Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

• 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
• 133 (che che) ml raugintų pasukų;
• 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
• 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
• 1-2 skilteles česnako;
• granatą;
• 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
• 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
• po žiupsnį druskos ir pipirų.

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Išradinga jautiena a la apmulkintas pirkėjas

Liūdna tiesa Lietuvos prekybinėje erdvėje: apipisk artimą savo ir tolimą savo, nes tolimas prisiartins ir apipis tave. Nesigilindamas į socialinius, etinius ir moralinius išvedžiojimus, tik konstatuoju faktą, kad pirkėjas nuolat turi būti budrus ir įdėmiai žiūrėti ką perka. Jei pardavėjui pavyko apmulkinti pirkėją, vadinasi kaltas pirkėjas. Čia tik perfrazuoju pusmečio senumo tūlo taksistų profsajungos vadeivos pareiškimą, davusį interviu kažkokiam TV oficiozui. Ir man visai nėra keista, kad šioje plotmėje mes lietuviai žymiai artimesni rytiečiams, nei Europai. Kas lankėsi tikrame Rytų turguje man pritars: ара, ара, мамой клянусь, я тебя не обману, best kvality, spešialy for jū.

Apie ką aš čia? A, pirkau turguje jautienos kumpį kepsniams, aklai pasitikėdamas pardavėja. Namuose paaiškėjo, kad mėsa kepsniams toli gražu netinka, nes nupjauta ne nuo kumpio, o nuo seno jaučio kojos. Ką gi, nurijęs nuoskaudą, nusprendžiau mėsą ištroškinti. Ir, žinote, rezultatas pranoko lūkesčius. Netgi apsidžiaugiau, kad buvau išdurtas, nes ši jautiena tiesiog tirpo burnoje. Viskas, ko reikėjo – truputis smekalkos ir:

• tsakant, mėsos apie 800 g;
• svogūnų;
• česnakų;
• citrinos;
• rozmarino;
• žagrenio aka sumacho;
• alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų;
• jei yra galimybė – sauso balto vyno taurės (virtuvės dogmatikai dabar mane nudėtų: kaip? baltas vynas su jautiena? jokiu būdu! Bet man, kažkodėl, atrodo, kad čia baltas labiau tinka).

Supjaustome mėsą delno dydžio kepsniais ir apkepame ant vidutinės ugnies alyvuogių aliejuje, pabarstydami juodaisiais pipirais ne ilgiau kaip po 1 minutę kiekvieną pusę. Tik tiek, kad mėsos poros užsivertų. Dedame mėsą į karščiui atsparų indą, geriausia – molinį, pasūdome, metame nepjaustytus svogūnus, neluptas česnako skilteles, rozmarino šakeles,

užtarkuojame citrinos žievelę, pabarstome žagreniu. Pilame vyną, jei jo neturime – išspaudžiame truputį citrinos sulčių.

Jei indo, kuriame troškinsime mėsą, dangtis hermetiškas – ok, jei ne, viską standžiai ir kruopščiai suvyniojame į kepimo popierių, kad neliktų jokio plyšelio, ir, oba, kišame į iki 150ﹾC įkaitintą orkaitę.

O tada pamirštame visa tai 3-4 valandoms. Į pabaigą ant viršaus užmetam buvlių ketvirčių.

Kemšame, kol karšta. Kažkaip nufotkinti mėsos nepavyko, bet, мамой клянусь, самый нежный мясо.

Skanaus, ir nesileiskite apipisami.

Daržovės ant grilio – duoklė Mažųjų Broliukų ordinui

Jei būčiau labai religingas – tapčiau vienuoliu, o kadangi labai myliu gyvenimą, stočiau į pranciškonų vienuolyną. Vien tai, kad mažiesiems broliukams andai priklausė Petrarka ir Rablė, leidžia daryti prielaidą, kad pranciškonams nesvetimas gyvenimo šventės pojūtis. Gal kas nežino, bet yra trys pranciškonų šakos: pranciškonai konventualai (ačiū jiems už suteiktą vieną iš sakramentų Jūsų nuolankiam tarnui), pranciškonai kapucinai (duokit man krapučino! aš esu didysis Kornholjo!) ir bernardinai (įdomu, čia jie įkūrė vieną kvailiausių naujienų portalų Lietuvoje?). Kodėl miniu pranciškonus? Buvau savaitgalį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.  Kas patiko? Laidojimo rūsiai (no photos), vitražai,

vieta už altoriaus, kur melsdavosi broliai,

vaizdai nuo PR bokšto ir nuo stogo, ypač į Šv. Onos bažnyčią iš dar neregėto kampo,

vaizdai iš choro,

vaikų egzorcizmas.

Aš neveltui paminėjau tris Mažųjų Broliukų ordino atšakas. Šiandien pietums sumaniau pasigaminti trijų panašių daržovių kepsnelius ant grotelių. Kažkaip man atrodo, kad taip pietauja ir vienuoliai. Ypač penktadieniais.

Pasiruošiam:

• daržovių trejybę: baklažaną, cukiniją, agurotį;
• svogūną;
• 3-4 skilteles česnako;
• stiklinę ryžių;
• pusę stiklinės alyvuogių aliejaus;
• pusę citrinos;
• čiobrelių, rupios druskos, čili miltelių.

Užkaičiame perplautus ryžius. Užkuriame laužą arba įsijungiame orkaitę grilio režimu. Kol ten kaista, susipjaustome daržoves šaibomis, maždau 1-2 cm storio.

Aptepame tas šaibas alyvuogių aliejumi, tik labai negausiai, pabarstome čiobreliais ir truputį druska.

Dedame ant grotelių ir šauname į gerai įkaitintą orkaitę, o geriau – virš gerai įkaitintų anglių.

Kepame 10-15 minučių, kol gražiai apskrus, tada apverčiame ir dar 10 minučių kepame. Tuo tarpu, ruošiame padažą: sumaišome pusę stiklinės aliejaus, pusės citrinos sulčių, spaustą česnaką ir smulkintus čiobrelius.

Prieš baigiant kepti daržovėms, dedame ant jų plonais žiedais pjaustytą svogūną. Kai tik bus gatava, dedame viską į plačią lėkštę ir gausiai palaistome padažu.

Kol ten ką, galime iškepti dar ne vieną partiją, neabejoju, to prireiks, nes skanu шопездец. Patiekiame su ryžiais, pasibarstome čili ar bent paprikos milteliais.

Jei dar nežinojote – geriausi baklažanų, cukinijų ir aguročių draugai: česnakas, citrina, čili. Keliu šalto putojančio vyno, praskiesto apelsinų sultimis ir ledukais, taurę už OFM – Mažųjų Broliukų Ordiną.

Skanaus. Dievas su Jumis.

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

• salotų lapus;
• pomidorus;
• raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
• gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
• puikias dideles alyvuoges;
• citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

• keletą agurkų;
• keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
• keletą skiltelių jauno česnako;
• po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
• truputį citrinos sulčių;
• šaukštą alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai ukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogutą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.