Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.
Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?
Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.
Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:
šaukšto druskos;
dviejų šaukštų cukraus;
150 ml acto;
900 ml vandens;
prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.
Prieskoniai
Ir H2S prisotinta druska, che che
Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.
O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.
Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu
atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.
Sveiki, šiandien aš jums atnešiau daug geros muzikos, gerų prisiminimų ir kokčiai saldžių bobų. Pradedame nuo saldžių lolitų:
Mongolija – viena iš mažesnių mano svajonių šalia didelių Tibeto, Grenlandijos ir Čilės. Čia tarp kitko. Apie keliones ir bobas svajojau seniai, kai dar gyvenau šalyje, kurioje nebuvo sekso. Pirmoji mano pažintis su bobomis, ko gero, įvyko Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kokiais 1985 m. Tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo – Roma. Daug metų praėjo, o aš negalėjau niekaip jos pamiršti. Kol visai neseniai iš internetų sužinojau kaip ją atgaivinti pagal GOSTą. Jūsų dėmesiui – Romo boba.
Reikės:
212 + 200 g pačių geriausių miltų;
147 + 240 + 165 g vandens;
5 g sausų mielių;
103 g sviesto;
105 + 240 + 500 g cukraus;
82 g kiaušinio arba melanžo;
1.5 g druskos;
52 g razinų;
5 g romo;
5 g citrinos sulčių;
vanilės ekstrakto;
svarstyklių;
termometro;
daug laisvo laiko.
Atkreipiu dėmesį, kad viskas yra gramo tikslumu – net vanduo. Net menkas nukrypimas nuo recepto sukuria ne Romo bobą, o gaidį. Turėkite omeny.
Trumpa įžanga iš kur atsirado Romo boba: ogi buvo toks nevykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, kuris labai mėgo saldumynus. Tai jo virėjas ir sugalvojo cukrų skiesti romu, nuo ko, Leščnskis vieną dieną ir mirė.
Bet mes nebijome mirti, todėl iš ryto užsileidžiame naują Becko dainą
Ir sumaišome 212 g sijotų aukščiausios prabos miltų, 5 g sausų mielių ir 147 g šilto vandens. išminkome ir paliekame šiltai kilti 2-4 valandas.
O kol turime laiko, ruošiame cukrinę užtepėlę boboms. 500 g cukraus ištirpiname 165 g vandens, nuolat maišydami ir o truputį šildydami.
Maišome, kol sirupas užvirs. Tada uždengiame, verdame kokias 3-4 minutes, atidengiame ir pamatuojame temperatūrą: kai pasieks 108°C, įpilame citrinos sulčių ir kaitiname iki 117°C. Nuimame ir staigiai atšaldome (tarkim šalto vandens vonioje) puodą su sirupu ir plakame šluotele iki putos ims stingti.
Turime paruoštuką bobų užtepėlei. O per tą laiką tešla turėtų jau būti subrendusi. Todėl maišome į ją dar 200 g miltų, 103 g šilto kambario temperatūros sviesto, vieną didelį arba du mažus kiaušinius, 105 g cukraus (aš ėmiau laikytą su vanilės ankštimi), druskos. Tešla gana lipni. Jokiu būdu nededame miltų daugiau nei nurodyta. Išminkius dedame nuplikytas razinas.
Tešlą paminkome, uždengiame ir dedam į šaldytuvą dviem valandom, išimam, paminkom, vėl dedam į šaldytuvą dar keletui valandų. Dabar daliname tešlą į stalo teniso dydžio gumuliukus ir dedame į formeles.
Paliekame dar dviems valandoms šiltai, kol tešlos kiekis padvigubės.
Kepame apie pusvalandį 180°C temperatūroje orkaitėje.
Iškeptus keksiukus paliekame atvėsti. Ir apskritai, paliekame juos atidengtus džiūti kokias 6 valandas. Ša, nesikeikiame, nes
Galiausiai ruošiame dar vieną sirupą: 240 g cukraus (šį kartą ėmiau rudąjį) tirpiname 240 g vandens, šildome ir viriname, bet temperatūra neturi viršyti 103°C. Sirupą atvėsiname palaipsniui, tada pilame romą, portą, cheresą ar bet ką, kas patinka.
Keksiukų dugnus praduriame mediniu pagaliuku ir mirkome į šiltą sirupą po keletą kartų, kad sugertų kuo daugiau.
Paliekame valandą apverstus, kad sirupas gerai įsigertų. O tuo tarpu karšto vandens vonelėje atitirpiname cukrinę užtepėlę (nes ji per ilgą laiką bus sukietijusi) ir tepame ant keksiukų.
Prisipažinsiu, cukraus rojus. Tikrai tiek daug užtepėlės nereikia, pažiūrėkite iš arčiau.
Todėl, jei sugalvosite gaminti Romo bobas, rekomenduoju užtepėlės cukraus kiekį mažinti dvigubai. Man dar išėjo keletas ciberžolinių karamelių iš perteklinio cukraus.
Vargo daug, bet skonis tikrai toks pats, kaip prieš 30 metų stoties bufete.
Artėja Kūčios, Adventas įsibėgėjo, todėl, nieko nelaukdamas, pakišu Jums kiaulės karpio receptą, būdingą Rytų Europai, ypač Lenkijai. Regis, ir mums neturėtų būti labai svetimas.
Karpį derėtų pasigauti pačiam, bent jau Maximos akvariume. Kalbama, kad karpiai gajūs, todėl tiems, kam skauda širdį matant žuvelės kančias, rekomenduoju paslėpti jį toliau nuo akių į šaldiklį ar balkoną pusvalandžiui – bent oriai ir be kančių užsilenks. Be paties karpio dar prireiks:
Karpis, be abejo, skutamas, darinėjamas, nužiauninamas, nuplaunamas, kapojamas porcijiniais gabalais skersai stuburo. Daržovės kapojamos kaip kam patinka. Viskas dedama į skardą, pabarstoma prieskoniais bei druska, apipilama nurodytu kiekiu vyno ir panašiu kiekiu vandens (kad karpio gabaliukai būtų apsemti iki pusės) ir pašaunama į orkaitę, įkaitintą iki kokių 170ᵒC kokiai valandai ar pusantros.
Pusiaukelėje galima apversti karpio gabalėlius, bet nebūtina. Aš manau, geriau nesukti sau galvos ir ramiai pabaigti likusį nuo gaminimo rašaliuką. O kai viskas pasibaigs, turime nerealaus aromato patiekalą.
Taip, atrodo ne kaip, tačiau taip juk ir patiekiamas karpis kur nors Katovicuose ar Poznanėje. Skanus ir karštas, bet geriau palaukti, kol skystimėlis sustings į drebučius. O tada… su krienais arba citrina…
Nenuodėmė atsidaryti ir kitą butelį šardono.
O kad jau užvedžiau temą apie Kūčių valgius, rekomenduoju susipažinti su mano silkės receptu. Paprastai perku silpnai sūdytą silkę, tačiau šįkart pasisekė turguje rasti silpnai sūdytą skumbrę. Skonis geresnis, tačiau technologija ta pati: išpjaunu filė, nulupu odą, išrenku kaulus bei ašakas (be fanatizmo, jos beveik susifermentavusios), kąsnio dydžio gabalėlius dedu į indą, ten pat keliauja 2-3 pusžiedžiais pjaustyti svogūnai, užpilama visa tai pusės citrinos sultimis, šlakeliu nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus bei stikline šalto virinto vandens. Geriausia palaikyti marinate parą, kad druska išsiplautų. O tada – su apkeptomis virtomis bulvėmis ir grietine.
Tiems, kas nepasninkauja – troškinti rauginti kopūstai su vytintomis kiaulienos dešrelėmis, virtomis bulvėmis ir, žinoma, apyjauniu rizlingu. Taip valgo Elzaso ūkininkai, jei jų dar liko šiais laikais. Oi, pas mane gevurctramineris, kiek per saldus prie šio patiekalo, bet nemuškite dėl to.
Skanaus, mano vargstantys pasninkautojai. Kitą kartą šis bei tas nuodėmingesnio.
Igelio kulinarinis blogas 