Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

1. Išsikepsime šviežios duonos.
2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

• 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
• 300 ml gazuoto vandens;
• 4 g sausų mielių;
• 10 g druskos;
• šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

• 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
• anties taukai;
• daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
• šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
• indelis konservuotų pupelių;
• ryšulėlis kalendrų;
• prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
• nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Kelionė JAV. 6 diena – Route 66 pabaiga

Aš toks tinginys, kad niekaip negaliu pratęsti savo kelionės aprašymo.

Šeštą kelionės dieną mes įveikėme visą Route 66 ir pasiekėme Santa Moniką prie Ramiojo vandenyno. Kadangi Los Andželas ir apylinkės kosmonautiškai brangus miestas, iš anksto nusprendėme nakvoti važiuoti link Santa Barbaros arba Venturos į šiaurę.

Iš ryto paliekame blakes ir tarakonus Needlese ir traukiame per Mochavės dykumą link Barstow miesto, garsėjančio savo outletais.

Man patinka važiuoti per dykumą: mašinų nedaug, už lango šviečia saulė ir karšta, o mašinoje jaukiai vėsu, tu siurbčioji saldų gėrimą su ledukais, o tavo bendrakeleivis apspangęs nuo vadiaros ir nepajėgia kelti isterijų. Kol kas. Ties Barstow nusukame iš greitkelio ir važiuojame palei Santa Fe geležinkelio liniją.

Barstow greitai užkandu Burger Kinge, nes nieko geriau nepavyksta rasti, o ieškoti nėra laiko, jau vidurdienis, mes skubame link vandenyno, o mano bendrakeleivyje bunda isteriška sterva.

Kuo arčiau Los Andželas, tuo intensyvesnis eismas, kelyje daugiau psichų, daugiau eismo juostų. Ties Sen Bernardino miestu išprotėjo navigacija: mes valandą klaidžiojome po viadukus ir nuvažiavimus, nors GPS rodo, kad važiuojame per laukus. Panašu, kad navigatoriaus žemėlapiai nespėja atsinaujinti kartu su beprotišku Kalifornijos gyvenimo tempu. Netrukus pasiekiame Pasadeną, jaukų ir ramų miestelį prie Los Andželo. Ten nusuku iš greitkelio, o navigatoriuje nustatau, kad niekada nevestų mūsų greitkeliais. Vakarop mums tai atsilieps malonia staigmena.

Šunkeliais (sąlyginai, nes nuolat važiuojam per gyvenamuosius rajonus) pasiekiame Holivudą. Iš principo man nepatinka būti miestuose, o tokiuose, kur minios žmonių ir intensyvus eismas mane ištinka nepasitenkinimas. Ypač kai visi nori fotkintis prie Holivudo ženklo.

Nusprendžiame privažiuoti arčiau, bet tai neįmanoma. Paliekame mašiną nelegaliai priparkuotą ir leidžiamės pėsti. Pakeliui malonūs ženklai, laukiu kada pas mus tokie atsiras:

Užsiknisę lipti į kalną, nusprendžiame, kad užteks ir tokios nuotraukos prie Holivudo ženklo.

Leidžiamės nuo Holivudo kalvų link Holivudo bulvaro, to, kur daug žvaigždžių ant šaligatvio.

Slampinėjame, fotkinamės, siunčiame pinigų kaulytojus, narkomanus, bomžus ir kekšes velniop. Netikėtai imame suprasti, kad nesilankėme tulike nuo pat ryto. Bet nėra nei prekybos centrų, nei degalinių kur galėtume nusilengvinti. Apsidžiaugiame radę Stabaksą. Užsisakome kavos ir bėgame į tuliką, kuris, pasirodo, kaip tyčia out of order. Be to kad ir taip esu mižnius, dar išgeriu kavos. Jaučiu, kad tuoj bus blogai. Prieinu prie policininkų labai piktai vaikančių valkatas iš bulvaro, klausiu ar yra viešų tulikų kur netoli. Jie nuoširdžiai juokiasi ir sako, kad nėra. Klausiu, o kaip sprendžiama myžimo problema. Sako – niekaip. Klausiu, o kur jūs, pareigūnai myžate? Sako – nuovadoje, bet ten pašaliniams negalima. Tik dabar, kai sėdžiu prie kompo tuščia pūsle atsipalaidavęs, lengvai sugalvoju šimtus būdų kaip išspręsti šį reikalą (tarkim, paklausti vietinių bomžų kur jie myža), bet tada minioje žmonių su sprogstančia pūsle neliko nieko kito, kaip pasiimti trypiantį bendrakeleivį ir dumti į mašiną. Greitai vairuoju per Holivudo kamščius iki artimiausios degalinės. Laimei ji netoli. Bėgu į vidų, sakau berniukui už prekystalio, pilk man kurą, o aš į tuliką. Sako, palauk palauk, eini pats ir įsipili, o tulikas, brangusis europieti, out of order. Bet tiek to, eik pasinaudok tarnybiniu. Koks aš buvau dėkingas, kad net vėliau nepykau už tai, kad benzinas kainavo 5 USD už galoną, vietoj tradicinių 3 likusioje Kalifornijoje! Tuo tarpu mano bendrakeleivį išvijo iš degalinės, ir jam teko myžti tiesiog gatvėje, nes jau buvo šakės.

Toliau ramiai ir atsipalaidavęs per Beverly Hillsą pasiekėme Santa Moniką, palikome mašiną mokamoje aikštelėje ir patraukėme link vandenyno.

O ten pyrsas į vandenyną – tokia Palanga su cukraus vatomis, kukurūzų burbuolėmis, atrakcionais ir miniomis žmonių.

Vanduo ledinis, bangos didelės, bet vis tiek galvoju – išsimaudysiu. Bet mano bendrakeleivis sukėlė sceną ir mes turėjome važiuoti į numatytą nakvynės vietą Venturoje, nes jau vakarėjo. Nusiteikiau išsimaudyti kur nors pakeliui.

Kaip minėjau, navigatoriuje nusistačiau, kad aplenktume greitkelius. Tokiu būdu, iš pradžių važiavome palei vandenyną iki Malibu, o po to per kalnus Malholando keliu.

Tai buvo maloniausia šios dienos dalis: važiavimas besileidžiančios saulės spinduliais užlietais serpantinais. Atstumą iki Venturos greitkeliu galima įveikti per valandą. Malholando keliu važiavome beveik tris valandas, bet buvo labai smagu. Netikėtai saulė dingo į keistą rūką ir viskas aplink sutemo, kai nuo kalnų ėmėme vėl leistis link vandenyno.

Jau visai sutemus pasiekėme Venturą ir apsistojome jaukiame motelyje pas indus. Vakarieniauti patraukėme į prašmatnų meksikiečių restoraną, nes nusprendėme, kad užkandinių gana. Restorano prašmatnumas pasireiškė tik kainomis ir pasipūtusiais padavėjais su kostiumais. Aš išgėriau keletą margaritų.

Ir suvalgiau privalomą sevičę iš žalios vietinės žuvies.

Kitą dieną turėjo prasidėti antrasis mūsų kelionės etapas per nacionalinius parkus ir Laukinius Vakarus.

 

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

• gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
• dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
• du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• 5-6 didelių pomidorų;
• du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
• laimą;
• kalendros lapų;
• prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

• vištienos dalių;
• paprikos;
• ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
• svogūno;
• česnako;
• švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
• pragariško Habanero čiliako;
• avokado;
• pomidoro;
• raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

Silpnaregiams:

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

 

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

• 800 g maltos jautienos;
• skardinės pupelių;
• poros morkų;
• svogūno;
• česnako;
• čili pipirų;
• skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
• prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
• didelio pako kukurūzų traškučių.

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

 

Štai ir padažas gatavas.

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

• vakarykštės virtos vištos;
• poros stambiai tarkuotos morkos;
• skardinės raudonų pupelių;
• skardinės kukurūzų;
• konservuoto pomidoro ar dvejų;
• raudono svogūno;
• minkšto rakletės sistemos sūrio;
• česnako;
• čiliako;
• kumino;
• pačios tortilijos;

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

 

Tada dedamos pupelės.

 

Čiliakas.

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

 

Silpnaregiams

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

• puskilogramį kalakutės papų;
• 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
• raudoną svogūną arba keletą šalotų;
• keletą skiltelių česnako;
• 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
• 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
• saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
• 50 g sezamo sėklų;
• bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
• druskos;
• kukurūzų aliejaus;

• prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

• čipotlio.

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

Joder por favor, señoritas.

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

Skanaus ir nebūtinai tantrinio

(Čili) pipirai su sūriu – kodėl aš esu alkoholikas

Sveiki, aš Igelis, aš esu alkoholikas.

Ne, aš  dar ne degradas, bet sistemingai einu link to, kad juo tapčiau. Ne, visai nesąmoningai ir netikslingai. Bet būkime realistai: ilgainiui aš prasigersiu. Kaip ir daugelis iš mūsų – nedaugelis iš mūsų negeria. Kodėl taip yra? Man atrodo, kad susideda daugybė faktorių: mūsų sistemos suluošinti tėvai, valdžia, kurią išsirinkome, mokykla – niekas žmoniškai nepaaiškino, kad gerti yra mirtinai pavojinga. Ir dabartinė, kitokia, bet vis dėlto sistema, mus sėkmingai luošina. Aš jau nebesipriešinu, nors ir suvokiu einąs į pražūtį, nes gerti – gera. Daugelis mano pažįstamų nežino ar nenori žinot, kad jie – alchašai. Aš viliuosi, kad kažkas iš Jūsų dar turi jėgų ir noro mesti gerti.

Ir štai, Jūsų dėmesiui, patiekalas, kurio nedera valgyti be alaus. Tarp kitko, begamindamas šį patiekalą patyriau milžinišką stresą, ko pasekoje prisigėriau labiau nei net kada. Kodėl? Pamatytumėte kaip Maximoje pjausto pančetą: kaip Zbišeko ir Malgožatos vestuvėms Kalesninkų kaime. Į prašymą, kad supjaustytų ploniau, gaunu atsakymą, kad sugedo pjaustyklė, ir man teks pačiam susipjautyti. Ką gi, teks. Be kita ko, nusivariau nuo kojų Vilniuje ieškodamas šviežių chalapenių. Spėkite ar radau. Belieka interpretuoti, xule. Imam:

• 10 chalapenių. Ablomas, tad, sukandę dantis, keičiam paprastais čiliakais arba žaliąja paprika;
• 300-400 g brinzos, fetos ar kokio kreminio sūrio a la Philadelphia;
• labai plonai pjaustytos pančetos ar šiaip vytintos šoninės (grieždami dantimis ir keikdami Maximą imam delno storumo gabalėlius);
• papildomai, bet nebūtinai – truputį čorizo ar kitos aštrios rūkytos dėšros, jei naudojam saldžias paprikas.

Viskas, daugiau nieko. Valom čiliakų sėklas, stengdamiesi kuo mažiau juos pažeisti. Jei naudojam paprikas – pjaunam per pusę arba, dar geriau – ketvirčiuojam.

Kemšam į pipirus pamaigytą sūrį.

Ir įvyniojame, jei pavyks, į šoninę. Jei šoninė plona – problemų nebus.

Aš, kaip matote, problemų turiu. Be to, panaudoju čorizo dešros truputį, dėl aštrumo. Dedam pipirus į įkaitintą iki 180ﹾC orkaitę (ar pastebėjote, kad vietoj laipsnio simbolio naudoju kažkokį arabišką ženklą?) 20-30 minučių. Nors, chalapenius, manau, būtų galima išimti anksčiau.

O ja,  das ist fantastisch! Prie alaus gersnio zakusono nebūna.

Su saldžiom paprikom šiaip sau, dar be to, jos storapadės, tad manau, jas reikėjo prieš kemšant sūriu dar palaikyti ant grilio 15 minučių.

Susinervinęs dėl to, kad Lietuva yra pasaulio šiknaskylė, užsisakiau iš internetų chalapenių sėklų. Bandysiu auginti ant palangės. O jei atsiras geraširdžių lietuvių Tex-Mex regione – maldauju, siųskite chalapenius ir čipotlius man. Ačiū.

Negerkite, broliai ir seserys. Geriau mylėkitės.

(Pseudo)Cezario salotos. (Pseudo)striptizas

Dar kartą N-18.

Išgirdau darbe pageidavimą. Pagaminti Cezario salotų. Niekada jomis nesižavėjau, nesižaviu ir po to, kai pagaminau. Ne, skanu, kas be ko, bet toli gražu, ne ką tik nušienautos žolės kvapas (būdingas moterims) ar brie sūris (būdingas vyrams). Maža to, originalios Cezario salotos, gaminamos su žaliu kiaušinio tryniu, mūsų klimato sąlygomis, tiesiausias kelias į salmoneliozę. Mums to reikia? Aš irgi taip manau. Todėl pradedu improvizuoti. Kas pakeis žalią kiaušinį? Teisingai, imame:

• Savojos arba Aisbergo salotų;
• keletą pomidorų;
• citriną;
• rūkytos šoninės (papilvė gerai, o dar geriau – pančeta);
• Parmos sūrio (kitas čia netiks, galite net nemėginti);
• česnako;
• duonos skrudinimui;
• ančiuvių (radau ančiuvių suktinukų su kaparėliais – triskart pigiau nei paprasti ančiuviai, o skonis – toks pat);
• alyvuogių aliejaus, pipirų.

Gerai išgaląstu peiliu pjaustome šoninę plonomis juostelėmis ir dedame 15 minučių į įkaitintą orkaitę kokioje nors formoje.

Kai tik gabalėliai traškiai apskrus – išimame,

o jų vieton ant tų pačių riebalų dedame kubeliais supjaustytą duoną (pluteles geriau nupjaustyti). Nuolat pavartydami, skrudiname iki gražios auksinės spalvos.

Kol šoninė ir skrebučiai vėsta, presu spaudžiame keletą skiltelių česnako.

Pilame ant jo 100-150 ml alyvuogių aliejaus ir spaudžiame vienos citrinos sultis.

Tai – pats elementariausas padažas salotoms.

Tada smulkiai kapojame ančiuvius (jie čia atstos kiaušinio trynį).

Na, štai, patiekalas beveik paruoštas, beliko keli akcentai: nuplauti salotų lapus, jei norim – plėšom ir dedam ant didelės plačios lėkštės, kad užklotų dugną. Išimame pomidorų sėklas, o minkštimą supjaustome griežinėliais ir dedame lėkštės pakraščiuose. Tada salotų lapus apibarstome smulkintais ančiuviais, keptos šoninės gabalėliais, skrebučiais, plomomis sūrio juostelėmis (bulvių skustuku labai gerai gaunasi), maltais pipirais.

Pašlakstome viską padažu. Su baltu atšaldytu sausu, o gel net saldžiu vynu iš rūsio – idealu.

Skanaus, nepersivalgykite, gana sūru.

Kiek žinau, Cezario salotos atsirado Meksikoje italų išeivio restorane. Kad jau prakalbome apie Meksiką, Jūsų dėmesiui – lengvas erotinis šou. Andai, kai buvau jaunas, svaigau nuo šios scenos.