Baklažanų suktinukai

Laimei, kol kas manęs niekas nesuėmė ir pavojus žodžio laisvei negresia. O šiai dienai žodžių mažai, kad liežuvis nepražudytų. Tik kulinarija, tik hardkoras. Mums prireiks:

• Dachuja Daug mažų baklažanų;
• 300-400 g rikotos ir jokiu būdu ne varškės;
• geros saujos smulkintų graikinių riešutų;
• keleto burokėlių;
• aliejaus, druskos, šviežių arba džiovintų mėtų.

Baklažanus pjaustome išilgai plonomis riekelėmis, aptepame aliejumi ir kišame į orkaitę po griliumi.

Kol ten kas kepa, traiškome riešutus, jei dar to nepadarėme, ir maišome su mėtomis bei rikota.

 

A, štai ir baklažanų juostelės apskrudo. Pabarstome druska.

Maždaug po šaukštą rikotos ir riešutų mišinio vyniojame į baklažano juosteles.

Dedame atgal ant skardos ir grąžiname į orkaitę pakaitinti.

Tada greitai plonais griežinėliais supjaustome burokėlius, pašlakstome aliejumi, pabarstome druska ir taip pat keliolika minučių kepame orkaitėje, kol taps traškūs it čipsai. Po to kai išimsime iš orkaitės, pašlakstome balzaminiu actu.

Patiekiame su šiltais baklažanų suktinukais.

Raudonas vynas, kaip keista bebūtų, čia labiau tinka nei baltas.

Ir Ustikų malūno kukurūzų trapučaiai

Štai ir viskas, mano draugai. Kituose leidiniuose mes nenutolsime nuo Artimųjų Rytų virtuvės.

 

 

Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

• apie  kg avies blauzdos;
• saliero gumbo;
• baklažano;
• paprikos;
• svogūno;
• česnako;
• keleto bulvių;
• prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

Galiausiai – paprikos griežinėliai

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

Nuėmus dangtį

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

Ta proga, išsikepiau duonos

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

Į puodą viskas dedama panašia seka

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Pachlava ir patarimai jaunikaičiams

Nuo ko pradėti šios dienos sesiją? Nuo recepto ar nuo patarimų. Nežinau, kas dažniau apsilanko mano kukliame internetų kampelyje – panelės ar jaunikaičiai, todėl pradėsiu nuo recepto. Pachlava arba, kaip ją kartais vadinai skirtingos tautos, baklava, labai būdingas Juodosios jūos regiono pyragas. Egzistuoja daugybė recepto variantų ir kiekvienas armėnas ar turkas garsiausiai rėkia, kad jo pachlava pati tikriausia. Aš eisiu kulinarine takoskyra ir pasiūlysiu bulgarišką variantą, pagerintą armėniškomis variacijomis. Kodėl bulgariškas? Na, kad ir dėl to, kad gavau dovanų iš bulgarų kolegų, švelniai tariant, įdomią kulinarinę knygą.

 

Vadovaujantis šioje knygoje pateiktu baklavos receptu mums reikės:

• 0.5 kg sluoksniuotos tešlos (nevarkime, o nusipirkime šaldytos);
• 300 g graikinių riešutų;
• 150 g sviesto (sumažinau bulgarišką variantą nuo 300 g iki armėniškai padorių 150 g, nes iš akies matėsi, kad bus per riebu);
• 3 geri kaupini šaukštai armėniško medaus veitoj 300 g bulgariško cukraus;
• žiupsnis bulgariško cinamono ir 3-4 išlukštenti ir sugrūsti armėniški kardamonai.

Grūdam arba malam riešutus.

 

Tirpiname sviestą,

kurių aptepame sluoksnį iš pusės tešlos.

 

Ant tešlos lakštų dedame riešutus, sumaišytus su prieskoniais.

 

Pašlakstome lydytu sviestu, užklojame antru tešlos sluoksniu, aptepame sviestu arba plaktu kiaušinio tryniu ir supjaustome labai aštriu peiliu į lygiašonius keturkampius – rombus ar kvadratus.

 

Pašauname į 180°C įkaitintą orkaitę. O tuo tarpu po aptepimų likusiame svieste tirpiname medų, jei jis neskystas.

 

Šį mišinį šaukštu pilame į pyrago tarpus kas 10 minučių, t.y. 3-4 kartus 30-35 kepimo minučių metu.

 

Išimame iš orkaitės, kai paviršius bus skaniai gintarinis, ir paliekame bent keletą valandų susigerti medui į tešlą.

 

Štai ir viskas.

O dabar patarimas jaunikaičiams (panelės galite nebeskaityti toliau – jums tai nebus įdomu), kurie surado arba artimiausiu metu planuoja susirasti savo gyvenimo meilę, su kuria apsisprendė praleisti visą likusį gyvenimą. Visada prieš tokį sprendimą reikalaukite pažinties su mergaitės motina. Pamatę ir pažinę savo būsimą uošvę, jūs žinosite kaip atrodys jūsų išrinktoji po 20 metų, kaip ji elgsis, kaip kalbės, kaip rengsis, dažys plaukus, galų gale ir mąstys. Jei yra galimybė, stebėkite kaip dažnai ir kaip žiauriai ta moteris pisa protą savo vyrui, nes tai yra jūsų protas bus pisamas proporcingai. Pagalvokite, nes moksliškai įrodyta, kad dukros ilgainiui tampa savo motinomis su 95% tikimybe.

 

Saldžių jums metų.

Ir dar kartą pagalvokite

Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

• 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
• 133 (che che) ml raugintų pasukų;
• 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
• 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
• 1-2 skilteles česnako;
• granatą;
• 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
• 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
• po žiupsnį druskos ir pipirų.

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Šildanti kalėdinė chašlama

Kalėdos ir Nauji Metai praūžė, žmonės atsigavo nuo daugiadienių, ir atėjo laikas paskelbti tai, ką pižonai valgė per esmines šventes. Naujametinį receptą parašysiu artimiausiu metu. O dabar – armėniški vėdarai, cepelinai ir cibulienė viename ant Kalėdinio stalo. Jei Kalėdų naktį pasiklysite Aragaco apylinkėse ir, siaučiant kalnų pūgai, užklysite į Gurgeno Ter-Sarkisiano, dirbančio Teghero bažnyčios sargu, namelį, būtinai būsite pavaišinti armėniška chašlama ir stikleliu šilkmedžio uogų degtinės. Bet ar įsivaizduojate ką turėjo nuveikti šaunusis Gurgenas, kad paruoštų puodą kvapniosios chašlamos?

Atsibudęs ryte, Gurgenas pabučiavo žmoną Arpi ir per pusnis išskubėjo pas kaimyną Genelį, vienintelį Teghero kaimelyje auginantį avis. Anas vakar papjovė ėriuką Kalėdoms, o ne tokiam turtingam Gurgenui pažadėjo ėriuko kojas. Grįžęs namo, Gurgenas ėriuko kojas sukapojo per sąnarius ir kruopščiai nuplovė.

Avių Gurgeno šeima neaugino, tačiau žmona karštomis vasaromis puoselėjo nemažą daržą ant akmenuoto Aragaco ugnikalnio šlaito. Ir jos pastangų dėka, visą žiemą Ter-Sarkisianai turėjo daržovių. Štai ir dabar, Gurgenas iš rūselio atsinešė:

• keletą bulvių;
• keletą pavytusių morkų;
• saliero šaknį;
• pastarnoko šaknį;
• porą kvapnių paprikų;
• porą svogūnų;
• česnaką.

Kaip bebūtų keista, bet nieko ypatingo, kad paruoštų stebuklingą patiekalą, Gurgenas nedaro. Jis tik keletą valandų verda ėriuko kojas dideliame puode ant silpnos ugnies. Verda tol, kol mėsa ima luptis nuo kaulelių. Tada deda visą neluptą česnaką, žiedais kapotą svogūną, stambiai pjaustytas bulves, morkas, salierą ir pastarnoką, beria gerą žiupsnį druskos, pipirų, saujoje trintų kumino sėklų. Kiek vėliau, beveik prieš išjungiant ugnį po puodu, įdeda stambiai pjaustytas paprikas.

Ir, kai į apšalusį trobelės langą pasibeldžiate Jūs, sušalę, išsigandę ir alkani, Gurgenas Jus, kaip garbingiausius svečius sodina prie stalo, pila taurelę šilkmedžio degtinės, o jo žmona skuba patiekti lėkštę kvapnios virtos avienos ir virtų daržovių – tai ir yra chašlama.

Skanaus, ir būkite svetingesni.

Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Pienas ir kraujas

Dar motinos įsčiose būdamas ėmiau spardytis. Neapsikentusi, ji suskubo mane gimdyti. Išspaudė mane pro savo kraujuojančią žaizdą į šį sušiktą gyvenimą. Na, aš kaip spjūvis atlėkiau į šio pasaulio veidą, kapanotis su kitais, laukiančiais savo eilės tapti komposto krūva.

Ne, mes nesame niekuo ypatingi, niekas nėra už ką nors gudresnis, gražesnis ar, juo labiau, turtingesnis. Pagaliau laikas visiems suprasti, kad mes vieną dieną mirsime. Be savo giminių krūvos, be savo dviejų automobilių, be buto Perkūnkiemyje, be IKEA baldų, be 5 kreditinių kortelių, kurių, tiesą sakant, mums net nereikia, kaip ir tų 5 vartojamųjų paskolų ir vienos būsto. Mirsime, ir mums nebereikės nei ISM, nei MRU, nei MIT diplomų, kuriuos taip stengėmės gauti. Pamiršime aikido įgūdžius, įgytus kruvinų ir brangių treniruočių metu, norvegų ir baskų kalbas, išmoktas atostogų metu, besistengiant surinkti pinigus pirminiam įnašui jau nebereikalingam būstui. Ir porcelianinė dantų apdaila bei rudmėsinis įdegis nueis šuniui ant uodegos. Kol viso to nesuvoksime – mes pasmerkti. Aš dar kartą sakau: įsikalkime į galvą, mes – jokios asmenybės, mes – šūdo gabalai. Tik praradę viską, mes sužinosime ką reiškia turėti kažką.

Kaip supratote iš įžangos, šiandien kalbėsime apie tikrą pieną ir netikrą kraują. Šiaip, kraujas čia niekuo dėtas, kaip ir sperma. Pademonstruosiu du pieno fermentavimo būdus.

Šiaip, grynas karvės pienas yra ne tik, kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas žmogaus organizmui. Palikime jį veršeliams, o patys pulkime prie moterų krūtų… Juokauju, mes juk ne gyvuliai, kad krūtis maigytume dėl pieno, ar ne?

Taigi, karvės pieną mes galime fermentuoti, tokiu būdu maksimaliai pagerindami jo savybes. Na, galim banaliai surauginti jį, palikę šiltoje vietoje ir turėsime rūgpienį. Bet aš žengsiu kiek sudėtingesniu keliu. Būdas pirmas. Macunas arba Airanas. Armėnų ir gruzinų gėrimas. Jam pasigaminti prireiks:

• litro pieno;
• 50 ml raugo (airano, macuno ar paprasrto jogurto, galų gale);
• termoso.

Pašildome pieną iki 50-60ﹾC temperatūros. Sumaišome su raugu.

Termosą užplikome verdančiu vandeniu, kad būtų nešaltas, supilame pieno mišinį ir paliekame 4-5 valandoms. Galiausiai turime puikų gaivų macuną. Galima palaikyti dar ilgiau – macunas užsigazuoja.

Receptas numero duo – Riaženka. Čia, brol, tik vardan eksperimento, nes riaženka namų sąlygom miestiečiui įgyja aukso vertę. Bepigu rusams, ukrainiečiams ar gudams ją kasdien maukt, kai turi prašmatnias duonkepes krosnis, kur riaženka buvo brandinama kaip šalutinis produktas.

Šįkart prireiks tik litro pieno ir poros šaukštų jogurto

Pieną užvirinam, supilam į molinį ąsotį ar kokį kitą karščiui atsparų indą, uždengiam ir dedam į iki 75ﹾC įkaitintą orkaitę ar jauvėstančią aukščiau minėtą duonkepę… aha, 4-5 valandoms. Per tą laiką pienas patiria tikrą evoliuciją, jis įgauna pikantišką saldų skonį ir gražią kreminę spalvą (panašus yra prekybos centruose tokiuose žaliuose pakuose su užrašu “sumažintas laktozės kiekis“, spėju ir šiuo atveju, sumažėja laktozės piene).

Gautą pieną atvėsiname ir užraugiame jogurtu.

Paliekame šiltai kokiai parai. O jau tada…

Kažkas iš mano vaikystės. Kai dar nebuvau sugadintas.

Skanaus ir gražios vasaros.

 

 

Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

• 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
• daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
• žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
• džiūvėsėlių;
• prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Kuklus rankų darbo kebabas

Dar vienas paprastas kebabo receptas Jūsų dėmesiui. Viskas daroma rankomis, jokių pusfabrikačių, jokių zagatofkių. Geriausia, žinoma, kepti jį ant žarijų, bet neblogas ir orkaitės grilyje. Reikės:

• 700-800 g jautienos kumpio;
• 2 svogūnų;
• keleto skiltelių česnako;
• pusės laimo ar citrinos;
• acto;
• druskos;
• žalumynų: kalendros, petražolių, baziliko (pastarojo neturėjau);
• prieskonių: maltų kalendros sėklų, chmeli suneli, čimichuri, čili miltelių, maltų juodųjų pipirų (pasirinkimas Jūsų, bet kalendra ir čili – būtini);
• garnyrui: pomidorų, agurkų;

• padažui: jogurto, česnako, alyvuogių aliejaus;

Pražioje kapojame mėsą smulkiais gabalėliais. Labai smulkiais gabalėliais.

Kas tingi, gali malti mėsmale, bet tai laža. Taip pat ir vieną svogūną mala tinginiai, o džigitai tarkuoja tarka. Tada maišom tarkuotą svogūną, kapotą mėsą, prieskonius, citrinos sultis, šaukštą acto, druskos žiupsnį.

Viską išminkom ir, uždengę plėvele, dedam į šaldiklį pusvalandžiui. Kodėl į šaldiklį? Kai faršas staigiai ir smarkiai atvėsta, jį lengva formuoti ir mauti ant iešmų, va taip, dubynos jūs.

Kol faršas vėsta, marinuojam vieną svogūną: supjaustom pusžiedžiais, perplaunam keletą kartų šaltu vandeniu, pašlakstom actu, pabarstom druska ir čili milteliais.

Kai faršas atvės, formuojame dešreles ir maunam ant iešmelių. Jei kepame orkaitėje, dedam ant popieriumi užklotų grotelių.

Šaunam į 200°C įkaitintą orkaitę. Kai paviršius apskrus – apverčiame. Ne skardą, jomajo, o kebabus.

Tiekiame su daržovėm, žalumynais, padažu ir lavašu.

Beje, vienas lavašas pirktinis, kitas – keptas namuose. O kaip? Vanduo ir miltai, viskas. Skanaus. Štai, silpnaregiai, kaip kebabą vynioju pats sau:

Geros dienos.