Kolkata – žiauriosios deivės Kali miestas

Sveiki atvykę į Kolkatą, vieną didžiausių, skurdžiausių ir labiausiai užterštų pasaulio miestų.

Kolkata, anksčiau vadinta Kalkuta, iki čia įsikuriant britams, tebuvo nususęs kaimas. Iš esmės, miestą pastatė ir išplėtojo britai, todėl, mano galva, Kolkata , ko gero, europietiškiausias Indijos miestas. Bet tik architektūra. Britai išėjo, paliko rūmus ir vieną tiltą. Per 50 metų rūmai sunyko, o patys indai, miestui, su bene 20 mln. gyventojų, tepastatė antrą tiltą, kuriuo, beje mažai kas naudojasi, nes jis mokamas. Nuo vienintelio nemokamo Kolkatos tilto ir pradedame mūsų pažintį su miestu.

Tai – grakštus kabantis Haura tiltas, pastatytas britų, jungiantis miestą per Hūli upę (Gango atšaka). Norint patekti iš Haura stoties į miesto centrą, tenka naudotis šiuo tiltu. Eismas nežmoniškas, per dieną čia pravažiuoja apie 100000 mašinų. Tilto, beje, fotkinti negalima.

Kam įdomu, Kolkata, kaip ir visa Vakarų Bengalijos valstija, valdoma komunistų. Detalių tikrai nežinau, bet tie komunistai nuolat riejasi su kitais komunistais, kurie bando įrodyti, esantys tikresni komunistai, nei sėdintys valdžioje. Tų rietenų pasekmė – nesibaigiantys mitingai Kolkatos gatvėse, stabdantys ir taip lėtą eismą, uždarantys parduotuves, trikdantys stočių darbą. Raudonos vėliavos plazda visur.

Atvykus į Kolkatą, rekomenduojama apsisototi kuprineivų (backpacker’io vertinys) oazėje Sudderio gatvėje. Čia tipo tokia Piliofkės parodija.

Kas man labiausiai patiko – Blue Sky Cafe.

Maistas ten fantastiškas, daug europiečių ir japonų, o padavėjas, vardu Semas – geriausias mano gyvenime sutiktas padavėjas.

(šypsosi, iškėlęs du pirštus)

Apsipirkti Kolkatoje geriausia žymiajame New Market turguje. “New“ – labai sąlyginis pavadinimas. Andai, britams valdant, matyt, čia buvo prašmatni prekybos halė. Dabar viskas apšepę ir apleista. Būtina užsukti į mėsos paviljoną: kvapai, garsai ir kitas kaloritas tikrai paliks neišdildomą įspūdį. Galima pasijusti kaip žaidime “Resident Evil“.

Ką galima pamatyti Kolkatoje istorijos, etnografijos ir šiaip kultūros mylėtojams? Na, kad ir Kalighat šventyklą.

Nuo jos prasidėjo Kalkuta kaip gyvenvietė. Esą, čia palaidotas deivės Sati, gerosios Kali pusės, pirštas. Pati deivė Kali – tikra kraugerė, žmonių rijikė.

Be bajerio, Kalighatas yra vienintelė šventykla Indijoje, kur ligi šiol aukojamas ožys: kartą per savaitę gyvūnėliui nukertama galva.

Kita Kali šventykla yra į šiaurę nuo Kolkatos, maždaug už 30 kilometrų nuo centro, vadinamas Dakšinesvaras. Ten aukoja tik  gėles.

Iš esmės, tai šventyklų kompleksas, su maudyklom, valgyklom ir dar balažin kuo. Vartai irgi įspūdingi.

Šventykla stovi ant Hūli upės kranto, o kitoje upės pusėje, maždaug už 4 km, yra Belur Math šventyklų komleksas, įdomus tuo, kad ten labai švaru, tvarkinga, galima pasėdėti ant žolės, nėra šūdų ir karvių ir negalima fotkinti.

Tarp abejų šventyklų patogiausia keliauti keltu, kurį valdo šitas gandžos apsirūkęs čiuvas.

Iš esmės, Kolkata ne itin palanki turistams vieta. Tačiau iš čia patogu keliauti į kitus Bengalijos objektus, tiek į pietus, tiek į šiaurę. Na, o pats miestas, su savo sukčiais ir tipsų kaulytojais, kartais nuvargina. Saldžių sapnų.

B.d.

Myžalai, karis, sandalas – o taip, tai Indija

Matau, kol manęs nebuvo, visai pasileidote, žiniatinklio lankomumas nukrito iki gėdingų žemumų. Jokių komentarų, pastebėjimų ar linkėjimų? Labai nemandagu iš Jūsų pusės.

Kaip jau supratote iš antraštės, šį kartą kalbėsime apie šūdiną (tiesiogine žodžio prasme) subkontinentą – Indiją. Apie maistą pakalbėsime atskirai, gal net ką nors ir pasigaminsime, bet šiandien leiskite tik bendrais bruožais paminėti kas gero ir kas blogo yra Indijoje.

Visų pirma, užbėgdamas kritikams už akių, turiu pripažinti, kad teko pamatyti tik nedidelę dalį Indijos, dėl laiko stokos pasirinktą sąmoningai. Dalis ta – Vakarų Bengalija su Gorkalendu, truputis Utar-Pradešo ir Delis.

Ką verta paminėti?

Taksistai ir rikšos.

Šiaip, normalūs pacanai, skirtingai nuo pardavėjų, autobusų vairuotojų ar viešbučių garsonų, nė karto nebandė apipisti. Nesipučia, nesibrangina, nesižemina ir supranta angliškai.

Indijos geležinkeliai.

Kažkas neįtikėtino. Atsižvelgiant į tai, kad tai didžiausias pasaulyje darbdavys (keli milijonai darbuotojų), kasdien gabena milijonus keleivių, dirba praktiškai be sutrikimų. Vien internetinė bilietų rezervavimo sistema ko verta: be jokių problemų užsisakiau bilietus iš Lietuvos, už nepanaudotus bilietus grąžino pinigus. LG su Eligijum Masiuliu priešaky nervingai rūko kamputyje.

Higiena.

Ne be reikalo paminėjau šlapimą, karį ir sandalą: šie trys kvapai persekioja visur. Šūdai irgi visur. Net didmiesčių gatvėse. Šiukšlės – norma, šiukšliadėžės glumino.

Indai ir indės.

Kaip reta negražūs žmonės. Ypač moterys. O šiaip, nepiktybiški ir neagresyvūs šmikiai, nuolat taikantys apipist blyškiaveidį engrezi (užsienietį). Braminai ir kšatrijai (o taip, kastos ten tikrai egzistuoja) į turistus žiūri kiek iš aukšto, atsainiai, šudros – su panieka, dalitai (politkorektiškas neliečiamųjų pavadinimas) – išsigandę.

Gorkos.

Negalėčiau tikliai nusakyti termino gorka. Tai nei etnosas, nei tauta, nei visuomenės sluoksnis. Dabar jie gyvena Nepale ir Dardžilingo apylinkėse, taikiai reikalauja nepriklausomybės, pasiutę girtuokliai. Moterys nepaprasto grožio. Neperdėsiu sakydamas, kad gražesnių moterų nesu niekur daugiau matęs. Daug tvarkingesni nei indai, neįkyrūs, pakankamai europietiški: Dardžilinge gali pamiršti, kad esi Indijoje ir įsivaizduoti esąs Taivanyje ar Honkonge.

Himalajai.

4 iš 5 aukščiausių pasaulio viršunių matomos iš Dardžilingo apylinkių: Kančendžanga (III); visas masyvas vadinamas Miegantis Buda (matot? galva kairėje, pilvas, rankos ant pilvo centre, pėdos dešinėje).

Centre keturios viršūnės – iš kairės į dešinę: Lhotse (IV pasaulyje), Everestas (I), Makalu (V), Čomolonzo. Geriausias vaizdas nuo aukščiausio Bengalijos kalno Sandakphu (3636 m). Kad jį pasiekčiau, pėščias per 3 dienas turėjau įveikti 60 km. Buvo verta.

Džainistai.

Keistuoliai: griežti vegetarai, net augalų šaknų ir jogurto nevalgo, kad tik nepakenktų gyvybei (tobiš, bakterijoms). Steigia ligonines paukščiams, gamina skanius saldumynus.

Tibetiečiai.

Gerai, kad jų yra. Kvartalas Delyje Majnu Ka Tila – paskutinė ramybės oazė, kur galima ramiai pasivaikščioti, neužkabintam elgetų, sukčių, kur nėra šiukšlių, niekas nemyža prie durų, kur viešbučiai pigūs, tvarkingi ir švarūs.

Gamta.

Laukinės gamtos Indijoje nebeik nebeliko. Viską užima žmonės:

arba šunys:

Šventos karvės.

Jos visur: gatvėse, viešbučiuose, traukinių stotyse. Jos įvairios: riebios, liesios, milžiniškos kaip buivolai, mažos kaip vištos. Ir indai jas dubasina. Savo veikus, beje, irgi, nesidrovėdami turistų.

Varanasis.

Magiškas miestas. Net didžiausiems skeptikams trenkia per smegenis. Jis fantasmagoriškas rytinėje migloje nuo viešbučio terasos, stebint pieno spalvos Gangą, jis spalvingas ryte irstantis valtimi ties gatais, bauginantis žmonių kremavimo scenomis, linksmas popiet, kai pakyla vėjas ir vaikai paleidžia tūkstančius aitvarų, jis įsiurbia ir suvirškina, jei pasimeti siaurose, triukšmingose, purvinose, dvokiančiose senamiesčio gatvėse. Negali likti jam abejingas. Aš jo išsigandau, susižavėjęs juo.

Indija.

Ji gali patikti arba nepatikti. Ji nežemiškai turtinga, bet žiauriai skurdi. Čia jau tūsktančius metų klesti raštas ir ajurveda, bet daug žmonių neraštingi ir luoši. Indija didžiausia pasaulio demokratija, begėdiškai okupavusi Goa ir Sikimą. Čia atsisakė polietileninių maišelių, bet pila toksiškas atliekas į Gangą, kuriame prausiasi. Indija yra didi. Argi ne?

B.d.

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.

Karališki pietūs: aštrūs avino pautai

Radau pagaliau vietą Vilniuje, kur beveik visada galima nusipirkti avino pautų.

Tik nežinau, skelbti tą vietą ar ne? O kas, jei išpirks kas ir man nebeliks? Kartą jau rašiau apie pautus, bet, manau, nepakenks dar kartą juos papiarinti. Pigintis nesiruošiu, tad imu pačius geriausius, šviežiausius ir kokybiškiausius ingridientus:

  • porą avino pautų (vienam žmogui kaip minimum);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • cukiniją iš daržo;
  • stiklinę ryžių;
  • sviesto;
  • prieskonių, lauro lapą, žalios kalendros, druskos.

Prieskoniai reikalingi masalai: malta kalendra (1 a.š. – XII val.), malti juodieji pipirai (1 a.š. – II val.), čili milteliai (1-2 a.š. – VI val.), ciberžolė (1 a.š. – IX val.), grūstas kuminas (2-3 a.š. – centre).

Dar reikės šafrano ryžiams pagardinti.

Ryžius perplaunam keletą kartų ir užkaičiame. Kol jie lėtai verda, imamės pautų… Avino, jobtararai. Labai aštriu peiliu įpjauname skūrelę nuo vienos pauto ašies iki kitos, tada atsargiai išverčiame ją kaip kojinę – verčiasi be vargo. Skūrelę išmetam, o pautą kruopščiai nuplauname ir metame į verdantį pasūdytą vandenį su lauro lapu maždaug dvidešimčiai minučių – tegul ramiai kunkuliuoja.

Tuo tarpu ryžiai jau užvirė, tad galima į juos įmesti keletą kuokelių šafrano.

Po 20 minučių virimo pautus išimame, dar kartą perplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir supjautome į 6 dalis kaip kokį apelsiną.

Keptuvėje ištirpiname galabėlį sviesto ar ghi ir apkepiname pautų gabalėlius.

Kai tik apskrus, beriame prieskonius, smulkintą svogūną ir česnaką. Kepiname viską, kruopščiai maišydami ant vidutinės ugnies keletą minučių. Tada dedame supjaustytą cukiniją. Uždengiame ir paliekame troškintis, kartkartėmis pamaišydami. Pautuose daug drėgmės, tad jie išleis sultis (neprisigalvokite, ten tik vanduo), kurios ir bus padažo pagrindas. Jei, visgi, jos pritruks – įpilame šlakelį verdančio vandens.

Kai tik cukinijos bus beveik gatavos (aldente būsenos), galim tiekti.

Prie šio patiekalo geriausia patiekti šampano ar kito kilnaus putojančio vyno. Šampanui neuždirbu, tad apsiriboju puikiu Pietų Prancūzijos kremanu (putojantis vynas, kokybe nenusileidžiantis tikram šampanui, tik gaminamas kituose regionuose, dėl ko perpus pigesnis).

Ir silpnaregiams:

Skanaus, brangieji. Asmeniškai man – tai skaniausias dalykas pasaulyje: avino pautai su kuminu, ryžiai su šafranu ir kremanas iš Limu ar Elzaso.

Beje, kaip garnyras turėtų nerealiai derėti šviežios figos. Tik ar būna jų Lietuvoj?

Apie indiškus ledus, moterų orgazmą ir emancipaciją

Nebijau būti nepopuliarus, tačiau negaliu visko juk savyje laikyti, matydamas akivaizdžias neteisybes, vemiamas mums į veidus iš televizijos ekranų bei moteriškų žurnalų, žalojančias ne tik geltonsnapių mažvaikių glebius protelius, bet sumaišančias mintis net tokiems patyrusiems sekso ekspertams, kaip Pupkis. Aš vis laukiu, kad šie vaikinai sugriaus tą “Cosmo“ ir kitų nesąmoningų žurnalų, “Nusivylusių namų šeimininkių“ (hmmm, o gal kabučių nereikėjo?..) bei “Sekso ir miesto“ herojų paskleistą mitą, neva moters orgazmas realiai egzistuoja. Nieko panašaus nesu regėjęs per savo audringą gyvenimą. Jo paprasčiausiai nėra. Kaip ir mitinio G taško. Esu beveik tikras, kad ir paslaptingasis klitoris yra sumanytas žiaurių moterų, kad turėtų kuo pamuštruoti savo minkštakūnius vyrus tik tam, kad parodytų savo viršenybę: tipo, būk mielas, pamasažuok už tai, kad taip kentėjau gimdydama tavo vaikus. Cha! kaip galima masažuot tą, ko nėra? O tie liurbiai tiki ir pasiduoda anų valiai.

Dar kita skaudi tema – spekuliacijos moterų emancipacija miegamajame. Ne ne, nesu vyras šovinistas ar mačistas, nieko panašaus. Esu už lyčių lygybę, už lygiavertę partneryste tarp vyro ir moters; netikiu, kad vyrai neverkia ar kad egzistuoja bobos su kiaušais. Tikiu, kad moterys tiek pat sumanios kaip ir vyrai, o dauguma vyrų tiek pat žiopli blondinai, kiek anekdotuose apdainuojamos damos. Tikiu, kad jei bent pusė pasaulio valstybių ir korporacijų vadovių būtų moterys, nebeliktų karų, skurdo, korupcijos. Bet jei jau, mielosios moterys, sugalvojate emancipaciją atsinešti ir į lovą, nebedrįskite tikėtis preliudijų, interliudijų, glamonių po… ar KP, o būkite malonios, suspėkite viską per tas dvi tris kritines minutes ir išmokite tučtuojau užmigti – tai ir bus tikroji lyčių lygybė.

Ir dėl Dievo meilės, neskaičiuokite tų nelemtų kalorijų: vis vien mes jus mylime liesas ir apvalias, jaunas ir senas, blondines, brunetes ir rudes, imituojančias orgazmą ar drąsiai pripažįstančias, kad jo nėra. Užtat aš jums parodysiu kaip pasigaminti tobulus ledus.

Reikės:

  • litro pačio riebiausio pieno, kokį tik rasite;
  • jei pieno riebumas nesiekia bent 4%, imame 200 ml riebios grietinėlės;
  • 100-150 g palmių arba rudojo cukraus, galima medaus; velniai nematė, jei nieko nėra geriau, tiks ir runkelių cukrus;
  • saujalę kardamono;
  • palkutę cinamono;

Padažui:

  • 1 laimą arba pusę citrinos;
  • 1 piktą čili pipirą;
  • keletą šaukštų cukraus;
  • mažą mažą žiupsnelį druskos.

Užkaičiame puode ant smarkios ugnies pieno grietinėlės mišinį, dedame preiskonius.

Kai užvirs, nemažiname ugnies, bet nuolat maišome. Iš pradžių pienas taikysis išlipti iš puodo, tai papučiame į jį ar kaip kitaip nuraminame, po minutės jis nebelips lauk, o gražiai kunkuliuos.

Pienas virs, mes nuolat maišysime, kol nenugaruos maždaug trečdalis skysčio. Tai truks maždaug 15-20 minučių. Tada beriame cukrų, ir vis maišome. Pamažu pienas įgaus subtilią kreminę spalvą ir konsistenciją.

Ypatingai malonus saugumo ir švelnumo jausmas apima žiūrnt į šią masę ir ją maišant: rodos, kad glostai debesį. O dar tas aromatas!

Kai masės beliks pusė nuo pradinio kiekio, išimame prieskonius, išjungiame viryklę ir, kartkartėmis pamaišydami, laukiame kol atvės. Tada dedame į šaldiklį. Ir kas pusvalandį išimame išmaišyti.

Matote, kaip ledai stingsta ties kraštais? Galite spragtelėti pele ant nuotraukos – ji padidėja iki 800×600 pikselių rezoliucijos, bus geriau matyti. Mūsų tikslas – neleisti ledams stingti netolygiai, tad, maždaug kas pusvalandį, juos vis kruopščiai išmaišome. Kai pajusite, kad ledai sustingo tiek, kad maišyti sunku, jie limpa prie šaukšto, perdedame į mažesnius indelius ar, jei kas turi, į gražias formeles.

Per pertraukėles tarp maišymų ruošiame padažą, idealiai tinkantį prie šių ledų: smulkintuvu ar kombaine sukapojame čili pipirą, sumaišome su šviežiai spausto laimo ar pusės citrinos sultimis.

Truputį pakaitiname ant sausos keptuvės, beriame keletą šaukštų cukraus ir truputį druskos. Nuolat maišome, kol susiformuos graži raudona karamelė.

Patarčiau šį padažą ruošti prieš pat patiekiant ledus ant stalo, antraip jis sustings į ledinukus. Kita vertus, jį vėl galima suskystinti, trumpai pašildžius.

Ką gi, pilame ant ledų padažo ir vualia – skanaus. Beje, šie indiški ledai vadinasi kulfi. Aš asmeniškai, skanesnių ledų nesu valgęs.

Na o pabaigai – apie vyrų ir moterų partnerystę:

Tipo portugališki keksiukai kolegoms

Alkani? Užkandam greitai lęšių su brokoliais.

Su ryžiais. Nepamirštam, kad citrina – geriausias lęšių palydovas.

Manyje ką tik subrendo idėja pasigaminti ledų. Beliko tą idėją realizuoti. Pasiruoškite – kitos mano grafomanijos apraiškos bus apie šerbetą, kulfi, emancipaciją ir kitokį gėrį. Čia buvo anonsas. O dabar – apie kuklų desertą vakare prie stiklinės pieno. Mums prireiks (proporcija – vienam kiaušiniui su sąlyga, kad kiaušinio turinys telpa viename valgomąjame šaukšte):

  • kiaušinių (tiek, kiek valgytojų);
  • 4 dalys miltų;
  • 4 dalys cukraus;
  • 4 dalys pieno;
  • 3 dalys aliejaus;
  • kakavos – iš širdies.

Plakame kiaušinius, vis plakdami, pridedame miltus, cukrų, pieną, aliejų. Gaunasi graži masė.

Kakavą, be abejo, rekomenduoju tikrą, o ne miltelius BBŽ iš ko gaminamus. Jei neturime – tarkuojame juodojo šokolado.

Įkaitiname orkaitę iki 200°C, o kol kaista – pilame masę į formeles. Štai tokioje keptą nešame į darbą kolegoms.

Be jokios abejonės, jis sukris. O štai patys mėgaujamės pūstais it Little Fluffy Clouds keksiukais (kai kas gali pabandyti pasimėgauti ir kekšiukais).

Valgom kol šilti, su šaltu pienu.

Skanaus. Ir nepamirškite pagerbti savo kolegų nedidelėmis dovanėlėmis – mums juk su jais reikia praleisti kone trečdalį savo sąmoningo gyvenimo.

Oranžinė – džiaugsmo spalva: oranžinė vištiena

Džiaugsmas užplūdo man krūtinę, nes oro temperatūra smarkiai pakilo, ėmė lyti, ir vanduo upėse nesustabdomai kyla. Vadinasi, ryt-poryt bandysiu Dūkštos vandenis irklu. Oba.

Na o šiandien gaminu oranžinį patiekalą: vištieną su lęšiais. Imu:

  • 4 vištos blauzdeles;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • oranžinę papriką;
  • 2 morkas;
  • 200 g raudonųjų lęšių;
  • 1 šaukštą ciberžolės;
  • 1 a.š. asafetidos;
  • 1 šaukštą garam masalos;
  • keletą šaukštų žuvies padažo;
  • žalios kalendros.

Blauzdeles nuplaunu, dedu į keptuvę, ten pat dedu smulkiai pjaustytą svogūną, česnako skilteles, pjaustytą papriką, užpilu žuvies padažu.

Mažai oranžinės? Pridedu ciberžolės, kad nepasirodytų maža.

Įpilu stiklinę vandens, uždengiu dangčiu ir statau ant viryklės. Troškinu pusvalandį, o tuo tarpu atskirai išsiverdu lęšių (pagardinu dviem kardamono dėžutėmis). Pabaigon pabarstau troškinį garam masala ir asafetida. Viskas. Papuošiu pirmaisiais kalendros daigais nuo palangės, pašlakstau laimo sultimis.

Skanaus. Nuotaika taisosi. Kai rašiau šį postą, paaiškėjo, kad rytoj plauksiu Dūkšta. Laukite fotoreportažo.

Duonelė Naan

Kaip jau šiąnakt žadėjau, pateikiu šiek tiek info apie paprastą, bet ypač skanią duoną naan. Nepasakosiu čia daug apie ją, internete pilna aprašymų, nors dažnai jie prieštaringi, che che. Pats dariau viską iš akies, nesilaikiau jokių proporcijų, bet gavosi idealiai.

Nuosekliai: paėmiau pusę stiklinės šilto vandens, ištirpinau šaukštą cukraus, po to – gerą žiupsnį sausų mielių ir pamiršau penkliolikai minučių. Tuo tarpu, pribėriau gilų indą nesijotų a.r. kvietinių miltų (maždaug pusę kg), saują juodgrūdės sėklų, žiupsnelį druskos, įdėjau pusę didelio indelio natūralaus jogurto, smulkiai įpjausčiau 100 g sviesto ir supyliau mielių mišinį. Viską gerai išminkiau, vis pabarstydamas miltais, kol tešla tapo elastinga, kaip jaunamartės krūtys. Tada uždengiau švariu rankšluosčiu (tešlą, ne krūtis) ir padėjau indą ant drungno radiatoriaus.

Na štai, tešlos tūris padidėjo dvigubai, galima kočioti “kepalus”. Įjungiau orkaitę 220 laipsnių režimu ir ėmiau formuoti iš tešlos krūties, anaiptol ne jaunamartės, formos blynus.

Na ką gi, galima juos pašauti į orkaitę dešimčiai minučių, ne daugiau. Ištraukiau iš orkaitės, šiek tiek atvėsinau ir patepiau ekstra nekaltu alyvuogių aliejumi.

Duona gavosi tuščiavidurė, tad galima buvo kimšti visokius gardumynus į ją: pradedant daržovėmis, baigiant liulia kebabu. Apsiribojau vakarykščiais lęšiais. Na dar pasmaguriavau taip:

pomidorai ir rakletės sūris. Smirda, prasčiau už jaunamartę, bet skanus bjaurybė.

Lęšiai su improvizuota masala

Labas vakaras.

Gavėnia. Ta proga, atsisakome mėsos (bent dėl akių) ir imamės augalinės kilmės baltymų. Lęšiai. Jau nuo neatmenamų laikų, pagrindinis brolių žydų ir sanskritų (čia ta tauta, iš kurios lietuviai išsirutuliojo) maistas. Darganotas oras bei gripo perspektyva verčia naudoti prevencines priemones; šiuo atveju siūlau paprastą, bet veiksmingą masalą.

Imame:

300 g lęšių; patarčiau raudonųjų dėl kolorito, bet tiks ir žalieji arba rudieji;

pora nedidelių svogūnų, česnaką, mažojo piršto dydžio imbiero šaknies gabalėlį;

400 ml konservuotų pomidorų (sezono metu geriau šviežių);

100 g gabalėlį lydyto sviesto arba Ghi; nieko baisaus, jei ir paprastas sviestas, mes juk neturime prietarų, ar ne?

papiktinti čili pipirai nuo palangės. Neauginate? Nebėda, galima ir nepiktų, iš turgaus;

Vualia

dscf1168
Toliau pasirenkame prieskonius. Nieko gudraus ten nėra, visus juos galima įsigyti Lietuvoje. Bent man žinomos kelios vietos: Prieskoniai profesionalams (tikiuosi, dar nebankrutavo) ir Halės turguje Vilniuje.

Pirmoje nuotaukoje liko nepaminėta asafetida, puiki profilaktinė priemonė prieš gripą, be kita ko, pagerinanti peristaltiką.

Kiti prieskoniai pagal laikrodžio rodyklę nuo 1 val.

HPIM1946

čili milteliai (0,5-3 dalys, pagal asmeninį poreikį), grūstos baltos garstyčių sėklos (1 dalis), grūsti gvazdikėliai (0,5 dalies), juodgrūdės (kalindži) sėklos (1 dalis), grūsti juodieji pipirai (0,5 dalies), ožragė (1 dalis), ciberžolė (1 dalis), maltos kalendros sėklos (1 dalis), grūstas kuminas (1 dalis); kuminą ir garstyčias patartina prieš grūdant paskrudinti ant sausos keptuvės. Pramogos dėlei, galima iš prieskonių mišinio padaryti ir mandalą.

HPIM1947

Na o toliau dirbame rimtai. Smulkiai supjaustom svogūnus, sukapojam česnaką ir imbierą. Gilioje keptuvėje ant vidutiniškos ugnies išlydom sviestą, suberiam prieskonių mišinį ir kepiname, kol atsiskleis intensyvus kvapas. Malonus tiek, kad kaimynai ims belstis ir skambinti į duris, norėdami pasižiūrėti koks stebuklas įvyko jūsų namuose. Kai tik tai prasidės, sumetame į keptuvę svogūnus, česnakus ir imbierą. Kai svogūnai suminkštės, pilame pomidorus su visu skysčiu, patroškiname kokias 5 minutes ir suberiame lęšius bei žiupsnį druskos. Uždengiame dangčiu ir, kartkartėmis pamaišydami, paliekam 25-30 min. Jei trūksta skysčio, įpilame truputį verdančio vandens. Pabaigoje įberiame 1/4 arbatinio šaukštelio asafetidos. Išmaišome. Patiekiame pabarstę kapotais kalendros lapais ir išspaudę citrinos sulčių. Valgom su ryžiais. Bet geriau su čapačiais arba pūriais. Bet čia jau kita pasaka.

P.S. Parašiau šį kreo , sudėjau fotkes ir suglumau. Fotkės senos, neredaguotos ir niekam tikusios. Mea culpa.