Kepti ledai

Neįtikėtina, bet realu. Ko tik neišmoko Harvarde. Kaip tik užsirašiau naujai studijų programai nuo sausio pabaigos, o pastarąją programą einu į pabaigą. Ir kaip tik Nauji Metai ir nusimato desertų laikas, todėl kepame ledus. Reikės:

• 0.5 l paprastų ledų, tarkim, vanilinių;
• stiklinės kukurūzų dribsnių;
• 2 kiaušinių baltymų;
• žiupsnio cinamono;
• 0.5 l aliejaus.

Šaukštu išlukštename ledų rutuliukus, maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio.

 

Ir dedame į šaldiklį kokiai valandai. O tuo tarpu sugrūdame ar kitaip susmulkiname dribsnius ir sumaišome su cinamonu.

 

Išplakame baltymus, bet nebūtinai iki standžios putos, kiek mažiau.

 

Atvėsintus ledų rutuliukus apvoliojame baltyme, o po to dribsniuose.

Ir vėl paliekame šaldiklyje bent porai valandų.

Tada smarkiai įkaitiname puode aliejų.

 

Ir kepame po 15-20 sekundžių po vieną ledų rutuliuką, išimame ant servetėlės, kad sugertų aliejų. Galiausiai, valgome.

 

Labai įdomus derinys, tik reikia skubiai valgyti, kol dangalas neatvėso. Skanaus. Ir laimingų Naujųjų Metų.

 

Greitos krevetės “Apsilaižyk pirštus“

Šiandien irgi nešvaistysiu jūsų brangaus laiko. Ir net nemoralizuosiu. Eskaluojame žuvies temą. Nors krevetės – ne žuvys, o jūros tarakonai, reikės:

• 0.5 kg krevečių (nevirtų, tai reiškia, ne rožinių, o šviežių);

• laimo arba citrinos;
• keleto skiltelių česnako;
• 100 g sviesto;
• lauro lapų, keleto žirnelių kvapiųjų pipirų, druskos.

Krevetes nuplauname, nurauname galvas, bet kiautą paliekame. Aišku, galima ir kiautą nuimti, bet tada neliks sąvokos “apsilaižyk pirštus“. Užverdame vandenį su lauro lapais, druska ir citrinos riekelėmis. Įspėju, kad citrinos žievė suteiks patiekalui šiokio tokio kartumo, todėl, jei to nenorite, tiesiog išspauskite į vandenį citrinos sultis.

Krevetes verdame vos keletą minučių, kol taps rožinėmis. Dėmesio, pervirtos krevetės virsta padangomis!

Krevetes nukošiame, atidedame šiltai ir labai greitai išlydome sviestą, kuriame bukvalei pusę minutės apkepiname traiškytą česnaką. Šiuo padažu apipilame krevetes. Patiekiame su šviežiomis šiltomis bandelėmis (kad būtų kuo padažą surinkti) arba bent jau skrebučiais ir tamsiu alumi.

Valgome tik pirštais, lukštendami krevetes ir dažydami jas sviesto padaže. Silpnaregiai irgi smaguriauja.

Lengvas lyrinis nuokrypis. Gal ne visiems ponams priimtinas, bet mano galva, tikras lietuviškas Kūčių patiekalas: miltuose apvoliota, nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje trumpai apkepta strimėlė su bulvių-morkų koše. Tai – tikras varguolių maistas, bet jei jau mes tapatinamės su Kūdikėliu Jėzumi bei jo dailide tėveliu ir nekalta mamyte, turėtume maitintis taip.

Linksmų švenčių. Ir tegul gyvūnėliai prakalba šiąnakt jūsų tvarteliuose.

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Mano kūčiukai Ukrainai

Aš stengiuosi nerašyti politinėmis temomis. Bet tai, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje – tai ne politika, o gėrio ir blogio kova. Kaip Žiedų valdove. Jei kris Ukraina – kris ir Lietuva. Ne, ne atviroje kovoje, ne kare, bent artimiausiu metu. Tai bus ukrainiečiams, kaip ir mums, artimų vertybių žlugimas. Ir žinote, aš bijau, kad blogis laimi, deja. Jei jis laimės, Ukrainą suės jų prezidento zeko ir pederasto (ne gėjaus) orkai su jų vertybėmis bei kalėjimo paniatkėmis.

Kodėl čia aš taip susirūpinau Ukraina? Ten gyvena mano giminės, ten išsiunčiau kalėdinę dovanėlę kaip anoniminis Kalėdų Senelis per vieną blogą. Ir dar – neseniai atradau superinę ukrainiečių merginų grupę, nuo kurios muzikos ir viso performanso šiurpuliukai eina per nugarą.

Šiandien aš kepu kūčiukus. Žinote kas yra kūčiukai? Visų pirma – tai pasninko valgis. Visų antra – dar pagonybės laikais lietuviai kepdavo mažyčius duonos kepaliukus, kuriuos aukodavo dievams, bent taip Beresnevičius rašė. Aš irgi aukoju. Dalį dievams, dalį ukrainiečiams. Kad nugalėtų meilė ir gėris. Pradžiai reikia:

• 1 kg kvietinių miltų;
• 300-400 ml šilto pieno;
• 10-15 g sausų mielių;
• 50 g cukraus;
• geros saujos aguonų;
• keleto šaukštų kanapių saulėgrąžų aliejaus.

Mieles, cukrų ir šaukštą miltų

 

užpilame šiltu pienu, išmaišome ir paliekame penkiolikai minučių, kad suburbuliuotų. Tada beriame aguonas ir likusius miltus, pilame aliejų.

 

Ilgai minkome iki vienalytės tešlos, kuri nelimpa prie rankų.

 

Tešlą, jei pamenate iš mano senesnių rašinių, galima palyginti su krūtimis. Šiuo atveju krūtys turi būti maitinančios moters – minkštos, šiltos, jaukios ir kvepiančios pieneliu.

Tešlą paliekame šiltai bent valandai, kad tešlos tūris padvigubėtų. O tada pasibarstome stalą miltais ir, atgnybę nuo tešlos nedidelį kiekį, kočiojame ilgas plonas gyvates,

 

kurias supjaustome, dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos

ir pašauname į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepame 15-20 minučių arba, kol pasirodys, kad kūčiukai gražiai apskrudo.

 

Maitiname dievus, vaikus, alkstančius, o kas liko – siunčiame į Ukrainą.

 

Tradiciškai – silpnaregiams.

 

Na o desertui – Donbaso Rožės by Dakų Dukterys

Neįvertinti tirpstantys šokoladiniai pyragėliai

Ne viskas šiame sušiktam gyvenime sekasi taip, kaip mes planuojame. Mes dedame milžiniškas pastangas, o jų niekas nepastebi, mes verčiame kalnus, o to niekam nereikia, mes kuriame šedevrus, kurių niekas nevertina. Ne, šį kartą aš ne apie save, o apie penkis muzikantus, penkias dainas, kurios liko nepastebėtos ir iškeliavo užmarštin. Ir apie penkis mažus pyragėlius, sumautus keksiukus, kurie man nepavyko. Tam, kad nepavyktų tirpstantys šokoladiniai keksiukai (angl. molten chocolate cake), mums reikės:

• 120 g tarkuoto juodo šokolado;
• 100 g sviesto;
• 120 g cukraus;
• 5 kiaušinių;
• 60 g miltų;
• 0.5 g druskos;
• aliuminio folijos.

Sviestą supjaustome į dubenėlį, ten pat beriame tarkuotą šokoladą, dubenėlį dedame ant puodo, kuriame yra vandens, puodą – ant viryklės. Nesmarkiai kaitiname, kol sviestas ir šokoladas ims tirpti.

Po truputį maišome. Kai ištirps, nuimame nuo viryklės ir paliekame atvėsti. Tuo tarpu plakame kiaušinius su cukrumi.

Aha, šokoladas atvėso.

Po truputį maišome į kiaušinių plakinį.

Galiausiai beriame miltus, sumaišytus su druska.

Artėja sunkiausias pyragėlių gaminimo etapas. Jei turite nedidelius indelius, viskas OK, į juos pilate tešlą. Jei ne, gaminamės formeles patys:švaraus alaus butelio apatinę dalį apvyniojame keletu sluoksnių aliuminio folijos, kurią atsargiai nutraukiame nuo butelio.

Štai ir turime vienkartines formeles. Bet mūsų iššūkiai dar nesibaigė. Dabar turime apsispręsti kokiu metodu termiškai apdorosime tešlą. Daugelis linkę rėkti, kad reikia kepti orkaitėje. Kiti, labiau išprusę, sakys, kad reikia kepti orkaitėje verdančio vandens vonelėje. Ką gi, užbėgdamas už akių, rodau kas gaunasi kepant orkaitėje. Prieš kepimą:

Po 15 minučių kepimo 170°C:

Taigi, tai tikrai ne tirpstantys šokoladiniai pyragėliai, o paprasti keksiukai, kokius jau mes gaminome. O mūsų tikslas, kad pyragėliai tiesiogine prasme tirptų. Ir čia mums į pagalbą skuba Harvardo universitetas. Jo profesūra rekomenduoja pyragėlius virti, aha. Taigi, pilame tešlos į aliuminines formeles (geriau iš anksto patepkime jas aliejumi iš vidaus, antraip prilips, kaip man atsitiko).

Formeles dedame į didelį puodą, į kurį atsargiai pilame verdantį vandenį iki pusės formelės aukščio. Puodą statome ant viryklės ir uždengiame. Labai svarbu po dangčiu (t.y. tiesiog ant puodo užmesti) patiesti rankšluostį, kad susiformavęs kondensatas nekristų ant pyragėlių. Deja, viso proceso nepavyko fotografuoti, nes reikėjo sparčiai suktis. Vanduo puode turi nestipriai kunkuliuoti. Pyragėliai verdami apie 12 minučių. Galiausiai mes gauname pyragėlius su plona plutele, kurią prapjovus ar perkandus, viduje randame stulbinančiai skanų, švelnų, šiltą kremą.

Žinau, atrodo nekaip, bet tai nežmoniškai skanu, o tekstūra angeliška. Ar žinote, kad tokius pyragėlius valgo fėjos, vienaragiai bei angelai, po to bezda drugeliai ir vemia vaivorykštėmis?

Straipsnelio pradžioje užsiminiau apie penkias neįvertintas dainas. Jos liko nepastebėtos radijo stočių, aš neabejoju, kad jas esate girdėję nedaugelis. Tačiau, mano galva, jos pernelyg geros, kad neatkreipčiau dėmesio į jas.

1. The Pierces “Please Forgive Me“. Deja, šios dainos Jūs nerasite nei jūtubėj, nei vimeo, nei maispeise. Net googlas kažkodėl panaikinęs bet kokią informaciją apie šią dainą, gal dėl to, kad tai koveris, kažkokio apsiseilėjusio britų berniuko dainos. Originalas visiškai nevertas dėmesio, o štai sesutės “The Pierces“ iš Alabamos padarė šedevrą. Šią išgirdau tokiame vidutiniškame anglų filme “I give it a year“. Jei nuėjote nuoroda į rusų piratų tinklalapį, kurį pasiūliau, ir nusprendėte paklausyti šios dainos, tiesiog spauskite mėlyna play mygtuką (ten tik dvi identiškos dainos versijos). Tarp kitko, duetas “The Pierces“ ir šiaip nepelnytai nepopuliarus.

2. Vanessa Daou “Sunday Afternoons“. Visada maniau, kad ši daina – tik kokybiškas popsas, bet kai rašiau šią apžvalgą, sužinojau, kad tai – acid jazz. Hmmm.

3. Ardis “Sweet As A Candy“. Šiurpuliukai eina nuo šios dainos. Ir kaip ir pirmuoju atveju, ją labai sunku rasti jūtubėj. Keletą kartų ji buvo užblokuota, tad skubėkite pasiklausyti. Atlikėja Ardis – natūraziluota švedė iš Dominikos. Ji sugebėjo išgarsėti Švedijoje tik viena daina, kurią, galbūt, girdėjote net Jūs.

4. Babybird “Babybird“. Šios grupės stilius toks įmantrus, kad, mano manymu, jie aplenkė laiką, dėl ko netapo populiarūs. Ir niekada netaps. Gal ir gerai, nes dėl nedidelės kainos, juos kada nors kas nors atsiveš į Lietuvą.

5. Hidroelektra “Anastasia, ar tu myli mane?“. Ilgai galvojau, kol pasirinkau šią dainą (ir šią grupę). Aš manu, kad jie taip pat aplenkė laiką bent 30 metų. Tada juos vadino pankais. Kokie jie, nafig, pankai? Tik dėl to, kad buvo kitokie, nei tarkim, Fojė ar Antis?