Kelionė JAV. 9 diena – Mirties slėnis

Turbūt turėčiau save laikyti laimingu žmogumi. Būdamas vaikas, studijuodavau didelį Tarybų Sąjungos kelių atlasą, mintimis keliaudamas plentais ir geležinkeliais po neaprėpiamą tėvynę. Mane kažkodėl labiausiai traukė Karpatai ir Krymas. Nukeliauti toliau 17 puslapio, kur buvo Ukraina, man neužtekdavo kantrybės. Vėliau atsirado pasaulio atlasas, tiesa, ne toks išsamus, bet jį vartydamas irgi keliaudavau per pasaulį skersai išilgai. Dar vėliau, ėmęs skaityti visokius žiulius vernus ir “Drąsiųjų kelių“ seriją, visai pamečiau galvą. Susikūriau įvairių vietovių vizijas, virtusias svajonėmis, kurioms, kaip tada maniau, niekada nelemta išsipildyti. Tas pats Krymas man tada atrodė nepasiekiamas kaip ir Varanasis Indijoje, Lasa Tibete, Ušuaja Argentinoje, Vilties klonis Grenlandijoje ar Mirties slėnis Amerikoje… Bet štai, Krymą aplankiau vos pasibaigus pubertatiniam amžiui, Varanasį – kai į nušvitimą ir čakras ėmiau žiūrėti pro paniekinančio skepsio prizmę, o štai Mirties slėnis ilgą laiką buvo toks pats nepasiekiamas kaip ir Ultima Thule objektas Saulės sistemos pakraštyje. Net savo pirmos kelionės į Kaliforniją metu žiūrėjau į Mirties slėnio pusę su skausmingu ilgesiu, bet neturėjau galimybės jo aplankyti. O jis vis masino mane, šaukė savo daugiau nei 50 laipsnių karščiu ir kvietė nusileisti į dykumos įsčias, plytinčias 86 m žemiau jūros lygio. Ir štai net New Horizons kosminis aparatas pasiekia Ultima Thule, ir man, išaušus giedram 2018 m. rugsėjo 9 rytui, metas važiuoti į Mirties slėnį.

ttps://goo.gl/maps/LnPDFdgfGJ32

Paliekame nykųjį Fersno miestą ir mielas jos katytes.

Atleisk, brangioji, mūsų laivai šiame gyvenimo vandenyne jau niekada nebesusitiks.

Važiuojame į pietus link Beikersfildo ir, apvažiavę Siera Nevada kalnagūbrį, išlendame į Mohavės dykumą.

Prie Mohavės miesto pamatėme lėktuvų kapines, bet privažiavimo neradome, o klaidžioti ir ieškoti laiko neturėjome – Mirties slėnis nelaukia!

Lekiame tiesiu kaip strėle dykumos keliu pro kalnakasių miestelį Valley Wells. Tolumoje matome druskožemius.

Karštis kyla ir mes įvažiuojame į platų ir nežemiškai gražų Panamint slėnį, kuriame vaizdai man primena Marso vaizdus, atsiųstus Curiosity ir Opportunity marsaeigių.

 

Jokie video įrašai ar nuotraukos neperduoda to švinine kaitra alsuojančios dykumos pojūčio, tos akinančios ir beribės saulės šviesos, užliejančios viską aplinkui: toks jausmas, kad ta šviesa būtų apčiuopiama.

Įdienojus privažiuojame Mirties slėnio nacionalinio parko ribą.

Bet tai – dar ne slėnis, iki jo reikia pakilti į 2 km aukščio kalvas ir, įjungus laisvą pavarą, nerti nesmarkiai vingiuojančiu keliu žemiau jūros lygio. Fantastiškas potyris!

Pabandome pasivaikščioti po kopas, bet karštis varo atgal į mašiną, kur veikia kondicionierius.

Važiuojame pro Garstyčių kanjoną.

Nusifotografuojame prie ženklo, žyminčio aukštį nuo jūros lygio. Deja, -86 m žymos neradome.

Bet svarbiausias mano tikslas Mirties slėnyje – Mikelandželo Antonionio apdainuotas Zabriskie Point. Štai jis:

Man karštis nė motais, nusprendžiu žūt būt pasivaikščioti po šią vietą, bent pusvalandį.

Šioje vietoje mano bendrakeleivis gavo šilumos smūgį. Bet kam tai rūpi?

Vakarėjant šunkeliais traukiame link Las Vegaso. Jau beveik sutemus pirmą kartą suvažinėjau gyvūną – didžiulį driežą. Dėl to visą likusį vakarą graužiausi. Taip smarkiai graužiausi, kad vietoj Las Vegaso nuvažiavau į Paryžių.

Eliziejaus laukai ir Eifelio bokštas.

Šalia trynėsi pusnuogės katytės, atkaklesnės nei Fresne, surakino mane antrankiais ir norėjo kažką man padaryti. Bet prancūziškai nemoku, todėl mandagiai pabėgau.

Norėjau ilgai vaikščioti po naktinį Paryžių, bet mano bendrakeleivis nusprendė man atkeršyti už Zabriskie Point karštį ir pusnuoges katytes, ėmė trypti kojomis ir isteriškai šaukti ant visos gatvės, kad nepalikčiau jo. Teko nešti jį ant pečių į motelį, laimei, apsistojome prie pat Sunset Stripo, toli nešti nereikėjo.

Šiame mūsų kelionės taške teko apsispręsti: ar važiuoti neskubant link Čikagos, kur mūsų už savaitės lauks lėktuvas, ar akis išdegus lėkti į Jeloustouno parką. Sveikas protas pralaimėjo, bet apie tai – kitose mūsų laidose.

Kelionė JAV. 8 diena – Josemito parkas

Nuo mūsų kelionės pradžios kiekviena diena atnešdavo vis naujesnių ir stipresnių įspūdžių. Sekvojų parkas buvo vau, bet tai, ką pamačiau Josemito parke – nepalyginamai įspūdingiau. Tačiau užbėgdamas gerokai už akių, turiu pripažinti, kad vėliau buvo ir įspūdingiau.

Iš motelio Fresne suplanavome dienos iškylą į Josemitą, juoba, kad atstumas pirmyn atgal vos 350 km ir tai buvo puiki proga pailsėti nuo intensyvaus vairavimo. Sumanyta įvažiuoti į parką per pietinį įvažiavimą, tenai pasivaikščioti, papietauti ir ramiai apsukus ratą, grįžti nakvynei į Fresną per šiaurinį įvažiavimą.

https://goo.gl/maps/pB6HMYh6s6x

Googlo žemėlapiai kažkodėl nebraižo viso maršruto, tipo mašinos į Glacier Point nevažiuoja, nors puikus kelias ir pravažiavom, todėl tą atkarpą teko nupiešti ranka. Silpnaregiams

Bet apie viską iš pradžių.

Į Josemito parką atvažiavome gana anksti, prieš 10 val. Vėlgi, bilietas mums nieko nekainavo. Iš karto įvažiavę palikome automobilį aikštelėje ir su parko autobusu nuvažiavome į sekvojų giraitę Mariposa Grove – Drugelių šilelį. Ji labiau sukultūrinta nei Sekvojos parkas, bet vis tiek įspūdinga.

Šalia ten auga mažytės sekvojytės kūdikėliai.

Ir didžiuliai milžinai.

O šalia guli mirę medžiai.

Už keleto kilometrų nuo parko autobuso stotelės auga įspūdinga sena sekvoja pavadinta Grizzly Giant – Milžinas grizlis.

Man sunkiai tilpo į kadrą. Ten ant lentelės parašyta, kad medis didesnis už Niujorko Laisvės statulą.

Norėjau ilgiau pasivaikščioti, bet mano bendrakeleivis kaip visada ėmė inkšti, teko grįžti į autobusą ir atgal prie mašinos. Toliau patraukėme į šiaurę link Josemito slėnio. Pakeliui išsimaudžiau kalnų upelyje, vanduo ledinis, bet pakenčiamas, nes lauke gana karšta.

Tolesnis tikslas – Glacier Point regykla ant uolos virš Josemito slėnio, nuo kurios atsiveria visas slėnis ir aplinkinės viršūnės, o gražiausia – Kupolas (The Dome). Štai šita:

Išties ten netenki žado ant tos uolos. Atrodo, kad patekai į Tolkieno knygą: apačioje žalias slėnis su upe per vidurį, aplink keletas viršūnių kaip sargybiniai, o tarp jų – kriokliai. Bėda ta, kad ten labai daug žmonių ir mašinų. Kol vaikštinėjau vienas (galite spėti, mano bendrakeleivis gėrė degtinę mašinoje stovėjimo aikštelėje), sutikau ne vieną lietuvių grupę. Bet tai nesutrukdė džiaugtis vaizdais.

Dar truputis Kupolo

ir Josemito slėnio

ir važiuojame pažiūrėti kaip viskas atrodo iš apačios.

Pakeliui stabtelim prie medžių apsuptos pievos

ir netyčia užklumpam fotografą su jaunavedžių pora, darančius įvairias pozas.

Besileisdami serpantinais į slėnį, pravažiuojame didelį išdegusio miško plotą.

Į Josemito slėnį įvažiuojame pro nedidelį tunelį, iškart už jo yra superinė apžvalgos aikštelė Tunel View.

Nusileidus visiškai prie Josemito upės, pastatome mašiną aikštelėje ir einame pėsti prie krioklio prie Katedros uolos (Cathedral Rock).

Toliau darome ratą aplink visą slėnį. Sustojame labiausiai į rytus nutolusioje aikštelėje prie upės pailsėti, išsimaudyti ir pažiopsoti į kiaunių šiknas.

Šioje ramioje vietoje prasitriname beveik pusdienį.

Atsipalaiduoju tiek, kad net negirdžiu bendrakeleivio aimanų. Mes po Glacier Point buvome besusitaiką, bet dabar vėl nesikalba.

Saulė krypsta vakarop ir traukiame link šiaurinio išvažiavimo. Pabaigai sustoju Josemito slėnio vidury.

Atgal į Fresno važiuojame tyloje. Negaliu atsigauti po pamatyto grožio. Bet artėjant prie Fresno mus aplenkia ZZ Top automobilis.

Po to kažkoks girtas ar apsirūkęs senis vos neįvažiavo mums į galą, bet nuotaiką pakėlė ši moteriškė:

Grįžęs į motelį griuvau į lovą ir miegojau kaip kūdikėlis, sapnuodamas Josemitą ir kaubojaus šmėklą, klaidžiojančią po slėnį.

Kelionė JAV. 7 diena – Sekvojos nacionalinis parkas

Amerikoje yra tiek daug pamatyti, o laiko tiek mažai! Liūdna, bet tenka rinktis tik įspūdingiausius objektus, kiekvienam skiriant vos po dieną. Po trumpo poilsio Venturoje nusprendžiame traukti į Sekvojų ir Josemito nacionalinius parkus. Apsistoti planuojame Fresno mieste dviem naktims, nes miestas maždaug pusiaukelėje tarp šių parkų. Mūsų planas toks: važiuojame į Sekvojos parką pro pietinį įvažiavimą, išvažiuojame pro šiaurinį, pernakvojame Fresne, kitą dieną skiriame Josemitui, o nakvoti grįžtame į Fresną. Tada sukame atgal į rytus, bet kitu keliu: pro Mirties slėnį, Las Vegasą ir taip toliau.

https://goo.gl/maps/2TtcQvYHfZz

Naktis Venturoje praėjo ramiai, motelis buvo švarus ir jaukus, be blakių ar tarakonų, todėl puikiai išsimiegojau. Atsibudau puikios nuotaikos ir, nepaisydamas apniukusio ir vėsaus ryto nusprendžiau išsimaudyti vandenyne ir papusryčiauti. Mano bendrakeleivis, skirtingai nei aš, buvo bjaurios nuotaikos ir pasiliko motelyje išgerti degtinės ir pasimasturbuoti. Užbėgdamas už akių, pranešu, kad ši veikla jam nuotaikos nepataisė iki pat kelionės pabaigos, netgi atvirkščiai, ji nuolat bjuro.

Vandenyne aš taip ir neišsimaudžiau dėl trijų priežasčių: ledinio vandens, iš koto verčiančių bangų ir daugybės bomžų, miegančių pakrantės krūmuose. Na, vanduo šaltas, bet esu išsimaudęs ir Sognefjorde, Norvegijoje, kur vandens tempereatūra vos 6 laipsniai, todėl Ramiajame vandenyne nebūtų baisu. Kur kas labiau mane išgąsdino ilgos ir stiprios bangos.

Na, nuotraukose jos neatrodo baisios, bet kai žinai, kad artimiausi Malibu gelbėtojai už 50 km, o aš vengiau būti nuplautas į atvirą vandenyną, nusprendžiau tik pabraidyti.

Be to, nelabai norėjau palikti drabužius ir piniginę ant kranto, nes bomžai, pamatę mane, kėlėsi iš savo irštvų ir akylai sekė mane kartu su naglom kalakuto dydžio Livingstono žuvėdrom.

Po braidynių greitai papusryčiavau blynais su žalios arbatos padažu.

Greitkeliu pro Santa Klaritą ir Beikerfildą išvykome į Sekvojos parką. Kuo labiau tolome nuo vandenyno, tuo labiau giedrijosi, o oras kaito. Pakelės kioskelyje iš meksikiečio nusipirkome labai skanių apelsinų ir mangą. Beikersfildą pasiekėme prieš pietus. Kol pyliau kurą degalinėje, prisistatė kažkoks narkomanas su Sadko batais ir ėmė suokti liūdną istoriją apie nelaimingą vaikystę, pavogtus pinigus, nėščią merginą, tuščią baką ir numatytą kelionę į Teksasą. Mano bendrakeleivis net susigraudino ir davė 20 baksų jam. Štai kaip apsivertė pasaulis, kai rytų europiečiai šelpia Amerikos valkatas.

Nuo Beikersfildo kelias ėjo naftos laukais

Kažkodėl prisiminiau filmą “There will be Blood“.

Vėliau įvažiavome į intensyvaus žemės ūkio rajoną.

Pasirodė, kad važiuojame per Kalifornijos aruodus: pistacijos, apelsinai, laimai ir dar balažin kokios kultūros po deginančia saule.

Gerokai įdienojus pasiekėme Sekvojos parką. Įvažiavimas 30 dolerių mašinai, bet mes turėjome abonementą į visus JAV nacionalinius parkus, apie kurį jau rašiau ankstesniuose postuose. Ilgai važiavome serpantinais į kalnus. Aplink gražu, bet nesitiki, kad kažkur netoliese auga milžiniški medžiai.

Kelias vis siaurėjo, vėliau užsirovėme ant rekonstrukcijos darbų: atvira tik viena juosta, o eismą reguliuoja šviesoforas.

Pagaliau pasiekėme tokį aukštį, kur auga medžiai.

O kai radome sekvojas, netekome žado nuo jų didybės. Atrodo Vilniaus televizijos bokšto aukščio medžiai, kamienai kaip geras namas. Va, koks našlaitis su mašina prie nedidelio medelio.

Kažkada parke buvo kelias iš sekvojų kamienų, dabar likę tik jo fragmentai.

Didžiausia šio parko įžymybė – arka per sekvojos kamieną, kur galima pravažiuoti su mašina. Ten realiai gero pusvalandžio eilė ir minios žmonių. Tačiau mes kažkokiu stebuklingu būdu pravažiavome nestovėję eilėje. Tikras Eastern European Style.

Mano bendrakeleivis į pavakarę visai suskydo ir vėl ėmė kelti isterijas. Nepadėjo net analinė penetracija su sekvojos kankorėžiu

ir susitikimas su vietiniu Bembiu.

Kaip ir buvome suplanavę, pervažiavome su atidengtu savo Mustango stogu Sekvojos parką kiaurai iš pietų į šiaurę, jau sutemus, pasiekėme Fresno miestą ir apsistojome motelyje dvejoms naktims. Pavalgėme netoliese esančiame pamėgtame Chipotle tinkliniame kabake. Iš nuovargio net nepamenu ką valgiau ir ką gėriau.

Kelionė JAV. 6 diena – Route 66 pabaiga

Aš toks tinginys, kad niekaip negaliu pratęsti savo kelionės aprašymo.

Šeštą kelionės dieną mes įveikėme visą Route 66 ir pasiekėme Santa Moniką prie Ramiojo vandenyno. Kadangi Los Andželas ir apylinkės kosmonautiškai brangus miestas, iš anksto nusprendėme nakvoti važiuoti link Santa Barbaros arba Venturos į šiaurę.

Iš ryto paliekame blakes ir tarakonus Needlese ir traukiame per Mochavės dykumą link Barstow miesto, garsėjančio savo outletais.

Man patinka važiuoti per dykumą: mašinų nedaug, už lango šviečia saulė ir karšta, o mašinoje jaukiai vėsu, tu siurbčioji saldų gėrimą su ledukais, o tavo bendrakeleivis apspangęs nuo vadiaros ir nepajėgia kelti isterijų. Kol kas. Ties Barstow nusukame iš greitkelio ir važiuojame palei Santa Fe geležinkelio liniją.

Barstow greitai užkandu Burger Kinge, nes nieko geriau nepavyksta rasti, o ieškoti nėra laiko, jau vidurdienis, mes skubame link vandenyno, o mano bendrakeleivyje bunda isteriška sterva.

Kuo arčiau Los Andželas, tuo intensyvesnis eismas, kelyje daugiau psichų, daugiau eismo juostų. Ties Sen Bernardino miestu išprotėjo navigacija: mes valandą klaidžiojome po viadukus ir nuvažiavimus, nors GPS rodo, kad važiuojame per laukus. Panašu, kad navigatoriaus žemėlapiai nespėja atsinaujinti kartu su beprotišku Kalifornijos gyvenimo tempu. Netrukus pasiekiame Pasadeną, jaukų ir ramų miestelį prie Los Andželo. Ten nusuku iš greitkelio, o navigatoriuje nustatau, kad niekada nevestų mūsų greitkeliais. Vakarop mums tai atsilieps malonia staigmena.

Šunkeliais (sąlyginai, nes nuolat važiuojam per gyvenamuosius rajonus) pasiekiame Holivudą. Iš principo man nepatinka būti miestuose, o tokiuose, kur minios žmonių ir intensyvus eismas mane ištinka nepasitenkinimas. Ypač kai visi nori fotkintis prie Holivudo ženklo.

Nusprendžiame privažiuoti arčiau, bet tai neįmanoma. Paliekame mašiną nelegaliai priparkuotą ir leidžiamės pėsti. Pakeliui malonūs ženklai, laukiu kada pas mus tokie atsiras:

Užsiknisę lipti į kalną, nusprendžiame, kad užteks ir tokios nuotraukos prie Holivudo ženklo.

Leidžiamės nuo Holivudo kalvų link Holivudo bulvaro, to, kur daug žvaigždžių ant šaligatvio.

Slampinėjame, fotkinamės, siunčiame pinigų kaulytojus, narkomanus, bomžus ir kekšes velniop. Netikėtai imame suprasti, kad nesilankėme tulike nuo pat ryto. Bet nėra nei prekybos centrų, nei degalinių kur galėtume nusilengvinti. Apsidžiaugiame radę Stabaksą. Užsisakome kavos ir bėgame į tuliką, kuris, pasirodo, kaip tyčia out of order. Be to kad ir taip esu mižnius, dar išgeriu kavos. Jaučiu, kad tuoj bus blogai. Prieinu prie policininkų labai piktai vaikančių valkatas iš bulvaro, klausiu ar yra viešų tulikų kur netoli. Jie nuoširdžiai juokiasi ir sako, kad nėra. Klausiu, o kaip sprendžiama myžimo problema. Sako – niekaip. Klausiu, o kur jūs, pareigūnai myžate? Sako – nuovadoje, bet ten pašaliniams negalima. Tik dabar, kai sėdžiu prie kompo tuščia pūsle atsipalaidavęs, lengvai sugalvoju šimtus būdų kaip išspręsti šį reikalą (tarkim, paklausti vietinių bomžų kur jie myža), bet tada minioje žmonių su sprogstančia pūsle neliko nieko kito, kaip pasiimti trypiantį bendrakeleivį ir dumti į mašiną. Greitai vairuoju per Holivudo kamščius iki artimiausios degalinės. Laimei ji netoli. Bėgu į vidų, sakau berniukui už prekystalio, pilk man kurą, o aš į tuliką. Sako, palauk palauk, eini pats ir įsipili, o tulikas, brangusis europieti, out of order. Bet tiek to, eik pasinaudok tarnybiniu. Koks aš buvau dėkingas, kad net vėliau nepykau už tai, kad benzinas kainavo 5 USD už galoną, vietoj tradicinių 3 likusioje Kalifornijoje! Tuo tarpu mano bendrakeleivį išvijo iš degalinės, ir jam teko myžti tiesiog gatvėje, nes jau buvo šakės.

Toliau ramiai ir atsipalaidavęs per Beverly Hillsą pasiekėme Santa Moniką, palikome mašiną mokamoje aikštelėje ir patraukėme link vandenyno.

O ten pyrsas į vandenyną – tokia Palanga su cukraus vatomis, kukurūzų burbuolėmis, atrakcionais ir miniomis žmonių.

Vanduo ledinis, bangos didelės, bet vis tiek galvoju – išsimaudysiu. Bet mano bendrakeleivis sukėlė sceną ir mes turėjome važiuoti į numatytą nakvynės vietą Venturoje, nes jau vakarėjo. Nusiteikiau išsimaudyti kur nors pakeliui.

Kaip minėjau, navigatoriuje nusistačiau, kad aplenktume greitkelius. Tokiu būdu, iš pradžių važiavome palei vandenyną iki Malibu, o po to per kalnus Malholando keliu.

Tai buvo maloniausia šios dienos dalis: važiavimas besileidžiančios saulės spinduliais užlietais serpantinais. Atstumą iki Venturos greitkeliu galima įveikti per valandą. Malholando keliu važiavome beveik tris valandas, bet buvo labai smagu. Netikėtai saulė dingo į keistą rūką ir viskas aplink sutemo, kai nuo kalnų ėmėme vėl leistis link vandenyno.

Jau visai sutemus pasiekėme Venturą ir apsistojome jaukiame motelyje pas indus. Vakarieniauti patraukėme į prašmatnų meksikiečių restoraną, nes nusprendėme, kad užkandinių gana. Restorano prašmatnumas pasireiškė tik kainomis ir pasipūtusiais padavėjais su kostiumais. Aš išgėriau keletą margaritų.

Ir suvalgiau privalomą sevičę iš žalios vietinės žuvies.

Kitą dieną turėjo prasidėti antrasis mūsų kelionės etapas per nacionalinius parkus ir Laukinius Vakarus.