Kelionė JAV. 10 diena – 1000 km per tris valstijas

Laikas mus spaudė, nes užsidegė naujas tikslas – Jeloustouno parkas, toli į šiaurę nuo mums patogaus maršruto. Tam, kad spėtume jį aplankyti, turime įveikti bent 1000 km per dešimtą kelionės dieną. Užsibrėžiame tikslą pasiekti Aidaho Fols miestą Aidaho valstijoje netoli įvažiavimo į Jeloustouno parką. Deja, Aidaho Folso tądien nepasiekėme, ir tai buvo pirmas, bet nepaskutinis kartas, kai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo. Tą dieną neprivažiavome iki Aidaho Folso vos 80 km ir apsistojome Pokatelo mieste.

https://goo.gl/maps/xmKjQVv8EVK2

Kaip suprantate, tą dieną skyrėme greitajam važiavimui, todėl didelių nuotykių nepatyrėme. Iš Las Vegaso išvykom anksti ryte, kol saulė dar buvo žemai. Mūsų motelis buvo prie pat oro uosto. Pasigrožėjome besileidžiančiais lėktuvais.

Iki pietų važiavome per Nevadą.

 

 

 

 

 

 

Priešpiečių sustojome degalinėje: kas alaus ir cigarečių, kas – kokčiai saldžių ledų.

Dalį kelio pavažiavome ne greitkeliu, o kažkokių gamyklų keliais, bet greitai nusibodo ir grįžome į greitkelį. Ūpo nebuvo ir ne nesikalbėjome, bet laimei, privažiavome prie kalnagūbrio, skiriančio Nevadą nuo Jutos. Kelias įsigraužia į tą kalnagūbrį ir važiuoji kaip per kanjoną. Labai įspūdinga atkarpa, aplink matosi audringo geologinio aktyvumo pėdsakai.

 

 

 

 

 

Sustojome nusifotkinti šalikelėje.

Tačiau neįvertinome, kad sugrįžti į greitkelį bus sunku – kelio danga apie 10 cm aukščiau už šalikelę, reikia “užlipti“ atsargiai su žemu Mustangu, greitkeliu lekia vilkikai ir nė nemano pristabdyti. Įštaikęs tarpelį ir apipypintas vilkikų, degindamas padangas šiaip ne taip sugrįžau į greitkelį.

Jutos kraštovaizdis ne toks dramatiškas, bet pakankamai įspūdingas.

 

 

 

 

 

 

 

Po dykumos įvažiavome į prerijas. Ilgainiui labai pavargau nuo monotonijos, ypač kai mano bendrakeleivis nutrūko. Labai apsidžiaugiau, kai į pavakarę pasiekėme Solt Leik Sitį. Labai norėjau aplankyti mormonų šventyklą, bet lyg tyčia, pakeliui nemačiau nei vienos, o sukti iš greitkelio nerizikavau. Todėl pasimėgavau tik kava ir vėl į šiaurę.

Prieš saulės laidą važiavome palei Druskos ežerą. Pabandžiau nuvažiuoti paieškoti paplūdimio, bet kažkokiu būdu pralėkiau pro išvažiavimą ir vėl grįžau į greitkelį, vedantį atgal į pietus. Apsisukti pavyko tik už gerų 25 km. Daugiau ieškoti paplūdimių nemėginau, nes susilaukiau isterijos iš bendrakeleivio.

 

Jau visai sutemus pasiekėme nuostabųjį Aidahą. Čia buvo maloniai vėsu ir pakankamai žalia.

Jau vėliau sužinojau, kad Aidahas – Amerikos bulvių sostinė. Gal todėl man taip patiko, kad labai panašus į Baltarusiją, tik kad su kalnais.

 

 

Visiškai sutemo ir mes supratome, kad iki Aidaho Folso nenuvažiuosime. Dar labiau sutrikome, kai dėl kelio remonto darbų radome užtvertą geram šimtui kilometrų vieną greitkelio juostą. Apie valandą tamsoje važiavome dvejodami, ar kartais nevažiuojame prieš eismą, nes navigatorius nuolat pypsėjo, liepdamas grįžti į savo juostą.

Jau beveik prieš vidurnaktį pasiekėme Pokatelo miestą, kuriame ir apsistojome. Anksčiau nebuvau net girdėjęs tokio miesto pavadinimo, bet po to net specialiai pagūglinau apie jį ir išsiaiškinau, kad tai akademinis miestas su keletų stambiausių universitetų šiaurės vakarų JAV.

Bet labiausiai nustebino motelio dušas, kurį nesėkmingai bandėme įjungti bene pusvalandį, o galiausiai pasidavėme ir ėjome pagalbos į recepciją. Aš per savo keliones esu sutikęs įvairiausių viešbutinių keistenybių tiek Europoje, tiek Azijoje ar JAV: tai komplikuotas vandens įjungimas, tai šviesą neaišku kaip įjungti, tai nesuvokiamas kambario durų ar seifo užraktas, bet iki šiol sugebėdavau išsiaiškinti pats. O štai Pokatelo miesto Travelodge by Windham motelio dušas mane nugalėjo.

 

 

 

Kad jau atsidūriau Aidahe ir motelio recepcijoje susidūriau su rednekais, prisiminiau, kad Amerikoje atradau fantastišką dainą

 

 

 

 

Ta Lily Allen tokia negraži, kokia graži jos backing vokalistė, ta, kuri tamsesnė, panaši į Faye Dunaway jaunystėje. Užtat kaip ji gražiai ir žaviai taria žodį shame!

Reklama