Rageliai, švelniai tariant

Metams einant į pabaigą, manau būtų gražu prisiminti kas juose buvo gero. Bet pradžiai – ragelių receptas pagal tarybinį ГОСТą. Štai tokius ragelius prisimenu iš vaikystės: mokiausi vienoje Senamiesčio mokykloje, perbėgus per pertrauką per gatvę, bandelinėje nusipirkdavome priešpiečiams bandelių po 3 kapeikas, didelių barankų po 5 arba šiltų ragelių po 7.

Kartais jie buvo ragelio formos, bet dažnai jie buvo tiesūs, mes per pamoką pasuolėje nulupdavome plutelę, ją suvalgydavome, o su likusiu minkštimu išdykaudavom, vadindami jį… vienu žodžiu, mes tuos ragelius vadinome bybiais, patys spręskite kodėl.

Nepaisant to, mes viską suvalgydavome, nes rageliai išties buvo tobulo skonio. Jam išgauti mums pagal tą patį ГОСТą reikėtų:

• 500 g kvietinių miltų, kuo baltesnių;
• 280 ml vandens;
• 35 g cukraus;
• 8 g druskos;
• 50 g kambario temperatūros sviesto;
• 7 g sausų mielių.

Labai svarbu tikslus ingredientų kiekis arba proporcijos: jei suklysit, kažko daugiau, kažko mažiau – ir nesigaus rageliai. Todėl svarbu viską pasverti tiksliai. Taip, kiekvienas save gerbiantis duonkepis privalo turėti padorias svarstykles.

Cukrų ištirpiname vandenyje, ten pat po to ištirpiname ir mieles, kad neliktų gumuliukų. Dubenyje ar tiesiog ant stalo maišome miltus su druska ir pilame mielių sirupą. Minkome, kol pamažu susiformuos rutulys. O dabar po truputį dedame aptirpusį sviestą, po nedidelį gabaliuką, maždaug 5-10 gramų ir toliau minkome. Kai tik sviestas tolygiai susigers į tešlą, dedame kitą sviesto gabaliuką ir taip toliau, kol sudėsime visą sviestą. Aš minkau rankomis, bet jei kažkas turi duonkepę arba virtuvinį kombainą su minkymo funkcija – pasilengvinkite sau gyvenimą.

Minkome tol, kol tešla bus glotni ir lygi kaip jaunamartės užpakaliukas.

Jei tešla su celiulitu – reiškia ji jokia ne jaunamartė, todėl minkome toliau. Kai pagaliau pavyksta jaunamartė, uždengiame tešlą plėvele ir paliekame kur nors toliau nuo akių maždaug 1-2 valandom tešlai kilti. Kai tešlos tūris padvigubės, o geriau patrigubės, pasveriame ją ir gautą skaičių padaliname iš 18 mintyse. Būtent tiek mes gaminsime ragelių. O gautas skaičius turėtų būti 48-49 gramai. Būtina, kad visi rageliai būtų vienodo dydžio, antraip jie netolygiai keps.

Imame gabaliuką tešlos, pasveriame. Jei 48 gramai – susukame tarp delnų į kamuoliuką.

Ir taip ant dviejų popieriumi išklotų skardų sudedame po 9 rutuliukus, uždengiame maistine plėvele ir paliekame 15 minučių atsipalaiduoti gliutenui.

Dabar bus lengviau iškočioti maždaug 15 cm ilgio ir 8 cm pločio liežuvius. Prieš tai pasibarstome paviršių miltais.

Sukame šitą tešlą iš siauresnės pusės į vamzdelį, jei norim, suformuojame ragelį, jei norim – paliekame tiesų, ir dedame vėl ant popieriumi išklotos skardos, vėl uždengiame maistine plėvele ir vėl paliekame tešlą kilti dar valandą pusantros.

Kai praeina nurodytas laikas, įjungiame orkaitę 230⁰C, jei įmanoma – su garų funkcija, jei ne – prieš šaunant į orkaitę, ragelius apipurškiame vandeniu truputį. Kepame lygiai 12 minučių. Išimame ant grotelių. Jei turime kantrybės palaukiame kol bent kiek atvės.

Įnamiai skuba prie stalo: “Jūs parduodate duonus?“ “Ne, tik rodau“. “Gražūs…“ (C)

O mes valgome ragelius su sviestu ir saldžia juoda arbata ir bandom prisiminti kas gero įvyko 2021 metais.

O 2021 m. išsiveržė ugnikalnis La Palmoje. Dar Vilniuje buvo halas. Nepostinsiu foto, nes pilni internetai. Buvo stipri elektromagnetinė audra, bet pašvaistės Lietuvoje niekas nematė. Kaip ir Leonardo kometos, nes nuolat apsiniaukę buvo. Užtat birželį mačiau sidabrinius debesis. Dar geras dalykas buvo, kad šiemet pavyko išvengti uodų. Kita vertus, kino pasaulyje pastebėjau liūdnas degradacijos tendencijas: negaliu išskirti nei vieno filmo, verto žiūrėti. Net serialų 2021 m. nebuvo padorių. Ir su knygomis gana liūdna: neskaitant Pelevino, nieko neprisimenu. Bet kur ten skaitysi ką nors, kai tiek geros muzikos! Taip, 2021 metai pasižymėjo tikrai įsimenančiais atradimais. Be anksčiau minėtų Viagra Boys, suradau atsigavusius Smashing Pumpkins, Santigold, Alex Cameron, Sleaford Mods ir daug daug kitų. Bet dvi dainos šiemet buvo kojas pakertančios ir šiurpuliukus keliančios. Pirmą dainavo tokia trapi mergaitė su pačiu mieliausiu ryškiu škotišku akcentu. Nepaisant viso jos mielumo ir nekaltumo, daina – nevilties ir desperacijos himnas. Nes prie jos prisidėjo Robertas Smithas iš The Cure.

Kitą dainą dainavo kiek brandesnė moteris su neryškiu australietišku akcentu ir su didele viltimi ir tikėjimu. Kad bus šilta, kad švies saulė, bus geriau.

Taip ir aš linkiu visiems nesužinoti ką jauti, kai skęsti, o geriau bučiuotis po mėlynu Kalifornijos dangumi. Ir stebėti ugnikalnių išsiveržimą saugiu atstumu.

UPD. Buvo vienas filmas 2021 m. kurį rekomenduočiau pažiūrėt – “Petrovai gripe“. Tai šiuolaikinė kafkiška pasaka. Beje, puikus naujametinis filmas, tiems, kas nekenčia Likimo ironijos.

Rusiška pagunda: Pavlovos desertas

Kažkoks nesveika gražus ruduo, svečiai iš Ispanijos ir kiaušinių perteklius šaldytuve pastūmėjo mane grįžti į šį blogą ir sublizgėti nesudėtingu ir prašmatniu receptu. Man taip nutinka, kad į galvą šauna idėja fix ir negaliu nusiraminti, kol jos neįgyvendinu. Taip atsitiko su desertu Pavlova: kažkur perskaičiau receptą, pamačiau nuotrauką ir siaubingai užsimaniau jo, kad net seilėmis aptaškiau klaviatūrą. Be to, aplankė svečiai iš Ispanijos ir gavau užsakymą juos nustebinti, o gerieji kaimynai agrovilniečiai, auginantys cukinijas ir vištas savo 6 arų sklypelyje, padovanojo kalną naminių kiaušinių, kuriuos ir pabandžiau paversti desertu. Ispanus, beje, šalia rusiško deserto, stebinau kitu rusišku patiekalu – solianka. Tegul ir toliau užsieniečiai galvoja, kad mes rusai, kalbantys keista tarme, bet valgantys tuos pačius, vakarų europiečių akimis žiūrint, laukinius ir egzotinius patiekalus.

Pavlovai reikia pasiruošti gerą parą prieš vartojimą. Todėl traukiam ant virtuvės stalo iš vakaro:

• 5-6 kiaušinius;
• 150 + 20 g cukraus;
• 150 g maskarponės;
• 150 ml riebios grietinėlės;
• saują šviežių rūgščių uogų pagal preferencijas: braškių, bruknių, spanguolių (mano atveju – šilauogės);
• 1 a. š. krakmolo;
• 1 a. š. acto.

Kalbant apie actą, gal geriau imti chaliavną, bet gaivų obuolių, o spiritinio geriau vengti. Turiu prašmatnaus balzamiko, kuris, mano spėjimu pagal skonį turėtų tikti, bet pabijojau, kad gali sugadinti morengą. Todėl, kai ruošiu kitą kartą Pavlovą, užlašinsiu balzamiko jau ant paruošto deserto, o šitame įraše padarysiu apdeitą ir papasakosiu apie potyrius. O kol kas – ruošiame morengą: atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių (šiuos išmetam arba panaudojame gogalmogaliui) ir fanatiškai plakame tol, kol putos bus standžios ir apvertus dubenį nekris. Tada plakdami įberiame šaukštą cukraus, plakame keletą minučių, kol cukrus neištirps, vėl beriame šaukštą cukraus, plakame ir taip toliau, kol nesuplaksime 150 g cukraus su baltymu. Tai gali užtrukti kokių 15-20 minučių. Pas mane, jei ką, plakiklis įkaito. Tuo tarpu įjungiame orkaitę ir kaitiname iki 120°C, ant kepimo skardos klojame kepimo popierių, atsargiai iškrečiame suplaktas putas, suformuojame ugnikalnio formos kūgį su krateriu vidury ir šauname į orkaitę.

Po pusvalandžio temperatūrą sumažiname iki 100°C ir pamirštame. Po trijų valandų išjungiame orkaitę, bet jos neatidarome dar bent 8 valandas, tobiš per naktį. Ryte ištraukiam morengą ir orkaitės.

Darom kremą: triname maskarponę su 20 g cukraus, kol padarome vientisą masę, į kurią pilame grietinėlę, jei turime, pilame šlakelį vanilės esencijos, ir plakame ant lengvų plakiklio apsukų, kol grietinėlė nebebus skysta, o ją galima kabinti šaukštu ir krauti ant morengo. Barstome ant viršaus uogomis.

Ta-dam! O tolesnė pagunda – šio rudens top muzika. Ta pati daina, kurią “Traukinių žymėjime“ Diana dainavo Markui Rentonui, o klipo mergina panaši į mano motiną, kurios nepažinojau.

Mano pirmoji boba

Sveiki, šiandien aš jums atnešiau daug geros muzikos, gerų prisiminimų ir kokčiai saldžių bobų. Pradedame nuo saldžių lolitų:

Mongolija – viena iš mažesnių mano svajonių šalia didelių Tibeto, Grenlandijos ir Čilės. Čia tarp kitko. Apie keliones ir bobas svajojau seniai, kai dar gyvenau šalyje, kurioje nebuvo sekso. Pirmoji mano pažintis su bobomis, ko gero, įvyko Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kokiais 1985 m. Tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo – Roma. Daug metų praėjo, o aš negalėjau niekaip jos pamiršti. Kol visai neseniai iš internetų sužinojau kaip ją atgaivinti pagal GOSTą. Jūsų dėmesiui – Romo boba.

Reikės:

• 212 + 200 g pačių geriausių miltų;
• 147 + 240 + 165 g vandens;
• 5 g sausų mielių;
• 103 g sviesto;
• 105 + 240 + 500 g cukraus;
• 82 g kiaušinio arba melanžo;
• 1.5 g druskos;
• 52 g razinų;
• 5 g romo;
• 5 g citrinos sulčių;
• vanilės ekstrakto;
• svarstyklių;
• termometro;
• daug laisvo laiko.

Atkreipiu dėmesį, kad viskas yra gramo tikslumu – net vanduo. Net menkas nukrypimas nuo recepto sukuria ne Romo bobą, o gaidį. Turėkite omeny.

Trumpa įžanga iš kur atsirado Romo boba: ogi buvo toks nevykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, kuris labai mėgo saldumynus. Tai jo virėjas ir sugalvojo cukrų skiesti romu, nuo ko, Leščnskis vieną dieną ir mirė.

Bet mes nebijome mirti, todėl iš ryto užsileidžiame naują Becko dainą

Ir sumaišome 212 g sijotų aukščiausios prabos miltų, 5 g sausų mielių ir 147 g šilto vandens. išminkome ir paliekame šiltai kilti 2-4 valandas.

O kol turime laiko, ruošiame cukrinę užtepėlę boboms. 500 g cukraus ištirpiname 165 g vandens, nuolat maišydami ir o truputį šildydami.

Maišome, kol sirupas užvirs. Tada uždengiame, verdame kokias 3-4 minutes, atidengiame ir pamatuojame temperatūrą: kai pasieks 108°C, įpilame citrinos sulčių ir kaitiname iki 117°C. Nuimame ir staigiai atšaldome (tarkim šalto vandens vonioje) puodą su sirupu ir plakame šluotele iki putos ims stingti.

Turime paruoštuką bobų užtepėlei. O per tą laiką tešla turėtų jau būti subrendusi. Todėl maišome į ją dar 200 g miltų, 103 g šilto kambario temperatūros sviesto, vieną didelį arba du mažus kiaušinius, 105 g cukraus (aš ėmiau laikytą su vanilės ankštimi), druskos. Tešla gana lipni. Jokiu būdu nededame miltų daugiau nei nurodyta. Išminkius dedame nuplikytas razinas.

Tešlą paminkome, uždengiame ir dedam į šaldytuvą dviem valandom, išimam, paminkom, vėl dedam į šaldytuvą dar keletui valandų. Dabar daliname tešlą į stalo teniso dydžio gumuliukus ir dedame į formeles.

Paliekame dar dviems valandoms šiltai, kol tešlos kiekis padvigubės.

Kepame apie pusvalandį 180°C temperatūroje orkaitėje.

Iškeptus keksiukus paliekame atvėsti. Ir apskritai, paliekame juos atidengtus džiūti kokias 6 valandas. Ša, nesikeikiame, nes

Galiausiai ruošiame dar vieną sirupą: 240 g cukraus (šį kartą ėmiau rudąjį) tirpiname 240 g vandens, šildome ir viriname, bet temperatūra neturi viršyti 103°C. Sirupą atvėsiname palaipsniui, tada pilame romą, portą, cheresą ar bet ką, kas patinka.

Keksiukų dugnus praduriame mediniu pagaliuku ir mirkome į šiltą sirupą po keletą kartų, kad sugertų kuo daugiau.

Paliekame valandą apverstus, kad sirupas gerai įsigertų. O tuo tarpu karšto vandens vonelėje atitirpiname cukrinę užtepėlę (nes ji per ilgą laiką bus sukietijusi) ir tepame ant keksiukų.

Prisipažinsiu, cukraus rojus. Tikrai tiek daug užtepėlės nereikia, pažiūrėkite iš arčiau.

Todėl, jei sugalvosite gaminti Romo bobas, rekomenduoju užtepėlės cukraus kiekį mažinti dvigubai. Man dar išėjo keletas ciberžolinių karamelių iš perteklinio cukraus.

Vargo daug, bet skonis tikrai toks pats, kaip prieš 30 metų stoties bufete.

Pabaigai – dar vienas superinis naujas gabalas

Aš tikiuosi atleisite man tokį sudėtingą receptą.

Apkaltintas rusofilija: daugiaryžiu įdarytos paprikos

Dabar būsiu nemadingas ir pasakysiu, kad man patinka Rusija. Nu, ne vata ir ne Putleris, žinoma. Aš skaitau rusiškus tinklaraščius, pumpuoju porno serialus iš rusiškų torentų, žiūriu EPL rungtynes per matchtv.ru, skaitau Peleviną… Bet prekių neperku, bo labai lievos. Neseniai atradau kokybišką rusišką popsą. Tokį gerą postmoderną, ne kokią sumautą Zemfirą ar nuvalkiotus Mumitrolius.

Kol mes ruošiamės gaminti naują patiekalą, jūsų dėmesiui prašmatnus vaizdo klipas. Garsas, suvedimas, scenografija – viskas super.

Tegul groja fone, kol renkamės produktus:

• stiklinė itališkų ryžių;
• sauja saulėje džiovintų pomidorų;
• sauja džiovintų raudonikių;
• 100 g sviesto;
• svogūnas;
• keletas kvapnių paprikų;
• žiupsnis šafrano;
• stiklinė sultinio arba virinto vandens;
• alyvuogių aliejaus, raudonėlio, druskos, pipirų.

Kepiname svogūną su raudonėlio žiupsniu ant alyvuogių aliejaus. Kai suminkštės – dedame sviestą, jam ištirpus – ryžius.

Truputį pakepiname iki riešutų kvapo. Dedam supjaustytus pomidorus ir išmirkytus grubus.

Pilame po truputį sultinį, maišom ir troškiname ryžius. Iki aldente būklės. Tame tarpe nedideliame kiekyje sultinio mirkome šafraną. Pilame į ryžius.

Grybai ir pomidorai suminkštėjo, o ryžiai dar pakankamai kieti.

Įkaitiname iki 200°C orkaitę. Kol kaista – farširuojame per pusę išilgai perpjautas paprikas.

Kepame 20-30 minučių – kol suminkštės paprika. Prieš pabaigą galima uždėti mocarelos, bet geriau – jau išėmus iš orkaitės – smulkiai tarkuoto Parmos sūrio. Arba rikotos.

Kai pavalgysim, dar truputis rusiško popso. Šį kartą labiau šizovo, ne tokio glamūrinio kaip prieš tai.

Arba stereotipinio rusiško popso iš Peterburgo apie raudonus labutenus (yra net su LT subtitrais).

Plikytų kiaušinių blynai

Skamba baisiai ir skausmingai. Bet nesibaiminkite, nei vienas vyras, gaminant šiuos blynus, nenukentėjo. Aš tikiuosi, po šio recepto bus pasotinti visi blynų mylėtojai iki kitų Užgavėnių. Varom:

• 3-4 kiaušinių;
• 400 g miltų;
• 0.5 l kefyro;
• 50-70 g lydyto sviesto;
• 1 šaukšto cukraus;
• 1 a.š. sodos (gesinti nereikia, kefyras tai padarys);
• žiupsnio druskos;
• dėmesio! 300-400 ml verdančio vandens.

Atkreipiu dėmesį, kad kiaušiniai ir kefyras turi būti kambario temperatūros.

Kiaušinius gerai išplakame iki putų su cukrumi ir druska. Nesustodami plakti, po truputį pilame verdantį vandenį. Plakame keletą minučių, kad verdantis vanduo nesutrauktų kiaušinių.

 

Plakdami pilame kefyrą. Plakame dar keletą minučių. Beriame sodą. Po šaukštą beriame miltus ir vis plakame, kol tešla bus lietinių konsistencijos. Pilame išlydytą ir atvėsintą sviestą.

 

Kaip ir visus blynus, kepame ketaus keptuvėje be papildomų riebalų. Blynai gaunasi švelnūs it šilkas, porėti ir lengvi.

 

Pats tas su brie sūriu. Skanaus ir žiema tenegrįžta.

Blynai su bananais

Neatsitraukdamas nuo viryklės atiduodu duoklę saldžių blynų mylėtojams. Irgi be užuolankų ir įžangų, labai paprasti blynai. Reikia:

• 300 g miltų;
• 2 bananų;
• 0.5 l pieno;
• 1 kiaušinio;
• kukurūzų ar kito neutralaus aliejaus.

Maišome paprastą tešlą iš miltų, kiaušinio ir pieno.

 

Šakute ar blenderiu triname bananus.

 

Dedame į tešlą.

 

Plakame. Žmonės kalba, kad dėl glamūro čia reikėtų įdėti bent pusę stambiai tarkuotos gero šokolado plytelės. Bet aš šokoladui kaip ir ikrams neuždirbu. Pilame keletą šaukštų bekvapio aliejaus.

 

Kepame, kaip visada ant ketaus keptuvės be papildomų riebalų.

 

Blynai traškūs ir trapūs kaip Kalėdiniai vafliukai. Tik truputį saldesni ir sotesni. Aleliuja!

Vyriški blynai su krienais, svogūnais ir mėsa

Šios savaitės visi receptai skirti blynams. Stengsiuosi iki antradienio, t.y. Užgavėnių, maksimaliai užpildyti blynų receptų vakuumą lietuviškoje blogosferoje. Be ilgų preliudijų imamės žžostkos kulinarinės penetracijos. Reikės:

• 400 g miltų;
• puslitrio pieno;
• dviejų kiaušinių;
• didelio svogūno arba poros mažų;
• 50 g lydyto sviesto arba gy;
• 1 a.š. sodos ir kelių lašų acto jai užgesinti;
• žiupsnio druskos.

Svogūną itin smulkiai pjaustome ir kepame lydytame svieste iki gabalėliai taps permatomi. Šiukštu, neilgiau!

 

Kiaušinius plakame su trupučiu druskos.

 

Jie tarsi panašūs į prasigėrusį valdininką paburkusiais paakiais, sakantį: “Ėė, blia, aš su Brazausku gėriau…“

Sumalam tam valdininkui snukį iki putų, kad nepistų proto.

 

Beriame miltus, pilame pieną, užgesintą sodą,

plakame lietinių konsistencijos tešlą, papildomai įmaišome keptus svogūnus su visais riebalais.

 

Kepame ketaus keptuvėje be riebalų – jų ir taip turėtų pakakti.

 

Blynus kertame su krienais ir iš anksto orkaitėje su česnaku ir džiovintomis slyvomis kepta sprandine.

 

Skanesnių blynų, ko gero, nesu ragavęs. Pažiūrėkite:

 

Ir nusigraužiau nagus, kad užgerti neturėjau pipirinės su medumi. Skanaus. Bus daugiau blynų.

Istoriniai blynai su raugu

Artėjančių Užgavėnių kontekste siūlau keletą blynų receptų. Ne šiaip kokių lietinių, o true blynų, užmaišytų pagal skirtingas technologijas. Šiandien, eskaluodami vakarykštę raugo temą, kepsime blynus su raugu. Iš principo, tai yra mieliniai blynai, tik su malonia rūgščia nata. Kodėl?Nes raugas yra niekas kitas, kaip laktobacilų ir mielių kolonija. Ten dar keletas kitų bakterijų rūšių, tačiau jos nei naudingos, nei kenksmingos. Jei jau užvedėm kalbą apie raugą, tai kokybiškas raugas kvepia prabangiu šampanu už kokius $200 už butelį, o jei būti visai tiksliam, tai šampanas kvepia raugu, nes šampaną ir gamina rauge gyvenantys mikroorganizmai. O jei netyčia atsitiko, kad jūsų raugas turi acetono kvapą – neišsigąskite, tai reiškia, kad jūsų rauge vyrauja ne laktobacilos, o glitimą ėdančios bakterijos, kurios, kaip minėjau, nėra nei blogos, nei geros. Tokį raugą tereikia pamaitinti keletą kartų sausu daviniu ir jis atsigaus.

Dovanokite, užsikalbėjau, kepame šampanu kvepiančius blynus. Jiems reikės:

• stiklinės kitos raugo;
• puskilio miltų;
• puslitrio pieno, gal kiek daugiau;
• 50-100 g sviesto;
• 2 kiaušinių;
• poros šaukštų cukraus;
• 0.5 stiklinės nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• žiupsnio druskos.

Visų pirma, atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų. Kol kas atidedame. Raugą praskiedžiame trupučiu šilto vandens dideliame dubenyje. Pamažu įsijojame miltus, beriame cukrų, įmaišome trynius.

 

Paminkome truputį. O tada šildome pieną ir jame tirpiname sviestą. Bet pienas turi būti šiltas, ne karštas, ne daugiau 40ºC.

 

Pilame į tešlą ir maišome, nepamirštame druskos. Kai tešla bus padorios lietinių konsistencijos, gal kiek tirštesnė, įmaišome saulėgrąžų aliejų.

 

Paliekame uždengtą tešlą 2-3 valandom šiltoje vietoje. Ji turėtų gerokai išsipūsti per tą laiką.

 

Čia dar ne viskas. Jei pamenate, mums liko kiaušinių baltymai. Juos išplakame iki standžios putos ir atsargiai įmaišome į tešlą.

 

Dabar kepame, be jokių riebalų ketaus keptuvėje (na gerai, prieš pilant tešlą pirmajam blynui reikėtų patepti aliejumi keptuvės dugną, bet vėliau tikrai nereikia).

Jei neturim ketaus, tiks bet kokia netraukianti keptuvė. Iškeptus blynus krauname į krūvą, patys nevalgom ir įnamius vaikome nuo blynų, nes jie dar nesubrendę.

 

Įspėju, kad tai ne desertiniai saldūs blyneliai, tai – sotūs pusryčiai drūtam, darbščiam, rūgštelę mėgstančiam vyrui ir jo moteriai. Patiekiami, paprastai su grietine ir ikrais, bet, kadangi nesu labai darbštus, tai ikram neuždirbu. Tik rūgščiam jogurtui.

 

Dar neblogai turėtų šie blynai eiti su medumi, bet čia jau на любителя. Iš arčiau silpnaregiams.

 

Miltai dar nesibaigė mano aruoduose, todėl, pažadu, iki Užgavėnių dar bus blynų. Laimės ir laisvės, broliai ir seserys

Pagerinti rusiški blynai – dangiškoji mana

Lietuvoje gal ir nepastebėjome, tačiau mūsų kaimynai rytinėje pusėje nelabai seniai atšventė Масленицą. Tobiš, Užgavėnės buvo. Ir ta proga, kepsime blynus – nesvarbu, kad už lango Velykos.

Rusų babytės receptui įgyvendinti reikės:

• 200-400 g miltų;
• 0.5 l pieno (labas, Karbauski);
• 2 kiaušinių;
• 3-4 šaukštų manų kruopų;
• saulėgrąžų aliejaus;
• padažui: cukraus, vandens, šaukšto sviesto.

Užvirinam pieną ir į jį silpna srovele, nuolat maišydami, beriame manus. Tą skystą košelę uždengiame ir paliekame, kol atvės. Virti tikrai nereikia. O tuo tarpu kiaušinius išplakame su puse stiklinės vandens. Aha, nesuklydote.

 

Į plakinį įmaišome atvėsusią manų košę ir, po truputį įmaišome miltus. Nežinau tikslaus kiekio: dedame iš akies, kol tešla bus tinkama lietiniams lieti. Dar įmaišome keletą šaukštų aromatingo saulėgrąžų aliejaus.

 

Ką gi, liejame blynus įkaitintoje keptuvėje, o kol jie kepa, nedideliame puode ištirpiname sviestą, dedame cukraus, įpilame 50 ml vandens.

 

Lietiniai išties gaunasi šilkiniai.

 

Kol prikepame jų visą rietuvę, ant lėtos ugnies verdame sirupą, į kurį prieš pabaigą išmelžiame pusę laimo ar citrinos.

 

Iškeptus lietinius apipilame sutirštėjusiu sirupu.

 

Išsidirbinėjimo viršūnė būtų apipilti visa tai šlakeliu konjako ir padegti, bet aš tiek neuždirbu.

Taip, tai vienas iš nedaugelio variantų labai turtingos rusų blynų receptūros, kurią, net ir labai stengdamasis, aš vargu ar kada apžvelgsiu. Skanaus. Pavasaris jau atėjo pas Jus?

Kijevo kotletas – didžiausia kulinarinė nesėkmė

Laba diena. Esu piktas, pavargęs ir nusivylęs. Anądien pasvajojau apie Kijevo kotletą. Pamaniau, kad nebus sunku pasigaminti. Suglumino ingredientų kainos. Skaičiuojame:

• Vištienos krūtinėlės – 20 lt.;
• kiaušinis – 0,40 lt.;
• sviestas – 2 lt.;
• česnako skiltelė – 0,20 lt.;
• gelsvė (galima bet kokias žoleles) – ačiū Gurgenovaitei, būsimai kartografijos deivei;
• keletas šaukštų miltų ir keletas šaukštų džiūvėsėlių – tarkim 0,20 lt.;
• butelis aliejaus gruzdinimui – 8 lt.;
• druska – 0,10 lt.;
• garnyras (bulvės, kopūstai, žirneliai, morkos) – 5 lt.;
• elektros energija – 0,40 lt?
• darbas – neįkainojama.

36 lt. už produktus patiekalui keturiems žmonėms gal daugoka? Gerai, trauktis nėra kur. Pradžioje reikia paruošti sviestą. Aš sušildžiau jį iki kambario temperatūros ir sumaišiau su druska, gelsve ir trintu česnaku.

Suformavau tokius, emmmm, keistos formos cilindriukus,

kuriuos paslėpiau šaldiklyje, kol bus ruošiama vištienos filė.

Kaip jau pastebėjote, vištienos filė yra dviejų tipų. Viena didesnė ir stangresnė, antroji, mažesnė, minkštesnė, vadinamoji vidinė. Tad, pasirūpinkime, kad Kijevo kotletui turėtume abi. Jas galima nusipikrti atskirai arba kartu. Šiuo atveju reikia atsargiai atskirti vieną nuo kitos. Visus filė gabalėlius reikia sumušti su plaktuku iki plono blyno. Mušti reikia atsargiai, nepersistengti, antraip filė sužalosime ir sviestas, kurį reikia padėti ant pasūdytos didžiosios išmuštos filė

ir užkloti pasūdyta mažąja, gali išbėgti. Kita vertus, jei išmušim per silpnai, galabas bus storas ir sukniai seksis susukti kotletą

Kaip matote, nelengva užduotis. O ir mano kotletas abejotinos estetinės vertės. Tačiau aš nenukabinu nosies. Dabar reikia išplakti kiaušinį, jame apvolioti kotletą, tada kotletą apvolioti miltuose, tada dar kartą kiaušinio plakinyje, tada džiūvėsiuose… Ar aišku?

Dabar artėja pati nemaloniausia Kijevo kotleto ruošimo dalis. Įjungiame orkaitę iki 220ﹾC temperatūros, o dideliame puode, o kas turi – gruzdintuvėje įkaitiname litrą aliejaus, kad tas užvirtų. Aliejuje verdame kotletus daugiausiai penkias minutes, bet pakaks ir poros. Jei sviestas prasimuš pro vištienos kiautą – chana, užputos ir bandys išlipti iš puodo.

Apgruzdintus kotletus išimame iš aliejaus, kuriame, beje, dar galima gruzdinti bulvytes, ir pašauname į orkaitę penkiolikai dvidešimčiai minučių. Galų gale, po kančių ir vargų, turime abejotinos kulinarinės, maistinės ir higieninės vertės patiekalą.

Skanaus, kam patinka. Bet aš pažadėjau sau dagiau tokio šlamšto nebegaminti. Na, patys pamąstykite, kam mums toks brangus, nesveikas, riebus, sudėtingas patiekalas, kai mano tinklaraštyje beveik pusantro šimto kitų puikių patiekalų receptų? Pažiūrėkite iš arčiau

Aa? Nu gal ir nieko, kai prapjauni tą kevalą ir išbėga česnako aromato įsigėręs sviestas, o degančių riebalų kvapą bute pamažu permuša gelsvė.

Ir kad jau čia toks feilas, tai reklama:

Pirkčiau naują arba geros kokybės padėvėtą dviračio priekabą vaikams vežioti. Kas nežino kas tai