Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

• pusę svogūno;
• nepiktą čili;
• saują petražolių;
• kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
• sojos padažo;
• pomidorų ir ryžių garnyrui.

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.