Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Moliūgų sklindžiai per daug rimtiems

Why so serioussss?

Kad nebūtumėte tokie rimti, kepsime sklindžius su moliūgais. Tam, kad linksmintumės iš ryto, iš vakaro paruošime:

• Vieną nedidelį arba pusę vidutinio moliūgo;
• 2 kiaušinius;
• šaukštą rudojo cukraus;
• pusę pakelio kepimo miltelių;
• 150 g speltos miltų (OK, nesigraužkite ir imkite paprastus);
• 200 ml pasukų (geriau neraugintų, bet iš bėdos tiks ir raugintos);
• sviesto kepimui.

Moliūgą perpjauname ir kepame orkaitėje 170°C temperatūroje apie valandą, o tiksliau – kol suminkštės.

Keptą moliūgą nulupame ir sumalame su smulkintuvu. Įmušame į masę du kiaušinius, įmaišome miltus, kepimo miltelius ir pasukas ir viską kruopščiai išmaišome. Jei moliūgas nesaldus, pridedame rudojo cukraus, bet mano nuomone ir taip mes visur per daug dedame cukraus. Tešlą, kuri turi būti skystos grietinės konsistencijos, paliekame uždengtą šaldytuve iki ryto. O ryte imame gerą storą keptuvę, įkaitiname, ištepame sviestu, liejame sklindžius per visą keptuvę ir kepame ant vidutinės kaitros.

Dabar achtung labai svarbi detalė: sklindžius dedame į krūvą, kurios, šiukštu nejudiname ir vaikome nuo jos peiliu visus išbadėjusius. Geri stori sklindžiai turi subręsti nuo savo pačių kaitros kaip bręsta ką tik iškeptas geras steikas, turėkite tai omenyje. Kai iškepsite visus sklindžius, o tai užtruks, patikėkite manimi, krūvą apverčiame ir vualia, galima valgyti su klevų sirupu ir grietinėle (arba rūgščiu jogurtu).

Nebūkite tokie rimti, nes didžiausios nesąmonės pasaulyje daromos tik rimta veido išraiška.

 

Kelionė JAV. 10 diena – 1000 km per tris valstijas

Laikas mus spaudė, nes užsidegė naujas tikslas – Jeloustouno parkas, toli į šiaurę nuo mums patogaus maršruto. Tam, kad spėtume jį aplankyti, turime įveikti bent 1000 km per dešimtą kelionės dieną. Užsibrėžiame tikslą pasiekti Aidaho Fols miestą Aidaho valstijoje netoli įvažiavimo į Jeloustouno parką. Deja, Aidaho Folso tądien nepasiekėme, ir tai buvo pirmas, bet nepaskutinis kartas, kai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo. Tą dieną neprivažiavome iki Aidaho Folso vos 80 km ir apsistojome Pokatelo mieste.

https://goo.gl/maps/xmKjQVv8EVK2

Kaip suprantate, tą dieną skyrėme greitajam važiavimui, todėl didelių nuotykių nepatyrėme. Iš Las Vegaso išvykom anksti ryte, kol saulė dar buvo žemai. Mūsų motelis buvo prie pat oro uosto. Pasigrožėjome besileidžiančiais lėktuvais.

Iki pietų važiavome per Nevadą.

 

 

 

 

 

 

Priešpiečių sustojome degalinėje: kas alaus ir cigarečių, kas – kokčiai saldžių ledų.

Dalį kelio pavažiavome ne greitkeliu, o kažkokių gamyklų keliais, bet greitai nusibodo ir grįžome į greitkelį. Ūpo nebuvo ir ne nesikalbėjome, bet laimei, privažiavome prie kalnagūbrio, skiriančio Nevadą nuo Jutos. Kelias įsigraužia į tą kalnagūbrį ir važiuoji kaip per kanjoną. Labai įspūdinga atkarpa, aplink matosi audringo geologinio aktyvumo pėdsakai.

 

 

 

 

 

Sustojome nusifotkinti šalikelėje.

Tačiau neįvertinome, kad sugrįžti į greitkelį bus sunku – kelio danga apie 10 cm aukščiau už šalikelę, reikia “užlipti“ atsargiai su žemu Mustangu, greitkeliu lekia vilkikai ir nė nemano pristabdyti. Įštaikęs tarpelį ir apipypintas vilkikų, degindamas padangas šiaip ne taip sugrįžau į greitkelį.

Jutos kraštovaizdis ne toks dramatiškas, bet pakankamai įspūdingas.

 

 

 

 

 

 

 

Po dykumos įvažiavome į prerijas. Ilgainiui labai pavargau nuo monotonijos, ypač kai mano bendrakeleivis nutrūko. Labai apsidžiaugiau, kai į pavakarę pasiekėme Solt Leik Sitį. Labai norėjau aplankyti mormonų šventyklą, bet lyg tyčia, pakeliui nemačiau nei vienos, o sukti iš greitkelio nerizikavau. Todėl pasimėgavau tik kava ir vėl į šiaurę.

Prieš saulės laidą važiavome palei Druskos ežerą. Pabandžiau nuvažiuoti paieškoti paplūdimio, bet kažkokiu būdu pralėkiau pro išvažiavimą ir vėl grįžau į greitkelį, vedantį atgal į pietus. Apsisukti pavyko tik už gerų 25 km. Daugiau ieškoti paplūdimių nemėginau, nes susilaukiau isterijos iš bendrakeleivio.

 

Jau visai sutemus pasiekėme nuostabųjį Aidahą. Čia buvo maloniai vėsu ir pakankamai žalia.

Jau vėliau sužinojau, kad Aidahas – Amerikos bulvių sostinė. Gal todėl man taip patiko, kad labai panašus į Baltarusiją, tik kad su kalnais.

 

 

Visiškai sutemo ir mes supratome, kad iki Aidaho Folso nenuvažiuosime. Dar labiau sutrikome, kai dėl kelio remonto darbų radome užtvertą geram šimtui kilometrų vieną greitkelio juostą. Apie valandą tamsoje važiavome dvejodami, ar kartais nevažiuojame prieš eismą, nes navigatorius nuolat pypsėjo, liepdamas grįžti į savo juostą.

Jau beveik prieš vidurnaktį pasiekėme Pokatelo miestą, kuriame ir apsistojome. Anksčiau nebuvau net girdėjęs tokio miesto pavadinimo, bet po to net specialiai pagūglinau apie jį ir išsiaiškinau, kad tai akademinis miestas su keletų stambiausių universitetų šiaurės vakarų JAV.

Bet labiausiai nustebino motelio dušas, kurį nesėkmingai bandėme įjungti bene pusvalandį, o galiausiai pasidavėme ir ėjome pagalbos į recepciją. Aš per savo keliones esu sutikęs įvairiausių viešbutinių keistenybių tiek Europoje, tiek Azijoje ar JAV: tai komplikuotas vandens įjungimas, tai šviesą neaišku kaip įjungti, tai nesuvokiamas kambario durų ar seifo užraktas, bet iki šiol sugebėdavau išsiaiškinti pats. O štai Pokatelo miesto Travelodge by Windham motelio dušas mane nugalėjo.

 

 

 

Kad jau atsidūriau Aidahe ir motelio recepcijoje susidūriau su rednekais, prisiminiau, kad Amerikoje atradau fantastišką dainą

 

 

 

 

Ta Lily Allen tokia negraži, kokia graži jos backing vokalistė, ta, kuri tamsesnė, panaši į Faye Dunaway jaunystėje. Užtat kaip ji gražiai ir žaviai taria žodį shame!

Kelionė JAV. 9 diena – Mirties slėnis

Turbūt turėčiau save laikyti laimingu žmogumi. Būdamas vaikas, studijuodavau didelį Tarybų Sąjungos kelių atlasą, mintimis keliaudamas plentais ir geležinkeliais po neaprėpiamą tėvynę. Mane kažkodėl labiausiai traukė Karpatai ir Krymas. Nukeliauti toliau 17 puslapio, kur buvo Ukraina, man neužtekdavo kantrybės. Vėliau atsirado pasaulio atlasas, tiesa, ne toks išsamus, bet jį vartydamas irgi keliaudavau per pasaulį skersai išilgai. Dar vėliau, ėmęs skaityti visokius žiulius vernus ir “Drąsiųjų kelių“ seriją, visai pamečiau galvą. Susikūriau įvairių vietovių vizijas, virtusias svajonėmis, kurioms, kaip tada maniau, niekada nelemta išsipildyti. Tas pats Krymas man tada atrodė nepasiekiamas kaip ir Varanasis Indijoje, Lasa Tibete, Ušuaja Argentinoje, Vilties klonis Grenlandijoje ar Mirties slėnis Amerikoje… Bet štai, Krymą aplankiau vos pasibaigus pubertatiniam amžiui, Varanasį – kai į nušvitimą ir čakras ėmiau žiūrėti pro paniekinančio skepsio prizmę, o štai Mirties slėnis ilgą laiką buvo toks pats nepasiekiamas kaip ir Ultima Thule objektas Saulės sistemos pakraštyje. Net savo pirmos kelionės į Kaliforniją metu žiūrėjau į Mirties slėnio pusę su skausmingu ilgesiu, bet neturėjau galimybės jo aplankyti. O jis vis masino mane, šaukė savo daugiau nei 50 laipsnių karščiu ir kvietė nusileisti į dykumos įsčias, plytinčias 86 m žemiau jūros lygio. Ir štai net New Horizons kosminis aparatas pasiekia Ultima Thule, ir man, išaušus giedram 2018 m. rugsėjo 9 rytui, metas važiuoti į Mirties slėnį.

ttps://goo.gl/maps/LnPDFdgfGJ32

Paliekame nykųjį Fersno miestą ir mielas jos katytes.

Atleisk, brangioji, mūsų laivai šiame gyvenimo vandenyne jau niekada nebesusitiks.

Važiuojame į pietus link Beikersfildo ir, apvažiavę Siera Nevada kalnagūbrį, išlendame į Mohavės dykumą.

Prie Mohavės miesto pamatėme lėktuvų kapines, bet privažiavimo neradome, o klaidžioti ir ieškoti laiko neturėjome – Mirties slėnis nelaukia!

Lekiame tiesiu kaip strėle dykumos keliu pro kalnakasių miestelį Valley Wells. Tolumoje matome druskožemius.

Karštis kyla ir mes įvažiuojame į platų ir nežemiškai gražų Panamint slėnį, kuriame vaizdai man primena Marso vaizdus, atsiųstus Curiosity ir Opportunity marsaeigių.

 

Jokie video įrašai ar nuotraukos neperduoda to švinine kaitra alsuojančios dykumos pojūčio, tos akinančios ir beribės saulės šviesos, užliejančios viską aplinkui: toks jausmas, kad ta šviesa būtų apčiuopiama.

Įdienojus privažiuojame Mirties slėnio nacionalinio parko ribą.

Bet tai – dar ne slėnis, iki jo reikia pakilti į 2 km aukščio kalvas ir, įjungus laisvą pavarą, nerti nesmarkiai vingiuojančiu keliu žemiau jūros lygio. Fantastiškas potyris!

Pabandome pasivaikščioti po kopas, bet karštis varo atgal į mašiną, kur veikia kondicionierius.

Važiuojame pro Garstyčių kanjoną.

Nusifotografuojame prie ženklo, žyminčio aukštį nuo jūros lygio. Deja, -86 m žymos neradome.

Bet svarbiausias mano tikslas Mirties slėnyje – Mikelandželo Antonionio apdainuotas Zabriskie Point. Štai jis:

Man karštis nė motais, nusprendžiu žūt būt pasivaikščioti po šią vietą, bent pusvalandį.

Šioje vietoje mano bendrakeleivis gavo šilumos smūgį. Bet kam tai rūpi?

Vakarėjant šunkeliais traukiame link Las Vegaso. Jau beveik sutemus pirmą kartą suvažinėjau gyvūną – didžiulį driežą. Dėl to visą likusį vakarą graužiausi. Taip smarkiai graužiausi, kad vietoj Las Vegaso nuvažiavau į Paryžių.

Eliziejaus laukai ir Eifelio bokštas.

Šalia trynėsi pusnuogės katytės, atkaklesnės nei Fresne, surakino mane antrankiais ir norėjo kažką man padaryti. Bet prancūziškai nemoku, todėl mandagiai pabėgau.

Norėjau ilgai vaikščioti po naktinį Paryžių, bet mano bendrakeleivis nusprendė man atkeršyti už Zabriskie Point karštį ir pusnuoges katytes, ėmė trypti kojomis ir isteriškai šaukti ant visos gatvės, kad nepalikčiau jo. Teko nešti jį ant pečių į motelį, laimei, apsistojome prie pat Sunset Stripo, toli nešti nereikėjo.

Šiame mūsų kelionės taške teko apsispręsti: ar važiuoti neskubant link Čikagos, kur mūsų už savaitės lauks lėktuvas, ar akis išdegus lėkti į Jeloustouno parką. Sveikas protas pralaimėjo, bet apie tai – kitose mūsų laidose.

Kelionė JAV. 8 diena – Josemito parkas

Nuo mūsų kelionės pradžios kiekviena diena atnešdavo vis naujesnių ir stipresnių įspūdžių. Sekvojų parkas buvo vau, bet tai, ką pamačiau Josemito parke – nepalyginamai įspūdingiau. Tačiau užbėgdamas gerokai už akių, turiu pripažinti, kad vėliau buvo ir įspūdingiau.

Iš motelio Fresne suplanavome dienos iškylą į Josemitą, juoba, kad atstumas pirmyn atgal vos 350 km ir tai buvo puiki proga pailsėti nuo intensyvaus vairavimo. Sumanyta įvažiuoti į parką per pietinį įvažiavimą, tenai pasivaikščioti, papietauti ir ramiai apsukus ratą, grįžti nakvynei į Fresną per šiaurinį įvažiavimą.

https://goo.gl/maps/pB6HMYh6s6x

Googlo žemėlapiai kažkodėl nebraižo viso maršruto, tipo mašinos į Glacier Point nevažiuoja, nors puikus kelias ir pravažiavom, todėl tą atkarpą teko nupiešti ranka. Silpnaregiams

Bet apie viską iš pradžių.

Į Josemito parką atvažiavome gana anksti, prieš 10 val. Vėlgi, bilietas mums nieko nekainavo. Iš karto įvažiavę palikome automobilį aikštelėje ir su parko autobusu nuvažiavome į sekvojų giraitę Mariposa Grove – Drugelių šilelį. Ji labiau sukultūrinta nei Sekvojos parkas, bet vis tiek įspūdinga.

Šalia ten auga mažytės sekvojytės kūdikėliai.

Ir didžiuliai milžinai.

O šalia guli mirę medžiai.

Už keleto kilometrų nuo parko autobuso stotelės auga įspūdinga sena sekvoja pavadinta Grizzly Giant – Milžinas grizlis.

Man sunkiai tilpo į kadrą. Ten ant lentelės parašyta, kad medis didesnis už Niujorko Laisvės statulą.

Norėjau ilgiau pasivaikščioti, bet mano bendrakeleivis kaip visada ėmė inkšti, teko grįžti į autobusą ir atgal prie mašinos. Toliau patraukėme į šiaurę link Josemito slėnio. Pakeliui išsimaudžiau kalnų upelyje, vanduo ledinis, bet pakenčiamas, nes lauke gana karšta.

Tolesnis tikslas – Glacier Point regykla ant uolos virš Josemito slėnio, nuo kurios atsiveria visas slėnis ir aplinkinės viršūnės, o gražiausia – Kupolas (The Dome). Štai šita:

Išties ten netenki žado ant tos uolos. Atrodo, kad patekai į Tolkieno knygą: apačioje žalias slėnis su upe per vidurį, aplink keletas viršūnių kaip sargybiniai, o tarp jų – kriokliai. Bėda ta, kad ten labai daug žmonių ir mašinų. Kol vaikštinėjau vienas (galite spėti, mano bendrakeleivis gėrė degtinę mašinoje stovėjimo aikštelėje), sutikau ne vieną lietuvių grupę. Bet tai nesutrukdė džiaugtis vaizdais.

Dar truputis Kupolo

ir Josemito slėnio

ir važiuojame pažiūrėti kaip viskas atrodo iš apačios.

Pakeliui stabtelim prie medžių apsuptos pievos

ir netyčia užklumpam fotografą su jaunavedžių pora, darančius įvairias pozas.

Besileisdami serpantinais į slėnį, pravažiuojame didelį išdegusio miško plotą.

Į Josemito slėnį įvažiuojame pro nedidelį tunelį, iškart už jo yra superinė apžvalgos aikštelė Tunel View.

Nusileidus visiškai prie Josemito upės, pastatome mašiną aikštelėje ir einame pėsti prie krioklio prie Katedros uolos (Cathedral Rock).

Toliau darome ratą aplink visą slėnį. Sustojame labiausiai į rytus nutolusioje aikštelėje prie upės pailsėti, išsimaudyti ir pažiopsoti į kiaunių šiknas.

Šioje ramioje vietoje prasitriname beveik pusdienį.

Atsipalaiduoju tiek, kad net negirdžiu bendrakeleivio aimanų. Mes po Glacier Point buvome besusitaiką, bet dabar vėl nesikalba.

Saulė krypsta vakarop ir traukiame link šiaurinio išvažiavimo. Pabaigai sustoju Josemito slėnio vidury.

Atgal į Fresno važiuojame tyloje. Negaliu atsigauti po pamatyto grožio. Bet artėjant prie Fresno mus aplenkia ZZ Top automobilis.

Po to kažkoks girtas ar apsirūkęs senis vos neįvažiavo mums į galą, bet nuotaiką pakėlė ši moteriškė:

Grįžęs į motelį griuvau į lovą ir miegojau kaip kūdikėlis, sapnuodamas Josemitą ir kaubojaus šmėklą, klaidžiojančią po slėnį.

Kelionė JAV. 7 diena – Sekvojos nacionalinis parkas

Amerikoje yra tiek daug pamatyti, o laiko tiek mažai! Liūdna, bet tenka rinktis tik įspūdingiausius objektus, kiekvienam skiriant vos po dieną. Po trumpo poilsio Venturoje nusprendžiame traukti į Sekvojų ir Josemito nacionalinius parkus. Apsistoti planuojame Fresno mieste dviem naktims, nes miestas maždaug pusiaukelėje tarp šių parkų. Mūsų planas toks: važiuojame į Sekvojos parką pro pietinį įvažiavimą, išvažiuojame pro šiaurinį, pernakvojame Fresne, kitą dieną skiriame Josemitui, o nakvoti grįžtame į Fresną. Tada sukame atgal į rytus, bet kitu keliu: pro Mirties slėnį, Las Vegasą ir taip toliau.

https://goo.gl/maps/2TtcQvYHfZz

Naktis Venturoje praėjo ramiai, motelis buvo švarus ir jaukus, be blakių ar tarakonų, todėl puikiai išsimiegojau. Atsibudau puikios nuotaikos ir, nepaisydamas apniukusio ir vėsaus ryto nusprendžiau išsimaudyti vandenyne ir papusryčiauti. Mano bendrakeleivis, skirtingai nei aš, buvo bjaurios nuotaikos ir pasiliko motelyje išgerti degtinės ir pasimasturbuoti. Užbėgdamas už akių, pranešu, kad ši veikla jam nuotaikos nepataisė iki pat kelionės pabaigos, netgi atvirkščiai, ji nuolat bjuro.

Vandenyne aš taip ir neišsimaudžiau dėl trijų priežasčių: ledinio vandens, iš koto verčiančių bangų ir daugybės bomžų, miegančių pakrantės krūmuose. Na, vanduo šaltas, bet esu išsimaudęs ir Sognefjorde, Norvegijoje, kur vandens tempereatūra vos 6 laipsniai, todėl Ramiajame vandenyne nebūtų baisu. Kur kas labiau mane išgąsdino ilgos ir stiprios bangos.

Na, nuotraukose jos neatrodo baisios, bet kai žinai, kad artimiausi Malibu gelbėtojai už 50 km, o aš vengiau būti nuplautas į atvirą vandenyną, nusprendžiau tik pabraidyti.

Be to, nelabai norėjau palikti drabužius ir piniginę ant kranto, nes bomžai, pamatę mane, kėlėsi iš savo irštvų ir akylai sekė mane kartu su naglom kalakuto dydžio Livingstono žuvėdrom.

Po braidynių greitai papusryčiavau blynais su žalios arbatos padažu.

Greitkeliu pro Santa Klaritą ir Beikerfildą išvykome į Sekvojos parką. Kuo labiau tolome nuo vandenyno, tuo labiau giedrijosi, o oras kaito. Pakelės kioskelyje iš meksikiečio nusipirkome labai skanių apelsinų ir mangą. Beikersfildą pasiekėme prieš pietus. Kol pyliau kurą degalinėje, prisistatė kažkoks narkomanas su Sadko batais ir ėmė suokti liūdną istoriją apie nelaimingą vaikystę, pavogtus pinigus, nėščią merginą, tuščią baką ir numatytą kelionę į Teksasą. Mano bendrakeleivis net susigraudino ir davė 20 baksų jam. Štai kaip apsivertė pasaulis, kai rytų europiečiai šelpia Amerikos valkatas.

Nuo Beikersfildo kelias ėjo naftos laukais

Kažkodėl prisiminiau filmą “There will be Blood“.

Vėliau įvažiavome į intensyvaus žemės ūkio rajoną.

Pasirodė, kad važiuojame per Kalifornijos aruodus: pistacijos, apelsinai, laimai ir dar balažin kokios kultūros po deginančia saule.

Gerokai įdienojus pasiekėme Sekvojos parką. Įvažiavimas 30 dolerių mašinai, bet mes turėjome abonementą į visus JAV nacionalinius parkus, apie kurį jau rašiau ankstesniuose postuose. Ilgai važiavome serpantinais į kalnus. Aplink gražu, bet nesitiki, kad kažkur netoliese auga milžiniški medžiai.

Kelias vis siaurėjo, vėliau užsirovėme ant rekonstrukcijos darbų: atvira tik viena juosta, o eismą reguliuoja šviesoforas.

Pagaliau pasiekėme tokį aukštį, kur auga medžiai.

O kai radome sekvojas, netekome žado nuo jų didybės. Atrodo Vilniaus televizijos bokšto aukščio medžiai, kamienai kaip geras namas. Va, koks našlaitis su mašina prie nedidelio medelio.

Kažkada parke buvo kelias iš sekvojų kamienų, dabar likę tik jo fragmentai.

Didžiausia šio parko įžymybė – arka per sekvojos kamieną, kur galima pravažiuoti su mašina. Ten realiai gero pusvalandžio eilė ir minios žmonių. Tačiau mes kažkokiu stebuklingu būdu pravažiavome nestovėję eilėje. Tikras Eastern European Style.

Mano bendrakeleivis į pavakarę visai suskydo ir vėl ėmė kelti isterijas. Nepadėjo net analinė penetracija su sekvojos kankorėžiu

ir susitikimas su vietiniu Bembiu.

Kaip ir buvome suplanavę, pervažiavome su atidengtu savo Mustango stogu Sekvojos parką kiaurai iš pietų į šiaurę, jau sutemus, pasiekėme Fresno miestą ir apsistojome motelyje dvejoms naktims. Pavalgėme netoliese esančiame pamėgtame Chipotle tinkliniame kabake. Iš nuovargio net nepamenu ką valgiau ir ką gėriau.

Kelionė JAV. 6 diena – Route 66 pabaiga

Aš toks tinginys, kad niekaip negaliu pratęsti savo kelionės aprašymo.

Šeštą kelionės dieną mes įveikėme visą Route 66 ir pasiekėme Santa Moniką prie Ramiojo vandenyno. Kadangi Los Andželas ir apylinkės kosmonautiškai brangus miestas, iš anksto nusprendėme nakvoti važiuoti link Santa Barbaros arba Venturos į šiaurę.

Iš ryto paliekame blakes ir tarakonus Needlese ir traukiame per Mochavės dykumą link Barstow miesto, garsėjančio savo outletais.

Man patinka važiuoti per dykumą: mašinų nedaug, už lango šviečia saulė ir karšta, o mašinoje jaukiai vėsu, tu siurbčioji saldų gėrimą su ledukais, o tavo bendrakeleivis apspangęs nuo vadiaros ir nepajėgia kelti isterijų. Kol kas. Ties Barstow nusukame iš greitkelio ir važiuojame palei Santa Fe geležinkelio liniją.

Barstow greitai užkandu Burger Kinge, nes nieko geriau nepavyksta rasti, o ieškoti nėra laiko, jau vidurdienis, mes skubame link vandenyno, o mano bendrakeleivyje bunda isteriška sterva.

Kuo arčiau Los Andželas, tuo intensyvesnis eismas, kelyje daugiau psichų, daugiau eismo juostų. Ties Sen Bernardino miestu išprotėjo navigacija: mes valandą klaidžiojome po viadukus ir nuvažiavimus, nors GPS rodo, kad važiuojame per laukus. Panašu, kad navigatoriaus žemėlapiai nespėja atsinaujinti kartu su beprotišku Kalifornijos gyvenimo tempu. Netrukus pasiekiame Pasadeną, jaukų ir ramų miestelį prie Los Andželo. Ten nusuku iš greitkelio, o navigatoriuje nustatau, kad niekada nevestų mūsų greitkeliais. Vakarop mums tai atsilieps malonia staigmena.

Šunkeliais (sąlyginai, nes nuolat važiuojam per gyvenamuosius rajonus) pasiekiame Holivudą. Iš principo man nepatinka būti miestuose, o tokiuose, kur minios žmonių ir intensyvus eismas mane ištinka nepasitenkinimas. Ypač kai visi nori fotkintis prie Holivudo ženklo.

Nusprendžiame privažiuoti arčiau, bet tai neįmanoma. Paliekame mašiną nelegaliai priparkuotą ir leidžiamės pėsti. Pakeliui malonūs ženklai, laukiu kada pas mus tokie atsiras:

Užsiknisę lipti į kalną, nusprendžiame, kad užteks ir tokios nuotraukos prie Holivudo ženklo.

Leidžiamės nuo Holivudo kalvų link Holivudo bulvaro, to, kur daug žvaigždžių ant šaligatvio.

Slampinėjame, fotkinamės, siunčiame pinigų kaulytojus, narkomanus, bomžus ir kekšes velniop. Netikėtai imame suprasti, kad nesilankėme tulike nuo pat ryto. Bet nėra nei prekybos centrų, nei degalinių kur galėtume nusilengvinti. Apsidžiaugiame radę Stabaksą. Užsisakome kavos ir bėgame į tuliką, kuris, pasirodo, kaip tyčia out of order. Be to kad ir taip esu mižnius, dar išgeriu kavos. Jaučiu, kad tuoj bus blogai. Prieinu prie policininkų labai piktai vaikančių valkatas iš bulvaro, klausiu ar yra viešų tulikų kur netoli. Jie nuoširdžiai juokiasi ir sako, kad nėra. Klausiu, o kaip sprendžiama myžimo problema. Sako – niekaip. Klausiu, o kur jūs, pareigūnai myžate? Sako – nuovadoje, bet ten pašaliniams negalima. Tik dabar, kai sėdžiu prie kompo tuščia pūsle atsipalaidavęs, lengvai sugalvoju šimtus būdų kaip išspręsti šį reikalą (tarkim, paklausti vietinių bomžų kur jie myža), bet tada minioje žmonių su sprogstančia pūsle neliko nieko kito, kaip pasiimti trypiantį bendrakeleivį ir dumti į mašiną. Greitai vairuoju per Holivudo kamščius iki artimiausios degalinės. Laimei ji netoli. Bėgu į vidų, sakau berniukui už prekystalio, pilk man kurą, o aš į tuliką. Sako, palauk palauk, eini pats ir įsipili, o tulikas, brangusis europieti, out of order. Bet tiek to, eik pasinaudok tarnybiniu. Koks aš buvau dėkingas, kad net vėliau nepykau už tai, kad benzinas kainavo 5 USD už galoną, vietoj tradicinių 3 likusioje Kalifornijoje! Tuo tarpu mano bendrakeleivį išvijo iš degalinės, ir jam teko myžti tiesiog gatvėje, nes jau buvo šakės.

Toliau ramiai ir atsipalaidavęs per Beverly Hillsą pasiekėme Santa Moniką, palikome mašiną mokamoje aikštelėje ir patraukėme link vandenyno.

O ten pyrsas į vandenyną – tokia Palanga su cukraus vatomis, kukurūzų burbuolėmis, atrakcionais ir miniomis žmonių.

Vanduo ledinis, bangos didelės, bet vis tiek galvoju – išsimaudysiu. Bet mano bendrakeleivis sukėlė sceną ir mes turėjome važiuoti į numatytą nakvynės vietą Venturoje, nes jau vakarėjo. Nusiteikiau išsimaudyti kur nors pakeliui.

Kaip minėjau, navigatoriuje nusistačiau, kad aplenktume greitkelius. Tokiu būdu, iš pradžių važiavome palei vandenyną iki Malibu, o po to per kalnus Malholando keliu.

Tai buvo maloniausia šios dienos dalis: važiavimas besileidžiančios saulės spinduliais užlietais serpantinais. Atstumą iki Venturos greitkeliu galima įveikti per valandą. Malholando keliu važiavome beveik tris valandas, bet buvo labai smagu. Netikėtai saulė dingo į keistą rūką ir viskas aplink sutemo, kai nuo kalnų ėmėme vėl leistis link vandenyno.

Jau visai sutemus pasiekėme Venturą ir apsistojome jaukiame motelyje pas indus. Vakarieniauti patraukėme į prašmatnų meksikiečių restoraną, nes nusprendėme, kad užkandinių gana. Restorano prašmatnumas pasireiškė tik kainomis ir pasipūtusiais padavėjais su kostiumais. Aš išgėriau keletą margaritų.

Ir suvalgiau privalomą sevičę iš žalios vietinės žuvies.

Kitą dieną turėjo prasidėti antrasis mūsų kelionės etapas per nacionalinius parkus ir Laukinius Vakarus.

 

Kelionė JAV. 5 diena – Didysis Kanjonas

Penkta kelionės diena buvo skirta aplankyti gamtos stebuklą – Didįjį Kanjoną, o vakare pasiekti Kaliforniją.

https://goo.gl/maps/yL7yEewnDyS2

Man tai jau buvo antras apsilankymas prie Didžiojo Kanjono. Tačiau lankytis ten galima kasdien: nuo vaizdų, erdvės ir atmosferos užgniaužia kvapą.

Pasirinkome pravažiuoti pietiniu šlaitu, keliaujant iš rytų iki Didžiojo Kanjono kaimelio. Įvažiavimas į Didžiojo Kanjono nacionalinį parką be abejo mokamas, tačiau galioja mano minėtas metinis leidimas, kurį įsigijome prieš dieną Akmeninio Miško nacionaliniame parke.

Kaip ir kiekviena kelionės Amerikoje diena prasidėdavo mano bendrakeleivio surūgusiu veidu ir priekaištais.

Manęs paklaustų žingeidus skaitytojas, kodėl aš jo nesudubasinau ir neišmečiau kur nors Mohavės dykumoje? Pats stebiuosi savo kantrybe.

Papusryčiavau Kamerono miestelyje indėnų užeigoje visai padoriu buritu, užgerdamas Starbuckso kapučinu iš šaldytuvo. Buritas gal ir nieko, bet aptarnavimas indėnų užeigoje siaubingas. Vėliau daug kartų pastebėjau, kad indėnai tiek užeigose, tiek suvenyrų parduotuvėse labai pasipūtę ir nemandagūs. O ko jiems būti mandagiems?

Pravažiavus Kameroną, bet dar neprivažiavus Didžiojo Kanjono, galima apsilankyti Mažojo Kolarado kanjone. Tai kaip apšilimas prieš Didįjį Kanjoną.

Prie apžvalgos aikštelės tie patys pasipūtę indėnai pardavinėja kiniečių rankų darbo niekučius.

Nematau prasmės publikuoti filmuotą ar fotografuotą medžiagą iš Didžiojo Kanjono: jūs internete galite rasti daug gražesnių paveikslėlių. Ten būtina apsilankyti, be vaizdų ten ypatinga atmosfera su švilpiančiu vėju arba keista tyla nusileidus į apačią, kvepiantys kiparisai, plieskianti saulė,

daugybė gyvūnų – kolibriai, išdidūs krankliai,

voverės, stirnos

– visus juos tikrai pamatysite iš automobilio. Mes lėtai važiavome nuleistu kabrioleto stogo, stabčiodami prie apžvalgos aikštelių.

Galiausiai palikome automobilį miške ir patraukėme pėsčiomis į dviejų valandų žygį per kvepiantį mišką. Ant uolos atbrailos aptikome dvi besikaitinančias saulėkaitoje kiaunes:

DCIM100MEDIA

Žinoma, pusdienio ten maža. Norėtųsi keletą savaičių sėdėti ant uolos krašto ir nieko negalvoti.

Saulei perkopus per zenitą, pagėrėme kavos Starbuckse Didžiojo Kanjono kaimelyje ir patraukėme į Kaliforniją. Vėlyvą popietę pasiekėme Kingmano miestą Arizonoje. Šioje vietoje 40 greitkelis, kuriuo taip ilgai važiavome nuo Teksaso, daro kilpą, aplenkdamas nedidelę kalnų grandinę, skiriančią vėsią Arizoną nuo įkaitusios Kalifornijos dykumos. Užuot saugiai ir greitai važiavę greitkeliu, nusukame į siaurą Oatmano plentą, kertantį kalnus serpantinu. Dalį kelionės šiuo serpantinu filmavau vairuodamas. Negaliu sakyti, kad buvo pavojingas važiavimas, bet nervus pakuteno.

Pasiekiame kalnagūbrio viršūnę, iki saulėlydžio dar yra laiko, leidžiamės į Mohavės dykumą.

Šioje vietoje prasideda Kalifornija, oras kaista vis labiau, nes leidžiamės beveik iki jūros lygio, Mustangas ritasi nuo kalno ant laisvų apsukų ir įrieda į Oatmano miestelį

– pasaulinę asilų sostinę.

Ta prasme, ten tikri asilai slampinėja po miestą. Žinoma, tai tik atrakcija turistams, bet reikia vairuoti atsargiai, ypač tamsiuoju paros metu, kad nenutrenktum ilgaausio.

Jau visai sutemus, po keleto eilinių mano bendrakeleivio isterijų, pasiekiame Needles miestelį. Motelio recepcijoje sėdi akivaizdžiai apsipūtęs bičiukas. Maloniai paaiškina kaip įjungti kondicionierių, bo karštis nepakeliamas. Mano bendrakeleivis geria degtinę, aš keliauji į miestelį ieškoti užkąsti ir šalto alaus. Grįžtu į motelį be nuotykių – jie manęs laukia kambario tamsoje didelių tarakonų ir patalynėje blakių pavidalu. Visą naktį negaliu sudėti bluosto, nes blakės nuolat kandžioja. O gal aš tik įsivaizduoju? Rytoj manęs laukia Holivudas, Santa Monika, Ramusis vandenynas, pragariškos vairavimo sąlygos Los Andžele ir, žinoma, mano bendrakeleivio isterijos.

Kelionė JAV. 4 diena

Ketvirta diena Amerikoje jau brėško, kai mane pažadino rietenų triukšmas. Mano bendrakeleivis naktį susikibo su kaimyniniame motelio numeryje gyvenančiu 150 kg meksikiečiu. Aš nieko blogo apie meksikietį pasakyti negaliu, saldžiai miegojau, jis man netrukdė. O štai mano bendrakeleivį suerzino, esą per garsiai kalbantis telefonu kaimynas, todėl jis nuėjo tildyti. Iš pradžių apsižodžiavo, po to apsistumdė, o galiausiai pažadino visą motelį šūkiais iš F raidės. Laukiau dviejų blogų situacijos scenarijų: a) atvažiuos policija ir mus deportuos iš šalies; b) atvažiuos meksikiečių narkomafija, nukirs mūsų trumpus gringiškus pimpalus, o mus pačius ištirpins rūgštyje. Bet viskas baigėsi laimingai: meksikietis užsimetė meto ir užmigo, bendrakeleivis įkalė eilinį puslitrį vadiaros, o aš užsisakiau puikius kaimietiškus pusryčius šalia esančioje cafecito.

Paprasčiausi huevos rancheros su bulvėmis, pupelėmis, tortilja ir daug čili padažo – sotu, skanu ir pigu.

Pusryčiaudamas susiplanavau maršrutą: El Malpais nacionalinis parkas Naujojoje Meksikoje, Suakmenėjusio miško (Petrified forest) nacionalinis parkas Arizonoje, nakvynė Flagstafe, didesniame mieste prie Didžiojo Kanjono.

https://goo.gl/maps/NSMuyojjiex

Nuvažiuota apie 700 km per dykumas, truputį daugiau, nei planuota, nes iš pirmo karto navigatorius nusiuntė ne į El Malpaisą, o kažkodėl į San Rafaelio miestlį, teko apie 30 km grįžti.

El Malpais ispaniškai reiškia bloga žemė ar bloga vieta – badland, vienu žodžiu, dykynė. Patekimas į šį parką nemokamas. Užsukome į lankytojų centrą, maloni darbuotoja paaiškino kaip nuvažiuoti iki gražiausių vaizdų. Štai tokių pvz.:

Arba tokių – visas slėnio vaizdas.

Su komentarais

Labiausiai mus viliojo natūrali arką tarp uolų. Va tokia:

arba kitu kampu

Truputį pasivaikščiojome, išbaidžiau senuką su kemperiu prisistatęs rusu. Be jo ir keleto varnų aplinkui nebuvo nieko.

Grįžtant į greitkelį, sutikome elnių bandą. Važiuojant greitai, labai nesunku partrenkti juos, juoba, kad pakelės pilnos sumaitotų lavonų.

Grįžome į greitkelį ir iki pietų pasiekėme Naujosios Meksikos ir Arizonos sieną.

Saulei esant zenite atvažiavome į Suakmenėjusio miško nacionalinį parką. Lankytojų centre nusipirkome leidimą. Dėmesio! Leidimas kainuoja 80 USD, galioja metus vienam lengvam automobiliui (faktiškai iki 5 žmonių) beveik į visus JAV nacionalinius parkus. Perkant atskirai, įvažiavimas į kiekvieną parką kainuoja 30-50 USD. Taigi, jei lankote JAV ne gimines Čikagoje ir ne Walmartą prie JFK oro uosto, šis leidimas tikrai apsimoka.

Dabar apie Suakmenėjusį mišką, kuris visai ne miškas, o saulės deginama dykuma. Joje pilna prieš milijonus metų suakmenėjusių medžių kamienų.

Yra neblogas mažas muziejus lankytojų centre.

Visa kelionė vyksta automobiliu (kaip ir visuose JAV nacionaliniuose parkuose), įvažiuojama pro vienus vartus ir maždaug už 40 km išvažiuojama kitoje vietoje. Įdomesnės vietos pažymėtos, o prie ypatingai gražių vietų reikia eiti pėsčiomis keletą kilometrų. Rinkti fosilijų šiukštu negalima – baudos tūkstantinės ir kalėjimas. Nu, čia savaime aišku, ar ne?

Taigi, įvažiavus į parką pro šiaurinį įvažiavimą nuo 40 greitkelio, atsiveria gražūs vaizdai į dykumą.

Važiuojant į pietus, peizažas keičiasi ir ima gniaužti kvapą nuo vaizdų.

Pakelėje yra keletas archeologinių radimviečių. Labiausiai įspūdį padarė Newspaper Rock – Žinutė ant akmens, palikta senovės žmonių piešinių pavidalu.

Sustojome nuostabos apimti gana plačiame slėnyje, kuris priminė Marso peizažą (dėmesio! pritildykite garsą, nes nuo vėjo kamera labai šnypščia)

Bet visiškai kojas pakirto vaizdai vietoje, vadinamoje Blue Mesa (Mėlynas Stalas ar Mėlyna plynė). Iki gražiausios vietos nėra kelio, reikia eiti pėsčiųjų taku. Automobilį paliekame aikštelėje.

Ir einame apie valandą takeliu, o aplink Tatuino planetos peizažas.

Filmuoti nelabai gavosi, ten pučia stiprus vėjas, kameros mikrofonas neišneša.

Apsvaigę nuo vaizdų, kupini įspūdžių vakare pasiekėme Flagstafą, apsistojome švariame motelyje pas indusus, o valgyti prisipirkome išsinešimui Chipotle užeigoje.

Diena buvo tikrai vykusi. Nom nom nom.

 

Kelionė JAV. 3 diena

Vakaras Amarile buvo labai smagus su puikiais meksikietiškais patiekalais, šalta IPA, miestas pasirodė demokratiškas ir gražus, žmonės nuoširdūs ir draugiški. Amarilas man patiko.

Bet išaušo kita diena ir turėjome važiuoti toliau į vakarus. O maršrutas toks:

https://goo.gl/maps/qhxP6K6Zjn72

Tą dieną nuvažiavome kiek mažiau nei prieš tai – bemaž 700 km, aplankėme Kadilakų Rančą, Santa Rosa miestelį, pižonišką Santa Fe, proletarišką Albukerkę, o vakare apsistojome nedideliame Grantso mieste prie pat Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, kad kitą dieną keliautume į savo pirmą nacionalinį parką JAV.

Turistų nulankyta Kadilakų Ranča yra vos už keliolikos kilometrų nuo Amarilo, todėl nuvykome ten dar vos prašvitus.

Jokia tai ranča, o tik septyni, jei teisingai pamenu, iki pusės į žemę įkasti kadilakų kėbulai, nuolat apipaišomi, taginami ar kitaip dažomi turistų. Aplinkui mėtosi šimtai panaudotų nitroemalės skardinių. Šis objektas yra nemokamas.

Visą rytą važiavome Route66, ne greitkeliu. Kartkartėmis užvažiuodavome ir į aklavietę.

Pakeliui dažnai matėme dideles kaimenes jautienos. Mano bendrakeleivis netgi pabendravo su tikru kaubojumi meksikiečiu, nu tikrai tikru, ne westerniniu ar atvirukiniu iš Kuproto kalno, o tokiu vėjo ir saulės nugairintu veidu, purvinom panagėm, nušiurusiais plaukais ir prakaituotais marškiniais.

Įdienojus kirtome Teksaso ir Naujosios Meksikos sieną.

Važiuodamas į JAV, maniau, kad Teksase ir Naujoje Meksikoje pamatysiu saulės išdegintą žemę, kone dykumą. Bet kas keisčiausia, Naujoji Meksika rugsėjo pradžioje žaliuoja ir žydi.

Pietauti sustojome Santa Rosa miestelyje Silver Moon užeigoje, kur gavau kalną vištienos salotų ir naminio limonado, o mano pakeleivis futbolo kamuolio dydžio tortilją, užpiltą kibiru padažo. Aptarnavo mus, dėmesio, padavėja Wanda. Aš ėmiau manyti, kad JAV visos padavėjos Wandos.

Sustojome poilsio aikštelėje ir pamačiau nusikaltėlių konvojų: tokį kūdą 160 cm ūgio senį riebaluotais plaukais, grandinėmis surakintomis rankomis ir kojomis, du vinčesteriais ginkluoti policininkai nuvedė į tuliką nusičiurkšt, o po to įgrūdo į furgoną tamsintais stiklais ir išvežė į federalinį kalėjimą. Atrodė kaip iš filmo, xule.

Popiet nusprendėme palikti Route 66 ir padaryti lankstą į Santa Fe. Ir nepasigailėjome: pats kelias ir nuo jo atsiveriantys vaizdai buvo fantastiški.

Vakarų pusėje matėme kylančią audrą su žaibais.

Kelias į Santa Fe vis kyla į kalnus, o miestas įsikūręs gana aukštai kalvose.

Nuvykę į Santa Fe supratome ažiotažą dėl šio miesto: atrodo išlaižytas tvarkingas ir brangus kaip Ispanijos kurortas.

Gyvena tik turtingi pensininkai, bo klimatas labai palankus, tūsinasi tik hipsteriai. Bet iš kitos pusės, man irgi buvo atgaiva, nes galėjau išgerti tiko espresso, daug geresnio nei Starbuckse. Beje, visur ant parduotuvių ir viešbučių kabo čiliakų vėriniai.

Trumpai pabuvę europietiškame anklave, leidomės į Albukerkę, į kultinio Breaking Bad tėvynę, bitch!

Su vėjeliu nusileidome nuo vėsių Santa Fe kalvų į karščiu alsuojančią Albukerkę ir patraukėme prie Walterio White’o namo.

Tokių kaip mes žioplių ten netrūksta, o name gyvena eilinė amerikiečių šeima, todėl net nelipau iš automobilio, kad neerzinčiau kieme sėdinčios moteriškės.

Jau saulei leidžiantis atvažiavome į Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienyje ir šalia El Malpais nacionalinio parko įsikūrusį Grantso miestelį. Apsistojome nebrangiame motelyje pas kiniečius korėjiečius.

O naktį prasidėjo nuotykiai!