Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

  • 1 kg cukinijos vėzdo;
  • 0.5 kg cukraus;
  • apelsino arba net dviejų;
  • imbiero gumbo;
  • kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
  • citrinos sulčių poros šaukštų.

DSCF6108

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

DSCF6109

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

DSCF6112

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

DSCF6113

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

  • vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
  • dovanoto čili pipiro;
  • keleto pomidorų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
  • druskos;
  • šaukšto gy.

DSCF6074

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

DSCF6075

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

DSCF6076

Kur ble svogūnai su česnaku?

DSCF6077

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

DSCF6078

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

DSCF6079

Dedam į keptuvę

DSCF6080

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

DSCF6081

Valgome su indiška duonele.

DSCF6082

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

DSCF6085

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Mangų čatnis Andriui Kubiliui

Sveiki, gerbiamas Andriau Kubiliau,

rašau Jums išreikšdamas savo didelį dėkingumą ir savo paramą už Jūsų milžiniškas pastangas ištraukti Lietuvą iš pelkės. Be kita ko, esu asmeniškai dėkingas Jums už neįkainojamą indėlį į mano ir mano šeimos gerovės augimą, už Jūsų begalinį rūpestį, man ruošiant naujus patiekalus. Atsidėkodamas Jums, dedikuoju Jums, o taip pat visoms Lietuvos balzakėms, šį prašmatnų receptą.

Jeigu Jūs pastebėjote, antraštėje figūruoja žodis čatnis. Tai va, Andriau Kubiliau, žinokite, kad šitoje vietoje aš Jus apipisau. Ir jus, mielosios balzakės, taip pat. Patikėkite, ne iš blogos valios. Tiesiog šiais laikais kiekviena save gerbianti balzakė žino, kas yra čatnis, netgi, pramokusi iš Beatos Nicholson, pasigamina pati ir patiekia užsukusioms savaitgalio šardonė bokaliukui draugėms. Tačiau jos nežino, kas yra ačaras. O Jūs, Andriau Kubiliau, ar vaišinate savo draugus čatnio užtepėlėmis? Žinoma, kad ne, todėl siūlau Jums vieną įstabų receptą. Deja, tai ne čatnis, o ačaras, marinuotas mangas. Tik pasinaudojęs tokia apgaule, aš galiu prisivilioti balzakes į savo kuklų tinklaraštį.

Aš nenoriu Jūsų, gerbiamasis, labai varginti teorinėmis proklamacijomis, tik paminėsiu, kad skirtingai nuo mūsų, europiečių, marinuojančių daržoves acto tirpaluose, indai tai daro aliejuje.

Pradėsiu dar nuo vienos padėkos, tik ne Jums, o vienam geram jaunajam mičiūrininkui, užauginusiam puikius mirtinai aštrius čiliakus ir nepagailėjusiam keleto mano eksperimentams.

DSCF6056

Taip, tai pats aštriausias pasaulyje savaime augantis čili pipiras, aštrumu nusileidžiantis tik ašarinėms dujoms ir grynam plutoniui. Kaip supratote, mūsų ačarui reikės pusės tokio pipiro ir dviejų neprinokuisų mangų, kokius tik ir teparduoda mūsų parduotuvėse. Mangams nuskutam odą ir supjaustom kubeliais.

DSCF6058

Dedame į stiklinį arba keramikinį indą, užberiame 1 arbatiniu šaukšteliu rupios druskos ir 0.5 a.š. ciberžolės.

DSCF6059

Kruopščiai išmaišome, sandariai uždengiame ir statome saulėkaiton… Ajajajai, Andriau Kubiliau, aš suprantu, kad Jūs nesate stebukladarys ir saulės Lietuvoje, ypač Lapkričio mėnesį, Jūs neparūpinote. Tiek to, vietoje saulėkaitos, statome indą su mangais ant radiatoriaus arba ant šildomų grindų nakčiai. Arba net parai. po tiek laiko druska išstumia visą drėgmę iš mango, o ciberžolė atlieka antiseptiko vaidmenį.

DSCF6063

Skystį nupilame, o gabalėlius kruopščiai nusausiname servėtėlėmis. Dabar pasiruošiame prieskonius: 0.5 a.š. maltos ožragės, 0.5 a.š. ant sausos keptuvės pakepto kumino, laimą ir čiliaką.

DSCF6066

Čiliaką kapojame labai smulkiai ir su pirštinėmis, kad paskui, gink Dieve, nesugalvotume paliesti kokio gyvybiškai svarbaus organo.

DSCF6067

Užberiame ant mango gabalėlių, išspaudžiame laimo sultis ir išmaišome.

DSCF6068

Jei neturite šviežio čili, drąsiai naudokite 2-4 a.š. čili miltelių, skoniui didelės įtakos tai neturi. Taigi, mūsų mango gabalėliai, likę be vandens, dabar godžiai sugers bet ką, kas jiems bus pakišta, o šiuo atveju – prieskonius, laimo sultis ir čili kapsiciną. Tegul tai trunka, tarkime, keletą valandų. Ir štai, galiausiai paskutinis šio sudėtingo proceso etapas. Jam reikės tik 0.5 stiklinės bekvapio aliejaus ir 1 a.š. garstyčių sėklų.

DSCF6069

Aliejų su sėklomis stipriai įkaitiname keptuvėje, kol ims rūkti dūmai ir uždengę dangčiu, antraip garstyčių sėklos apšaudys visą virtuvę, nuimam nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Tada užpilame mangus, sudėtus į nedidelius stiklainėlius.

DSCF6072

Galima valgyti iškart, bet rekomenduoju palaikyti bent naktį šaldytuve, o tada jau prie mėsos, šaltos keptos vištienos arba net varškės sūrio… Nom nom nom. Būkite laimingas, Andriau Kubiliau.

Gal dar norite sužinoti mano 5 mėgstamiausius filmus? Tada prašom:

5. Kin-dza-dza – fantastinė fantastiška komedija su genialiomis paslėptomis idėjomis. Georgijaus Danelijos genialūs išradimai – pepelacas, gravicapa, čatlas ar kiti naujadarai tvirtai įsirėžė į daugelio mano kartos žmonių kasdienybę. Kū!

4. Klerkai 2 – kaip matote, be Kevino Smito filmų negaliu apsieiti. Pirmoji Klerkų dalis – pats pirmas jo filmas. Neprastas, bet antroji dalis jį gerokai pranoksta. Visas veiksmas vyksta vienoje užkandinėje, tačiau nuobodu tikrai nėra: žaismingi dialogai, ciniški pokštai, saikingi keiksmažodžiai ir nuoširdi meilė. Patikėkite, bet filmas tikrai jautriai nuoširdus.

3. Tas pats Miunchauzenas mano mylimiausias vaikystės filmas, palikęs giliausią pėdsaką mano besiformuojančioje psichikoje. Nežinau ar man pavyko užaugti tokiu, kaip mokė Jankovskio herojus, ne man spręsti. Bet aš bent jau stengiausi. Nemeluoti sau. “Nusišypsokite, ponai, protinga veido išraiška – tai dar ne proto požymis”. Nuorodoje – labiausiai jaudinanti scena kino istorijoje ever.

2. Arizonos sapnas – Emiras Kusturica su savo Balkanų čigonais kartais užknisa. Bet tai, ką jis padarė Amerikoje apie amerikietišką svajonę atperka visas jo nuodėmes. Filmas ir linksmas, ir liūdnas. Manau, kad jis apie tapimą asmenybe, apie atsisveikinimą su infantilija, savotiška dvasinė defloracija.

1. Kovos klubas – tai vyriškas filmas, nors ne apie muštynes. Tai filmas apie muštynes su savimi. Apie streso ėdamą ofiso planktoną, apie vienišų motinų kartos vyrus, apie vienkartinius draugus, apie persisotinimą. Apie 25-ąjį kadrą mūsų gyvenime, kurio, mes, deja, dažniausiai nepastebime.

Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

  • 5-6 bulvių;
  • 100 g moliūgo;
  • saujos žirnių;
  • svogūno, česnako, imbiero;
  • puskilio miltų;
  • gy arba aliejaus;
  • prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
  • druskos, šilto vandens.
Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.
Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.
Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.
Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.
Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.
Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.
 
Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.
Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.
Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.
Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.
Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

  • vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
  • pomidorų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • imbiero;
  • jogurto;
Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)
Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.
Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.
Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.
Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.
Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.
Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.
Desertui – bananinis Tart tatenas
Arba
Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.
PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo

Nepalo dienos. II dalis – duona

Tęsiame rašinėlių, skirtų Nepalui, ciklą. Šiandien pakalbėsime apie duoną. Valgant nepalietišką duoną nesunku pastebėti, kad kaimyninių tautų įtaka persiduoda per kulinariją. Žinoma, Nepale vyrauja indiškos duonelės: naanai, čapačiai, puriai, parathos ir pan. Tačiau kalnuose dažniausiai tiekiama tibetietiška duona balepas, be kurios neįmanomi jokie pusryčiai. Aš suprantu, kad visi šie pavadinimai kai kuriems iš Jūsų atrodo baisūs ir nesuprantami. Bet skubu Jus nuraminti – visos tos duonos gaminamos perdėm paprastai. Šiandien pagaminsiu parathą ir balepą, kad tai įrodyčiau.

Viskas ko mums reikės: kvietinių miltų, vandens, trupučio lengvo bekvapio aliejaus, Himalajų druskos (gerai, nebūtinai, bus gerai bet kokia smulki druska), sodos ant peilio galo ir, žinoma, gy.

Pirmiausia darome parathą: pora tris stiklines miltų sumaišome su puse stiklinės aliejaus, žiupsniu druskos ir keletu šaukštų ledinio vandens. Minkome glebią, kaip senmergės krūtys, tešlą – vienas

Atgnybam pingpongo kamuoliuko dydžio gabalėlius – du

Iškočiojame ploną blyną – trys

Perlenkiame per pusę ir dar per pusę – keturi

Iškočiojame ploną trikampėlį – penki

Keptuvėje įkaitiname gy, dedame blyną – šeši

Kepame po keletą minučių abi puses – septyni

Turime trapią, sluoksniuotos tešlos duonelę, itin tinkančią su daržovių kariu. Bet apie tai – kiek vėliau.

Tuo tarpu tibetietiška duona, kaip minėjau, geriausiai tinka pusryčiams, ypač su mangų uogiene, medum ar net kokiu čatniu.

Pradedam: keletą stiklinių miltų maišome su šiltu vandeniu, žiupsniu druskos ir labai mažu žiupsneliu sodos. Minkome elastingą, kaip jaunamartės krūtys, tešlą – vienas

Atgnybame teniso kamuoliuko dydžio gabalus – du

Kočiojame maždaug 0,5 cm storio blyną – trys

Įkaitiname keptuvėje gy, dedame blyną – keturi

Kepame po 4-5 minutes abi puses po dangčiu. Jei ims pūstis – įpjauname peiliu pora dryžių. Niam niam, su medum ir juoda saldžia Asamo arba becukre Dardžilingo arbata.

Skanaus. Nepale susitiksime netrukus dar ne kartą.

Nepalo dienos. I dalis – Gy

Pradedame Nepalui skirtą rašinėlių ciklą. Ir nebūtinai kalbėsime apie maistą, bet dažniausiai apie jį. Kodėl Nepalui? Todėl, kad tai vienintelė šalis, kurios vėliava – ne stačiakampis.

Iš pradžių maniau, kad parašysiu vieną didelį rašinėlį su keletu receptų. Bet medžiagos susikaupė tiek, kad, susimąsčiau ar atsiras norinčių viską skaityti vienu ypu. Ir pradedam nuo kertinio Indostano pusiasalio kulinarijos akmens – gy arba ghy, arba tiesiog lydyto sviesto. Šiaip, Indostanas – ne tik Indija su savo prieskoniais prisotintu maistu. Nepale į maistą deda mažiau prieskonių, tačiau jis žymiai aštresnis, o kalnuose – apskritai be prieskonių, bet labai sūrus (beje, fiziologiškai būtina kalnuose vartoti daug druskos, man taip sakė vienas armėnas specnazovcas). Tačiau visas virtuves ten vienija gy. Jį pasigaminti itin lengva. Reikės tik sviesto. Ir viskas, aha. Perkam bent pusę kilo. Tiks bet koks, tik, šiukštu, ne tepus riebalų mišinys. Lydom sviestą puode ant vidutinės ugnies.

Išsilydęs sviestas ima putoti.

Ir kuo toliau – tuo labiau.

Tai – vanduo garuoja, viskas gerai. Verdame sviestą tol, kol putų ims mažėti, tada sumažiname ugnį ir laukiame, kol ant puodo dugno ims formuotis baltymų trupinėliai, kurie ilgainiui geltonuos. Atsargiai, nesudeginkime jų, antraip, gy bus kartus. Kai tik baltymų likučiai ims skrusti – nuimame puodą nuo viryklės.

Taigi, drėgmės atsikratėme, dabar, kad liktų gryni riebalai, košiame puodo turinį per marlę – atsikratysime baltymais. Vualia:

Tai ir yra gy. Šitą gėrį galima laikyti mėnesių mėnesiais net ne šaldytuve. Kvepia jis fantastiškai. O dabar kritiškas ir smalsus skaitytojas paklaus: Ir chule? O gi kepimui gy – pati geriausia terpė, ant jo niekas nepridega, juo galima tepti blynus, lietinius, dėti į košes, tepti ant sumuštinių (nors aš nebandžiau, che che). Jame gausu vitaminų. Be kita ko, išduosiu dar vieną paslaptį: daugumos vitaminų mūsų organizmas nepasisavina, nes jie netirpsta vandenyje. Tačiau tirpsta riebaluose, aha. Vitaminas D pvz. Arba A. Būtent todėl labai rekomenduoju vartoti gy.

Netrukus vėl susitiksime Nepale.