Kelionė JAV. 6 diena – Route 66 pabaiga

Aš toks tinginys, kad niekaip negaliu pratęsti savo kelionės aprašymo.

Šeštą kelionės dieną mes įveikėme visą Route 66 ir pasiekėme Santa Moniką prie Ramiojo vandenyno. Kadangi Los Andželas ir apylinkės kosmonautiškai brangus miestas, iš anksto nusprendėme nakvoti važiuoti link Santa Barbaros arba Venturos į šiaurę.

Iš ryto paliekame blakes ir tarakonus Needlese ir traukiame per Mochavės dykumą link Barstow miesto, garsėjančio savo outletais.

Man patinka važiuoti per dykumą: mašinų nedaug, už lango šviečia saulė ir karšta, o mašinoje jaukiai vėsu, tu siurbčioji saldų gėrimą su ledukais, o tavo bendrakeleivis apspangęs nuo vadiaros ir nepajėgia kelti isterijų. Kol kas. Ties Barstow nusukame iš greitkelio ir važiuojame palei Santa Fe geležinkelio liniją.

Barstow greitai užkandu Burger Kinge, nes nieko geriau nepavyksta rasti, o ieškoti nėra laiko, jau vidurdienis, mes skubame link vandenyno, o mano bendrakeleivyje bunda isteriška sterva.

Kuo arčiau Los Andželas, tuo intensyvesnis eismas, kelyje daugiau psichų, daugiau eismo juostų. Ties Sen Bernardino miestu išprotėjo navigacija: mes valandą klaidžiojome po viadukus ir nuvažiavimus, nors GPS rodo, kad važiuojame per laukus. Panašu, kad navigatoriaus žemėlapiai nespėja atsinaujinti kartu su beprotišku Kalifornijos gyvenimo tempu. Netrukus pasiekiame Pasadeną, jaukų ir ramų miestelį prie Los Andželo. Ten nusuku iš greitkelio, o navigatoriuje nustatau, kad niekada nevestų mūsų greitkeliais. Vakarop mums tai atsilieps malonia staigmena.

Šunkeliais (sąlyginai, nes nuolat važiuojam per gyvenamuosius rajonus) pasiekiame Holivudą. Iš principo man nepatinka būti miestuose, o tokiuose, kur minios žmonių ir intensyvus eismas mane ištinka nepasitenkinimas. Ypač kai visi nori fotkintis prie Holivudo ženklo.

Nusprendžiame privažiuoti arčiau, bet tai neįmanoma. Paliekame mašiną nelegaliai priparkuotą ir leidžiamės pėsti. Pakeliui malonūs ženklai, laukiu kada pas mus tokie atsiras:

Užsiknisę lipti į kalną, nusprendžiame, kad užteks ir tokios nuotraukos prie Holivudo ženklo.

Leidžiamės nuo Holivudo kalvų link Holivudo bulvaro, to, kur daug žvaigždžių ant šaligatvio.

Slampinėjame, fotkinamės, siunčiame pinigų kaulytojus, narkomanus, bomžus ir kekšes velniop. Netikėtai imame suprasti, kad nesilankėme tulike nuo pat ryto. Bet nėra nei prekybos centrų, nei degalinių kur galėtume nusilengvinti. Apsidžiaugiame radę Stabaksą. Užsisakome kavos ir bėgame į tuliką, kuris, pasirodo, kaip tyčia out of order. Be to kad ir taip esu mižnius, dar išgeriu kavos. Jaučiu, kad tuoj bus blogai. Prieinu prie policininkų labai piktai vaikančių valkatas iš bulvaro, klausiu ar yra viešų tulikų kur netoli. Jie nuoširdžiai juokiasi ir sako, kad nėra. Klausiu, o kaip sprendžiama myžimo problema. Sako – niekaip. Klausiu, o kur jūs, pareigūnai myžate? Sako – nuovadoje, bet ten pašaliniams negalima. Tik dabar, kai sėdžiu prie kompo tuščia pūsle atsipalaidavęs, lengvai sugalvoju šimtus būdų kaip išspręsti šį reikalą (tarkim, paklausti vietinių bomžų kur jie myža), bet tada minioje žmonių su sprogstančia pūsle neliko nieko kito, kaip pasiimti trypiantį bendrakeleivį ir dumti į mašiną. Greitai vairuoju per Holivudo kamščius iki artimiausios degalinės. Laimei ji netoli. Bėgu į vidų, sakau berniukui už prekystalio, pilk man kurą, o aš į tuliką. Sako, palauk palauk, eini pats ir įsipili, o tulikas, brangusis europieti, out of order. Bet tiek to, eik pasinaudok tarnybiniu. Koks aš buvau dėkingas, kad net vėliau nepykau už tai, kad benzinas kainavo 5 USD už galoną, vietoj tradicinių 3 likusioje Kalifornijoje! Tuo tarpu mano bendrakeleivį išvijo iš degalinės, ir jam teko myžti tiesiog gatvėje, nes jau buvo šakės.

Toliau ramiai ir atsipalaidavęs per Beverly Hillsą pasiekėme Santa Moniką, palikome mašiną mokamoje aikštelėje ir patraukėme link vandenyno.

O ten pyrsas į vandenyną – tokia Palanga su cukraus vatomis, kukurūzų burbuolėmis, atrakcionais ir miniomis žmonių.

Vanduo ledinis, bangos didelės, bet vis tiek galvoju – išsimaudysiu. Bet mano bendrakeleivis sukėlė sceną ir mes turėjome važiuoti į numatytą nakvynės vietą Venturoje, nes jau vakarėjo. Nusiteikiau išsimaudyti kur nors pakeliui.

Kaip minėjau, navigatoriuje nusistačiau, kad aplenktume greitkelius. Tokiu būdu, iš pradžių važiavome palei vandenyną iki Malibu, o po to per kalnus Malholando keliu.

Tai buvo maloniausia šios dienos dalis: važiavimas besileidžiančios saulės spinduliais užlietais serpantinais. Atstumą iki Venturos greitkeliu galima įveikti per valandą. Malholando keliu važiavome beveik tris valandas, bet buvo labai smagu. Netikėtai saulė dingo į keistą rūką ir viskas aplink sutemo, kai nuo kalnų ėmėme vėl leistis link vandenyno.

Jau visai sutemus pasiekėme Venturą ir apsistojome jaukiame motelyje pas indus. Vakarieniauti patraukėme į prašmatnų meksikiečių restoraną, nes nusprendėme, kad užkandinių gana. Restorano prašmatnumas pasireiškė tik kainomis ir pasipūtusiais padavėjais su kostiumais. Aš išgėriau keletą margaritų.

Ir suvalgiau privalomą sevičę iš žalios vietinės žuvies.

Kitą dieną turėjo prasidėti antrasis mūsų kelionės etapas per nacionalinius parkus ir Laukinius Vakarus.

 

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

  • gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
  • dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
  • du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • 5-6 didelių pomidorų;
  • du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
  • laimą;
  • kalendros lapų;
  • prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

  • vištienos dalių;
  • paprikos;
  • ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
  • svogūno;
  • česnako;
  • švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
  • pragariško Habanero čiliako;
  • avokado;
  • pomidoro;
  • raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

DSCF8233

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

DSCF8238

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

DSCF8237

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

DSCF8239

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

DSCF8240

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

DSCF8245

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

DSCF8244

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

DSCF8247

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

DSCF8248

Silpnaregiams:

DSCF8250

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

white

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

H1eW41b41W-12

 

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

  • 800 g maltos jautienos;
  • skardinės pupelių;
  • poros morkų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • čili pipirų;
  • skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
  • prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
  • didelio pako kukurūzų traškučių.

DSCF7054

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

DSCF7055

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

DSCF7056

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

DSCF7058

 

Štai ir padažas gatavas.

DSCF7059

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

DSCF7061

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

DSCF7223

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

  • vakarykštės virtos vištos;
  • poros stambiai tarkuotos morkos;
  • skardinės raudonų pupelių;
  • skardinės kukurūzų;
  • konservuoto pomidoro ar dvejų;
  • raudono svogūno;
  • minkšto rakletės sistemos sūrio;
  • česnako;
  • čiliako;
  • kumino;
  • pačios tortilijos;

DSCF6290

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

DSCF6304

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

DSCF6291

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

DSCF6292

 

Tada dedamos pupelės.

DSCF6293

 

Čiliakas.

DSCF6297

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

DSCF6298

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

DSCF6300

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

DSCF6301

 

Silpnaregiams

DSCF6302

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

  • puskilogramį kalakutės papų;
  • 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
  • raudoną svogūną arba keletą šalotų;
  • keletą skiltelių česnako;
  • 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
  • 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
  • saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
  • 50 g sezamo sėklų;
  • bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
  • druskos;
  • kukurūzų aliejaus;

dscf1561

  • prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

dscf1563

  • čipotlio.

dscf1562

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

dscf1565

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

dscf1564

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

dscf1566

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

dscf1567

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

dscf1568

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

dscf1570

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

dscf1571

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

dscf1575

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

dscf1576

Joder por favor, señoritas.

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

DSCF4913

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

DSCF4915

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

DSCF4916

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

DSCF4917

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

DSCF4922

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

DSCF4931

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

DSCF4935

Skanaus ir nebūtinai tantrinio