Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Liepsnojantis tortas

Šiaip tai ši istorija ne apie tortą, o apie elzasietišką užkandį, išvaizda panašų į picą, bet visiškai kitokio skonio. Elzasiečiai, tie kurie kalba germaniška tarme, vadina jį Flammkuchen’u, o tie, kas labiau frankas nei germanas – Tarte flambée. Tipo liepsnojantis tortas. Kodėl taip? Senais negerais laikais Elzase, o ir kitur pasaulyje, duoną kepdavo didelėse duonkepėse krosnyse, kūrenamose malkomis. Termometrų tais laikais nebuvo, Celsijus dar vaikščiojo stačias po stalu, o valstiečiai reikalavo duonos. Elzaso kepėjai suko galvas kaip nustatyti, ar krosnis gerai įkaitusi? Juk jei pašausi tešlą į krosnį su netinkama temperatūra gali gautis prasti popieriai. Todėl prieš pašaunant į krosnį didelius kepalus, kepėjai įdėdavo nedidelį tešlos paplotėlį testui: pagal tai kaip apskrusdavo paplotėlis, buvo galima indikuoti krosnies temperatūrą. Na, apytikriai. Tuos tešlos testerius jie išmesdavo kaip šalutinį produktą. Bet vienas anoniminis kepėjas, Viešpatie, palaimink jo sielą, sugalvojo kaip panaudoti paplotėlius kilniems tikslams. Štai ką jis atsitempė į kepyklą:

• 200 ml grietinės (jie vadino tai Crème fraîche);
• 300-400 g šoninės (jie vadino ją lardon) – nesvarbu, šviežios, šaltai ar karštai rūkytos, aš savo eksperimentui ėmiau šalto rūkymo ir neprašoviau;
• 4-5 svogūnų;
• daug grūstų juodųjų pipirų;
• savaime aišku – tešlos paplotėliams. Ją suminkome iš kokių 300 g miltų, stiklinės šalto vandens ir šlakelio aliejaus.

• 

Dėl tešlos: kiekvienas minko taip kaip patinka. Na, pagalvokite: ko tikėtis iš paprasto temperatūros testo? Čia jums ne išsipisinėjančių italų picos padas, o tik paplotėlis. Taigi, tiesiog kočiojame į ploną blyną. Iš nurodyto miltų kiekio turėtų gautis du.

Aptepame grietine taip kaip teptume pomidorų padažu picos padą.

Apiberiame pusžiedžiais pjaustytu svogūnu, smulkinta šonine ir gausiai pabarstome pipirais.

Ką gi, galime testuoti savo orkaitės temperatūrą. Siūlau nustatyti bent 230-240°C. Pašauname savo tortą ir laikome krosnyje 15 minučių. Tiek gana, kad šoninė ir svogūnai imtų skrusti.

Gražaus pavasario.

Apie pusryčių svarbą: omletas su keptais pomidorais

Apie ką mes šiandien kalbėsime? Apie karališkus pusryčius. Svarbu pradėti dieną nuo gerų įspūdžių, kad vėliau nebūtume pikti, irzlūs ir nepatenkinti. Tikras džentelmenas pradeda dieną džentelmeniškais pusryčiais:

Čia kyla klausimas kas jums patinka: bebriukai ar persikai, austrės ar koldūniukai, tačiau atidėkime jo aptarimą vėlesniems šios kulinarinės rubrikos leidiniams. Šiandien mes gaminsime šį bei tą paprastesnio. Žinoma, aš mėgstu pusryčiams žuvį, užgeriamą puero arbata,

bet kasdien negaliu sau jos leisti. Todėl omletas – tobulas pasirinkimas mūsų nuskurusiai viduriniajai klasei. Kaip gaminti omletą, aš, regis, jau rašiau. Bet pasikartosiu. (Kol ten renkam produktus, įsijungiam jūtubę ir paleidžiam klausytis šitą dainą:

Kadangi pavargom nuo popso, laikas kietesnei muzikai iš Pietų Afrikos).

Omletui dviems žmonėms reikia:

• 4 didelių kiaušinių;
• žiupsnio druskos, pipirų, raudonėlio, mairūno;
• gabalėlio sviesto arba šlakelio alyvuogių aliejaus;
• 3-4 pomidorų (nesultingų);

Nestipriai įkaitinam keptuvę, ne iki raudonumo, ištirpinam sviestą. Kol kaista, lengvai išplakam kiaušinius su žiupsniu druskos. Ir pilam į karštą keptuvę.

Pabarstom pipirais (arba sūriu, arba trumais, arba bet kuo, ką mėgstam) ir iškart užverčiam trečdalį omleto kaip antklodėlę:

Ir iškart užverčiam kitą trečdalį.

Iškart išimam į šiltą lėkštę, o keptuvę pakaitinam kiek smarkiau ir dedam storais apskritimais pjaustytus pomidorus, barstom druska, raudonėliais ir mairūnais.

Kepame vieną pusę minutę pusantros, apverčiam, pabarstom druska, žolelėm dar kartą ir kepame dar minutę, kad pomidorų kraštai karamelizuotųsi. Viskas, dedam į lėkštę.

O kad pusryčiai būtų visaverčiai, prieš pusvalandį jau turime būti išsikepę arba artimiausioje bandelinėje įsigiję šviežių kruasanų. Ir išsivirę kavos su pienu.

Jei būsite geri, ateityje parodysiu kaip kepti kruasanus. O tie, kas komentaruose parašys bent penkių žvaigždžių vardus iš Die Antwoord klipo, gaus dovanų iš kito recepto aprašymo.

O dabar sotūs ir laimingi, marš į mokyklą.

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Paprastas majonezas, komplikuotas ajoli padažas ir keletas gudrybių

Kur glūdi gero majonezo paslaptis? Jis turi būti pagamintas namuose ir suvartotas per keletą dienų. Jo, šiukštu, negalima šildyti ar, juolabiau, kepti su sūriu ar karbonadu. Majonezas – šaltasis padažas, o tiems, kas sugalvos jį kepti – nudžius rankos.

Kitas į majonezą panašus, bet mūsuose ne itin žinomas šaltasis padažas – ajoli. Majonezas – tipiškai prancūziškas padažas, o ajoli būdingas Provansui, Katalonijai ir Baskų kraštui. Abiejų padažų gamybos principas tas pats – tik ajoli ruošiamas be kiaušinio – abu yra emulsijos, t.y. vandens lašiukai, apvilkti aliejaus plėvele. Emulsijos stabilumas priklauso nuo emulsiklio kiekio. Štai kodėl paruošti majonezą itin paprasta, o ajoli – itin sudėtinga: kiaušinio trynys tobulas emulsiklis. Be jo emulsija labai greitai suyra į vandens ir aliejaus masę, kas jau nėra majonezas ar ajoli.

Dar viena vieša paslaptis, kodėl kartais nepavyksta ajoli arba majonezas – pirmo spaudimo alyvuogių aliejus netinka šiems padažams. Niekas nežino kodėl, bet labai didelė tikimybė, kad alyvuogių aliejaus padažas suirs per valandą arba greičiau. Todėl geriau rinktis nerafinuotą saulėgrąžų, riešutų ar, galų gale, alyvuogių išspaudų aliejų.

Jei nusprendėme pasigaminti majonezo ir ajoli, mums prireiks:

• po 70 ml aliejaus (majonezui ėmiau saulėgrąžų, ajoli – alyvuogių);
• truputį citrinos sulčių;
• truputį druskos;
• kiaušinio trynio majonezui;
• česnako ajoli padažui;
• piestos.

Užbėgdamas už akių, prisipažinsiu, kad ajoli man nepavyko net iš trijų kartų dėl to, kad, kaip jau minėjau, per savo žioplumą naudojau alyvuogių aliejų. Kita vertus, net suiręs, kvaziajoli buvo puikus padažas prie virtų bulvių morkų ir šparaginių pupelių. Trumpai apie tai, kaip dramatiškai klostėsi įvykiai:

dvi česnako skilteles blanširuojame (20 sekundžių laikome verdančiame vandenyje, keletą minučių – lediniame), sukapojame ir dedame su 2 g druskos į piestą.

 

Lėtai grūdame, niekur neskubame, įlašiname keletą lašų citrinos sulčių. Nuolat maišydami po lašiuką pilame aliejų.

 

Jei viskas gerai, po truputį pilant aliejų ir maišant, galiausiai turi gautis kreminės konsistencijos balkšvas padažas, gardžiai kvepiantis česnaku.

 

Tuo tarpu man kiekvieną kartą jau bebaigiant įplakti aliejų, deja, viskas suirdavo: aliejus sau, česnako masė sau, citrinos sultys sau.

Nusiminęs nusprendžiau pasigaminti majonezo. Ir čia viskas pavyko be jokių pastangų. Įvykių eiga:

atskiriame kiaušinio trynį nuo baltymo. Čia paskaitose Harvarde sužinojau superinį triuką kaip tai padaryti vienu judesiu: įmušame visą kiaušinį į dubenėlį, suspaudžiame tuščią plastikinį buteliuką, pridedame kaklelį prie trynio ir palengva atleidžiame – trynys pats įčiuoš į butelį.

 

Palengva išspaudžiame trynį į kitą indelį

 

Piestoje plakame trynį su trupučiu druskos ir citrinos sulčių. Iš pradžių po lašiuką, vėliau po daugiau pilame aliejų. Vienam tryniui skaičiuojame apie 70-100 ml aliejaus. Šiuo atveju majonezas gavosi stabilus.

 

Majonezą galima pagardinti bet kuo, kas tik šaus į galvą: Dižono garstyčiomis, žolelėmis, česnaku. Aš įmaišiau šaukštą kario.

 

Ir buvo super pasigaminti sumuštinį su šalta virta vištiena.

 

 

Kaip matote, niekas neapdraustas nuo nesėkmių.

Tarp kitko, iš kiaušinio baltymų gavosi prašmatnūs morengai, bet apie tai kada nors ateityje.

Tobulų kiaušinių fejerija: kiaušiniai sous-vide, Benedikto kiaušiniai ir sauce hollandaise

Antraštėje žodis kiaušiniai pakartotas tris kartus. Ne prieš gera tai. Mano studijoms Harvarde įsibėgėjus, tęsiame pokalbį baltymų koaguliavimą ir terminius virsmus. Šį kartą papasakosiu kaip išsivirti tobulus kiaušinius dviem panašiais metodais: naujovišku sous-vide (tariama sū vyd) bei senu klasikiniu Benedikto. Kaip bonusas – olandiškas padažas prie Benedikto kiaušinių.

Iš paskaitų sužinojau, kad, norint paruošti tobulą kiaušinį, nebūtina jo virti. Palaikytas 40 minučių, o geriau valandą, 57°C temperatūros vandenyje, kiaušinis lieka žalias, bet absoliučiai sterilus ir tinkamas visokiems tiramisu ir totoriškiems bifšteksams. 62°C vandenyje tiek pat laikytas kiaušinis yra vadinamas tobulu: baltymas jau sutrauktas, o trynys kreminės tekstūros, malonaus aromato beigi be jokių salmoneliozės požymių. Tokio rezultato, laikant kiaušinį verdančiame vandenyje, jūs niekada nepasieksite: laikysite 3 minutes – trynys bus skystas ir šaltas, tobiš – nesterilus, laikysite 5 ir daugiau min. – trynys praranda kreminę tekstūrą ir kaifo jį valgant – jokio.

Tačiau, norint paruošti sous-vide kiaušinį yra didelė problema: reikia arba brangaus divaiso, arba gerokai pasikeikti. Aš pradedu keiktis ir man reikės:

• keleto kiaušinių;
• termometro.

Ir… viskas.

Užkaičiame du puodus vandens: viename dideliame puode įkaitiname tiek vandens iki 62°C, kad pakaktų apsemti kiaušinius, mažesniame, apie litrą ar du, vandenį užviriname. Didįjį puodą nuimam nuo viryklės ir dedame į vandenį kambario temperatūros kiaušinius (tiesiai iš šaldytuvo suskils nachren).

Toliau viskas labai paprasta, tik nuobodu: neleidžiame puode vandeniui atvėsti mažiau 60°C, todėl, maždaug kas pusantros-dvi minutes teks šliūkštelėti kokių 50 ml verdančio vandens. Nepersistengiame – temperatūra didžiajame puode negali viršyti 63°C. Kaip supratote, taip prie puodo su kiaušiniais trinamės apie 40 minučių. Sako, kad minimaliai užtenka ir 25, bet čia idealiomis sąlygomis, turint aukščiau minėtą divaisą.

Pasibaigus kankinančiai procedūrai išimame kiaušinius iš puodo ir perliejame šaltu vandeniu. Rezultatas:

 

Nesikukliname ir pasidarome sumuštinį: riekelė skrudintos tamsios duonelės, truputis majonezo (hmm, dar ne, ne mano naminis) ir sous-vide kiaušinis.

 

Tikrai skanu, bet sakau – neverta švaistyti tiek jėgų, laiko ir kantrybės. Todėl einame klasikiniu keliu. Jam reikės:

• keleto kiaušinių;
• 2 kiaušinių trynių;
• 30 g sviesto;
• šlakelio citrinos sulčių;
• šlakelio acto;
• skrudintos duonos;
• rūkytos šoninės ar kumpio;
• druskos, pipirų.

Išleidžiame paruoštus du trynius į dubenėlį, kurį statome ant puodo su karštu vandeniu, ir plakame šluotele kokia tris minutes. Dedame po vieną mažą gabalėlį sviestą.

 

Ir plakame, kol sviestas ištirps. Pilame truputėlį citrinos sulčių ir beriame po žiupsnį druskos bei juodųjų pipirų.

 

Tai – mūsų olandiškas padažas. Jį atidedame šiltai. O tada užverdame puode vandenį, pilame truputį acto, beriame žiupsnį druskos. Po vieną kiaušinį atsargiai įmušame į patogų dubenėlį (aš dar perkošiau kiaušinius per rėtį, kad atsikratyčiau tuo skystu baltymu, lieka tik tąsusis).

Puode maišome šaukštu vandenį, kad viduryje susidarytų sūkurys, į kurį švelniai įleidžiame kiaušinį.

Gretai, bet atsargiai pakartojame procedūrą su kitais kiaušiniais. Virti rekomenduoju ne ilgiau 2 minučių. Atsargiai išimame su kiaurasamčiu.

Kol ten ką, keptuvėje pašildome (nekepame, o tik pašildome) kumpio ar šoninės riekeles.

 

Na, ir paskrudiname duoną. Ką toliau daryti, pasakys intuicija.

 

Šitaip daug skaniau ir paprasčiau.

Pabaigai – filmų top50.  31-35 vietos.

35. Ostina Pauresas: Šnipas, kuris mane suvedžiojo – Maikas Maiersas ir mane suvedžiojo dar prieš tapdamas Šreku. Juokinga įvairių bondų ir indianų džounsų parodija.

34. Boratas – tą patį galiu pasakyti ir apie Sašą Baroną Koeną – jis mane taip pat sužavėjo. Tarp nešvankių juokelių prasimuša ir subtilus humoras. Ir galimybė pasijuokti iš žydų nebaudžiamam.

33. Linksmi žaidimėliai – režisierius Michaelis Hanekė, mano galva, geriausias visų laikų žmogaus sielos anatomas, ypač jos tamsiosios pusės. O šitas filmas – geriausia sielos autopsija. Ir dar kartą pasikartosiu – geras filmas nebūtinai turi sukelti gerus jausmus. Tarp kitko, panašius jausmus man yra sukėlęs neseniai Anapilin  išėjusio Aleksejaus Balabanovo “Krovinys 200“.

32. Tromeo ir Džiuljeta – šekspyriška meilės istorija, pasibaigusi laimingai. Ką aš noriu pabrėžti apie šį filmą: pasirodo ir pogrindyje be pinigų galima kurti įdomų kiną, na ir kas kad hiperbolizuotą. Ir superinė filmo daina.

31. Sala – filmas apie skausmingą meilę. Tik tiek. Režisierius Kim Ki Dukas kiekviename filme vis kitoks. Kitą kartą pasakysiu kodėl.

Dar vienas afrodiziakas – elementarios krevetės

Aš visą amžinybę galėčiau žiūrėti į ugnį, tekantį vandenį ir šį vaizdo klipą:

Džonis Kešas, manau, šypsosi danguje ir pritariamai linksi galva. Ir prie Seat merginų priima dar vieną mano mūzą.

 

(Juk sakiau, kad apie mūzas b.d.)

Na o mūzų įkvėptam šios dienos receptui pasiruošiame:

• 0.5 kg virtų (galima ir šviežių) krevečių;
• butelį rizlingo arba šardonė;
• 50 g sviesto;
• pusę česnako;
• pusę citrinos;
• petražolės arba pastarnoko šaknį;
• lauro lapą ir porą kvapiųjų pipirų.

 

Šaknelę lengvai kepiname svieste su lauro lapu ir pipirais ir taure balto sauso vyno.

 

Kai šaknelė suminkštės, t.y. maždaug po 8 minučių, dedame krevetes ir stambiai kapotą česnaką.

 

Jei krevetės virtos, pakanka tik sušildyti jas padaže, kelis kartus pamaišant. Šviežias tektų patroškinti 15 minučių. Išspaudžiame truputį citrinos sulčių ant krevečių. Patiekiame su prancūziška bagete bei, žinoma, baltu vynu.

 

Lukštename krevetes ir rankomis maitiname savo mūzas. Kai krevetės suvalgytos, mirkom duoną į padažą – tai dar skaniau. Jokių stalo įrankių.

Ir Jums  meilės.

Šampaninė želė kaip afrodiziakas

Kas naujo pas Jus? O pas mane, štai, naujas receptas. Ilgai nelaukęs, užsidedu patį seksualiausią gabalą ever ir lekiu į virtuvę.

Kai buvau jaunas, reivas atėjo į madą. Ne, ne tas teutoninis tc tc tc su Marusha ar Scooter. Tikrasis reivas, lydimas markių ir XTC, užgimė Mančesteryje, klube Hacienda. Jei kam įdomu, būtinai pažiūrėkite filmą apie tai. Beje, Šiauliai tuo metu tapo lietuviškuoju Mančesteriu. Ar ne?

Oi apie ką čia aš? Ką gi, perkam:

• Butelį Jacquesson Grand Cru ar bent jau sušikto Lambrusco;
• Šviežių braškių ar bent jau konservuotų abrikosų;
• Keletą šaukštų rudojo cukraus;
• Pakelį želatinos;
• Jei naudojame Lambruską ar kitą nesąmonę, nepakenks šlakelis vermuto.

Toliau – simplemente: vyną supilame į puodą, kaitiname, bet, jokiu būdu, neužverdame

 

Į vyną beriame želatiną ir nuolat maišome, kol ištirps. Atvėsiname. Aš šliūkštelėjau balto Cinzzano dėl aromato.

 

Pilame į formeles, kur puikuojasi šviežios braškės, aha. O kas neturi: pila kiaušinio baltymą ant kiaušinio trynio – irgi afrodiziakas.

 

Nevisai offtop: manęs dažnai klausia, kur aš semiuosi įkvėpimo? Štai kokios mūzos gyvena Vilniuje

 

Apie mūzas b. d.

Karpis drebučiuose ir kiti žiemos užkandžiai

Artėja Kūčios, Adventas įsibėgėjo, todėl, nieko nelaukdamas, pakišu Jums kiaulės karpio receptą, būdingą Rytų Europai, ypač Lenkijai. Regis, ir mums neturėtų būti labai svetimas.

Karpį derėtų pasigauti pačiam, bent jau Maximos akvariume. Kalbama, kad karpiai gajūs, todėl tiems, kam skauda širdį matant žuvelės kančias, rekomenduoju paslėpti jį toliau nuo akių į šaldiklį ar balkoną pusvalandžiui – bent oriai ir be kančių užsilenks. Be paties karpio dar prireiks:

• morkų;
• pastanokų/ petražolių šaknies/ saliero pasirinktinai;
• svogūnėlių;
• lauro lapų, pipirų žirnių, druskos;
• pusbutelio nebrangaus balto sauso vyno.

Karpis, be abejo, skutamas, darinėjamas, nužiauninamas, nuplaunamas, kapojamas porcijiniais gabalais skersai stuburo. Daržovės kapojamos kaip kam patinka. Viskas dedama į skardą, pabarstoma prieskoniais bei druska, apipilama nurodytu kiekiu vyno ir panašiu kiekiu vandens (kad karpio gabaliukai būtų apsemti iki pusės) ir pašaunama į orkaitę, įkaitintą iki kokių 170ᵒC kokiai valandai ar pusantros.

Pusiaukelėje galima apversti karpio gabalėlius, bet nebūtina. Aš manau, geriau nesukti sau galvos ir ramiai pabaigti likusį nuo gaminimo rašaliuką. O kai viskas pasibaigs, turime nerealaus aromato patiekalą.

Taip, atrodo ne kaip, tačiau taip juk ir patiekiamas karpis kur nors Katovicuose ar Poznanėje. Skanus ir karštas, bet geriau palaukti, kol skystimėlis sustings į drebučius. O tada… su krienais arba citrina…

Nenuodėmė atsidaryti ir kitą butelį šardono.

O kad jau užvedžiau temą apie Kūčių valgius, rekomenduoju susipažinti su mano silkės receptu. Paprastai perku silpnai sūdytą silkę, tačiau šįkart pasisekė turguje rasti silpnai sūdytą skumbrę. Skonis geresnis, tačiau technologija ta pati: išpjaunu filė, nulupu odą, išrenku kaulus bei ašakas (be fanatizmo, jos beveik susifermentavusios), kąsnio dydžio gabalėlius dedu į indą, ten pat keliauja 2-3 pusžiedžiais pjaustyti svogūnai, užpilama visa tai pusės citrinos sultimis, šlakeliu nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus bei stikline šalto virinto vandens. Geriausia palaikyti marinate parą, kad druska išsiplautų. O tada – su apkeptomis virtomis bulvėmis ir grietine.

Tiems, kas nepasninkauja – troškinti rauginti kopūstai su vytintomis kiaulienos dešrelėmis, virtomis bulvėmis ir, žinoma, apyjauniu rizlingu. Taip valgo Elzaso ūkininkai, jei jų dar liko šiais laikais. Oi, pas mane gevurctramineris, kiek per saldus prie šio patiekalo, bet nemuškite dėl to.

Skanaus, mano vargstantys pasninkautojai. Kitą kartą šis bei tas nuodėmingesnio.

Pašaipus šokoladinis pyragas

Ach taip, prisiminiau, kad seniai čia nerašiau. Ką gi, reikės vėl pradėti, nors ir be to turiu ką veikti. Ką aš veikiu, paklaus manęs smalsus skaitytojas? Kai negeriu ir neužsiimu saviplaka, dažniausiai tyčiojuosi ir šaipausi iš kitų bei savęs. O argi taip galima? išsprūs iš deminutyvinės supermamos arba rudeninius lapus fotografuojančios balzakės burnytės. Galima ir reikia, ypač iš savęs. Arba iš beraščių, pasipūtėlių, nevykėlių, gobšuolių, pedantų, miesčionių ir t.t. ir t.t. Kad nieko švento nebeliktų.

Visa laimė, dabar aš tuo neužsiimu, nes kepu pyragą. Su pretenzija, aha. Dabar Jūsų šansas pasityčioti iš manęs. Nes imu:

• 0.5 kg juodo šokolado (be abejo, tinka tik Šiokolad Naif, bet šaipykitės: naudoju “Meškėną“);
• 300 ml riebios grietinėlės;
• 100 g sviesto;
• 2 kiaušinius + 2 trynius;
• 1 stiklines rudojo cukraus;
• 0.5 stiklinės cukraus, kuriame voliojasi vanilės ankštis;
• 2 stiklines miltų;
• 100 g geros kakavos (bent jau olandiškos, ar ką)
• 0.5 a.š. kepimo miltelių;
• 1 stiklinę pieno.

Regis, nieko nepamiršau? Tada, pradedam nuo to, kad gaminame ganašą – prašmatnų šokoladinį padažą būsimam pyragui. Sukapojam peiliu 300 g šokolado

 

ir užpilame įkaitinta, bet neužvirusia grietinėle

 

Lėtai ištirpiname šokoladą ir padedame šaltoje vietoje, kad sustingtų. Ganašas kaip ir paruoštas.

Dabar atskirai tirpiname likusius 200 g šokolado. Maišome dubenyje sijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius. Kitame dubenyje triname kambario temperatūros sviestą su cukrumi.

 

Kai sviestą ir cukrų ištriname iki vienalytės masės, po vieną įplakame kiaušinius ir trynius bei šokoladą.

 

Šitą mišinį po truputį įmaišome į miltus su kakava. Galiausiai įpilame pieną ir taip pat kruopščiai išmaišome. Įkaitiname orkaitę iki 160ᵒ-170ᵒC, kepimo formą pabarstome kakava, dedame pusę pyrago tešlos ir kepame 40-50 minučių arba, kol, įsmeigus dantų panaudotą krapštuką, prie jo nieko neprilips. Išimame ir laukiame kol atvės. O kol vėsta, taip pat kepame antrą tešlos dalį. Atvėsusio pirmojo pyrago ruošinio viršų gerai aptepame jau sustingusiu ganašu, dedame ant viršaus atvėsusį antrąjį ruošinį. Dabar visą konstrukciją aptepame ganašu iš visų pusių.

 

Galite tyčiotis, bet puošti ir tepti aš nemoku – rankos ne iš ten dygsta. Galiu tik pamaigyti, pamozoti ir išterlioti. Bet gi skanu ir taip, ar ne, trumparegiai?

 

Randu tik S žodžius apibūdinti šį pyragą: sodrus, saldus, sunkus, sveikas, seksualus.

Skanaus.