Traškūs vištos papai ir sparnai

Be jokios preliudijos ir įžangos. Perkame:

• vištos biustą;
• vištos sparnų kilogramą
• sojų padažo keletą šaukštų;
• šaukštą krakmolo;
• žalią čili;
• keletą šaukštų aliejaus;
• ilgųjų pipirų
• čili miltelių;
• kmynų
• citrinos sulčių.

Vištos sparnus nuploviau ir palikau marinuotis minimum 6 val. su sojos padažu, citrinos sultimis, šaukštu aliejaus ir kmynais. Vištos biustą apipjausčiau, filė sukapojau kvadratėliais 2*2*2 cm ar panašiai, iš kilio ir petražolės šaknies išviriau kuklų sultinį. Filė gabalėlius užpyliau sojos padažu, pabarsčiau krakmolu ir ilgaisiais pipirais; išmaišiau ir palikau 20 minučių. Kas tie ilgieji pipirai?

Ne, tai ne žirginėliai ir ne kirmėlės. O vištiena marinuojasi.

Tada maksimaliai įkaitinau keptuvėje keletą šaukštų kukurūzų aliejaus ir dėjau vištieną po gabaliuką, kad nesuliptų, intensyviai maišiau, kepiau 3-4 minutes keliomis partijomis, prieš išimant iš keptuvės, pridėjau kapoto čili pipiro (galima pridėti ir išėmus iš keptuvės). Išimti geriau ant popieriniu rankšluosčiu užklotos lėkštės, kad aliejus susigertų.

Vualia, gabalėliai iš išorės traškūs, viduje sultingi, bo tokio metodo esmė, kad mėsos syvai ir prieskoniai užrakinami po traškia luobele. Skanaus. Su alum, jei ką.

Bet mano žvėriško apetito tai nenumaldė. Todėl užsiėmiau sparnais.

Kepami jie 180ᵒ-200ᵒC orkaitėje po folija 20 minučių ir dar 15 minučių nuėmus foliją.

Kalbant apie mėsą, va ką apie ją mano vegetarai:

 

 

Šikelgrūberis nerekomenduoja nei vištienos, juoba, kad ji truputį apdegusi, nei alaus, bo anas buvo vegetaras ir abstinentas. Bet mes juk ne šikelgrūberiai,ar ne?

Elementari sriuba, kai skauda galvą

Pamaniau, kad savaitę reikia pradėti itin lengvu akcentu – sriuba. Ir ji bus paprasta, kaip 2*2. Sakoma, kad ji padeda, kai “iš ryto skauda galvą – buvau užstūmęs jušką” (cė). Ką gi, nežinau, nebandžiau gaivintis ja, bet kad ji –  skrandžio veiklą skatinantis patiekalas, guldau galvą. Po dubenėlio šios sriubos galite sukimšti kad ir visą Pekino antį. Beje, keista, bet kinai dažniausiai sriubas valgo po pagrindinių patiekalų (gal ponas Vincentas Sakas mane pataisys?).

Nieko gudraus nesitikėkite. Dviems asmenims užviriname litrą pusantro iš anksto paruošto kiaulienos arba jautienos sultinio, pagardinto Sičuanio pipirais. Kol kaista sultinys, pasiruošiame daržoves: morką, agurką ir grybų, pvz. šiitake arba Didžiosios Kinų Sienos kerpenio (psilocybus murus kinensis) hehehe. Tiks ir džiovintas baravykas.

 

Į verdantį sultinį sudedame grybus, po minutės – morkas, įpilame šaukštą šviesaus sojų padažo. Po minutės pusantros dedame agurką, pilame vieną ar du šaukštus ryžių acto. Išjungiame viryklę, pilame sriubą į dubenėlį. Pagardiname šaukštu kepintų (arba nekepintų) sezamų aliejaus ir žiupsniu smulkintų svogūno laiškų. Skanaus.

 

Šiukštu nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir, juolabiau, kvaišalais.

Eksperimentas pavyko: dukart ruošta kiauliena, Sičuanio vizitinė kortelė

Tęsiame kinų virtuvės dienas lietuviškoje blogosferoje. Šiandien pasigaminkime žinomiausią Sičuanio provincijos patiekalą – Hui Guo Rou (niekas čia nesikeikia), dukart gamintą (ruoštą) kiaulieną (angl. double-cooked pork). Kadangi neturėjau kai kurių svarbių prieskonių, laisvai improvizavau, tačiau esminis patiekalo akcentas lieka tas pats.

Imam:

• apie 800 g kiaulienos kumpio su riebalų sluoksniu (svarbu!) ir oda;
• porą;
• svogūno laiškų;
• 2 šaukštus cukraus;
• tamsaus sojų padažo;
• ryžių acto;
• hoisino padažo, aš neturėjau, eksperimento vardan paėmiau žuvies padažo nam-pla (ir to, ir ano būna dideliuose PC;
• prieskonių pirmam kartui: Sičuanio pipirų, cinamono pagaliuką, žvaigždinio anyžiaus (galima keletą imbiero griežinėlių, bet aš nedėjau);

• prieskonių antram kartui: džiovintą čili pipirą, keleto česnako skiltelių, supjaustytų plonais griežinėliais.

Visų pirma, užverdame dideliam puode vandens, sudedame pirmajam kartui skirtus prieskonius ir į 2-3 gabalus padalintą mėsą. Verdame 30 minučių, išimam mėsą, nusausinam ir supjaustom va tokiais gabalėliais:

Maksimaliai įkaitiname keptuvę ar woką, įpilam šaukštą aliejaus, dedame susmulkintą čiliaką, po 5 sekundžių dedame mėsą (geriau kepti per du kartus) ir stir-fry principu kepame kol gražiai apskrus – 15-20 sekundžių. Pažadu, kad šaudys ir taukais aptaškys visą virtuvę. Mėsą išimam, taukus nupilam nafig į kloaką, dedam cukrų, maišom, po 5-7 sekundžių grąžinam mėsą, pilam sojos padažą, actą, hoisiną, maišom, mažinam ugnį iki vidutinės, dedam porą ir svogūnus.

Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę. Viskas, skanaus. Nieko daugiau prie patiekalo nereikia – skanu taip, kad pirštus galima nusigraužti. Taip, riebu, bet juk žiema, reikia daug kalorijų, kad nesušaltume, ar ne?

 

Na ir silpnaregių žiūrovų pageidavimu:

Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

• kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

• pusę poro;
• 5-6 skilteles imbiero;
• 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
• pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
• 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
• 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
• 1 šaukštą aliejaus;

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

• 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
• Briuselio kopūstų arba špinatų;
• mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
• imbiero gumbą;
• Hoisino beigi sojos padažų;
• geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

• poros baklažanų;
• poros morkų;
• mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
• mažo svogūno;
• česnako;
• kiaušinio baltymo;
• šaukšto krakmolo;
• šaukšto cukraus;
• sojos padažo;
• ryžių acto;
• aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Švelni sriuba “Juodoji gulbė“

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras“ muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite gerenį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

• juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
• morką;
• pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
• imbiero pirštą;
• truputį Pekino kopūsto;
• sojos padažo;
• sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstądar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su truoučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Arbatiniai kiaušiniai – ruošiamės Velykoms

Kalėdos. Suviliojame kokią kiaunę pigiais komplimentais ir pigiu vynu, pigiais pažadais apie amžiną meilę.

Kalėdos Kalėdomis, o jau ne už kalnų ir Velykos. Adventas baigėsi, atėjo laikas gerti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus, tad neprošal būtų ir užkandą susigalvoti kokią paprastą ir nebrangią. Ir kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu. Ką darome? Ne, ne, netraukiame savo išmaniojo telefono, ibo jis čia nepadės. Tam reikės:

• 10 kiaušinių (nors ką čia smulkintis, drąsiai imčiau kokį kibirą – kitą kartą nereikės terliotis);
• trečdalio stiklinės sojos padažo;
• mandarino arba apelsino škūrelės;
• imbiero piršto;
• poros šaukštų geros puero arbatos (ačiū Dievui, ji nebrangi);
• prieskonių: Sičuanio pipirų, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus, cinamono;
• druskos, cukraus – po šaukštą.

Prieskoniai ir arbata iš arčiau:

Nepatikėsite, bet kiaušinius reikia išvirti. Tiesiog išvirti, 7 minučių pakaks. Tada ištraukti iš puodo ir atvėsinti po šalto vandens srove. Kaip matote, nieko mirtinai sudėtingo. Tuo tarpu, į vandenį, kur virė kiaušiniai, pilame sojos padažą, suberiame visus prieskonius, druską, cukrų beigi arbatą (mandarino žievelę ir imbierą susmulkinam). Nu tikrai nebus sunku. Beje, sumažiname ugnį iki minimumo.

Kai tik kaiušiniai atvės, traiškome jų lukštus. Nelabai smarkiai, bet ir nelabai gailėdami: kad vidus liktų nepažeistas, o pats lukštas kuo smulkiau sueižėtų. Dabar dedame kiaušinius į verdančią “arbatą“. Uždengiame ir pamirštame porai, o geriau keturioms valandoms. Po keturių valandų išjungiame viryklę, bet kiaušinius puode su “arbata“ paliekame per naktį.

Ryte nuovirą nupilame ir turime rezultatą:

Dabar šiuos kiaušinius galima laikyti šaldytuve gana ilgai, na bent iki artimiausios pjankės. Kai ateis draugas, sakvojažu su buteliais nešinas, pasikvieskime jį prie stalo ir pasiūlykime puikios marmurinės užkandos. Prie kiaušinių labai dera daikono šaknis, pašlakstyta ryžiu actu ir lengvu sojos padažu arba paprastas agurkas, pabarstytas čili milteliais.

Skanaus. Manau, kad šie kaiušiniais ne tik papuoš Velykų stalą, bet ir nustebins artimuosius pikantiška kiaušinio, anyžiaus ir puero derme.

Traški saldi žuvis ir keletas patarimų

Jau ne kartą minėjau ir dar minėsiu, kad valgyti žuvį ne tik sveika, bet ir būtina. Bent tris kartus per savaitę. Na gerai, Lietuvoje kertelę galima nuleistis iki karto, bet tada ta žuvis turi būti jūrinė. Deja, nėra viskas taip paprasta: žvejoti ne visi mėgstame, ne visada laiko ir noro prie jūros vykti yra, o turguose ir prekybcentriuose mums begėdiškai siūloma pasenusi  nugaišusių žuvų maita, užšaldyti kubeliai arba pridusę karpiai-kanibalai. Ką daryti žuvies mėgėjams? Keletas patarimų kaip pasirinkti mažesnę blogybę iš krūvos didelių:

1. Kuo dažniau žvejokime patys.
2. Pirkime iš brakonierių tik tos pačios dienos laimikį.
3. Nepirkime “ferminių“ žuvų: karpių, norvegiškų lašišų.
4. Jei jau perkame šaldytą, rinkimės jūrines žuvis: grenadierius, hekus, Argentinos lydekas (ar kaip jos ten). Venkime gėlavandenių: pangasijų, skorpionžuvių, plekšnių, tilapijų (nors šitos man patinka). Kodėl taip rinktis? Dėl taršos, hormonų, parazitų – viso to jūrinėse žuvyse mažiau.
5. Venkime užterštuose vandenyse pagautų žuvų: Baltijos, Šiaurės, Viduržemio, Pietų Kinijos jūrų, Afrikos ežerų ar Mekongo deltos.
6. Nepiktnaudžiaukime plėšriomis žuvimis – jose kaupiasi sunkieji metalai: skumbrės, unguriai, o ir menkės bei jų kepenys jau net šviečia nuo sunkiųjų metalų.
7. Mano kuklia nuomone, maistui geriausiai tinka Šiaurės Atlante arba prie Argentinos sužvejotos žuvys – ten mažiausiai taršos.

O štai aš, nepagalvojęs nusipirkau skorpionžuvę, tokią šamo giminaitę iš Pietryčių Azijos. Be to, ji turi kitą artimą giminaitę – pangasiją. Ir abi, pasirodo – tikras šlamštas. Kol ieškojau internete receptų kaip skaniai kinietiškai paruošti tą sumautą skorpionžuvę, sužinojau daug baisių dalykų apie ją: auginamos klaikiuose telkiniuose Mekongo deltoje baisiau nei karpiai, maitinamos genetiškai modifikuotų tapiokų miltais bei nugaišusių kitų žuvų miltais, šaldomos tiesiog parazitų knibždančiame ir labiausiai pasaulyje užterštame Mekongo vandenyje, į Europą gabenamos keletą mėnesių (tai iki Lietuvos važiuoja keletą metų, che che). O aš jau buvau tą žuvį nusipirkęs. Nu negi išmest? Pagalvojau, kad žžostkai ją pamarinuosiu, termiškai apdorosiu, gal nenumirsiu suvalgęs.

Marinavau sojos padaže su baltais pipirais gal pusę dienos. Tada pasiėmiau:

• salierą;
• imbierą;
• česnaką;
• kiaušinio baltymą + šaukštą krakmolo;
• cukraus, acto, aliejaus.

Išplakiau baltymą su krakmolu. Keptuvėje maksimaliai įkaitinau ketvirtį stiklinės aliejaus. Mirkiau žuvies gabalėlius plakinyje ir dėjau į keptuvę. Apkepiau po keletą minučių abi puses, kol gabalėliai pasidarė traškūs. Išėmiau.

Skaniai atrodo, bet nusprendžiau dar nevalgyti, o tuose pačiuose riebaluose, sumažinęs ugnį, pakepinau imbierą bei anyžių su cukrum ir actu.

Kai tik pradėjo formuotis karamelė, sudėjau šiaudeliais supjaustytą saliero šaknį, patroškinau kol suminkštėjo. Tada grąžinau žuvies gabalėlius ir, atsargiai sumaišęs su padažu, patroškinau dar keletą minučių. Išjungęs viryklę, patiekalą pabarsčiau kapotu česnaku. Valgiau su nežmoniškai skaniu ir aštriu naminiu kimči.

Skanu, nieko neprikiši. Tačiau daugiau šios žuvies aš nebepirksiu. Gal bus geriau karosai ar, bala nematė, Valinsko karpis.

Sėkmės, kruopščiau rinkitės maistą.