Sūris. Keptas sūris

Ech jūs. Nesulaukęs nei vieno komentaro apie tai, kokioje šalyje lankysimės šiandien, suvokiau, kad mano rašliava internetuose niekam nereikalinga ir neįdomi – tik sau pačiam. Dievaži, kai nebežinau ką pasigaminti pietums, kartais panaršau randomiškai. Ir kadangi vis vien niekas neskaito, manau, istorijos pasakoti neverta.

Einu į parduotuvę ir perku beskonį Camembertą ir beskonį Brie. Jei būtų su skoniu, tikrai nekepčiau, o suvalgyčiau su šviežia duona, pomidoru, alyvuogėm ir užgerčiau kokiu rizlingu. Deja, Lietuvoje minkšto sūrio su kvapeliu ir skoniu dar neteko pirkti.

Be sūrio dar reikės: kiaušinio, išplakto su žolelėmis ir čili milteliais, džiūvėsėlių saujos, vienos kitos šviežios paprikos, aliejaus kepimui.

 

Pusę stiklinės gerai įkaitinu keptuvėje, sūrio gabalą apvolioju kiaušinio plakinyje, tada džiūvėsėliuose, tada dar plakinyje ir dar kartą džiūvėsėliuose. Kepu vieną pusę ant vidutinės ugnies keletą minučių, tada apverčiu. Sic! Vengiu sudeginti.

 

Minkštam sūriui daug nereikia, jis po plutele išsilydė. O tame pačiame aliejuje, kur kepiau sūrį, tik nupylęs iki minimumo, ant labai stiprios ugnies pora minučių kepu paprikos griežinėlius garnyrui. Kadangi patiekalas nužiūrėtas iš kulinarijos nevykėlių čekų, būtinai užgeriu alumi.

 

O štai taip, mieli trumparegiai, keptas sūris atrodo iš arti.

 

Šiai dienai viskas, skanaus.

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

• salierą;
• pastarnoką;
• morkų;
• pankolį*;
• svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• džiovintų slyvų;
• kumpio gabalą;
• pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.