Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime“ – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

• puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
• keletą vištienos krūtinėlių;
• keletą saldžių paprikų;
• morką;
• svogūną;
• česnaką;
• čiliaką (galima ir daugiau);
• konservuotų pomidorų;
• kumino, raudonėlio, kalendros;
• druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor“.