Kelionė JAV. 3 diena

Vakaras Amarile buvo labai smagus su puikiais meksikietiškais patiekalais, šalta IPA, miestas pasirodė demokratiškas ir gražus, žmonės nuoširdūs ir draugiški. Amarilas man patiko.

Bet išaušo kita diena ir turėjome važiuoti toliau į vakarus. O maršrutas toks:

https://goo.gl/maps/qhxP6K6Zjn72

Tą dieną nuvažiavome kiek mažiau nei prieš tai – bemaž 700 km, aplankėme Kadilakų Rančą, Santa Rosa miestelį, pižonišką Santa Fe, proletarišką Albukerkę, o vakare apsistojome nedideliame Grantso mieste prie pat Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, kad kitą dieną keliautume į savo pirmą nacionalinį parką JAV.

Turistų nulankyta Kadilakų Ranča yra vos už keliolikos kilometrų nuo Amarilo, todėl nuvykome ten dar vos prašvitus.

Jokia tai ranča, o tik septyni, jei teisingai pamenu, iki pusės į žemę įkasti kadilakų kėbulai, nuolat apipaišomi, taginami ar kitaip dažomi turistų. Aplinkui mėtosi šimtai panaudotų nitroemalės skardinių. Šis objektas yra nemokamas.

Visą rytą važiavome Route66, ne greitkeliu. Kartkartėmis užvažiuodavome ir į aklavietę.

Pakeliui dažnai matėme dideles kaimenes jautienos. Mano bendrakeleivis netgi pabendravo su tikru kaubojumi meksikiečiu, nu tikrai tikru, ne westerniniu ar atvirukiniu iš Kuproto kalno, o tokiu vėjo ir saulės nugairintu veidu, purvinom panagėm, nušiurusiais plaukais ir prakaituotais marškiniais.

Įdienojus kirtome Teksaso ir Naujosios Meksikos sieną.

Važiuodamas į JAV, maniau, kad Teksase ir Naujoje Meksikoje pamatysiu saulės išdegintą žemę, kone dykumą. Bet kas keisčiausia, Naujoji Meksika rugsėjo pradžioje žaliuoja ir žydi.

Pietauti sustojome Santa Rosa miestelyje Silver Moon užeigoje, kur gavau kalną vištienos salotų ir naminio limonado, o mano pakeleivis futbolo kamuolio dydžio tortilją, užpiltą kibiru padažo. Aptarnavo mus, dėmesio, padavėja Wanda. Aš ėmiau manyti, kad JAV visos padavėjos Wandos.

Sustojome poilsio aikštelėje ir pamačiau nusikaltėlių konvojų: tokį kūdą 160 cm ūgio senį riebaluotais plaukais, grandinėmis surakintomis rankomis ir kojomis, du vinčesteriais ginkluoti policininkai nuvedė į tuliką nusičiurkšt, o po to įgrūdo į furgoną tamsintais stiklais ir išvežė į federalinį kalėjimą. Atrodė kaip iš filmo, xule.

Popiet nusprendėme palikti Route 66 ir padaryti lankstą į Santa Fe. Ir nepasigailėjome: pats kelias ir nuo jo atsiveriantys vaizdai buvo fantastiški.

Vakarų pusėje matėme kylančią audrą su žaibais.

Kelias į Santa Fe vis kyla į kalnus, o miestas įsikūręs gana aukštai kalvose.

Nuvykę į Santa Fe supratome ažiotažą dėl šio miesto: atrodo išlaižytas tvarkingas ir brangus kaip Ispanijos kurortas.

Gyvena tik turtingi pensininkai, bo klimatas labai palankus, tūsinasi tik hipsteriai. Bet iš kitos pusės, man irgi buvo atgaiva, nes galėjau išgerti tiko espresso, daug geresnio nei Starbuckse. Beje, visur ant parduotuvių ir viešbučių kabo čiliakų vėriniai.

Trumpai pabuvę europietiškame anklave, leidomės į Albukerkę, į kultinio Breaking Bad tėvynę, bitch!

Su vėjeliu nusileidome nuo vėsių Santa Fe kalvų į karščiu alsuojančią Albukerkę ir patraukėme prie Walterio White’o namo.

Tokių kaip mes žioplių ten netrūksta, o name gyvena eilinė amerikiečių šeima, todėl net nelipau iš automobilio, kad neerzinčiau kieme sėdinčios moteriškės.

Jau saulei leidžiantis atvažiavome į Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienyje ir šalia El Malpais nacionalinio parko įsikūrusį Grantso miestelį. Apsistojome nebrangiame motelyje pas kiniečius korėjiečius.

O naktį prasidėjo nuotykiai!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: