Pusryčiai sveikuoliams – granola

Kad neaugtų pilvas ir krūtinė a la Cololo (lyrinis nuokrypis: reikia uždėti baudą tai televizijai, kuri rodo tą laidą apie šokinėjančius į vandenį žmones, dėl lengvos erotikos platinimo; na bent jau uždėtų ženkliuką “S“, nes Cololo C dydžio papai tikrai didesni už daugelio mano pažįstamų moterų, o toms mat, skirtingai nuo Cololo, kažkodėl negalima rodytis topless viešai), reikia daug judėti. Kadangi esu ofiso planktonas ir ilgą savo gyvenimo dalį praleidžiu suspenduotoje būsenoje, plūduriuodamas ten, kur neša srovės, nusprendžiau, kad vertėtų kasdien nubėgti bent 10 km. O kad nepakratyčiau kojų bėgdamas, turėčiau vartoti energetiškai subalansuotą maistą. Tokio maisto pavyzdys – granola aka avižos su riešutais ir džiovintais vaisiais. Šis mišinys kiek skiriasi nuo mums įprastų miuslių tuo, kad yra gerokai saldesnis. Kaip manote, kas sugalvojo granolą? Teisingai, amerikonai. Tam jie naudoja:

• 0.5 kg avižinių dribsnių;

Jei pastebėjote, mano tinklaraštyje nėra tiesioginės reklamos, niekas man nemoka už tam tikrų prekinių ženklų naudojimą patiekalams. Gal laikas ką nors pakeisti? Ei, nepirkite lietuviškų avižų, jos tikrai chrenovos, papelijusios, su šiukšlėmis. Nuoširdžiai rekomenduoju Axa, Ica, Myllyn Paras, o ypač, Brueggen avižas bei kitas kruopas, kurios skanesnės, kokybiškesnės ir pigesnės.

Dar reikės:

• 300 g įvairių riešutų;

Nepamirštam, kad žemės riešutai nė karto ne riešutai, tad jų reikia kuo mažiau.

• geros saujos saulėgrąžų sėklų;

• saujos moliūgų sėklų;

• galima pridėti truputį kokoso drožlių ir linų sėmenų;
• keleto gerų šaukštų medaus;
• keleto šaukštų alyvuogių aliejaus;

Kaip jau supratote, visa tai pilama ir beriama ant skardos ir pragariškai išmaišoma.

Ir pašaunama į 150° – 180ºC orkaitę. Kas dešimt minučių išimama ir maišoma. Po pusvalandžio papildomai pridedami nuplauti džiovinti vaisiai (šiaip, tiek riešutus, tiek sėklas irgi rekomenduoju plauti). Dėl sunkios materialinės padėties šį sykį džiovintus vaisius mano skardoje atstovauja tik bananai. Užtat juose daug kalio!

 

Bet tiks razinos, slyvos, figos, spanguolės.

Dar po dešimties minučių ištraukiame skardą iš orkaitės – granola bus gražiai apskrudusi ir kvapni.

Valgoma tai su pienu, jogurtu ar net rūgpieniu. Būkite sveiki! Ir ruoškitės kepti blynus.

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

• vakarykštės virtos vištos;
• poros stambiai tarkuotos morkos;
• skardinės raudonų pupelių;
• skardinės kukurūzų;
• konservuoto pomidoro ar dvejų;
• raudono svogūno;
• minkšto rakletės sistemos sūrio;
• česnako;
• čiliako;
• kumino;
• pačios tortilijos;

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

 

Tada dedamos pupelės.

 

Čiliakas.

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

 

Silpnaregiams

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Paprastas majonezas, komplikuotas ajoli padažas ir keletas gudrybių

Kur glūdi gero majonezo paslaptis? Jis turi būti pagamintas namuose ir suvartotas per keletą dienų. Jo, šiukštu, negalima šildyti ar, juolabiau, kepti su sūriu ar karbonadu. Majonezas – šaltasis padažas, o tiems, kas sugalvos jį kepti – nudžius rankos.

Kitas į majonezą panašus, bet mūsuose ne itin žinomas šaltasis padažas – ajoli. Majonezas – tipiškai prancūziškas padažas, o ajoli būdingas Provansui, Katalonijai ir Baskų kraštui. Abiejų padažų gamybos principas tas pats – tik ajoli ruošiamas be kiaušinio – abu yra emulsijos, t.y. vandens lašiukai, apvilkti aliejaus plėvele. Emulsijos stabilumas priklauso nuo emulsiklio kiekio. Štai kodėl paruošti majonezą itin paprasta, o ajoli – itin sudėtinga: kiaušinio trynys tobulas emulsiklis. Be jo emulsija labai greitai suyra į vandens ir aliejaus masę, kas jau nėra majonezas ar ajoli.

Dar viena vieša paslaptis, kodėl kartais nepavyksta ajoli arba majonezas – pirmo spaudimo alyvuogių aliejus netinka šiems padažams. Niekas nežino kodėl, bet labai didelė tikimybė, kad alyvuogių aliejaus padažas suirs per valandą arba greičiau. Todėl geriau rinktis nerafinuotą saulėgrąžų, riešutų ar, galų gale, alyvuogių išspaudų aliejų.

Jei nusprendėme pasigaminti majonezo ir ajoli, mums prireiks:

• po 70 ml aliejaus (majonezui ėmiau saulėgrąžų, ajoli – alyvuogių);
• truputį citrinos sulčių;
• truputį druskos;
• kiaušinio trynio majonezui;
• česnako ajoli padažui;
• piestos.

Užbėgdamas už akių, prisipažinsiu, kad ajoli man nepavyko net iš trijų kartų dėl to, kad, kaip jau minėjau, per savo žioplumą naudojau alyvuogių aliejų. Kita vertus, net suiręs, kvaziajoli buvo puikus padažas prie virtų bulvių morkų ir šparaginių pupelių. Trumpai apie tai, kaip dramatiškai klostėsi įvykiai:

dvi česnako skilteles blanširuojame (20 sekundžių laikome verdančiame vandenyje, keletą minučių – lediniame), sukapojame ir dedame su 2 g druskos į piestą.

 

Lėtai grūdame, niekur neskubame, įlašiname keletą lašų citrinos sulčių. Nuolat maišydami po lašiuką pilame aliejų.

 

Jei viskas gerai, po truputį pilant aliejų ir maišant, galiausiai turi gautis kreminės konsistencijos balkšvas padažas, gardžiai kvepiantis česnaku.

 

Tuo tarpu man kiekvieną kartą jau bebaigiant įplakti aliejų, deja, viskas suirdavo: aliejus sau, česnako masė sau, citrinos sultys sau.

Nusiminęs nusprendžiau pasigaminti majonezo. Ir čia viskas pavyko be jokių pastangų. Įvykių eiga:

atskiriame kiaušinio trynį nuo baltymo. Čia paskaitose Harvarde sužinojau superinį triuką kaip tai padaryti vienu judesiu: įmušame visą kiaušinį į dubenėlį, suspaudžiame tuščią plastikinį buteliuką, pridedame kaklelį prie trynio ir palengva atleidžiame – trynys pats įčiuoš į butelį.

 

Palengva išspaudžiame trynį į kitą indelį

 

Piestoje plakame trynį su trupučiu druskos ir citrinos sulčių. Iš pradžių po lašiuką, vėliau po daugiau pilame aliejų. Vienam tryniui skaičiuojame apie 70-100 ml aliejaus. Šiuo atveju majonezas gavosi stabilus.

 

Majonezą galima pagardinti bet kuo, kas tik šaus į galvą: Dižono garstyčiomis, žolelėmis, česnaku. Aš įmaišiau šaukštą kario.

 

Ir buvo super pasigaminti sumuštinį su šalta virta vištiena.

 

 

Kaip matote, niekas neapdraustas nuo nesėkmių.

Tarp kitko, iš kiaušinio baltymų gavosi prašmatnūs morengai, bet apie tai kada nors ateityje.