Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni”. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

  • iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
  • dviejų paprikų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • poro;
  • keleto grybų;
  • 1 chalapenio;
  • 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

  • prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
  • druskos, šaukšto aliejaus;
  • čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė” ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu”, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

  • 200 g miltų;
  • trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
  • 7 g sausų mielių;
  • 5 g druskos;
  • žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
  • San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
  • normalios itališkos mocarelos;
  • šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
  • alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
  • bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Apkaltintas rusofilija: daugiaryžiu įdarytos paprikos

Dabar būsiu nemadingas ir pasakysiu, kad man patinka Rusija. Nu, ne vata ir ne Putleris, žinoma. Aš skaitau rusiškus tinklaraščius, pumpuoju porno serialus iš rusiškų torentų, žiūriu EPL rungtynes per matchtv.ru, skaitau Peleviną… Bet prekių neperku, bo labai lievos. Neseniai atradau kokybišką rusišką popsą. Tokį gerą postmoderną, ne kokią sumautą Zemfirą ar nuvalkiotus Mumitrolius.

Kol mes ruošiamės gaminti naują patiekalą, jūsų dėmesiui prašmatnus vaizdo klipas. Garsas, suvedimas, scenografija – viskas super.

Tegul groja fone, kol renkamės produktus:

  • stiklinė itališkų ryžių;
  • sauja saulėje džiovintų pomidorų;
  • sauja džiovintų raudonikių;
  • 100 g sviesto;
  • svogūnas;
  • keletas kvapnių paprikų;
  • žiupsnis šafrano;
  • stiklinė sultinio arba virinto vandens;
  • alyvuogių aliejaus, raudonėlio, druskos, pipirų.

DSCF8075

Kepiname svogūną su raudonėlio žiupsniu ant alyvuogių aliejaus. Kai suminkštės – dedame sviestą, jam ištirpus – ryžius.

DSCF8076

Truputį pakepiname iki riešutų kvapo. Dedam supjaustytus pomidorus ir išmirkytus grubus.

DSCF8077

Pilame po truputį sultinį, maišom ir troškiname ryžius. Iki aldente būklės. Tame tarpe nedideliame kiekyje sultinio mirkome šafraną. Pilame į ryžius.

DSCF8078

Grybai ir pomidorai suminkštėjo, o ryžiai dar pakankamai kieti.

DSCF8079

Įkaitiname iki 200°C orkaitę. Kol kaista – farširuojame per pusę išilgai perpjautas paprikas.

DSCF8081

Kepame 20-30 minučių – kol suminkštės paprika. Prieš pabaigą galima uždėti mocarelos, bet geriau – jau išėmus iš orkaitės – smulkiai tarkuoto Parmos sūrio. Arba rikotos.

DSCF8082

Kai pavalgysim, dar truputis rusiško popso. Šį kartą labiau šizovo, ne tokio glamūrinio kaip prieš tai.

Arba stereotipinio rusiško popso iš Peterburgo apie raudonus labutenus (yra net su LT subtitrais).

Prabėgusio laiko polenta

Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų paruoštukų, kai gaminau vieną ar kitą patiekalą. Deja, daugelis receptų nuėjo užmarštin, nes nepamenu nei kodėl aš gaminau tuos patiekalus, nei pagal kokius produktų santykius, nei kokią istoriją rengiausi jums papasakoti. Tarkim, nieko nepamenu apie šitą pyragą su sūriu. Gal tai chačiapūris?

DSCF7262

O tada kodėl aš tešlai paruošti naudojau pasukas?

DSCF7255

Neprisimenu.

Kam buvo skirta šita prašmatniai marinuota vištiena?

DSCF7635

Arba paprikų, fetos ir grikių užkepėlė su mocarela?

DSCF7648

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su daržovėmis?

DSCF7671

Arba kam reikalingas nepamatuotai ilgai ruošiamo, sūryme marinuoto viščiuko receptas?

DSCF8191

Kam gali būti įdomus raugintuose kopūstuose troškintos avienos karkos receptas? Ir dar fotkintas telefonu..

IMG_20160117_173119526

Palaukite, aš turiu dar baisesnių senienų: polentos, gamintos prieš 10 metų, receptą. Ir fotkintą išmaniąja šlepete.

Tada dar buvo turto ir pritekliaus laikai, bet geras aliejus ar kukurūzų kruopos buvo deficitas. Norint paruošti gerą itališką polentą, reikia turėti:

  • stiklinės kukurūzų kruopų;
  • daržovių: brokolį, cukiniją ar bet ką, kas jums prie širdies: moliūgą, patisoną, artišokus, pankolius, smidrus, šparagines pupeles- galima vardinti be galo;
  • svogūną, česnaką;
  • mocarelos kumštelį;
  • luitą parmezano;
  • raudonėlio, druskos, pipirų;
  • alyvuogių aliejaus;
  • vyno zapivonui (nebūtinai).

HPIM1912

Sunkiausia, ruošiant polentą, išvirti kukurūzus. Jie verda gana ilgai, nuo pusvalandžio iki 40 minučių, storapadžiame puode, nuolat maišant mediniu šaukštu. Stiklinę kruopų verdame trijose stiklinėse pasūdyto vandens.

HPIM1913

Kol ten ką, apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir raudonėlį, pridedame cukinijos griežinėlių, blanširuojame brokolius.

HPIM1922

Kai košė išvirs, drebiame ją iš puodo ant lentos ir formuojame kepalėlį.

HPIM1917

Kai jis atvės, pjaustome riekelėmis, kurias dedame į aliejumi išteptą karščiui atsparų indą.

HPIM1923

Uždedame daržovių, ir apklojame mocarelos griežinėliais. Kažkodėl aš atvirkščiai padariau.

HPIM1924

HPIM1926

Pašauname į 200°C įkaitintą orkaitę iki išsilydys mocarela, tada užberiame tarkuoto parmezano.

HPIM1928

Va tiek to vargo. Nepraeis nė pusė metų, kai grįšiu su dar vienu šviežiu itališku receptu. O dabar – arrivederci!

Trys viename: kepenėlių receptas su bonusu, Best Blog Awards 2014 ir kodėl aš esu blogas

Sveiki visi. Visiems linkiu sveikatos. O tinkama mityba yra sveikatos šaltinis. Jūs ir patys visi tai žinote. Kodėl čia aš apie tai? Na, organizmui nuolat reikia vitaminų, mineralų ir kitokios xujnios. Ir ypač geležies, aha. Iš kur jos imti? Teisingai, iš kepenų. O iš kur imti kepenų? Juk mums nereikia pragertų, apaugusių riebalais, ar ne? Šios dienos patiekalui imame <pyp>. Taip taip, šitas bus pats tas.

000001

Blogiausiu atveju, sueis ir Sarugasimos salos beždžionė.

87845

Atsargiai išpjauname <pyp> kepenėles. <pyp> mums daugiau nebereikia, todėl grąžiname jį <pyp pyp pyp>.

Be kepenėlių mums dar prireiks:

  • nedidelio svogūno;
  • saujos miltų;
  • ketvirčio ar pusės paprikos;
  • 50 g sviesto;
  • petražolės;
  • balzaminio acto;
  • pipirų, druskos;

HPIM2918

Kepenis plauname, valome nuo kraujagyslių, pjaustome nedideliais pailgais gabalėliais, lengvai druskiname ir pipiriname. Kitoje lėkštėje saują miltų maišome su žiupsniu druskos ir pipirų.

HPIM2921

Toliau sukamės greitai, nes nėr čia ko: pusėje sviesto apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną. O kitoje keptuvėje ištirpiname likusį sviestą ir ant vidutinės ugnies 2-3 minutes kepame miltuose apvoliotas kepenėles. Tuo tarpu į pirmąją keptuvę įpjaustome papriką. Grįžtame prie keptuvės su kepenėlėmis, jei jos jau kepa 2-3 minutes, apverčiame, kepame dar minutę ir xujak, išimame į šiltą lėkštę. Labai svarbu neperkepti <pyp> kepenėlių, antraip jos pamažu pavirs pimpalu, o mes to jokiu būdu nepageidaujame. Kai tik suminkštės paprikos gabalėliai, palaistome juos balzaminiu actu ir, xujak į lėkštę su  kepenėlėmis.

HPIM2926

Ir xujak! pabarstome kapota petražole.

HPIM2927

Ryjam nesidrovėdami, užgerdami pigiu raudonu rašalu.

HPIM2928

<pyp> kepenėlis kažkaip nepasotino manęs, todėl žvilgtelėjęs į šaldytuvo turinį, radau kažkieno pričendalus.

87854

Plaunam, valom ir gerokai spustelnam, kad iš po odos išlįstų tai, ko reikia.

87855

O, akytkūnis! Apkepame jį supjaustytą su svogūnu ir paprika ant sviesto. Ir būtinai su kuminu ir šafranu.

111

Žinau, kad po šio recepto <PYP PYP PYP PYP>. Gal net mano blogą užbanins.

Čia prieš keletą dienų mano blogas buvo nominuotas Best Blog Awards 2014. Ir padarė tai tūlas Adis iš www.adis.lt. Jis pateikė šias taisykles, kurias, aš, be abejo, sulaužysiu:

1. Paminėti tinklaraštį, kuris mane nominavo. Ok, padariau.

2. Nominuoti 11 tinklaraščių, kurie man įdomūs. Ainana, nenoriu pasirodyti arogantiškas, bet Lietuvoje nėra įdomių tinklaraščių. Arba aš nemoku ieškoti. Todėl nominuoju tik tris: saldu/sūru, bo ten pizdati desertai, nesąmones, nes ten Pupkio  kliedesiai ir virusinį g12, bo šiaip geras žmogus.

3. Paruošti jiems 11 klausimų. Nieko nebus, pakaks keleto: koks jūsų blogo tikslas, ar esate blogi žmonės (sic! sąmoningai neklausiu ar esate geri žmonės) ir kiek jums svarbi kitų nuomonė apie jūsų blogą?

O dabar atsakau į Adžio klausimus:

1. (Nuo ko prasidėjo Tavo, kaip kompiuterio vartotojo, istorija?) Mano istorija prasidėjo nuo kažkurio Robotron kompo VU MF kompiuterių klasėje kokiais 1990.

2. (Kokie yra likę neįgyvendinti Tavo gyvenimo planai?) Mano kasdienis planas – išgyventi. Pasirodo, jis įgyvendinamas.

3. (Kas Lietuvoje dabar tau atrodo blogiausia? Ir kaip tai spręstum Tu?) Aš Lietuvoje blogiausias. Ir manęs neišspręsi.

4. (Trys Tavo hobiai. Kaip tai tapo Tavo hobiais ir kodėl iki šiol jie tokiais lieka?) Trys hobiai žmogui yra prabanga. Mano hobis – skaniai pavalgyti, ебтыть.

5. (Geriausias ir blogiausias aplankytas Tavo koncertas ar show) Aš abejingas koncertams ir šou. Geras buvo 1996 m. Blogiausių grupių festivalis.

6. (Prašom po vieną grupę/atlikėją, filmą ir knygą, padariusią tau didžiausią įspūdį ar net įtaką) Štai čia ir pasiekėme tą vietą, kurioje aiškėja kodėl aš blogas. Grupė, kurios klausydamas tampu itin blogas “Nick Cave and the Bad Seeds“.

Filmas, kuris paskatino imtis negerų darbų, aišku, “Dogvilis“. Knyga, be abejonės, Charles Baudelaire “Blogio gėlės” (galite pasiskaitinėti prieš miegą).

7. (Mano pozicija religijos atžvilgiu) Agnosticizmas yra mano pozicija.

8. (Mano mėgstamiausias žaidimas) nežinau

9. (Kokios technologijos labiausiai lauki ir kokia labiausiai gąsdina) Technologinis singuliarumas ir gąsdina, ir vilioja.

10. Kas bus 2034? Žr. 9 punktą.

P.S. Netikėtai perskaitęs delfinariume žinutę apie visišką pizdecą ant Lietuvos, suskubau cenzūruoti savo įrašą. Laikas pyzdint iš šitos šalies. Jau žygiuojame į Putinostaną skubiu žingsniu. Žodžio laisvės čia nėra ir nebus.

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

DSCF7305

gražių užpakalių

IMG_20141009_182253656

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

DSCF7435

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

IMG_20141007_224829373

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

IMG_20141008_212141232

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

IMG_20141008_215630159

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

IMG_20141008_220148951

Toliau – sūriai su figų uogiene

IMG_20141008_223155655

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

IMG_20141008_230302507

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

IMG_20141008_232421388

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

IMG_20141009_205112134

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

IMG_20141009_205306868

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

IMG_20141009_210418131

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

IMG_20141009_212204442

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

IMG_20141009_215211186

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

IMG_20141009_223551159

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

IMG_20141010_201124640

Naminiai taljateliai su žuvim

IMG_20141010_201138962

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

IMG_20141010_201134282

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

IMG_20141010_130520153

Žiū, ryte dar liko euras kavai

IMG_20141011_104937811

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

DSCF7443

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis” buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

  • Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
  • gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
  • gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
  • keleto skiltelių česnako;
  • daug šviežio baziliko;
  • keleto šakelių petražolės.

DSCF7062

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

DSCF7063

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

DSCF7066

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

DSCF7068

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.DSCF7069