Ko daryti ir ko nedaryti ateinančiais metais

Aš esu nemaloniai nustebintas įvykusiais wordpress pasikeitimais. Bet mano skaitytojų tai neturėtų liesti. Bandau prisitaikyti prie naujojo profilio dizaino.

Šiandien, mano mielieji, trumpam paprašysiu jūsų dėmesio. Šios dienos rašinio stuburas, deja, ne receptas, nors bus ir jis, tačiau daugiausiai dėmesio skirsiu tam, kas mane labiausiai nuvylė ir kas labiausiai nudžiugino praėjusiais metais. Ir mano rekomendacijos, į kurias jūs neprivalote kreipti dėmesio.

Tai, ko nerekomenduočiau jums 2016:

1. Ukrainos tarptautinės oro linijos.

Taip, tai pigios oro linijos, skraidinančios iš Vilniaus per Kijevą kone į visus pasaulio kraštus. Aš pasimoviau ant šio viliojančio pigumo. Buvau priverstas ne tik kęsti nevėdinamuose lėktuvuose 40 laipsnių karštį, nakvoti Borispolio oro uoste be jokių kompanijos komentarų, bet ir įskaudintas jos atstovų, kai pareikalavau man priklausiusios pagal jų pačių taisykles numatytos kompensacijos. Jie argumentavo tuo, kad jie – ne Europos Sąjungos oro linija ir aš jiems nieko nepadarysiu, galiu pamėginti su jais bylintėtis. Nusprendžiau nuo šiol skraidyti tik su EU oro linijomis. Turėkite omeny, kad Ukrainos oro linijos retai išskrenda tvarkaraštyje nurodytu laiku.

2. Viskis “The Glenlivet“ single malt traveler’s edition.

Tai irgi susiję su nelemtomis ukrainiečių oro linijomis ir Kijevo Borispolio oro uostu. Kad neprailgų laikas, laukiant savo atidėto reiso, nusipirkau litrą šio viskio duty free. Man nuoširdžiai gaila savo 30 eurų išmestų šiam šlamštui. Gal koks kitas “Glenlivet“ viskis ir neblogas, bet tik ne oro uostam skirta serija.

3. Serialas “Hannibal“. Man patinka Madsas Mikkelsenas dar iš tų laikų, kai jis nebuvo meinstrymas, bet jis negelbėja šito blankaus ir nykaus serialo.

4. Just5 latvių gamybos telefonas-flagmanas “Blaster 2“. Nuorodos nededu iš principo. Telefonos parametrai neatitinka specifikacijos ir viskas tuo pasakyta.

O dabar apie tai, ką aš mačiau gero ir ką jums patarčiau:

1. Viskis “Laphroaig 10“.

Tai gardžiausia, ką gėriau šiais metais. Tikras dūminis, durpinis viensalyklis viskis iš Islay regiono. Geriant su trupučiu ledinio vandens, jaučiu nuo vaikystės mielą pabėgių kvapą. Jaučiu moters lūpas. Visas. Jūrą, jodą, dumblius ir daug daug nostalgiškų sunkiai pagaunamų kvapų…

2. Graikija. Ne turistiniu laikotarpiu, kai dar nešalta, bet nebėra minių žmonių. Ten labai pigu, velniškai skanus maistas, geras aptarnavimas, neįkyrūs ir draugiški žmonės. Buvau maloniai nustebintas kad gražios ir moterys, ir simpatiški vyrai. Bet maistas vis tiek geriau.

3. Pfalco regionas Vokietijoje. Jūs nepatikėsite, kokio ten galima nusipirkti vyno už juokingus 3 eurus. Su maistu problemos, skaniai negausite, bet vynas! Ir dar aš išduosiu jums paslaptį: nuskristi iki Hano oro uosto su Ryanair galima už 10 eurų, pavažiuoti keletą stotelių traukiniu palei Reiną ir apsistoti bet kurioje pilyje už 70 eurų nakčiai.

4. Filmas apie Amy Winhouse. Tik tiek

Aš atsimenu, kad jau seniau esu minėjęs, kad man patinka ėriukų pautai. Ta proga, nuoširdžiai rekomenduoju. Vėrinukai su kuminu, čili, paprika ir cukinija. Nieko įmantraus

Kepama ant žarijų arba orkaitėje griliaus režimu keletą minučių. Patiekiama su viskiu ar alumi

Putojančiu šviesiu vokišku lageriu. Jaaaa

Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

• pusę svogūno;
• nepiktą čili;
• saują petražolių;
• kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
• sojos padažo;
• pomidorų ir ryžių garnyrui.

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.

Akla alaus degustacija: tamsusis ir mišrūnai (II ir III dalis)

Nuo paskutinės aklos degustacijos nepraėjo ir 5 metai (linkėjimai Želpiui), o mes jau skubame rengti naują. Šį kartą penki girtuokliai, padedami vieno blaivininko, aklai vertino du užėjimus. Pirmasis – tamsūs alūs (kiek spėju, vyrauja eliai, nors BBZ). Beveik visi alūs lietuviški, išskyrus vieną.

1. Njūkaslo rudasis elis (Newcastle brown ale);

2. Kauno alaus “Grynas tamsusis“;

3. Gubernijos “Tamsusis elis“;

4. Taruškių “Kanapinis“;

5. Vilkmergės “Tamsusis“;

6. Vilniaus alaus “Amber City tamsusis“;

7. Švyturio “Baltijos“;

8. Piniavos alučio “Raudonųjų dobilų“;

9. Astravo “Kaimiškas tamsusis.

Ten į kompozicija naglai įlindo litras Dundulio “Humulupu IPA“, tai ji degustacijoje nedalyvavo – buvo išmaukta dar iki pradžios.

Štai konkurso dalyviai iš arčiau:

Taigi, kiekvienas dalyvis ragavo 9 alus, nežinodamas taurių turinio ir tyliai, niekam nesakęs užrašydavo balus numeriui, kurį žinojo tik teisėjas. Susumavus visų dalyvių vertinamus, alūs išsirikiavo štai tokia tvarka:

1-2 vietos – Vilniaus tamsusis ir Kauno tamsusis pasidalino po 43 balus iš 60 galimų; Igelis davė Kaunui 8, Vilniui 7;

3 vieta – Gubernijos tamsusis elis gavo 30 balų; Igelis davė 5 balus;

4 vieta – Raudonieji dobilai su 29 balais; 8 balai nuo Igelio ir jo manymu šis alus turėjo nugalėti;

5-6 vietos – Njūkaslo rudis ir Kanapinis pasidalino po 24 balus; nuo Igelio 7 Njūkaslui, 5 Kanapiniam;

7 vieta – Vilkmergės tamsusis su 23 balais; Igelis davė 4 balus;

8 vieta – Astravo tamsusis kaimiškas netikėtai vos 21 balas; nuo Igelio – 2, ir tai – blogiausias alus iš šio rinkinio;

9 vieta – nieko nenustebinęs Švyturio Baltijos myžalas su 18 balų, nuo Igelio kažkodėl gavo 3 balus.

Kiek atsikvėpus, sulaukėme Andriaus Kubiliaus su krūva dovanų. Kaip blaivininkas, jis parinko gal ir neblogą, bet labai diversišką setą:

1. Fuller “London Pride“ (not gay) – šviesusis angliškas elis;

2. Volfo Engelmano “Jubiliejinis“ – šviesus lageris (?);

3. Maredsous Blonde – šviesus belgiškas elis;

4. Grimbergen Blanche – baltas belgiškas elis (?);

5. Gubernijos “Art“ – šviesus lageris (?);

6. Vilniaus alaus “Amber City šviesus“ – šviesus lageris (?);

7. Grimbergen Ambree – šviesus belgiškas elis (?);

(?) reiškia, kad nesu tikras dėl alaus tipo, jei klystu, prašau, pataisykite.

Iš arčiau

Po šios improvizuotos degustacijos štai kaip susidėliojo vietos:

1 vieta – Maredsous – 33 balai iš 60 galimų. Igelis, kuris, beje ir ištempė šį alų į lyderius davė 9 balus;

2-3 vietos – Gubernijos Art ir Londos pride gavo po 32 balus ir atitinkamai 8 ir 6 iš Igelio;

4-5 vietos – Grimbergeno Blanche ir Ambree – po 28 balus ir atitinkamai 6 ir 4 iš Igelio;

6 vieta – Vilniaus šviesus gavo 26 balus, nuo Igelio – 5 balai;

7 vieta – Volfas Engelmanas Jubiliejinis su 24 balais ir 4 iš Igelio.

Taigi, po trijų degustacijų darome tokias išvadas: iš biudžetinių, kurių kaina apie 1.50 Lt. geriausias Tauro “Pilsneris“, iš lietuviškų tamsiųjų Vilniaus ir Kauno, o iš prekybos centro prabangiųjų lentynos – Maredsous.

Alus gerti sveika

Naujametiniai pietūs – steikas su smidrais

Susikaupė daug receptų, kuriais norėčiau pasidalinti su pasauliu. Sužinojau įdomių dalykų apie maisto ruošimą, dalykų, kurių nevalia slėpti nuo aplinkos. Vienas iš dalykų – kaip vykusiai iškepti mėsą. Ačiū Harvardo paskaitoms. Tarp kitko, esu kepęs mėsą ne kartą, tačiau dabar itin patogus ir skanus būdas. Mums reikės… Nebus šiandien tradicinio sąrašo, pakanka tik geros mėsos. Na, tarkim jautienos nugarinės. Ją reikėtų nusipirkti keletą dienų prieš ruošimą ir palaikyti šaldytuve, kad mėsa pabręstų. Keletą valandų prieš kepimą, mėsą išimame iš šaldytuvo, supjaustome skersai raumenų skaidulų, pabarstome druska, patepame alyvuogių aliejumi ir paliekame kambario temperatūroje. Čia tam, kad ant keptuvės mėsa iš šaldytuvo nepatirtų šoko.

 

Pusvalandį prieš kepant mėsą, nuskutame pora bulvių (jei vasara, net neskutame), nuplauname jas, supjaustome juostelėmis, pabarstome druska, pašlakstome aliejumi ir kepame 200°C įkaitintoje orkaitėje kol bus tinkamos valgyti taip, kaip mes mėgstame. Likus 10 minučių iki kepimo pradžios, dedame smidrus į pasūdytą verdantį vandenį, verdame ant silpnos ugnies 7-8 minutes, o tada perkeliame į dubenį su ledu.

 

Aha, aš juos perviriau vos 2 minutes, o viršūnės nubyrėjo.

Na štai atėjo laikas kepti mėsą. Įsidėmėkite, kad mėsą virš 70% sudaro vanduo, ir kuo ilgiau ji kepama, tuo daugiau jo išgaruoja, tuo sausesnė ir kietesnė mėsa lieka. Kita vertus, kuo trumpiau kepama mėsa, tuo didesnė tikimybė valgyti ją žalią. Aš nei to, nei ano nenoriu, todėl renkuosi tarpinį variantą. Jūsų žiniai, steikai, pagal iškepimą, grubiai skirstomi į raw, medium ir well done. Kad pavyktų medium stiliaus steikas, pradžiai įkaitiname sausą keptuvę. Gerai taip įkaitiname, kiek leidžia techniniai jos parametrai. Tada dedame keletą mėsos gabalų ant jos ir nejudiname kokias dvi minutes.

 

Maždaug po 2 minučių apverčiame ir kepame dar minutę. Jei turite tam tinkamą termometrą, smeigiame galu į mėsos gabalo centrą – turi rodyti apie 57°-60°C. Viskas, laikas nuimti mėsą nuo keptuvės į pašildytą lėkštę ir, uždengus, palikti 10-15 minučių. Per tą laiką temperatūra mėsos gabalo centre susilygins su pakraščio temperatūra ir mėsa bus visiškai paruošta.

 

 

Kol tai vyksta, į keptuvę, kurioje kepėme mėsą ir, kurioje liko riebalų ir kitokių kancerogenų, pilame 100 ml raudono vyno bei keletą lašų balzaminio acto ir, maišydami, pakaitiname, kol padažas sutirštės.

 

Patiekiame mėsą apšlakstyta šiuo padažu su smidrais, keptomis bulvėmis ir raudonu neįkyriu primityviu vynu. Pipirais pasibarstome dabar, nors galėjome ir keptuvėje

 

Kas blogai mato po Naujųjų Metų sutikimo – skanaus.

 

Mėsa minkšta ir be kraujo pėdsakų, ko mes ir siekėme.

Trumpa vasaros patiekalų apžvalga

Sveiki, tikiuosi, kad manęs visi pasiilgote? Aš, tuo tarpu, buvau pavargęs nuo Jūsų visų ir šito sušikto blogo. Bet tai jau praėjo – aš Jūsų taip pat pasiilgau. Jei bus Jūsų pageidavimų, parašysiu keletą receptų iš šios vasaros repertuaro, o dabar, Jums leidus, tik trumpai paminėsiu, ką aš nuveikiau per tą pusmetį.

Atkreipsiu Jūsų dėmesį, kad daugiausiai dėmesio skyriau šviežioms daržo, miško ir laukų gėrybėms, tad, kažko itin egzotiško nesitikėkite.

Buvo keletas picų:

 

Su virtais, kiaušiniais, moliūgu ir šparaginėmis pupelėmis. Arba su pomidorais ir krevetėmis:

 

Sriubos: adaptuota charčio be tklapi, bet su slyvų padažu ir graikiniais riešutais.

 

Batviniai su leistu ir smulkintu kiaušiniu bei citrina.

 

Be to, rekomenduoju makaronus su kepintomis cukinijomis ir šparaginėmis pupelėmis.

 

Arba su saulėje džiovintais pomidorais ir nebrangiais bry ir kamembero sūriais iš Briukselio (mmm, vienuolių trapistų alus privalomas).

 

Drauge su Dž. Martino romanų “Ledo ir ugnies giesmė“ ciklu,

 

 

šis patiekalas įkvėpė mane pagaminti tikrą viduramžių kiaulienos pyragą su porais.

 

(beje, liko perskaityti paskutinės parašytos dalies varganus 300 psl., ką toliau skaityti nebeišmanau).

Galiausiai – tikrieji vasaros patiekalai: cukinija, pupelės, morkos, paprika, svogūnas, česnakas, švieži raudonėliai su grietinės padažu

 

šviežių pomidorų

 

bei šviežių žolių

 

salotos prie įvairiausio marinado mėsos bei žuvies gabalų, keptų ant žarijų

 

Pabaigai – gal pasikeisti šio tinklapio foną? Pavyzdžiui, į tokį

 

Nusivylusio namų šeimininko vakarienė

Atsidarau šaldytuvą – tuščia. Spintelę su saldumynais – nieko nėra. Valgyti norisi. Greitai ir be vargo. Pasakysite, kad visada taip? Nu ne, kartais  norisi glamūro, norisi kruštis prie puodų valandų valandas, kurti, atrasti, perspjauti mEtrus. Bet tik ne šiandien. Norisi tik pasidaryti saldaus Earl Gėjaus be pieno ir, susisukus į pledą stebėti rungtynes Bayern – Arsenal. Sergu už Arsenijų Vengerą. Neišėjo į Ketvirtfinalį, svolačius. Reikia pavalgyti. Susirandu:

• stiklinę žalių lęšių;
• gabalą geros rūkytos šoninės;
• svogūną;
• nepiktą čiliaką;
• morką;
• bulvę;
• kelias skilteles česnako;

• prieskonių: ciberžolės, maltos kalnedros, kumino.

Svogūnus ir šoninę apkepinu ant silpnos ugnies be fanatizmo, pridedu supjaustytą čili ir kuminą.

dar truputį pakepu, dedu supjaustytą morką bei bulvę, dar truputį apkepinu, beriu perplautus lęšius, pabarstau ciberžole ir kalendra.

Išmaišau, pilu verdančio vandens, kad košę iki pusės apsemtų, sumažinu ugnį iki minimumo, uždengiu ir palieku 30 minučių.

Jei reikia – pasūdau, dedu į dubenėlį, pasibarstau žalumynais, jei turiu, pašlakstau citrinos sultimis. Atsigaunu. Skanaus.

Labai skanu su jogurtu arba grietine. Trumparegiai irgi nusipelno:

Skanaus. Užgeriame juodąja arbata su bergamote.

 

 

Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras – tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus – kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas – iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

• 300 g sijotų kvietinių miltų;
• 150 g sviesto;
• 150 ml šalto vandens;
• 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
• druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada – tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmajame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos – nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

• 6-7 porus;
• 300 g rakletės sūrio;
• gerą saują garstyčių sėklų;
• juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
• 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira – daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

Skanaus ir nebūtinai tantrinio

Gyvenimo darnos krizė

Sveiki visi, kas dar užeinate čia. Nuo paskutinio įrašo praėjo geras pusmetis. Ir tai nereiškia, kad negaminau, neplaukiojau baidare ar, kad išsisėmiau. Tiesiog prasidėjo gyvenimo darnos krizė. Čia panašiai, kaip vidurio amžiaus krizė, bet daug įdomiau. Ištikus tokiai krizei, ruoši maistą, pamiršęs fotokamerą, dėdamas vis mažiau prieskonių, gerdamas vis pigesnį alkoholį ir suklusdamas, kai televizoriuje pradeda transliuoti reklamą: “Pajutę pirmus lytinio susijaudinimo simptomus, gerkite po dvi “***zino“ kapsules prieš miegą. Jei erzinantis erekcijos pojūtis nepraeina, kreipkitės į savo gydytoją ar vaistininką“.

Ne, šiandien mes nieko negaminsime (nors meluoju, kaip tik kepsiu moliūgo pyragą), receptų nedėsime, o tik prisiminsime, ką Igelis spėjo nufotografuoti, gamindamas maistą per pastarąjį pusmetį. Jei kam bus įdomu – aprašysiu ir receptus. Bet, maldauju, nespauskite manęs, aš toks jautrus, kaip atviras danties nervas (apie kitas asociacijas leisiu sau patylėti). Voila.

Makaronai pene su pievagrybiais, šonine, džiovintais pomidorais, rozmarinu ir grietine. Prieš:

Ir po:

Jogurtinė kukurūzinė duona su rozmarinu. Prieš:

Ir po:

Menkių kepenėlės su kiaušiniu, pomidoru ir virtomis bulvėmis. Nepiktnaudžiaukim, nes menkės kaupia sunkiuosius metalus. Bet kaip skanu!

Grilyje keptos dorados su laimu, užgeriant kremanu (pigusis, bet neprastasis šampano brolis.

Lietuviškas bigmakas: folijoje lauže kepta bulvė su lašiniais ir svogūnu.

Šviežios midijos su sviesto, balto vyno, morkų, pastarnokų, petražolių ir česnako padažu.

Ir dar: tegul pyksta ant manęs puritonai ir davatkos, bet negaliu susilaikyti, neįdėjęs šios nuostabios nuotraukos. Vintažas, 1969 m. Ir tas, kas pasakys, kad moterims netinka trikampiai ir juos reikia skusti, tegul pirmas meta į mane akmenį

Pabaigai – vintažinė daina.

Iš tų laikų, kai nereikėjo segtis diržo net priekyje sėdintiems automobilio keleiviams.

Žlugę lūksečiai su kepta jautiena

Sulaukęs Jūsų komentarų, pasiryžau įsiklausyti į Jūsų nuomones ir pagaminti ką nors, gelbstintį nuo speigo. Ir dar ką nors prie alaus. Na ir saldaus, be abejo. Galvoje gimė keletas receptų. Susidariau pirktinų produktų sąrašą, apsirengiau šilčiausią striukę, apsimoviau vilnones kojines ir jau buvau bepatraukiąs į turgų. Tik paskutinę akimirką susizgribau, kad piniginė tuščia. O dar iki atlyginimo visas savaitgalis. Atleiskite, brangieji, kad nuvyliau Jus, teks receptų įgyvendinimą atidėti. Viliuosi, kad ilgainiui jie nepraras savo aktualumo. Na o šiandien, gaminsime patiekalą iš to, ką turime po ranka.

O po ranka kaip tyčia papuolė:

• augintinio* kryžmė;
• keletas pievagrybių;
• šakelė rozmarino, grūstų pipirų, alyvuogių aliejaus.

* ar žinote, kad pornoaktorės (-iai), prasimanydamos (-i) sau slapyvardžius, vietoj vardo naudoja pirmojo augintinio vardą, vietoj pavardės – gatvės, kurioje gyvena, pavadinimą. Tokiu būdu, aš tapčiau Lyru Daukantu, che che, o Jūs?

Kadangi mano augintinis – jautis, tai jo kryžmę supjaustau delno dydžio gabalais. Įtrinu pipirų ir alyvuogių aliejaus mišiniu, užmetu ant viršaus rozmarino šakelę ir palieku marinuotis valandą dvi. Prieš kepdamas, pievagrybius irgi truputį palaikau prie mėsos ir pabarstau druska.

Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC, dedu mėsą bei grybus ant folija išklotų grotelių ir kepu kokių 20 minučių. Grybus, tiesa, išimu po kokių 7 minučių.

Valgyti galima su marinuotais chalapeniais ir raugintais kopūstais.

Skanaus.

Beje, gal pamenate istoriją, paporintą rudenį, apie keistą Jonavos kampelį? Tai neseniai viena Jonavos rajono seniūnija susigalvojo sau herbą. Kuris variantas Jums gražesnis?