Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

• 200 g juodo 70 proc. šokolado;
• 250 g migdolų miltų;
• 150 g sviesto;
• 5 kiaušinius;
• 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

• 3 kiaušinių;
• 200 g kefyro;
• 200 g cukraus;
• 200 g manų kruopų;
• 100 g sviesto;
• žiupsnelio kepimo miltelių;
• apelsino;
• citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

• iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
• dviejų paprikų;
• svogūno;
• česnako;
• poro;
• keleto grybų;
• 1 chalapenio;
• 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

• prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
• druskos, šaukšto aliejaus;
• čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė“ ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu“, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

• 200 g miltų;
• trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
• 7 g sausų mielių;
• 5 g druskos;
• žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
• San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
• normalios itališkos mocarelos;
• šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
• alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
• bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Apkaltintas rusofilija: daugiaryžiu įdarytos paprikos

Dabar būsiu nemadingas ir pasakysiu, kad man patinka Rusija. Nu, ne vata ir ne Putleris, žinoma. Aš skaitau rusiškus tinklaraščius, pumpuoju porno serialus iš rusiškų torentų, žiūriu EPL rungtynes per matchtv.ru, skaitau Peleviną… Bet prekių neperku, bo labai lievos. Neseniai atradau kokybišką rusišką popsą. Tokį gerą postmoderną, ne kokią sumautą Zemfirą ar nuvalkiotus Mumitrolius.

Kol mes ruošiamės gaminti naują patiekalą, jūsų dėmesiui prašmatnus vaizdo klipas. Garsas, suvedimas, scenografija – viskas super.

Tegul groja fone, kol renkamės produktus:

• stiklinė itališkų ryžių;
• sauja saulėje džiovintų pomidorų;
• sauja džiovintų raudonikių;
• 100 g sviesto;
• svogūnas;
• keletas kvapnių paprikų;
• žiupsnis šafrano;
• stiklinė sultinio arba virinto vandens;
• alyvuogių aliejaus, raudonėlio, druskos, pipirų.

Kepiname svogūną su raudonėlio žiupsniu ant alyvuogių aliejaus. Kai suminkštės – dedame sviestą, jam ištirpus – ryžius.

Truputį pakepiname iki riešutų kvapo. Dedam supjaustytus pomidorus ir išmirkytus grubus.

Pilame po truputį sultinį, maišom ir troškiname ryžius. Iki aldente būklės. Tame tarpe nedideliame kiekyje sultinio mirkome šafraną. Pilame į ryžius.

Grybai ir pomidorai suminkštėjo, o ryžiai dar pakankamai kieti.

Įkaitiname iki 200°C orkaitę. Kol kaista – farširuojame per pusę išilgai perpjautas paprikas.

Kepame 20-30 minučių – kol suminkštės paprika. Prieš pabaigą galima uždėti mocarelos, bet geriau – jau išėmus iš orkaitės – smulkiai tarkuoto Parmos sūrio. Arba rikotos.

Kai pavalgysim, dar truputis rusiško popso. Šį kartą labiau šizovo, ne tokio glamūrinio kaip prieš tai.

Arba stereotipinio rusiško popso iš Peterburgo apie raudonus labutenus (yra net su LT subtitrais).

Prabėgusio laiko polenta

Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų paruoštukų, kai gaminau vieną ar kitą patiekalą. Deja, daugelis receptų nuėjo užmarštin, nes nepamenu nei kodėl aš gaminau tuos patiekalus, nei pagal kokius produktų santykius, nei kokią istoriją rengiausi jums papasakoti. Tarkim, nieko nepamenu apie šitą pyragą su sūriu. Gal tai chačiapūris?

O tada kodėl aš tešlai paruošti naudojau pasukas?

Neprisimenu.

Kam buvo skirta šita prašmatniai marinuota vištiena?

Arba paprikų, fetos ir grikių užkepėlė su mocarela?

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su daržovėmis?

Arba kam reikalingas nepamatuotai ilgai ruošiamo, sūryme marinuoto viščiuko receptas?

Kam gali būti įdomus raugintuose kopūstuose troškintos avienos karkos receptas? Ir dar fotkintas telefonu..

Palaukite, aš turiu dar baisesnių senienų: polentos, gamintos prieš 10 metų, receptą. Ir fotkintą išmaniąja šlepete.

Tada dar buvo turto ir pritekliaus laikai, bet geras aliejus ar kukurūzų kruopos buvo deficitas. Norint paruošti gerą itališką polentą, reikia turėti:

• stiklinės kukurūzų kruopų;
• daržovių: brokolį, cukiniją ar bet ką, kas jums prie širdies: moliūgą, patisoną, artišokus, pankolius, smidrus, šparagines pupeles- galima vardinti be galo;
• svogūną, česnaką;
• mocarelos kumštelį;
• luitą parmezano;
• raudonėlio, druskos, pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• vyno zapivonui (nebūtinai).

Sunkiausia, ruošiant polentą, išvirti kukurūzus. Jie verda gana ilgai, nuo pusvalandžio iki 40 minučių, storapadžiame puode, nuolat maišant mediniu šaukštu. Stiklinę kruopų verdame trijose stiklinėse pasūdyto vandens.

Kol ten ką, apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir raudonėlį, pridedame cukinijos griežinėlių, blanširuojame brokolius.

Kai košė išvirs, drebiame ją iš puodo ant lentos ir formuojame kepalėlį.

Kai jis atvės, pjaustome riekelėmis, kurias dedame į aliejumi išteptą karščiui atsparų indą.

Uždedame daržovių, ir apklojame mocarelos griežinėliais. Kažkodėl aš atvirkščiai padariau.

Pašauname į 200°C įkaitintą orkaitę iki išsilydys mocarela, tada užberiame tarkuoto parmezano.

Va tiek to vargo. Nepraeis nė pusė metų, kai grįšiu su dar vienu šviežiu itališku receptu. O dabar – arrivederci!

Trys viename: kepenėlių receptas su bonusu, Best Blog Awards 2014 ir kodėl aš esu blogas

Sveiki visi. Visiems linkiu sveikatos. O tinkama mityba yra sveikatos šaltinis. Jūs ir patys visi tai žinote. Kodėl čia aš apie tai? Na, organizmui nuolat reikia vitaminų, mineralų ir kitokios xujnios. Ir ypač geležies, aha. Iš kur jos imti? Teisingai, iš kepenų. O iš kur imti kepenų? Juk mums nereikia pragertų, apaugusių riebalais, ar ne? Šios dienos patiekalui imame <pyp>. Taip taip, šitas bus pats tas.

Blogiausiu atveju, sueis ir Sarugasimos salos beždžionė.

Atsargiai išpjauname <pyp> kepenėles. <pyp> mums daugiau nebereikia, todėl grąžiname jį <pyp pyp pyp>.

Be kepenėlių mums dar prireiks:

• nedidelio svogūno;
• saujos miltų;
• ketvirčio ar pusės paprikos;
• 50 g sviesto;
• petražolės;
• balzaminio acto;
• pipirų, druskos;

Kepenis plauname, valome nuo kraujagyslių, pjaustome nedideliais pailgais gabalėliais, lengvai druskiname ir pipiriname. Kitoje lėkštėje saują miltų maišome su žiupsniu druskos ir pipirų.

Toliau sukamės greitai, nes nėr čia ko: pusėje sviesto apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną. O kitoje keptuvėje ištirpiname likusį sviestą ir ant vidutinės ugnies 2-3 minutes kepame miltuose apvoliotas kepenėles. Tuo tarpu į pirmąją keptuvę įpjaustome papriką. Grįžtame prie keptuvės su kepenėlėmis, jei jos jau kepa 2-3 minutes, apverčiame, kepame dar minutę ir xujak, išimame į šiltą lėkštę. Labai svarbu neperkepti <pyp> kepenėlių, antraip jos pamažu pavirs pimpalu, o mes to jokiu būdu nepageidaujame. Kai tik suminkštės paprikos gabalėliai, palaistome juos balzaminiu actu ir, xujak į lėkštę su  kepenėlėmis.

Ir xujak! pabarstome kapota petražole.

Ryjam nesidrovėdami, užgerdami pigiu raudonu rašalu.

<pyp> kepenėlis kažkaip nepasotino manęs, todėl žvilgtelėjęs į šaldytuvo turinį, radau kažkieno pričendalus.

Plaunam, valom ir gerokai spustelnam, kad iš po odos išlįstų tai, ko reikia.

O, akytkūnis! Apkepame jį supjaustytą su svogūnu ir paprika ant sviesto. Ir būtinai su kuminu ir šafranu.

Žinau, kad po šio recepto <PYP PYP PYP PYP>. Gal net mano blogą užbanins.

Čia prieš keletą dienų mano blogas buvo nominuotas Best Blog Awards 2014. Ir padarė tai tūlas Adis iš www.adis.lt. Jis pateikė šias taisykles, kurias, aš, be abejo, sulaužysiu:

1. Paminėti tinklaraštį, kuris mane nominavo. Ok, padariau.

2. Nominuoti 11 tinklaraščių, kurie man įdomūs. Ainana, nenoriu pasirodyti arogantiškas, bet Lietuvoje nėra įdomių tinklaraščių. Arba aš nemoku ieškoti. Todėl nominuoju tik tris: saldu/sūru, bo ten pizdati desertai, nesąmones, nes ten Pupkio  kliedesiai ir virusinį g12, bo šiaip geras žmogus.

3. Paruošti jiems 11 klausimų. Nieko nebus, pakaks keleto: koks jūsų blogo tikslas, ar esate blogi žmonės (sic! sąmoningai neklausiu ar esate geri žmonės) ir kiek jums svarbi kitų nuomonė apie jūsų blogą?

O dabar atsakau į Adžio klausimus:

1. (Nuo ko prasidėjo Tavo, kaip kompiuterio vartotojo, istorija?) Mano istorija prasidėjo nuo kažkurio Robotron kompo VU MF kompiuterių klasėje kokiais 1990.

2. (Kokie yra likę neįgyvendinti Tavo gyvenimo planai?) Mano kasdienis planas – išgyventi. Pasirodo, jis įgyvendinamas.

3. (Kas Lietuvoje dabar tau atrodo blogiausia? Ir kaip tai spręstum Tu?) Aš Lietuvoje blogiausias. Ir manęs neišspręsi.

4. (Trys Tavo hobiai. Kaip tai tapo Tavo hobiais ir kodėl iki šiol jie tokiais lieka?) Trys hobiai žmogui yra prabanga. Mano hobis – skaniai pavalgyti, ебтыть.

5. (Geriausias ir blogiausias aplankytas Tavo koncertas ar show) Aš abejingas koncertams ir šou. Geras buvo 1996 m. Blogiausių grupių festivalis.

6. (Prašom po vieną grupę/atlikėją, filmą ir knygą, padariusią tau didžiausią įspūdį ar net įtaką) Štai čia ir pasiekėme tą vietą, kurioje aiškėja kodėl aš blogas. Grupė, kurios klausydamas tampu itin blogas “Nick Cave and the Bad Seeds“.

Filmas, kuris paskatino imtis negerų darbų, aišku, “Dogvilis“. Knyga, be abejonės, Charles Baudelaire “Blogio gėlės“ (galite pasiskaitinėti prieš miegą).

7. (Mano pozicija religijos atžvilgiu) Agnosticizmas yra mano pozicija.

8. (Mano mėgstamiausias žaidimas) nežinau

9. (Kokios technologijos labiausiai lauki ir kokia labiausiai gąsdina) Technologinis singuliarumas ir gąsdina, ir vilioja.

10. Kas bus 2034? Žr. 9 punktą.

P.S. Netikėtai perskaitęs delfinariume žinutę apie visišką pizdecą ant Lietuvos, suskubau cenzūruoti savo įrašą. Laikas pyzdint iš šitos šalies. Jau žygiuojame į Putinostaną skubiu žingsniu. Žodžio laisvės čia nėra ir nebus.

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis“ buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

• Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
• gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
• gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
• keleto skiltelių česnako;
• daug šviežio baziliko;
• keleto šakelių petražolės.

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.

Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

• iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
• pomidorų (savo sultyse);
• (juodų) alyvuogių;
• (marinuotų) kaparėlių;
• keleto ančiuvių (arba jų pastos);
• keleto skiltelių česnako;
• raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
• Parmos arba pekorino sūrio.

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.