Kelionė JAV. 5 diena – Didysis Kanjonas

Penkta kelionės diena buvo skirta aplankyti gamtos stebuklą – Didįjį Kanjoną, o vakare pasiekti Kaliforniją.

https://goo.gl/maps/yL7yEewnDyS2

Man tai jau buvo antras apsilankymas prie Didžiojo Kanjono. Tačiau lankytis ten galima kasdien: nuo vaizdų, erdvės ir atmosferos užgniaužia kvapą.

Pasirinkome pravažiuoti pietiniu šlaitu, keliaujant iš rytų iki Didžiojo Kanjono kaimelio. Įvažiavimas į Didžiojo Kanjono nacionalinį parką be abejo mokamas, tačiau galioja mano minėtas metinis leidimas, kurį įsigijome prieš dieną Akmeninio Miško nacionaliniame parke.

Kaip ir kiekviena kelionės Amerikoje diena prasidėdavo mano bendrakeleivio surūgusiu veidu ir priekaištais.

Manęs paklaustų žingeidus skaitytojas, kodėl aš jo nesudubasinau ir neišmečiau kur nors Mohavės dykumoje? Pats stebiuosi savo kantrybe.

Papusryčiavau Kamerono miestelyje indėnų užeigoje visai padoriu buritu, užgerdamas Starbuckso kapučinu iš šaldytuvo. Buritas gal ir nieko, bet aptarnavimas indėnų užeigoje siaubingas. Vėliau daug kartų pastebėjau, kad indėnai tiek užeigose, tiek suvenyrų parduotuvėse labai pasipūtę ir nemandagūs. O ko jiems būti mandagiems?

Pravažiavus Kameroną, bet dar neprivažiavus Didžiojo Kanjono, galima apsilankyti Mažojo Kolarado kanjone. Tai kaip apšilimas prieš Didįjį Kanjoną.

Prie apžvalgos aikštelės tie patys pasipūtę indėnai pardavinėja kiniečių rankų darbo niekučius.

Nematau prasmės publikuoti filmuotą ar fotografuotą medžiagą iš Didžiojo Kanjono: jūs internete galite rasti daug gražesnių paveikslėlių. Ten būtina apsilankyti, be vaizdų ten ypatinga atmosfera su švilpiančiu vėju arba keista tyla nusileidus į apačią, kvepiantys kiparisai, plieskianti saulė,

daugybė gyvūnų – kolibriai, išdidūs krankliai,

voverės, stirnos

– visus juos tikrai pamatysite iš automobilio. Mes lėtai važiavome nuleistu kabrioleto stogo, stabčiodami prie apžvalgos aikštelių.

Galiausiai palikome automobilį miške ir patraukėme pėsčiomis į dviejų valandų žygį per kvepiantį mišką. Ant uolos atbrailos aptikome dvi besikaitinančias saulėkaitoje kiaunes:

DCIM100MEDIA

Žinoma, pusdienio ten maža. Norėtųsi keletą savaičių sėdėti ant uolos krašto ir nieko negalvoti.

Saulei perkopus per zenitą, pagėrėme kavos Starbuckse Didžiojo Kanjono kaimelyje ir patraukėme į Kaliforniją. Vėlyvą popietę pasiekėme Kingmano miestą Arizonoje. Šioje vietoje 40 greitkelis, kuriuo taip ilgai važiavome nuo Teksaso, daro kilpą, aplenkdamas nedidelę kalnų grandinę, skiriančią vėsią Arizoną nuo įkaitusios Kalifornijos dykumos. Užuot saugiai ir greitai važiavę greitkeliu, nusukame į siaurą Oatmano plentą, kertantį kalnus serpantinu. Dalį kelionės šiuo serpantinu filmavau vairuodamas. Negaliu sakyti, kad buvo pavojingas važiavimas, bet nervus pakuteno.

Pasiekiame kalnagūbrio viršūnę, iki saulėlydžio dar yra laiko, leidžiamės į Mohavės dykumą.

Šioje vietoje prasideda Kalifornija, oras kaista vis labiau, nes leidžiamės beveik iki jūros lygio, Mustangas ritasi nuo kalno ant laisvų apsukų ir įrieda į Oatmano miestelį

– pasaulinę asilų sostinę.

Ta prasme, ten tikri asilai slampinėja po miestą. Žinoma, tai tik atrakcija turistams, bet reikia vairuoti atsargiai, ypač tamsiuoju paros metu, kad nenutrenktum ilgaausio.

Jau visai sutemus, po keleto eilinių mano bendrakeleivio isterijų, pasiekiame Needles miestelį. Motelio recepcijoje sėdi akivaizdžiai apsipūtęs bičiukas. Maloniai paaiškina kaip įjungti kondicionierių, bo karštis nepakeliamas. Mano bendrakeleivis geria degtinę, aš keliauji į miestelį ieškoti užkąsti ir šalto alaus. Grįžtu į motelį be nuotykių – jie manęs laukia kambario tamsoje didelių tarakonų ir patalynėje blakių pavidalu. Visą naktį negaliu sudėti bluosto, nes blakės nuolat kandžioja. O gal aš tik įsivaizduoju? Rytoj manęs laukia Holivudas, Santa Monika, Ramusis vandenynas, pragariškos vairavimo sąlygos Los Andžele ir, žinoma, mano bendrakeleivio isterijos.

Kelionė JAV. 4 diena

Ketvirta diena Amerikoje jau brėško, kai mane pažadino rietenų triukšmas. Mano bendrakeleivis naktį susikibo su kaimyniniame motelio numeryje gyvenančiu 150 kg meksikiečiu. Aš nieko blogo apie meksikietį pasakyti negaliu, saldžiai miegojau, jis man netrukdė. O štai mano bendrakeleivį suerzino, esą per garsiai kalbantis telefonu kaimynas, todėl jis nuėjo tildyti. Iš pradžių apsižodžiavo, po to apsistumdė, o galiausiai pažadino visą motelį šūkiais iš F raidės. Laukiau dviejų blogų situacijos scenarijų: a) atvažiuos policija ir mus deportuos iš šalies; b) atvažiuos meksikiečių narkomafija, nukirs mūsų trumpus gringiškus pimpalus, o mus pačius ištirpins rūgštyje. Bet viskas baigėsi laimingai: meksikietis užsimetė meto ir užmigo, bendrakeleivis įkalė eilinį puslitrį vadiaros, o aš užsisakiau puikius kaimietiškus pusryčius šalia esančioje cafecito.

Paprasčiausi huevos rancheros su bulvėmis, pupelėmis, tortilja ir daug čili padažo – sotu, skanu ir pigu.

Pusryčiaudamas susiplanavau maršrutą: El Malpais nacionalinis parkas Naujojoje Meksikoje, Suakmenėjusio miško (Petrified forest) nacionalinis parkas Arizonoje, nakvynė Flagstafe, didesniame mieste prie Didžiojo Kanjono.

https://goo.gl/maps/NSMuyojjiex

Nuvažiuota apie 700 km per dykumas, truputį daugiau, nei planuota, nes iš pirmo karto navigatorius nusiuntė ne į El Malpaisą, o kažkodėl į San Rafaelio miestlį, teko apie 30 km grįžti.

El Malpais ispaniškai reiškia bloga žemė ar bloga vieta – badland, vienu žodžiu, dykynė. Patekimas į šį parką nemokamas. Užsukome į lankytojų centrą, maloni darbuotoja paaiškino kaip nuvažiuoti iki gražiausių vaizdų. Štai tokių pvz.:

Arba tokių – visas slėnio vaizdas.

Su komentarais

Labiausiai mus viliojo natūrali arką tarp uolų. Va tokia:

arba kitu kampu

Truputį pasivaikščiojome, išbaidžiau senuką su kemperiu prisistatęs rusu. Be jo ir keleto varnų aplinkui nebuvo nieko.

Grįžtant į greitkelį, sutikome elnių bandą. Važiuojant greitai, labai nesunku partrenkti juos, juoba, kad pakelės pilnos sumaitotų lavonų.

Grįžome į greitkelį ir iki pietų pasiekėme Naujosios Meksikos ir Arizonos sieną.

Saulei esant zenite atvažiavome į Suakmenėjusio miško nacionalinį parką. Lankytojų centre nusipirkome leidimą. Dėmesio! Leidimas kainuoja 80 USD, galioja metus vienam lengvam automobiliui (faktiškai iki 5 žmonių) beveik į visus JAV nacionalinius parkus. Perkant atskirai, įvažiavimas į kiekvieną parką kainuoja 30-50 USD. Taigi, jei lankote JAV ne gimines Čikagoje ir ne Walmartą prie JFK oro uosto, šis leidimas tikrai apsimoka.

Dabar apie Suakmenėjusį mišką, kuris visai ne miškas, o saulės deginama dykuma. Joje pilna prieš milijonus metų suakmenėjusių medžių kamienų.

Yra neblogas mažas muziejus lankytojų centre.

Visa kelionė vyksta automobiliu (kaip ir visuose JAV nacionaliniuose parkuose), įvažiuojama pro vienus vartus ir maždaug už 40 km išvažiuojama kitoje vietoje. Įdomesnės vietos pažymėtos, o prie ypatingai gražių vietų reikia eiti pėsčiomis keletą kilometrų. Rinkti fosilijų šiukštu negalima – baudos tūkstantinės ir kalėjimas. Nu, čia savaime aišku, ar ne?

Taigi, įvažiavus į parką pro šiaurinį įvažiavimą nuo 40 greitkelio, atsiveria gražūs vaizdai į dykumą.

Važiuojant į pietus, peizažas keičiasi ir ima gniaužti kvapą nuo vaizdų.

Pakelėje yra keletas archeologinių radimviečių. Labiausiai įspūdį padarė Newspaper Rock – Žinutė ant akmens, palikta senovės žmonių piešinių pavidalu.

Sustojome nuostabos apimti gana plačiame slėnyje, kuris priminė Marso peizažą (dėmesio! pritildykite garsą, nes nuo vėjo kamera labai šnypščia)

Bet visiškai kojas pakirto vaizdai vietoje, vadinamoje Blue Mesa (Mėlynas Stalas ar Mėlyna plynė). Iki gražiausios vietos nėra kelio, reikia eiti pėsčiųjų taku. Automobilį paliekame aikštelėje.

Ir einame apie valandą takeliu, o aplink Tatuino planetos peizažas.

Filmuoti nelabai gavosi, ten pučia stiprus vėjas, kameros mikrofonas neišneša.

Apsvaigę nuo vaizdų, kupini įspūdžių vakare pasiekėme Flagstafą, apsistojome švariame motelyje pas indusus, o valgyti prisipirkome išsinešimui Chipotle užeigoje.

Diena buvo tikrai vykusi. Nom nom nom.

 

Kelionė JAV. 3 diena

Vakaras Amarile buvo labai smagus su puikiais meksikietiškais patiekalais, šalta IPA, miestas pasirodė demokratiškas ir gražus, žmonės nuoširdūs ir draugiški. Amarilas man patiko.

Bet išaušo kita diena ir turėjome važiuoti toliau į vakarus. O maršrutas toks:

https://goo.gl/maps/qhxP6K6Zjn72

Tą dieną nuvažiavome kiek mažiau nei prieš tai – bemaž 700 km, aplankėme Kadilakų Rančą, Santa Rosa miestelį, pižonišką Santa Fe, proletarišką Albukerkę, o vakare apsistojome nedideliame Grantso mieste prie pat Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, kad kitą dieną keliautume į savo pirmą nacionalinį parką JAV.

Turistų nulankyta Kadilakų Ranča yra vos už keliolikos kilometrų nuo Amarilo, todėl nuvykome ten dar vos prašvitus.

Jokia tai ranča, o tik septyni, jei teisingai pamenu, iki pusės į žemę įkasti kadilakų kėbulai, nuolat apipaišomi, taginami ar kitaip dažomi turistų. Aplinkui mėtosi šimtai panaudotų nitroemalės skardinių. Šis objektas yra nemokamas.

Visą rytą važiavome Route66, ne greitkeliu. Kartkartėmis užvažiuodavome ir į aklavietę.

Pakeliui dažnai matėme dideles kaimenes jautienos. Mano bendrakeleivis netgi pabendravo su tikru kaubojumi meksikiečiu, nu tikrai tikru, ne westerniniu ar atvirukiniu iš Kuproto kalno, o tokiu vėjo ir saulės nugairintu veidu, purvinom panagėm, nušiurusiais plaukais ir prakaituotais marškiniais.

Įdienojus kirtome Teksaso ir Naujosios Meksikos sieną.

Važiuodamas į JAV, maniau, kad Teksase ir Naujoje Meksikoje pamatysiu saulės išdegintą žemę, kone dykumą. Bet kas keisčiausia, Naujoji Meksika rugsėjo pradžioje žaliuoja ir žydi.

Pietauti sustojome Santa Rosa miestelyje Silver Moon užeigoje, kur gavau kalną vištienos salotų ir naminio limonado, o mano pakeleivis futbolo kamuolio dydžio tortilją, užpiltą kibiru padažo. Aptarnavo mus, dėmesio, padavėja Wanda. Aš ėmiau manyti, kad JAV visos padavėjos Wandos.

Sustojome poilsio aikštelėje ir pamačiau nusikaltėlių konvojų: tokį kūdą 160 cm ūgio senį riebaluotais plaukais, grandinėmis surakintomis rankomis ir kojomis, du vinčesteriais ginkluoti policininkai nuvedė į tuliką nusičiurkšt, o po to įgrūdo į furgoną tamsintais stiklais ir išvežė į federalinį kalėjimą. Atrodė kaip iš filmo, xule.

Popiet nusprendėme palikti Route 66 ir padaryti lankstą į Santa Fe. Ir nepasigailėjome: pats kelias ir nuo jo atsiveriantys vaizdai buvo fantastiški.

Vakarų pusėje matėme kylančią audrą su žaibais.

Kelias į Santa Fe vis kyla į kalnus, o miestas įsikūręs gana aukštai kalvose.

Nuvykę į Santa Fe supratome ažiotažą dėl šio miesto: atrodo išlaižytas tvarkingas ir brangus kaip Ispanijos kurortas.

Gyvena tik turtingi pensininkai, bo klimatas labai palankus, tūsinasi tik hipsteriai. Bet iš kitos pusės, man irgi buvo atgaiva, nes galėjau išgerti tiko espresso, daug geresnio nei Starbuckse. Beje, visur ant parduotuvių ir viešbučių kabo čiliakų vėriniai.

Trumpai pabuvę europietiškame anklave, leidomės į Albukerkę, į kultinio Breaking Bad tėvynę, bitch!

Su vėjeliu nusileidome nuo vėsių Santa Fe kalvų į karščiu alsuojančią Albukerkę ir patraukėme prie Walterio White’o namo.

Tokių kaip mes žioplių ten netrūksta, o name gyvena eilinė amerikiečių šeima, todėl net nelipau iš automobilio, kad neerzinčiau kieme sėdinčios moteriškės.

Jau saulei leidžiantis atvažiavome į Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienyje ir šalia El Malpais nacionalinio parko įsikūrusį Grantso miestelį. Apsistojome nebrangiame motelyje pas kiniečius korėjiečius.

O naktį prasidėjo nuotykiai!

Kelionė JAV. 2 diena

Antrą kelionės JAV dieną maršrutą susidėliojome taip, kad įveiktume 700 km ir pasiektume Teksasą. Planą įvykdėme su kaupu: nuvažiavome 800 km, paklaidžiojome Kanzaso lygumose, aplankėme Talsos ir Oklahoma Sičio dauntaunus, patyrėme nedidelių nuotykių ir baigėme dieną Amarilo mieste (taip, o ne Amarilju ar Amariju siūlo miestą Teksase vadinti wikipedija).

https://goo.gl/maps/ihoptvw26YQ2

Džopline yra labai įdomi sankryža: važiuojant po 44 greitkelio viaduku, reikia keisti važiavimo kryptį, t. y. važiuojama kaire eismo juosta. Kaip suprantu, taip patogiau išvažiuoti į greitkelį, nors ką aš žinau…

Iš ryto išvykome iš viešbučio į Džopliną apsipirkti: vandens, vazelino, traškučių ir dar balažin ko. Igeliui to neužteko, jam, mat reikėjo būtinai papusryčiauti blyneliais su kiaušiniu ir traškia šonine, užgeriant bjauria kava, kokioje nors pakelės užeigoje. Ieškodami tokios užkandinės ir beklaidžiodami po Džopliną, nutolome nuo greitkelio, išvažiavome į Kanzasą ir susipykome visai dienai. Igelis, vis dėl to, rado užkandinę Galenos miestelyje, toli nuo greitkelio. Įsižeidęs jo bendrakeleivis kategoriškai atsisakė pusryčiauti kartu ir liko išdidžiai gailėtis savęs ir rūkyti saulėkaitoje. Tuo tarpu so European Igelis užkandinėje susipažino su too Midwest gražuole padavėja Wanda, bet visas flirtas baigėsi taip:

Atėjo true rednekai ir Igelis paskubomis sulesęs blynelius spruko pabrukęs uodegą į savo pižonišką Mustangą, spaudė akseleratorių ir vos nepamiršo savo pakeleivio. Toliau klaidžiojome Kanzaso lygumomis, ieškodami 44 greitkelio.

Priešpiet laimingai pasiekėme Talsos centrą (nors man gražiau skamba Tulsa). Miestas atrodo išmiręs, o centre daugybė narkomanų ir šiaip keistų žmogystų.

Dabar buvo Igelio eilė išdidžioje vienatvėje sėdėti automobilyje, kol jo bendrakeleivis rūkė su Talsos dauntauno kekšėmis, o narkušos fotkino jį jo prašmatniu fotiku negyvų dangoraižių fone.

Popiet paspaudę 44 greitkeliu atskubėjome į Oklahoma Sitį. Šis didmiestis buvo kiek gyvesnis ir gražesnis. Dauntaune aplankėme memorialą, 1995 m. Trumpo fanų susprogdinto dangoraižio vietoje.

Nesu jautruolis, bet šiurpoka vieta. Pasirodo, tame susprogdintame pastate buvo vaikų darželis, o sprogdintojas apie tai žinojo.

Būnant Oklahoma Sityje du kartus mane nufilmavo Apple Maps automobilis. Jei kas naudojatės Apple produkcija, gal rasite mane Street View.

Į vakarus nuo Oklahoma Sičio prasideda nykus pragariškas peizažas: lygumos ir kukurūzai. Kai bendrakeleivis nesikalba su tavim, galima ramiai miegoti prie vairo spaudžiant 140 km/h.

Kad jau visai neužmigčiau, kartkartėmis nusukdavau iš greitkelio į lygiagrečiai einantį Route 66. Vienoje pakelės parduotuvėje nusipirkau meškėno skalpą, labai smagus daiktas.

Į pavakarę atvykome į Teksola miestelį prie Oklahomos ir Teksaso sienos.

Kol nepamačiau savo akimis, vyliausi čia surasti motelį. Teko traukti toliau į Teksasą.

O bendrakeleivis nuolat rūkė.

Teksase užsukome į Šemroko miestelį. Moteliai su sunkvežimių vairuotojais pasitikėjimo nekėlė. Maža to, parduotuvėje mane išgąsdino prasigėrusi bedantė boba, kuri, pasirodo, buvo pardavėja. Dar sužinojome, kad Teksase sekmadieniais neparduoda stipraus alkoholio, o alaus galima nusipirkti tik vienoje Šemroko specializuotoje parduotuvėje. Verygos rankos pasiekė ir Teksasą.

Kol laukiau savo bendrakeleivio, perkančio alų, į aikštelę kriokdamas atvarė Chevrolet Camaro kabrioletas, laužydamas bamperį, persirito per bordiūrus, iš jo išlipo girta kaip tapkė į Britney Spears panaši blondinė nuoga bamba ir nupėdino į parduotuvę. Nežinau kuo ten baigėsi.

Teksase poilsio aikštelėse atsirado lentelės, įspėjančios apie gyvates.

Jau temstant pasiekėme nuostabų Amarilo miestą su superiniu ir labai pigiu moteliu (jei gerai pamenu, Baymont), o šalia – gausybė texmex užkandinių, viena kurių maloniai pasinaudojau.

Kita diena – kelionė per saulėtą Teksasą. Bus daugiau.