė temperatūra, nei rodo skalė. Ką gi, įvertinti nesunku.

Cukraus lydymosi temperatūra yra visuotinai žinoma – 186°C (kas netikite, pedowikia jums padės). Pagal ją ir kalibruosime savo orkaitę. Reikės: aliuminio folijos ir keleto šaukštų cukraus. Pradžioje įkaitiname orkaitę iki, tarkim, 177°C (jei skalė netiksli, galim imti 180°C). Kai įkaito, imam folijos lapelį su puse arbatinio šaukštelio cukraus ir uždarome orkaitėje. Po 15 minučių žiūrim. Tyc

 

Oi, atsiprašau, čia fėjos iš mano miško…

 

Aha, neišsilydė. Keliam temperatūrą 5°C, imam kitą cukraus partiją ir vėl 15 minučių. Tyc

 

Oi, ir vėl ne ta foto, čia tik miško šmėkla.

 

Irgi, apsilydė tik truputį. Keliam dar 5°C. Tyc

 

Ir vėl… kažkoks švytėjimas…

 

Dar ne? Nu keliam dar 5°C ir dar 15 minučių į orkaitę. Tyc

 

O, dabar tikrai ištirpo. Vadinasi, cukrus mano orkaitėje ištirpo tarp 187°C ir 192°C. Jei netingim, darom kalibravimo kreivę, jei tingim, skaičiuojame orkaitės temperatūros paklaidą pagal negudrią formulę:

Tpaklaida. = Tskalės + 186 – Ttirpimo (mano atveju Ttirpimo =187°C, nes imama apatinė intervalo riba). Man pasisekė, nes mano orkaitės paklaida vos +1°C.

O kad nebūtų taip nuobodu, pristatau savo mėgiamiausių filmų TOP50. Šia savaitę nuo 50 iki 45 vietos:

50. Prieš bangas – vienas iš nedaugelio (gal net vienintelis), kai verkiau.

49. Meilės formulė – jei nori tikros ir tyros meilės – ateik naktį ant šieno.

48. Būti Džonu Malkovičiumi – Džono Malkovičiaus kameo, šiza ir seksualioji Katerina Kyner.

47. Džėjus ir Tylenis Bobas kontratakuoja – gera muzika, mano vienas mylimiausių režisierių Kevinas Smitas (daro ne tik komedijas) ir labai juokinga. Žiūrimas geriau anglų kalba.

46. Bumeris – vienas geriausių paskutinio dešimtmečio rusų filmų. Ne, ne kriminalas veža, o epinis stilius. Labai panašu į Iliadą arba Odisėją.

45. Šuns širdis – geriausia Bulgakovo ekranizacija. Dar “Turbinų dienos“ nieko, bet tik ne miniTV “Meistras ir Margarita“.