Tai bus trumpas postas. Tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių. ir pats paprasčiausias. Svarbu, kad tik būtų reikiama ispaniškų, o tiksliau – galisietiškų pipirų rūšis.
Vokiškame prekybos centre iš L raidės atsirado šių pipirų. Juos kažkodėl identifikuoja kaip “aitrieji žalieji pipirai“ ar kažkaip, bet skubu užtikrinti, kad šie pipirai yra visiškai neaštrūs.
Norite namuose tapų prie vyno ar alaus? Pirkite šiuos pipirus, kol jų dar yra, jie afigeni. O be pipirų pasirūpinkite, kad turėtumėte alyvuogių (arba vynuogių kauliukų) aliejaus kepimui ir rupios druskos. Viskas.
Smarkiai įkaitiname didelėje keptuvėje gerą stiklinę aliejaus ir dedame nuplautus ir nusausintus pipirus. Nusausintus, nes po to plausite savo virtuvę nuo riebalų, kol kiti valgys pipirus. Kepame nuolat maišydami kiaurasamčiu kokias tris keturias minutes, kol ims trūkinėti odelė, bet šiukštu neleidžiame jiems skrusti.
Tokius pipirus išimame į atskirą dubenį ir iškart gausiai pabarstome rupia druska. Viskas.
Galima valgyti su visomis sėklytėmis, išspjaunant tik uodegėles. Ai, karamba, kaip skanu prie geros riochos ar IPA!
Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –
tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.
Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:
iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
dviejų paprikų;
svogūno;
česnako;
poro;
keleto grybų;
1 chalapenio;
0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;
tyc
prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
druskos, šaukšto aliejaus;
čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).
Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.
Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.
Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.
Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).
Vėliau – kapotas chalapenis.
Vėliau – paprika ir grybai.
O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.
Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.
Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.
Arba tokį:
Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.
Kai išgirstame žodį “tortija“, iškart įsivaizduojame Meksiką ir aštrius patiekalus su pupelėmis ir pomidorų padažais. Bet šiandien, mes kalbėsime apie tradicinę ispanišką tortiją, nieko bendro neturinčią su varganais, bet pasakiškai skaniai besimaitinančiais Meksikos piemenimis ar narkotikų šmugelninkais. Nesu ispanų kalbos žinovas, bet man regis, tortija ispaniškai yra tiesiog blynas.
Šiandien, savaitgalio rytą atsibudęs, pagalvojau, kad norėčiau ne lengvo užkandžio, o sotaus patiekalo. Kai šaldytuve radau vytintų dešrelių, keletą kiaušinių ir vakarykščių virtų bulvių, net nesuabejojau, ką šįryt kirsiu pusryčiams.
Kiaušinius lengvai išplakame su druska ir pipirais. Atidedame.
Keptuvėje be riebalų pakepiname griežinėliais pjaustytas dešreles (čiorizo būtų tobula), atidedame.
Toje pačioje keptuvėje įkaitiname nemažai alyvuogių aliejaus ir apskrudiname griežinėliais pjaustytas bulves. Kai apskrus – grąžiname dešreles.
Visa tai apipilame plaktais kiaušiniais ir negailėdami pabarstome rūkytų čili milteliais.
Pakepame minutę maksimum, apverčiame ir nuimame nuo viryklės. Patiekiame su šviežiais kvapniais pomidorais, gausiais žalumynais ala baziliku, kalendra, petražolėmis… Aha, įsisvajojau… Bus gerai ir rauginti agurkai ir marinuotas chalapenis.
Nieko gudraus, pasakysite. Užtat dabar galima daug nuveikti per dieną. Skanaus.
Labai negudrausiu, o tiesiog išversiu savo seną receptą. Ir nepatingėsiu net pasikeikti, tad, nepilnamečiai, malonėkite spustelėti kryžiuką savo vogtų ViMdousų lango dešinėje, tėvų pirkto Mako kairėje ar kreivai sudiegto Gnome3 viduryje. Viskas? Suaugusieji, galim pratęsti?
Jums, be abejo, kils klausimų, kodėl aš išvariau mažvaikius? Taigi tie dibilai perskaitys receptą ir sugalvos, kad gali be pasekmių suėsti 16 kg druskos, o paskui už pasekmes man atsakinėt? A? Jie gi dar nemoka tarp eilučių skaityt, ne tai, kad Jūs.
Pradedam. Lengvai vakarienei reikės:
kokių 2 kg druskos, pačios pigiausios, xule (nu ne asilai gi mes tempti namo 16 kg? O paskui juos suėsti per vakarienę, nesvarbu, kad su seksualiniu (in advance) partneriu;
rozmarino šakelės;
0,5 kg morkų (ochochoooo);
čili pipiro;
50 g sviesto;
na ir smulkmės kokios: 4 nedidelių pirmo ir paskutinio šviežumo ešerių ar poros didesnių; galima ir vieną gerą jūros ešerį, kaip pirminiame recepte – bus dar geriau).
Užkuriame orkaitę 200-220ﹾC karščiui. Kol kaista – išdarinėjame žuvį, išpjaunam žiaunas, bet, šiukštu, neskutam. Kokia žuvis bebūtų. Tai labai svarbu, pedantai – įsidėmėkite. Nuplautiems kūneliams į pilvų ertmes kišam truputį rozmarino. Nedaug, juk nenorime valgyti eglės skonio žuvies druskos.
Toliau. Ant skardos pilame druskos sluoksnį, maždaug 1-1,5 cm storio.
Pašarvojame ešerių kūnelius, taip parodydami jiems deramą pagarbą.
Užkasame kūnelius storu druskos sluoksniu, kad neliktų jokių skylių.
Galim, dėl viso pikto, dar pasūdyti mūsų patiekalą. Dedam skardą su žuvimis į įkaitintą virtuvinį pepelacą ir palydim į 20 minučių kelionę laike. Kol žuvys keliauja, mes ne tik, kad nesixoderinam, bet net negirtuokliaujam ir neveltėdžiaujam. O skutam ir supjaustom morkas beigi sukapojame čiliaką. Pastarąjį apkepiname truputį svieste.
Tada sujungiame su morkomis.
Kepame neilgai, kad tik vos vos suminkštėtų morkos, bet liktų traškios.
Aaa, štai ir žuvys prisirpo! Ištraukiam skardą iš orkaitės, palaukiam, kol truputį atvės druska, o paskum atsargiai nudaužom ją nuo žuvų – mat, druska apie žuvis bus sukietėjusi. Būtų neblogai nubraukti visą druską nuo žuvies kūnelio kokiu šepetėliu. Ir jau viskas, galima tiekti ant stalo.
Trumparegiai netrukus ima klausinėti: o nesūru? O ir ne nesūru, atrėšiu, nebent druskos pateko į ešerio vidų. Jei ne – lupam žvynus su oda. Tipo taip
Tai – tikras žuvies skonis. Ji neperkepa, neišdžiūsta, nesukrenta. Labai švelni, sultinga ir minkša, bet tuo pačiu ir stangri žuvis ( nagaliu juk sakyti – mėsa). Paragvę taip ruoštos žuvies, ypač, jei ji ką tik pagauta jūroje, Jūs nenorėsite jokiais kitais būdais gamintos žuvies. Skanaus.
Ką gi, lengvai užkandę, galima pamažu dročinti savo pimpalus iki aldente būdenos, labai nepersistenkime.
PS: jei kam trūksta druskos patiekale, gali pasibarstyti valgio metu
Ką, mažuliai, karšta? Nieko baisaus, Andalūzijoje bei Katalonijoje dar karščiau, todėl ten protingi žmonės išmoko pasigaminti gaiviųjų maistų ir gėrimų. Ką reikia daryti? Visų pirma, užsišaldome šaldiklyje kuo daugiau ledukų. Kiek tik tilps. Jie dabar tikrai neprapuls. Pradžiai pasidarome normalaus limonado: į ąsotį su šaltu mineraliniu (geriau negazuotu) vandeniu išgręžiame keletą citrinų arba laimų, pagal poreikį beriame rudojo cukraus, ištirpiname jį, tada dedame daug ledukų. Viskas elementaru. Dar galim įsimesti mėtų ar melisų lapų.
Čia buvo tik lengvas apšilimas (bugaga). Pasigaminkime gaspačio – šaltos ispaniškos daržovių sriubos. Prireiks:
keleto pomidorų;
keleto skirtingų spalvų paprikų;
pusės raudono svogūno;
2-3 skiltelių česnako;
poros agurkų;
žiupsnio kumino;
čili pipiro (geriau šviežio);
vyno acto, alyvuogių aliejaus, druskos;
daug ledukų.
Nenustebkite, mano pomidorai netradicinės orientacijos, bet puikiai tinka ir paprasti raudonieji, kad tik prinokę ir kvapnūs būtų. Jų viršūnėles kryžmai įpjauname ir nuplikome verdančiu vandeniu.
Taip bus paprasčiau nulupti odeles. Taip pat galima pasielgti ir su paprikomis, tik daug vargo.
Visas daržoves, išskyrus agurkus, supjaustome stambiais gabalais, užberiame grūstu kuminu.
Ir stropiai viską perdirbame smulkintuvu. Aha, iki košelės.
Dedame jūros druskos, pilame gerą šaukštą vyno acto, keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, dedame pusapskritimiais supjaustytus agurkus. Išmaišome ir uždengtą indą su sriuba dedame į šaldytuvą bent 4 valandoms, geriau 6, kad atšaltų.
Ką veikiame tuo metu? Neee, nesėsime sudėję rankų, o ruošiame sangriją, bet ne tokią, kurią mums bando prakišti kabakuose, o katalonietišką iš putojančio vyno – sangria de cava. Geriausiai šiai sangrijai tiktų nebrangi káva (kirčiuojame pirmąjį skiemenį) – kataloniškas putojantis vynas. Man, kaip variantas, labai patinka natūraliai fermentuoto Alitos putojančio sausojo ar briuto kainos ir kokybės santykis: gerti vienas jis pakankamai bjaurus, bet tokiems lengviems kokteiliams – pats tas. Be vyno, dar reikės apelsinų, apelsinų sulčių, citrininio limonado ir, žinoma, daug ledukų.
Visi skystieji ingredientai turėtų būti atšaldyti. Į 3 litrų ąsotėlį dedame daug ledukų, pilame sultis, limonadą, šampūsiką, skiltelėmis pjaustytus apelsinus. Paskui, mediniu šaukštu patraiškom tuos apelsinus. Viskas, pilame į taures. Nepamirštam įsidėti dar ledukų.
Saulė jau nusisuko vakarop ir šviečia į priešingą namo fasadą, tad galima išeiti į balkoną mūvint tik trumpikėmis, kojas iškišti pro turėklų groteles, sėdėti aukštai, siurbčioti sangriją ir spjauti į karštį. Dabar jau net išdrįstama mirktelėti simpatiškai merginai gretimame balkone. Ji atsako šypsena, bet besimezgantį pokalbį nutraukia jos balkone pasirodęs pliktelėjęs diedas, kamuojamas vidurio amžiaus krizės. Ai, ir man ant peties kažkas uždeda mažą ranką ir nebyliai reikalauja lengvos vakarienės. Ką gi, einu dar paskrudinsiu sužiedėjusios duonos ant sausos keptuvės. Čia prie gaspačio. Į dubenėlį pilu sriubos, dedu daug ledukų, truputį žalumynų.
Juk nebaisūs jokie karščiai, ar ne? Skanaus, brangieji silpnaregiai.
Ir dažniau mirksėkite kaimynėms bei kaimynams – gal kada kaimyniški santykiai išsivystys, o tai dabar net nesisveikiname vieni su kitais. Graudu.
Aštria dešra farširuotus grybus Madride rasite ant kiekvieno kampo. Juos pardavinėja ir prabangiuose restoranuose, ir gatvės kioskeliuose. Tai – ko gero, pagrininė madridiečių užkanda. Mano galva, ji idealiai tinka prie alaus.
Pasiruoškime:
grybų: pievagrybių, žvynabudžių ar kitų lengvų kepurėčių;
geros aštrios dešros chorizo, chapata ar panašiai; iš bėdos bus gerai ir tikra lietuviška naminė dešra ar skilandis be nevalgomų priedų, bet tada į įdarą dedam kokį čiliaką ar ką?
svogūno;
česnako;
čiobrelių;
juodųjų pipirų;
sūrio (renkuosi mylimąją rakletę).
Grybus nuplaunam, nusausinam, išraunam kotelius. Svogūną ir česnaką smulkiai supjaustom, trumpai pakepinam alyvuogių aliejuje. Sumaišome su prieskoniais ir dešra. Aš dar pridėjau juodųjų smulkiai pjaustytų alyvuogių. Galima pamaišyti ir smulkintų graikinių riešutų ar net alyvuogių aliejuje paskrudintų džiūvėsėlių.
Įdarą išmaišome ir dedame po šaukštą į grybų kepurėles. Sudedame kimštas kepurėles ant skardos ir – į 120-150 laipsnių įkaitintą orkaitę.
Kepame 15-20 minučių, išjungiame orkaitę, išimame skardą su grybais, dedame ant kiekvienos kepurėlės po riekelę sūrio.
Grąžinam skardą į dar neatvėsusią orkaitę, kad išsilydytų sūris. Tai trunka keletą minučių. Viskas, pasiimam dos tres cervezas. Na, kad ir San Miguel, kurio galima nusipirkti Beer Barrel parduotuvėje.
Igelio kulinarinis blogas 